Šiame straipsnyje aptarsime teismų praktiką Lietuvoje, susijusią su vaiko išlaikymo priteisimu ir gyvenamosios vietos nustatymu, atsižvelgiant į tėvų ginčus ir bendradarbiavimo svarbą. Visų pirma, kalbant apskritai, yra būtina skatinti diskusiją apie tai, kaip Lietuvoje sprendžiami tėvų ginčai dėl vaikų ir kokie teisinio reguliavimo sprendimai galėtų palengvinti ginčą dėl vaikų išgyvenančių žmonių padėtį.
Teisiniai ginčai dėl vaikų Lietuvoje yra suprantami kaip tėvų ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir ginčai dėl bendravimo su vaiku tvarkos. Greta šių ginčų labai dažnai yra ir ginčas dėl vaiko išlaikymo.
Eiliškumas, kuriuo sprendžiami klausimai dėl vaiko, gali turėti esminės reikšmės jų išsprendimui ir pasekmėms. Tradiciškai klausimai dėl vaiko sprendžiami taip, kad pirmiausiai siekiama atsakyti į klausimą, su kuriuo iš tėvų gyvens vaikas, o tuomet jau sprendžiama dėl bendravimo su vaiku tvarkos, vaiko išlaikymo. Dažniausiai ginčo šalys pasiklysta ir vaiko gyvenamąja vietą ginčo įkarštyje supranta, kaip „aukso puodą“, kurį būtinai turiu laimėti. Skatinama kova ir konkurencija.
Paruoštų atsakymų, ko gero, nėra, nes kiekvienas atvejis individualus. Vis dėlto, visų pirma, kalbant apskritai, yra būtina skatinti diskusiją apie tai, kaip Lietuvoje sprendžiami tėvų ginčai dėl vaikų ir kokie teisinio reguliavimo sprendimai galėtų palengvinti ginčą dėl vaikų išgyvenančių žmonių padėtį.
Alternatyvus klausimų sprendimo eiliškumas
Mūsų bylos atveju šalių derybose dėl sutarties taikėme kitokį klausimų dėl vaiko sprendimo eiliškumą. Ir tai buvo efektyvu. Pirmiausiai, aptarėme šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku bendravimo tvarką, tuomet vaiko išlaikymo klausimą ir tik galiausiai vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Nenorime pasakyti, kad viskas įvyko per akimirką, be didelių diskusijų ar emocijų. Vis dėlto, bendra linija buvo tokia ir tai turėjo esminės įtakos šalių pokalbio tonui, atvėrė galimybes atsirasti įvairiems pasiūlymams ir juos svarstyti, kurti šalių bendradarbiavimą.
Manome, kad šis metodas, gali būti aktualus daugeliu atvejų, galbūt galėtų padėti lengviau apsispręsti netgi ir teismui, nagrinėjant bylą ginčo tvarka. Pirmiausiai turėtų būti išsiaiškinama ar nustatoma, kaip kiekvienas iš tėvų, jiems nustojus gyventi kartu, toliau dalyvaus vaiko gyvenime (kas ką daro, kaip pasirūpina vaiko poreikiais, kada pasiima, kas ką perka, kada nuveža - bendratėvystės planas) - nes tokiu būdu tėvai realiai susivokia, kad ir toliau kokybiškai dalyvauja (gali dalyvauti) vaiko gyvenime.
Bendravimo tvarkos nustatymas
Mūsų bylos atveju abi šalys, net ir nustojusios gyventi kartu bei pradėjusios teisminį ginčą, toliau rūpinosi savo nepilnamečiu vaiku, dalyvavo vaiko gyvenime. Todėl susitarimas dėl bendravimo su neilnamečiu vaiku tvarkos, o tiksliau dėl kiekvieno iš tėvų faktinio dalyvavimo vaiko gyvenime ir rūpinimosi kasdieninias jo poreikiais buvo pirmas ir pagrindinis nesutarimų kėlęs klausimas. Aplinkybė, kad šį klausimą aptarėme pirmiau nei kitus, manome, vėliau pasitarnavo daugeliu aspektų.
Toliau derybose sekė piniginis klausimas - kaip kiekviena iš šalių finasiškai dalyvaus išlaidose, kurios yra susijusios su jų nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimu. Pirmiau išsiaiškinus dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos, klausimas dėl vaiko išlaikymo neišvengiamai buvo svarstomas jau atsižvelgiant ir įvertinant tai, kiek, kada ir kaip kiekviena iš šalių bus su vaiku, konkrečius paties vaiko poreikius ir ypatumus.
Kaip dažnai būna, abi šalys pripažino, kad dalyvaus vaiko išlaidose, kad piniginių lėšų vaikui „negaila“, skirs tiek, kiek reikės ir galės. Vis dėlto, įstatymas numato, kad vienas iš tėvų turi mokėti vaiko išlaikymui skirtas lėšas kitam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Išeitų, kad reikia susitarti dėl konkrečios kas mėnesį mokamos pinigų sumos ir mokėti jas kitam.
Čia iškyla, klasikiniai tokių atvejų klausimai: Ar tikrai tiek reikia? Ar visas lėšas panaudos vaikui? Aš taip pat būnu su vaiku, viską perku ir už tą laiką dar turiu mokėti kitam išlaikymo pinigus? Žinoma, įstatymas numato tam tikrus instrumentus šiems klausimams spręsti. Kaip sprendėme paminėtas įtampas dėl vaiko išlaikymo klausimo?
