Prieš 70 metų, 1948-1950 m., Ignalinos vidurinėje mokykloje veikė pogrindinė antisovietinė moksleivių organizacija. Jos visi dalyviai jau Amžinybėje, tačiau su jais teko susitikti ir bendrauti dar 1998 m. ir vėliau, kai dauguma pogrindininkų dar buvo gyvi ir susitikdavo Ignalinoje. Organizacijai priklausė Joakimas Subačius, Petras Žilėnas, Albertas Juodagalvis, Marijonas Matorka, Kazys Cicėnas ir dar keletas kitų, kurie į Anapilį jau buvo išėję iki minėtų susitikimų. Kai 1998-aisiais jie susirinko Ignalinoje, kai kurie tuomet pirmąkart susitiko po pusės amžiaus.
Lietuvos ypatingajame archyve, rinkdamas medžiagą apie Slaptąją agentų komisiją (SAK), daug laiko praleido buvęs kolega Mamertas Krapauskas (jau miręs). Jis rengėsi išleisti ir knygelę apie šią organizaciją. Nespėjo. Redakcijai paliko solidų aplanką su surinktais archyviniais dokumentais, nuotraukomis, laiškais ir teise juos naudoti savo nuožiūra. Su dar gyvais Ignalinos pogrindininkais teko nemažai bendrauti ir man. Tad minėdami SAK 70-metį, parengėme išsamų rašinį apie šią organizaciją, kuriame panaudota tiek mano, tiek ir kolegos Mamerto surinkta medžiaga, užrašyti atsiminimai.
Slaptoji Agentų Komisija: Pradžia Ir Tikslai
Slinko pirmieji pokario metai, sklidini nežinomybės. Okupacinė valdžia gyrėsi, kad jau dedami tvirti pamatai naujam socialistiniam gyvenimui, per trumpą laiką bus užgydytos karo žaizdos. Socializmo kūrimo teoriją ir praktiką, paremtą „klasių kovos“, „klasinių priešų“ motyvais, lietuviai netrukus perkando, ypač jaunimas, pokario metų gimnazistai. Tarp jų buvo ir Ignalinos gimnazijoje besimokantis M. Matorka. Pogrindinę organizaciją mokykloje sumanė kurti būtent jis.
Marijonas buvo gabus mokinys ir aktyvus užklasinės veiklos dalyvis, ypač aktyvus dramos būrelyje, kurį gimnazijoje įkūrė mokytojas Tomas Glodas. Pastarasis, kaip teigė Marijonas, buvo vienas iš pažangiausių tuometinių mokytojų, šviesaus proto žmogus, kurį labai buvo pamėgę visi mokiniai. Būtent jo ir buvusio direktoriaus B. Liutkevičiaus-Raudienio bei mokytojos A. Lekavičiūtės dėka, moksleiviai mokyti savarankiškai vertinti okupacinės valdžios veiklą bei brukamas komunizmo idėjas. Stalinizmo metais tai buvo gana drąsus ir pavojingas iššūkis. Pažangių mokytojų idėjos skatino daugelį moksleivių mąstyti kitaip, negu juos mokė vadovėliai, žadino patriotizmo jausmus ir nepaklusnumą esamai santvarkai ir jos savivalei.
M. Matorka, iš mažens išauklėtas antitarybine ir nepriklausomos Lietuvos dvasia, vienas iš pirmųjų tarp savo bendraamžių suprato, kad negalima aklai paklusti okupantams, reikia pagal išgales priešintis. 1948-aisiais rudenį ėmė burti ištikimiausius ir priešiškai tarybų valdžiai nusiteikusius klasės draugus į grupelę. Pirmasis Marijono tikslą puikiai suprato ir jam pritarė jo artimiausias draugas ir bendramintis A. Juodagalvis. Kartu su juo į grupę buvo priimti K. Cicėnas ir P. Beinorius. Pirmasis antitarybinės slaptos organizacijos susirinkimas įvyko 1948-1949 mokslo metų pradžioje jo bute. Susirinkimui vadovavo jis pats, o protokolą rašė P. Beinorius.
