Daukšiagirės dvaras, įsikūręs Prienų rajone, yra ne tik įspūdingas XIX amžiaus architektūros pavyzdys, bet ir turtingos istorijos liudininkas. Prienų rajono pašonėje įsikūręs Daukšiagirės dvaras skaičiuoja jau antrą šimtmetį (133 m.), todėl romantizmo stiliaus dvasia pulsuojantys rūmai mena išties spalvingą ir intriguojančią istoriją.
Daukšiagirės dvaras išsiskiria savo architektūra ir nedideliu parku su skulptūromis bei tvenkinių sistema. Šiame straipsnyje panagrinėsime dvaro istoriją, atskleisdami jo sąsajas su konditerija ir kitais svarbiais aspektais.

Daukšiagirės dvaro istorijos vingiai
Daukšiagirės dvarą 1887 metais pastatė trys broliai Sijus, Meinoras ir Dovydas Frenkeliai. Daukšiagirės dvarą XIX amžiuje pastatė broliai žydai - Dovydas, Sijus ir Meinoras Frenkeliai. Pirmuoju dvarininku tapo jauniausias brolis Dovydas, kuris, rūpindamasis ekonomine nauda, šalia įsteigė ir spirito varyklą.
D.Frenkelio valdymo laikotarpis truko beveik 40 metų (nuo 1887 m. iki 1923-1924 m.). Vėliau dvaras perduotas lenkui J. K. Vėliau dvarą įsigijo lenkų inžinierius Jonas Ksaveras Sasnovskis (vietinių vadintas Sasnausku). Deja, Daukšiagirės valdose jis šeimininkavo neilgai, mat, turėjo didelių skolų, tad šis Sasnovskio turtas buvo įkeistas 10000 litų sumai ir atiteko Lietuvos kariuomenės pulkininkui Romanui Chodakauskui, kuris taip pat buvo žymių tarpukario Lietuvos damų - Sofijos Chodakauskaitės-Smetonienės (prezidento Antano Smetonos žmonos) ir Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės (tarpukario Lietuvos Ministro pirmininko Juozo Tūbelio žmonos) - vyresnysis brolis.
Seserys su šeimomis dažnai lankydavosi broliui priklausančiame dvare, todėl galima sakyti, jog nuo R. Chodakausko valdymo prasidėjo žymių tuometinės Lietuvos asmenybių viešnagės Daukšiagirėje. Apie 1928 m. dvaras buvo parduodamas aukcione, kuriame varžėsi du pirkėjai: Kazė Kudirkienė ir tuometis Finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius Jonas Norkaitis.
Dėl Daukšiagirės varžėsi du pirkėjai Kazė Kudirkienė ir tuometis Finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius Jonas Norkaitis.
Dabartinio šeimininko dukra Giedrė Ūselytė-Bagdonavičienė, besidominti šios vietos istorija, perpasakoja kaimo gyventojų rašytinius prisiminimus. Anuomet pasitikėjimo savimi nestokojęs aukštas valdininkas Jonas Norkaitis juokėsi, kad „murzė boba dvaro nenupirks“.

Antanas Smetona su žmona Sofija
Tačiau jį įsigijo būtent Kazė Kudirkienė, kurią buvęs „ūkio“ savininkas R.Chodakauskas vadino „apiplyšusia mergiote“. Nepaisant to, jaunas bei ambicingas valstybės tarnautojas Jonas Norkaitis rankų nenuleido. Kaip vėliau paaiškėjo, rungdamasis dėl rūmų, J. Norkaitis jau buvo įsižiūrėjęs naujos savininkės dukrą.
Ambicingas valdininkas rungdamasis dėl dvaro jau buvo įsižiūrėjęs naujos savininkės dukrą. Norkaitis ryžosi atvykti į Daukšiagirę ir paprašyti jos rankos. Merginai sutikus, kaip kraitis jaunai šeimai atiteko ir dvaras. Netrukus naujoje šeimoje krykštavo vienturtis sūnus Jonas, o naujasis šeimininkas pasiraitojęs rankoves dvare ėmėsi darbų. „Tad jis nepamiršo ne tik gražaus dvaro, bet ir jame matytos K. Kudirkienės dukros. O į Daukšiagirę Norkaitis ryžosi atvykti su dar rimtesniais ketinimais - piršlybomis. Merginai sutikus, kaip kraitis jaunai šeimai atiteko ir rezidencija. Taip J. Norkaitis vienu šūviu nušovė du zuikius - gavo ir puikų dvarą, ir gražią žmoną“, - pasakoja Giedrė Ūselytė-Bagdonavičienė.