Paskatinkite valstybę nutraukti bylą dėl išlaikymo vaikui #išlaikymasvaikui
Individualizuotas sprendimas dėl vaiko išlaikymo
Individualizuoto sprendimo dėl vaiko išlaikymo, dėl kurio šalims pavyko susitarti, esmę sudarė šių elementų sistema:
- Vaiko išlaidos skirstomos į tas, kurios susijusios su aplinkybe, kad vaikas tuo metu yra su vienu iš tėvų, ir išlaidos, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas.
- Kiekvienas iš tėvų visa apimtimi ir savo nuožiūra skiria lėšas vaiko poreikiams tuo metu, kai vaikas yra su juo, ir šios lėšos nėra apibrėžiamos konkrečia suma.
- Išlaidos, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas, yra apmokamos abiejų tėvų lygiomis dalimis.
Šalys pasiekė sutarimą kokiai išlaidų kategorijai turėtų būti priskiriamos konkrečios su vaiku susijusios išlaidos. Iš to sekė toks teisinis ir techninis sprendimas, dėl kurio šalys susitarė. Jis buvo grindžiamas prielaida, kad toks individualizuotas sprendimas dėl vaiko išlaikymo turėtų būti taikomas, nepriklausomai nuo to, su kuriuo vėliau būtų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Buvo susitarta, kad:
- abi šalys vaikui išlaikyti kiekvieną mėnėsį realiai įmoka sutartyje numatytą piniginių lėšų sumą (lygiomis dalimis), kaip vaiko išlaikymą;
- šiems mokėjimams (vaiko išlaikymo lėšoms kaupti ir jas naudoti vaiko poreikiams apmokėti) yra atidaroma speciali sąskaita banke, sutartyje aprašant joje esančių piniginių lėšų panaudojimo tvarką;
- prieigą prie šios sąskaitos banke ir teisę disponuoti joje esančiomis piniginėmis lėšomis lygiavertiškai turi abi šalys (panaudojant visas siūlomas technines galimybes, pvz.
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas
Galiausiai derybose pasiekėme tašką, kuomet šalims reikėjo apsispręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Iš vienos pusės, šalys įdėjo daug pastangų ir pasiekė sutarimą dėl, sakytume, visų esminių klausimų. Iš kitos pusės, net ir pasiekus tokią derybų dėl sutarties stadiją, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas, šiuo atveju visiškai formalus, suveikė kaip stiprus dirgiklis.
Sprendimas, kurį pavyko rasti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, manome, buvo ir originalus, ir atitinkantis įstatymo reikalavimus, ir atveriantis kelią šalių parašams ant sutarties. Vadovavomės įstatymo nuostata, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu (!) iš tėvų. Vienu metu. Tačiau įstatymas taip pat numato, kad vaiko gyvenamoji vieta gali būti keičiama. Klausimus dėl vaiko, visų pirma, tėvai sprendžia bendru sutarimu.
Tokiu būdu šalių sudarytoje sutartyje buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, kartu numatant, kad vaiko gyvenamoji vieta periodiškai yra pakeičiama, „automatiškai“ nustatoma su antruoju iš tėvų rotacijos principu. Nagrinėjamu atveju, šalys apsisprendė, kad formali vaiko gyvenamoji vieta kiekvienų kalendorinių metų pirmą pusmetį nustatoma su vienu, o antrąjį - su antruoju iš tėvų. Šioje vietoje dar kartą pažymėsime, kad kitos sutarties nuostatos dėl vaiko - bendravimo tvarka ir vaiko išlaikymas - veikia nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.
Tokio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kaip ir visos sutarties, prieštaravimo įstatymui nenustatė ir bylą išnagrinėjęs teismas.
| Klausimas | Tradicinis sprendimo būdas | Alternatyvus sprendimo būdas |
|---|---|---|
| Eiliškumas | 1. Gyvenamoji vieta, 2. Bendravimo tvarka, 3. Išlaikymas | 1. Bendravimo tvarka, 2. Išlaikymas, 3. Gyvenamoji vieta |
| Išlaikymas | Mokama suma tėvui, su kuriuo gyvena vaikas | Speciali sąskaita su lygiaverte prieiga abiem tėvams |
| Gyvenamoji vieta | Nustatoma su vienu iš tėvų | Periodiškai keičiama rotacijos principu |
Žinoma, kyla ir tuo metu mums kilo klausimas, o kas bus, jeigu sutartis neveiks, jeigu šalys nesugebės derintis ir bendradarbiauti sprendžiant klausimus dėl vaiko pagal tokį modelį? Nepaisant to, kodėl ėjome į priekį ir teismui teikėmė tvirtinti tokią sutartį? Visų pirma todėl, kad matėme, kiek pastangų įdėjo pačios šalys dėl sutarties, kurios klausimus išsprendė savo pačių sprendimu ir taip sukūrė lygiavertiškumu ir bendradarbiavimu pagrįstą modelį savo pasikeitusiems santykiams. Vien dėlto buvo didelė tikimybė, kad modelis veiks, o kartu nesuteiks paskatų ar motyvo jį griauti.
Mums svarbiausias kriterijus šiuo atveju buvo tas, kad prabėgus beveik ketveriems metams, įsitikinome, kad modelis nagrinėjamu atveju buvo gana efektyvus ir veikė. Taip pat norėtume pabrėžti, kad modelis, ko gero, yra galimas ir įmanomas tik tais atvejais, kai yra grindžiamas atsakinga bendratėvyste ir šalių gebėjimu savarankiškai ar su pagalba patiems bendru sutarimu išspręsti su vaiku susijusius klausimus, tiek svarbesnius, tiek ir kasdieninius.
tags: #del #islaikymo #priteismo #gyvenamosios #vietos #nustatymo