Pavadinimą Slaptoji agentų komisija sugalvojo M. Matorka. Pasak A. Juodagalvio, dėl pavadinimo būta ginčų, bet Marijonui nusileista ir paliktas siūlytas kiek keistokas pavadinimas, paimtas iš kažkokio detektyvinio romano. Kiekvienas SAK narys prisiekė ir pasirašė po priesaikos tekstu, kurį buvo sukūręs Marijonas ir gražiai perrašęs P. Beinorius. Priesaikos tekstas yra dingęs. Jo nėra ir KGB archyve, tačiau SAK nariai puikiai jį prisiminė. Priesaiką pasirašę prisiekė apie organizacijos egzistavimą niekam neprasitarti, netgi artimiausiems draugams, o jeigu šį pasižadėjimą kas nors išduos, tai bus griežtai nubaustas. Priesaikoje buvo įrašyta, kad svarbiausias tikslas - visokiais būdais kovoti prieš sovietinę okupaciją, kenkti jai ir rinkti medžiagą apie sovietinės valdžios aktyvistus.
„Svarbiausias mūsų tikslas buvo trukdyti kurtis mokykloje komjaunimo organizacijai, stengtis klasėje išsaugoti vienybę ir neleisti, kad moksleiviai stotų į komjaunimą. Mes ne tik agitavome, bet ir grasinome sumaniusiems stoti į komjaunimą, todėl ši organizacija gausėjo labai lėtai. O pirmasis komjaunuolis mokykloje atsirado po chuliganiško poelgio. Toks Stasys Skarbauskas (vėliau buvęs kolūkio pirmininkas, ilgametis Ignalinos dujų ūkio viršininkas, jau miręs), po pamokų eidamas namo, prie geležinkelio pervažos akmeniu išdaužė pravažiuojančio traukinio Vilnius-Leningradas langą. Traukinys buvo sustabdytas, kaltininkas sučiuptas. Matyt, S. Skarbauskui buvo pasiūlyta: arba dideli nemalonumai, arba stoja į komjaunimą. Pasirinkta pastaroji galimybė“, - pasakojo P. Žilėnas.
Pirmajame susirinkime buvo išrinkti jos vadovai. Pirmininko pareigos buvo patikėtos A. Juodagalviui, pavaduotojo - M. Matorkai, o sekretoriaus - P. Beinoriui. K. Cicėnas paskirtas diversinės grupės vadovu.
Kiek vėliau į SAK buvo priimti baigiamosios klasės moksleivis P. Žilėnas ir bendraklasis B. Petkelis. Pastarasis, kaip teigė M. Matorka, nebuvo aktyvus, o visi kiti stropiai vykdė priesaikos reikalavimus ir aktyviai dalyvaudavo slaptuose susirinkimuose. Susirinkimų protokolai taip pat neišliko. Matyt, jie kartu su priesaika yra dingę per M. Matorkos suėmimą.
Ryšiai su partizanais
„Palaikėme ryšius su partizanais. Aš sutartose vietose susitikdavau su Vytauto apygardos kovotojais Jonu Makausku-Šilu ir ypač dažnai su Vladu Gaideliu-Jovaru. Iš jo gaudavau užduočių, partizanų leidžiamų laikraščių ir juos atnešdavau į mokyklą paskaityti draugams. Be užduoties trukdyti kurtis komjaunimui, iš Jovaro buvome gavę nurodymą trukdyti ir paskelbtai kaimo kolektyvizacijai. Partizanų pavedimu net buvau įsidarbinęs Ažušilės, kur gyvenau, kolūkyje,“ - prisimena A. Juodagalvis.