J.Norkaičio rankose atsidūręs turtas suklestėjo: buvo pastatyti dideli tvartai, daržinė, veikė spirito varykla, šalia iškilo svirnas, kalvė, kiek toliau - kumetynas. Sodyboje iškilo tvartai, daržinė, svirnas, kumetynas, ėmė veikti spirito varykla. Dvarui tuo metu priklausė 100 ha žemės, buvo nupirktos naujausios ūkio mašinos, skirtos darbams atlikti. Vos atvykęs šeimininkas imdavo kumečius mokyti, kad dvaras turi būti vadinamas „pavyzdiniu ūkiu“.
Įdomus faktas, jog tuomet spirito varykloje veikė horizontalinis garo katilas, kurį prižiūrėjo ir tvarkė estas Vilhelmas Karpas. J. Norkaičio valdymo laikotarpiu ši vieta atgijo ne tik vizualiai - čia vis dažniau pradėjo lankytis aukštas pareigas užimantys asmenys, vykdavo prašmatnūs pokyliai.
Bene garsiausios įžymybės, kadaise besilankiusios Prienų krašte įsikūrusiame Daukšiagirės dvare - prezidentas Antanas Smetona su šeima. Dvarininkas į savo valdas kviesdavosi svarbias pareigas einančius svečius. Jis atvykėliams negailėdavo įmantriausių valgių ir gėrimų. Jie atvykdavo pagal dvi linijas - pirmiausia dėl to, jog iš pradžių rūmai priklausė Sofijos Smetonienės broliui, vėliau, kai šie atiteko Jonui Norkaičiui, Smetonų šeima atvykdavo į valdžios „grietinėlės“ pokylius.
Pakuonio senųjų gyventojų rašytiniuose prisiminimuose rašoma, kad tarpukario laikais per Joninių šventes šiame dvare svečiuodavosi iš Kauno atvykę Respublikos prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija (kurios atvykimo proga būdavo kepamas šakotis) ir ministrai. Šaltiniuose taip pat minima, jog Daukšiagirėje lankydavosi ir daug kitų svarbių valdininkų - čia atvykdavo generolai Stasys Raštikis, Silvestras Žukauskas ir kt. O šeimininko pamaloninti svečiai skolingi taip pat nelikdavo.
„Dvarininkas Jonas Norkaitis į savo valdas kviesdavosi svarbias pareigas einančius svečius. Jis atvykėliams negailėdavo įmantriausių valgių ir gėrimų. O šeimininko pamaloninti svečiai skolingi taip pat nelikdavo. Ūkis „už pavyzdingumą“ nuolat buvo skatinamas valstybės iždo premijomis, tad, žiūrint šių dienų akimis, manau, jog čia vykdavo neoficialūs valdžios atstovų susitikimai, tikėtina, jog šioje aplinkoje būdavo aptariamos ir politinės aktualijos. Kadangi Sofija Smetonienė buvo aistringa kortų lošėja, šį savo pomėgį naudojusi ir diplomatiniais tikslais, galima numanyti, jog tokie kortų lošimo vakarai Daukšiagirėje neapsieidavę ir be šios svarbios ponios dalyvavimo“, - pasakoja dabartinė dvarininkaitė G. Ūselytė-Bagdonavičienė.
Iš Daukšiagirės kaimo gyventojos Onos (g.1903m.), dirbusios dvare virėja, pasakojimo: „Norkaitienė dirbo Kaune advokate, o Norkaitis - vyriausybėje. Norkaitis dažnai parvažiuodavo ir dirbdavo kartu su kumečiais. Šventėms reikėdavo geriau paruošti maisto, šakotį iškepti. Balių paruošdavom, kai atvažiuodavo svečių, Smetona su Zose ir ministrų kokių. Joninėms visada atvykdavo prezidentienė Zosė“ (Zose kaimo žmonės vadino Sofiją Smetonienę, - aut. p.).
