Skyrybos - sudėtingas procesas visai šeimai, o ypač nepilnamečiams vaikams. Lietuvoje, kur skyrybų skaičius nuolat auga, užtikrinti vaiko teisę į būstą po tėvų skyrybų tampa itin aktualu. Šiame straipsnyje aptariama, kaip Lietuvos įstatymai ir teismai gina vaiko interesus, sprendžiant būsto klausimus po skyrybų, kokios yra uzufrukto nustatymo galimybės ir kokie aspektai svarbūs teismų praktikoje.
Vaiko teisių apsauga ir būsto užtikrinimas
Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnį, visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Tai reiškia, kad kilus ginčui dėl vaiko teisių, prioritetas teikiamas vaiko teisėms, o nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šioje ir kitose įstatymo normose nustatyta, kad vaikui privalo būti sudarytos tinkamos sąlygos gyventi ir augti.
Siekiant užtikrinti vaiko teisę į būstą, Civiliniame kodekse nustatytas nepilnamečio vaiko teisės naudotis vieno iš tėvų gyvenamąja patalpa, kai vaiko tėvai nutraukia santuoką, išlikimas. Kai po santuokos nutraukimo nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų, kuris neturi jam nuosavybės teise priklausančio būsto, įstatymai užtikrina nepilnamečio vaiko teisę naudotis vieno iš tėvų gyvenamąja patalpa - šeimos turtu, o kartu ir sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai.
Uzufruktas kaip priemonė užtikrinti vaiko teisę į būstą
Tokią teisę užtikrina Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau - CK) įtvirtintas uzufrukto institutas. CK 4.141 str. 1 d. nurodyta, kad uzufruktas - asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas.
Nagrinėjamu atveju įstatymas numato galimybę santuokos nutraukimo atveju teismo sprendimu nustatyti uzufruktą į svetimą daiktą, t. y. jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai.
Uzufrukto nustatymo sąlygos ir teismų praktika
Sprendimą dėl uzufrukto teisės nustatymo teismas gali priimti tik tuomet, kai kyla grėsmė, kad vaiko tėvas, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas, tačiau su kuriuo nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, ir vaikas gali atsidurti gatvėje. Spręsdamas uzufrukto taikymo klausimą, teismas turi įvertinti, ar nėra galimybės kitaip užtikrinti vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, t. y. ar tėvai neturi kito (kitų) gyvenamųjų būstų, ar tėvų pajamos yra pakankamos, jog būtų galima įsigyti kitą gyvenamąjį būstą, ar nėra galimybės nuomotis ar kitais teisėtais pagrindais (pvz., panauda) gyventi kitiems asmenims priklausančiame būste, taip pat teismas vertina tėvų elgesį.
Teismo sprendimu galima nustatyti uzufrukto teisę į visą būstą, įpareigojant kitą sutuoktinį išsikelti iš jo, arba į dalį būsto - tokiu atveju gyvenamojoje patalpoje liktų abu buvę sutuoktiniai kartu su nepilnamečiu vaiku. Sprendžiant uzufrukto teisės apimties klausimą, teismai vertina tai, ar asmuo, kuriam priklauso būstas, tinkamai elgiasi su šeimos nariais, ar tarp jų nekyla buitinių konfliktų, ar yra visos būtinos vaiko augimui sąlygos ir nėra kitų aplinkybių, kurios gali pakenkti vaiko psichologinei raidai.
CK 3.84 str. 3 d. nurodyta, kad prie šeimos turto priskiriama ir turtinė teisė naudotis šeimos gyvenamąją patalpa, kuri gali būti užtikrinama panaudos, uzufrukto teise ir pan. Šeimos gyvenamoji patalpa (namas, butas) yra būtina materialioji šeimos gyvenimo prielaida.
Teismai savo praktikoje suformavę nuostatą, kad panaudos teisė į šeimos gyvenamąją patalpą CK 3.82 straipsnio 3 dalį laikytina šeimos turtu, tai reikšminga aplinkybė, nes šeimos teisės normų nustatyta sustiprinta šeimos narių, ypač nepilnamečių, teisių ir teisėtų interesų, susijusių su šeimos turtu, apsauga.
Tiesiogiai įstatymas nenumato, kad ginant vaiko teises į gyvenamąjį būstą, uzufruktas būtų nustatomas į gyvenamąją patalpą, kuri nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims, pvz., vaiko seneliams. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad CK 3.237 str. 2 dalyje numatyta, jog seneliai, turintys galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingus savo nepilnamečius vaikaičius, neturinčius tėvų arba negalinčius gauti jų išlaikymo. Atsižvelgiant į šias pareigas ir šeimos turtą reglamentuojančias normas, teismų praktikoje suformuota nuostata, kad kai vienas iš nepilnamečio vaikaičio tėvų yra miręs, o jo seneliai prašo teismo iškeldinti pastarąjį iš jiems priklausančio būsto - nors teismas tokį sprendimą ir priima, tačiau atideda jo vykdymą iki vaikaičiui sukaks 18 metų.