Netekus vado
Sunku pasakyti, kokią veiklą organizacija būtų išvysčiusi, bet netrukus jos egzistavimas sutriko. 1949 m. kovo 25-ąją čekistinės trėmimo operacijos „Priboj“ („Bangų mūša“) metu SAK neteko savo idėjinio vadovo M. Matorkos, kuris tądien kartu su mama ir vyresniuoju broliu Feliksu buvo išvežtas į Sibirą, kaip pasiturintys valstiečiai („buožės“). Tą lemtingą rytą tėvas, nenujausdamas nelaimės, anksti pasikinkęs arklius, išvažiavo į Ignaliną. Kai jis grįžo, šeimos jau neberado. Namų durys buvo atviros, visi baldai ir daiktai išvartyti. Bandė jis žmonos ir vaikų ieškoti Dūkšto geležinkelio stotyje, bet ten jų neberado. Taip jis ir liko tuščiuose namuose.
Organizacią išdavė jos sekretorius. SAK buvo demaskuota 1951 m. sausį. Vos tik prasidėjus metams, Ignalinoje pasklido kalbos apie išaiškintą antitarybinę organizaciją, veikusią vidurinėje mokykloje. Išdavystės anatomija tokia. Kagėbistai sausio 25 d. Vilniaus geležinkelio stotyje areštavo buvusį vidurinės mokyklos moksleivį (baigė čia 10 klasių ir dirbo pašte) A. Juodagalvį, taip pat devintoką A. Bileišį. Pastarąjį pamokų metu išsivedė iš klasės. Po dviejų dienų tokio pat likimo sulaukė vienuoliktokas K. Cicėnas. Sausio 29 d. iš pamokų buvo išvestas mokytojas T. Glodas. Tą pačią dieną areštavo ir buvusį mokyklos pirmos laidos abiturientą P. Žilėną, kuris dirbo kaime mokytoju. Vasario 2 d. areštuoti vienuoliktokas J. Subačius ir devintokas J. Matkevičius.
Po šių netikėtų netekčių mokykloje tarp mokytojų ir mokinių įsivyravo pesimistinės nuotaikos, nes niekas tiksliai nenutuokė tikrosios areštų priežasties. Padėtį dar labiau paaštrino nuolatiniai vienuoliktos ir kitų klasių moksleivių iškvietimai į rajono KGB būstinę ir tardymai. A. Juodagalvis, K. Cicėnas, J. Subačius, T. Glodas, R. Žilėnas, J. Matkevičius ir A. Bileišis, kelias dienas praleidę Ignalinos KGB būstinėje, buvo išvežti į Lukiškių kalėjimą, kur prasidėjo ilgas ir kankinantis tardymas.
Praėjus daugiau kaip mėnesiui - kovo 23 d. - iš tolimojo Sibiro į Vilnių buvo atgabentas ir M. Matorka. Du mėnesius jį laikė KGB rūmų rūsiuose ir tik po to buvo perkeltas į kalėjimą. Pastarasis jau per pirmąją apklausą, kuri vyko Irkutsko srities KGB būstinėje, gerai suprato, už ką yra areštuotas ir suprato, kas jo laukia. Ir A. Juodagalvis su K. Cicėnu nutuokė savo kaltę. O likusiems šis areštas buvo kiek netikėtas. Ypač J. Matkevičiui ir A. Bileišiui, kurie net nepriklausė SAK organizacijai.
Ilgai spėliota, kaip sovietų saugumas atskleidė organizaciją. Per tardymus aiškėjo, kad SAK kažkas išdavė, vėliau įsitikinta: išdavikas - organizacijos sekretorius Pranas Beinorius. Jis mokyklos mokytojui Aleksandrui Počtariovui perdavė raštelį apie SAK veiklą, o šis jį nunešė į saugumą. Pasak A. Juodagalvio, draugus išdavęs P. Beinorius, matyt, tam ruošėsi iš anksto, buvo užverbuotas MGB. Jo dienoraštyje apie SAK ir jos narius viskas buvo smulkiai surašyta nuo pat pradžios: kas su kuo susitiko, apie ką kalbėjo, kas ką siūlė ir pan. „P. Beinorių mes jau ėmėme įtarti maždaug prieš tris mėnesius iki mūsų arešto, todėl mažai su juo bendravome“, - prisiminė A. Juodagalvis.