Lietuvą okupavus sovietams, J. Norkaitis su šeima pasitraukė į Vokietiją. Kai po poros metų grįžo, Daukšiagirės dvare buvo paskirtas samdomu valdytoju. Sovietmečiu šioje vietoje buvo įkurtas tarybinis ūkis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuosavybės teisės į dvarą buvo sugrąžintos paskutiniųjų savininkų Norkaičių vienturčiui sūnui Jonui Norkaičiui jaunesniajam.
Prieš karą jis lankė „Aušros“ gimnaziją Kaune, buvo poetų Salomėjos Nėries ir Antano Miškinio auklėtinis. Šeimai pasitraukus į Vokietiją, jis visas jėgas skyrė mokslui - tapo filosofijos, ekonomikos ir istorijos mokslų daktaru. Vis dėlto Jonas Norkaitis jaunesnysis dėl lėšų, reikalingų remontui, stygiaus nusprendė nepriimti jam priklausiusių turto nuosavybės teisių ir nutarė jį perleisti Prienų savivaldybei.
2002-10-23 VĮ Valstybės turto fondas surengė aukcioną, kuriame dalyvavo du pirkėjai - taip Daukšiagirėje esančias valdas įsigijo dabartinis jo savininkas Petras Ritas Ūselis. Ir nors ilgą laiką dvaras buvo uždaras, šiemet Petro Ūselio dukra kartu su vyru atverčia naują istorijos lapą ir džiugiai praneša, jog ši ištaiginga vieta atveria duris žmonėms, norintiems prisiliesti prie autentiškos istorijos.
Anot G.Ūselytės-Bagdonavičienės, nuo 2003 m. rezidencija buvo pradėta restauruoti, siekiant kiek įmanoma atkurti buvusį išplanavimą, sutvarkant originalią tvenkinių sistemą parke. „Per 133 dvaro gyvavimo metus rūmų fasadas išsilaikęs išties gerai - išlikę visi pagrindiniai romantizmo ir neogotikinio stiliaus puošybos elementai: širdies formos ornamentai, keturlapio dobilo simbolis, laimės simbolio ornamentai ant pastato fasado, raityti aukštų lubų ornamentai (karnizas) pokylių salėje. Viskas, kas buvo autentiška, restauruota maksimaliai išlaikant ne tik buvusią formą, bet ir spalvas“, - sako P. R. Ūselio dukra.
Paklausta, kaip kilo mintis atverti šią rezidenciją visuomenei, moteris sako, jog šį sprendimą Ūselių šeima priėmė dar praėjusiais metais, nes pastaruoju metu žmonės vis labiau domisi istorija, ieško autentiškų vietų, o Daukšiagirės dvaras išties turi ką papasakoti ir parodyti svečiams. „Paskutinis savininkas Jonas Norkaitis jaunesnysis neretai skambindavo Pakuonio muziejaus muziejininkei Onai Zmejauskienei, vis teiraudamasis, kas vyksta jo tėviškėje, klausdamas: ar jau dvaras atviras žmonėms? Todėl džiaugiamės pagaliau galėdami išpildyti ir šio iškilaus žmogaus norą“, - teigia G. Ūselytė-Bagdonavičienė.
Tiesa, kadangi dvaras nėra didelis, XIX amžiuje statytas, kaip šeimos namas, o ne kaip komercinis objektas, šiuo metu šeimininkai kviečia švęsti jaukias šeimynines (40-50 žmonių) šventes: vestuves, jubiliejus, krikštynas. Tačiau G.Ūselytė-Bagdonavičienė užsimena, jog ateityje planuoja rengti ir visuomeninius renginius: kamerinius koncertus, parodas, įmonių šventes ir kt.

Daukšiagirės dvaras šiandien
Daukšiagirės dvaras yra išskirtinė sodyba šventei dėl savo autentikos, nes tai - istorinis pastatas. Trys broliai žydai Frenkeliai istorizmo stiliaus dvarą pastatė 1887 m., išpuošdami dvaro rūmus neogotikos, klasicizmo ir romantizmo elementais - pagrindinis dvaro simbolis yra keturlapis dobilas, reiškiantis meilę, viltį, tikėjimą ir sėkmę.