Taip pat pažymėtina, kad vienas iš teisės naudotis kito asmens turtų įgijimo pagrindų yra sandoris, kurį šalys gali nustatyti bendru sutarimu ir savo valia, t. y. be teismo sprendimo.
Teismų praktikoje taip pat suformuota nuostata, kad jei sutuoktinis, kuriam gyvenamoji patalpa priklausė asmeninės nuosavybės teise, jį perleido (padovanojo) tretiesiems asmenims, o buvę jo šeimos nariai neturi kitos gyvenamosios patalpos ir pasikeitus gyvenamosios patalpos savininkui lieka gyventi toje pačioje gyvenamojoje patalpoje - jų teisė naudotis patalpa gali išlikti nuomos ar panaudos pagrindu. Tokiu atveju laikytina, kad asmuo, priimdamas nuosavybės teises, pripažino ir gyvenamojoje patalpoje gyvenusių asmenų teisę ir toliau ja naudotis.
Sprendžiant klausimus dėl trečiųjų asmenų nuosavybės teisės suvaržymo, turi būti atsižvelgta į kiekvienoje byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes: asmenų apsigyvenimo būste aplinkybes, laikotarpį, kurį asmenys gyvena šiame būste, jų elgesį, turtinę padėtį, galimybes jiems apsirūpinti gyvenamuoju būstu, būsto savininko elgesį ir pan. Be to, tokiu atveju būtina apsvarstyti visus įmanomus konkrečioje situacijoje vaiko interesų apsaugos būdus, siekiant, kad vaikas nebūtų paliktas be gyvenamojo būsto, kuo, pirmiausia, turi pasirūpinti tėvai (ir tik jiems neišgalint - valstybė per savo institucijas) ir kad nebūtų pažeistos kitų asmenų - būtent patalpų savininko ir asmenų, turinčių teisę ir įstatymo nustatyta tvarka pageidaujančių išsinuomoti socialinį būstą, teisės.
Teismų praktikoje suformuota nuostata, jog vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų ir parinkti proporcingumo principą labiausiai atitinkantį vaiko teisių apsaugos būdą.
Pavyzdinė lentelė: Vaiko teisės į būstą apsaugos priemonės po skyrybų
| Priemonė | Aprašymas | Sąlygos |
|---|---|---|
| Uzufruktas | Teisė naudotis svetimu daiktu (būstu) | Grėsmė, kad vaikas liks be būsto, tėvai neturi kitų būstų |
| Panaudos teisė | Teisė naudotis būstu panaudos pagrindais | Būstas priklauso tretiesiems asmenims (pvz., seneliams) |
| Nuomos teisė | Teisė naudotis būstu nuomos pagrindais | Būstas perleistas tretiesiems asmenims |
Aktuali naujausia viešųjų pirkimų Lietuvos teismų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika
Kiti svarbūs aspektai
Svarbu atkreipti dėmesį, kad hipotekos kreditorius (bankas) neretai prieštarauja uzufrukto nustatymui, mat uzufrukto nustatymas pažeidžia banko, kaip kreditoriaus ir hipotekos turėtojo teises, nes apsunkinus daiktą uzufrukto nustatymu, panaikinama bankui galimybė ateityje pasinaudoti savo, kaip įkaito turėtojo, teise, kadangi priverstinio skolos išieškojimo atveju uzufruktu apsunkintas turtas neabejotinai bus parduotas už mažesnę sumą, esant uzufruktui, nustatytam iki nepilnamečio vaiko pilnametystės, asmenų, siekiančių įsigyti šį butą varžytinėse, kiekis sumažėtų iki minimumo, ar jų visai neatsirastų.
Asmenims, neįregistravusiems santuokos, uzufrukto teisė į gyvenamąją patalpą gali būti nustatoma remiantis CK 3.234 str.
Teismai išskyrė vieną iš bendrųjų vaiko interesų apsaugos principų - visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto ir formuojamoje praktikoje ne kartą akcentavo Europos Konvenciją dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso bei konstitucinį asmenų lygybės principą (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis), kuris pagrindžia būtinybę vienodai ginti tiek susituokusių, tiek nesusituokusių tėvų vaikų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Nors šeimos turto teisinis rėžimas pasibaigia sutuoktiniams nutraukus santuoką, tačiau jis nenutrūksta nepilnamečių vaikų atžvilgiu.
Kadangi CK 3.71 str. 3 d. numatyta, kad jeigu šeimos gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, teismas gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, o nuomos ir panaudos santykiai yra panašūs, todėl esant susiklosčiusiems panaudos teisiniams santykiams, galima taikyti CK 3.71 str. 3 d. įtvirtintą normą pagal analogiją, t. y. Sudaryta panaudos sutartis, jei ji nėra pripažinta negaliojančia, asmenims, kurie ją sudarė (t. y. šalims), turi įstatymo galią, tad tokioje situacijoje ne tik fiziškai, bet ir teisiškai užtikrinus vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, asmuo, kartu su nepilnamečiais vaikais, turi teisę gyventi trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame būste.