Kad P. Beinorius dirbo priešui, rodo vienas SAK narių baudžiamojoje byloje Nr. 24486/3 esantis 1951 m. birželio 23 d. dokumentas. Vilniaus srities MGB valdybos tardymo skyriaus vedėjo pavaduotojo P. Ignatjevo 1951 m. birželio 23 d. rašte Nr.4-745 Vilniaus srities teismo pirmininkui sakoma: „SAK narys P. Beinorius nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn todėl, kad yra pareiškėjas ir dabar panaudojamas operatyviniais tikslais Kauno sr., išaiškinant nacionalistinį pogrindį“. Vėliau P. Beinorius tapo karininku, dirbo Klaipėdos kariniame komisariate 2-ojo skyriaus viršininku, turėjo majoro laipsnį. Mirė 1999 m. vasarį nuo širdies infarkto.
P. Žilėnas, grįžęs iš lagerių, SAK išdaviką buvo sutikęs dukart: Ignalinoje ir Kačergiškėje per šv. Baltramiejaus atlaidus. P. Beinorius jau buvo baigęs karo mokyklą, nešiojo leitenanto antpečius.
Košmariški mėnesiai Lukiškėse
Visi suimti SAK nariai atsidūrė Lukiškėse, kalinti atskirai vienas nuo kito. Kaip ir reikėjo tikėtis, didžiausias dėmesys tardymo metu buvo skirtas SAK organizatoriui M. Matorkai. Net 10 kartų jis dienomis ir naktimis buvo kviečiamas pas patyrusį Vilniaus srities MGB Švenčionių r. vyr. tardytoją G. Fedotovskį. Pastarasis leistinais ir neleistinais būdais stengėsi iš dvidešimtmečio vaikino išgauti parodymus, kurie diskredituotų ne tik jį patį, bet ir visus suimtuosius.
Vyrai tuos mėnesius atsimena kaip šiurpų košmarą. P. Žilėnas pasakojo, kad MGB tardytojai jų jau nemušė, stengėsi palaužti kitais būdais: mėnesius kalino vienutėse, neleido miegoti, laikė įkaitintose metalinėse spintose, kurių žymės išliko ligi šiol.
„Ypač sunku buvo ištverti nemigą. Nuo anų laikų liko įprotis prireikus užmigti akimirksniu bet kokioje aplinkoje ir išsimiegoti per 3-5 minutes“, - sakė P. Žilėnas. Tardomas jis nė žodžiu neprisipažino kaltas, tačiau tada, pasak Petro, sistemos doktrina buvo ciniška, bet paprasta: svarbu, kad būtų žmogus, o bylą jam sudaryti vieni niekai. P. Žilėnas bemaž pusę Lukiškėse sėdėto laiko praleido karceriuose. Ten patekdavo, kai neiškentęs replikomis suerzindavo kankintojus. Kartą po tardymo į tam skirtą kambarį įėjusiam papulkininkiui tardytojas raportavo, kad P. Žilėnas vis neprisipažįsta. Papulkininkis lyg pats sau, lyg tardytojui pramurmėjo: „Kas per tauta, mes juos tremiam, šaudom, deginam, o jie vis laisvės nori“. Petras neiškentęs atšauna: „Ir būsim laisvi…“ Ir vėl gauna 14 parų karcerio.
Kai kurie SAK nariai kalėjime susikalbėdavo Morzės abėcėle, keitėsi būtiniausia informacija. Iš viso Lukiškėse praleista apie pusę metų.
Tardymų Karuselėje
Tardymai ir apklausos vyko po kelias valandas kelis kartus per parą, taip pat ir naktimis. Štai keletas ištraukų iš M. Matorkos apklausos protokolų (kalba netaisyta).
Tardytojas: Papasakokite apie priežastis, kurios paskatino pasirinkti šį nusikalstamą kelią?