Bėgant metams dvare keitėsi savininkai, o labiausiai dvaras suklestėjo tarpukariu, kai iš laikinosios sostinės Kauno čia atvykdavo itin garbūs svečiai: prezidentas Antanas Smetona su šeima, generolai Stasys Raštikis, Silvestras Žukauskas. Dvaras restauruotas 2002 m., išsaugant visas autentiškas rūmų puošybos detales, architektūrą ir polichromiją.
Sodybos interjere - antikvariniai baldai, paveikslai, veidrodžiai, kurie per eilę metų supirkti iš visos Europos antikvariatų ir mugių. Dvaro rūmų fasado romantizmo stiliaus puošyba per daugiau nei 130 metų yra išlikusi originali, restauruota.
Dvaro erdvės ir parkas - ypatinga vieta romantiškoms, elegantiškoms fotosesijoms, Jums nereikės ieškoti jokios kitos papildomos vietos. Tvenkiniuose jaunavedžiai gali romantiškai pasiirstyti valtele, o drąsiausieji - į šventės vietą rūmuose atplaukti irklentėmis.
Šiuo metu dvaras atvertas visuomenei ir kviečia švęsti šventes autentiškame, 1887 m. statytame ir pilnai rekonstruotame Daukšiagirės dvare. Aplink trijų aukštų dvarą - 4,5 hektaro ploto parkas su karietų aikšte, tvenkiniais, erdve iškyloms. Visa 4,5 ha dvaro parko su šimtamečiais medžiais, sodo teritorija yra pilnai aptverta - taip užtikrinamas Jūsų šventės privatumas. Parke yra net keli tvenkiniai, kuriuos tarpusavyje juosia vandens kanalai.
Dvare rūmuose esančios 100 kv.m. ploto pokylių salės puošyba alsuoja to laiko prabanga: medžio masyvo balti stalai ir kėdės, puošti dvaro simboliu - keturlapiu dobilu; paauksuotos antikvarinės žvakidės; masyvios užuolaidos prie arkos formos langų; krištoliniai sietynai; aukštos lubos, puoštos išlikusiais autentiškais ornamentais. Šie dekoro elementai pagrindinę šventės erdvę pripildo šventiškumo ir elegancijos, o gyvų gėlių kompozicijos sukuria ypatingą jaukią atmosferą.
Šalia pokylių salės yra baro erdvė su antikvariniu baru, aukštomis kėdėmis. Čia vykstantys barmenų gėrimų šou pasirodymai suteikia papildomų spalvų šventei. Pagrindinės dvaro erdvės ir miegamieji kambariai apstatyti antikvariniais romantizmo stiliaus baldais, kurie puošti įspūdingais rankų darbo medžio raižiniais.
Dvare sukaupta nemaža kolekcija senovinių paveikslų, kurie žavi ne tik spalvomis bei nuotaikomis, bet ir masyviais itin puošniais rėmais. Dvaro erdvės ir parkas - ypatinga vieta romantiškoms, elegantiškoms fotosesijoms, Jums nereikės ieškoti jokios kitos papildomos vietos.
Tad lyginant dvaro nuomos kainą su sodybos vestuvėms kaina pirmiausiai reikia įvertinti, jog Daukšiagirės dvaras - tai autentiškas pastatas su savo marga ir turtinga istorija. Daukšiagirės dvare mums ypatingai svarbu svečių privatumas, todėl vienu metu visa dvaro teritorija nuomojama tik vienai šventei.
Didelį 4,5 ha dvaro parką iš trijų pusių supa tvenkiniai, tarpusavyje sujungti vandens kanalais, o teritorijoje auga šimtamečiai ąžuolai ir liepos. Visa teritorija aptverta ir taip garantuojamas šventės privatumas. Retai kuri sodyba vestuvėms turi santuokos ceremonijai tinkamą aplinką.
Šiltuoju metų laiku santuokos ceremonijos organizuojamos paradinėje akmenimis grįstoje dvaro aikštėje ar parke šimtamečių medžių šešėlyje. Vestuvių šventės vakarinė dalis vyksta dvaro pokylių salėje, kuri kitaip nei eilinė sodybos vestuvėms salė turi savyje daug klasikinių puošybos elementų, todėl didelės investicijos į dekorą nėra būtinos.