M. Matorka: Aš tikrai užsiiminėjau priešiška socializmo idėjoms veikla, kuri pasireiškė šmeižiant sovietinę vyriausybę, jos vadovus ir platinant antitarybines nuotaikas. Daugiausia antitarybinę veiklą vedžiau tarp lietuvių tautos jaunimo, t. y. daugiausia tarp Ignalinos vidurinės mokyklos (iki 1950 m. pradžios - buvusios gimnazijos) moksleivių, kurie mokėsi kartu su manimi. Po to, kai 1949 m. kovo 25 d. aš, kaip buožių šeimos narys ir klasinis antitarybinis elementas, kartu su motina ir broliu buvau išvežtas iš Lietuvos TSR, aukščiau išdėstytą nusikalstamą veiklą tęsiau laiškais, rašydamas iš Irkutsko laiškus savo draugams. Antitarybine veikla užsiiminėjau sąmoningai, vadovaudamasis savo įsitikinimais, kurie susiformavo mano sąmonėje nuo vaikystės, nes aš nuo mažens buvau auklėjamas antitarybine dvasia. Iki 1940 m. mūsų ūkiui priklausė 82 ha dirbamos žemės ir daugiau kaip 50 ha Dysnų ežero vandenų. Mūsų ūkyje buvo naudojamas samdinių darbas. Dirbdavo tai du, tai trys samdomi darbininkai. Tarybų valdžia mūsų ūkį išardė, atėmė 52 ha žemės ir išdalijo ją bežemiams. 1949 m. tėvų ūkis buvo visiškai likviduotas ir mus išvežė į Sibirą.
Tardytojas: Kam siuntei iš tremties laiškus?
M. Matorka: Ignalinos vidurinės mokyklos moksleiviams, savo artimiesiems draugams ir bendraminčiams. Berods penkis laiškus parašiau Albertui Juodagalviui, tiek pat Pranui Beinoriui ir Kaziui Cicėnui. Apie keturis laiškus išsiunčiau mokytojui Petrui Žilėnui.
Tardytojas: Ar gerai pažįstate mokytoją Tomą Glodą ir ką žinote apie jo antitarybinę veiklą.
M. Matorka: Gerai pažinojau. Jis buvo visų mylimas ir gerbiamas mokytojas. Jo dėka mokykloje buvo įkurtas dramos būrelis, kuriame aktyviai dalyvavau. Apie jo antitarybinę veiklą nieko nežinojau ir negirdėjau.
Tardytojas: Ar pažinote mokytoją Adelę Lekavičiūtę?
M. Matorka: Kai mokiausi 6-oje gimnazijos klasėje, ji dėstė chemiją.
Tardytojas: Ar su minėtais mokytojais susirašinėjai?
M. Matorka: Ne.
Tardytojas: Ar rašė tavo buvę bendraklasiai atsakymus į tavo laiškus?
M. Matorka: Taip.
Tardytojas: Kokio turinio?
M. Matorka: Panašiai kaip ir mano - antitarybinio turinio.
Tardytojas: Ar pripažįstate du mokyklinius sąsiuvinius, kurie štai guli prieš jus?
M. Matorka: Tai mano dienoraščiai.
Tardytojas: Dienoraščiuose užrašyta daug antitarybinių minčių. Kodėl taip darėte?
Tardytojas: MGB organai turi duomenų apie tai, kad buvai vienas iš antitarybinės pogrindinės jaunimo organizacijos Ignalinos vidurinėje mokykloje organizatorių ir vadovų. Ar taip buvo?
M. Matorka: Taip. Aš tikrai buvau vienas iš minėtos organizacijos organizatorių ir vadovų. Tik noriu patikslinti. Ne organizacijos, o jaunimo pogrindinės grupės, kurioje buvo suburti antitarybiškai nusiteikę moksleiviai.
Tardytojas: Kaip ji vadinosi?
M. Matorka: „Slaptoji agentų komisija“, trumpiau - SAK.
tags: #ignalinos #rajonas #vienkiemis #ramaniskes