Daukšiagirės dvaro nuomos kainos
Aukštos lubos, visu perimetru išlikęs autentiškas lubų dekoras, masyvios užuolaidos prie arkos formos langų, įspūdingi šviestuvai, balto medžio masyvo kėdės su išraižytu dvaro simboliu - visa tai suteikia vestuvių sodybai Daukšiagirės dvaras šventiškumo ir prabangos. Dirbame su daugeliu dekoratorių, kurios salės dekorą papildo gėlėmis, žvakėmis, stalo dekoro elementais.
Švęsdami vestuves Daukšiagirės dvare galite likti ramūs, kad svečiai bus vaišinami restorano lygio patiekalais, kuriuos patiekia ilgametę patirtį švenčių aptarnavime turintys „Servantas“ šefai iš Kauno. Esame paruošę šventinius meniu, į kuriuos įeina pasitikimo užkandžiai, starteriai, karštieji vakarienės patiekalai, vieno kąsnio užkandžiai patiekiami furšetinio stalo principu, gaivieji ir karštieji gėrimai, pusryčiai, o taip pat visa reikalinga stalo serviruotė, staltiesės, servetėlės.
„Servantas“ šefai gamina ir tortus bei desertus, natūralius limonadus, tad galima užsakyti visa, ko reikia bet kuriai šventei. Mūsų sodyboje vestuvėms galime apgyvendinti iki 40 svečių. Visi miegamieji kambariai yra tuose pačiuose autentiškuose dvaro rūmuose, tad svečiai turi galimybę apsistoti kaip tikri dvarininkai. Penki kambariai yra dviviečiai, kiti - keliaviečiai.
Svečių patogumas mums yra svarbiausias kriterijus, todėl dvare keliami itin aukšti reikalavimai erdvių švarai ir tvarkai, naudojama balto satino patalynė, na, o vonios kambariuose svečiai ras visas reikalingas higienos priemones bei rankšluosčius.
Svečiai atvykę į mūsų sodybą šventėms ir išvydę istorinį dvaro pastatą dažnai užduoda klausimus apie jo istoriją. Kartu su mūsų profesionalia gide esame paruošę teatralizuotą ekskursiją/edukaciją svečiams apie dvaro istoriją, visus dvarininkus, tarpukario Lietuvos laikmetį. Ši edukacija dažnai užsakoma ir tais atvejais, kai jaunavedžiai nori atitrūkti nuo svečių poros fotosesijai, tad džiaugiamės galėdami tuo tarpu svečiams suteikti papildomą pridėtinę vertę žiniomis ir pojūčiais.
Dažnas fotografas, atvykęs į mūsų vestuvių šventėms skirtą sodybą supranta, kad suplanavo fotosesijai per trumpą laiko tarpą, nes daugybė vietų dvare tam yra tinkamos. Dažna mergaitė svajoja apie jaunikį ant balto žirgo bei vestuves pilyje. Mes juokaujame, kad jaunikį teks susirasti pačiai, o beveik pilį galime pasiūlyti mes!
Dvaras su savo aura ir istoriniu paveldu neabejotinai yra puiki vieta vestuvėms:
- Elegancija ir išskirtinumas. Dvaras dažnai atspindi prabangą, istoriją ir unikalumą. Tokia aplinka suteikia šventei ypatingą atmosferą bei padeda ją išskirti iš kitų vestuvių. Dvaro pasirinkimas vestuvėms ne tik suteikia elegantiškumo, bet ir išskirtinumo pojūtį, kurį sunku pakeisti kitu pasirinkimu, tokiu kaip sodyba vestuvėms.
- Architektūra ir aplinkos grožis. Dvaro architektūra yra pilna simbolikos ir išskirtinio istorinio grožio. Unikalus rūmų pastatas, puošni paradinė aikštė su skulptūra centre yra nuostabi aplinka vestuvėms, santuokos ceremonijai ir fotografijoms.
- Istorinės detalės. Dvaras turi ilgą ir margą istoriją, o svečiams vedama teatralizuota ekskursija suteikia vestuvėms pridėtinės vertės ir istorinio dvelksmo.
- Fotografijų galimybės. Autentiškos dvaro erdvės pradedant nuo bendrų zonų ir baigiant skliautiniais rūsiais, erdvus parkas, tvenkiniai leidžia fotografams sukurti įvairiausių unikalių ir vaizdingų kadrų, kurie liks kaip nuostabūs prisiminimai.
- Romantika. Jaukus ir sąlyginai nedidelis dvaras pasižymi ramybe ir intymumu. Dvaro aura sukurs ypatingą ir neprilygstamą atmosferą vestuvių šventei, prisidedant prie Jūsų gyvenimo svarbiausių akimirkų išskirtinumo.
Šiandien dvaras aptvertas tvora, tačiau savininkas Petras Ūselis mielai priima lankytojus ir leidžia apžiūrėti rūmus iš arčiau. Dvaro teritoriją sudaro beveik 40 ha žemės, kurią savininkas supirko per 12 metų.
Daukšiagirės dvaro sodyba „Dvaro bravoro menė“ įkurta vaizdingose Prienų rajono apylinkėse, buvusio Daukšiagirės dvaro spirito gamybos patalpose. Sodyba yra apsupta visžalių augalų tvora, randasi kairiojo Nemuno kranto viršutinėje terasoje, kuria iš šiaurės ir pietų riboja Kuonės ir Šaltupio upelių slėniai.
Sodyba Dvaro bravoro menė įsikūrusi Prienų raj. Daukšiagirės k. yra ypatinga vieta, kurioje svarbiausias gyvenimo šventes ir įvykius paminėti žmonės atvyksta iš įvairiausių Lietuvos kraštų. Čia prieglobstį randa ir Šv. Jokūbo keliu einantys piligrimai. Visus atvykstančius svečius sodybos šeimininkė Nijolė LUKOŠEVIČIENĖ pasitinka su šilta šypsena ir jaukiu bendravimu.
Šiandien Dvaro bravoro menė išsiskiria skoningu dizainu, nutapytais paveikslais, išpuoselėtu gerbūviu, jaukia atmosfera. Vis dėlto, taip buvo ne visuomet.
Vykstant į sodybą, iš Pakuonio miestelio pro bažnyčia, pastatytą 1744 - 1794 m., veda kelias apsodintas liepomis. Į sodybą atvykusius svečius pasitinka savininkė Nijolė Lukoševičienė, plėtojanti šeimyninį kaimo turizmo verslą, rengianti įvairius pobūvius. Bravoro istorija besidomėjusi N.Lukoševičienė sako, kad jo pastatą ir miestelio bažnyčią statė tie patys meistrai. Bravoras veikė nuo 1882 metų iki tarybinių laikų.
Apgriuvusį ūkio sandėlio pastatą iš pajininkų įsigijusi N.Lukoševičienės šeima suremontavo, sukūrė jaukią ir išmoningai apželdintą aplinką, kurioje yra tvenkinys, pirtis, pavėsinė, lauko židinys, sūpynės. Kieme suformuoti alpinariumai, gausu įvairių lauko puošybos elementų. „Dvaro bravoro menėje“ vienu metu gali svečiuotis iki 100 asmenų, veikia trys pokylių menės, puikiai tinkančios konferencijoms, pristatymams, pasitarimams ar mokymams.
Sodyboje organizuojamos vestuvės, šeimos ir kitos šventės, taip pat galimos ilgalaikės ir trumpalaikės apgyvendinimo paslaugos su visais patogumais. Poilsiui pritaikyta erdvi aplinka su supynėmis, maniežas, „tarzanke“, krepšinio, tinklinio ir futbolo aikštelės, pavėsinė su židiniu.
Čia įsikūręs XIX amžiaus antroje pusėje pastatytas dvaras. Dvaro sodybą sudaro romantizmo stiliaus rūmai, svirnas, trys ūkiniai pastatai, kumetynas. Dvarą supa didelis parkas, kuriame kanalas jungia 80 arų vandens telkinius. Dvaras priklausė M. ir S.
Pašventupio piliakalnis (arba Vangų piliakalnis) stūkso Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurės rytus nuo Pašventupio. Pasiekiamas keliu Ašminta-Pakuonis, yra 50 m į kairę vakaruose, pravažiavus Šventupę. Piliakalnis datuojamas I tūkst. - II tūkst. pradžia.
Kviečiame susipažinti su Daukšiagirės dvaro istorija ir pasigrožėti jo architektūra!
Daukšiagirės dvaro sodyba
tags: #dauksiagires #dvaro #sodyba