Nutraukiant santuoką, vienas esminių klausimų - nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta. Dažniausiai, vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su mama, tačiau gali būti nustatyta ir su tėčiu. Laikui bėgant, gali pasikeisti gyvenimo aplinkybės, sudarančios pagrindą teigti, kad gyvenamoji vieta vaikui tapo nesaugi, todėl vienas iš tėvų kreipiasi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo bei nustatymo su juo (ir atitinkamai dėl išlaikymo priteisimo iš kitos pusės).
Kada galima kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo?
Teismo nustatytą vaiko gyvenamąją vietą vaiko tėvai gali pakeisti bendru sutarimu. Nutarę, kad tikslinga keisti vaiko gyvenamąją vietą, tėvai gali sudaryti sutartį ir kartu su prašymu pateikti teismui. Tačiau, jei tokio susitarimo pasiekti negalima, lieka teismo kelias.
Įstatymas numato, kad pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, vienas iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 str. 4 d.) ir atitinkamai dėl bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančiu tėvu/motina pakeitimo, išlaikymo priteisimo. Reiškiant ieškinį visais atvejais reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas atiduotas gyventi su kitais asmenimis. Reikalavimas įrodinėti iš esmės pasikeitusias aplinkybes sietinas su vaiko gyvenimo stabilumu.
Kokioms aplinkybėms esant galima kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo? Aplinkybių gali būti įvairiausių. Įstatyme bei teismų praktikoje konkrečiai nenurodoma, kokios aplinkybės vertintinos kaip esminės. Kiekvienu atveju jas vertina teismas. Galima paminėti keletą pavyzdžių, dėl ko gali būti keičiama vaiko gyvenamoji vieta: pvz., tėvo ar motinos, su kuriuo gyvena vaikas elgesio, sveikatos stovio ar materialinės padėties pasikeitimas, pablogėjusi vaiko priežiūra ar auklėjimas, pagerėjusi su vaiku negyvenančio tėvo ar motinos materialinė padėtis, vaiko norų pasikeitimas, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina nesilaikymas, emocinio ryšio trūkumas ir kt.
Reikalaudamas pakeisti jau teismo sprendimu nustatytą vaiko gyvenamąją vietą, ieškovas turėtų įrodyti, kad būtent jis gali vaikui garantuoti saugią, stabilią aplinką, tinkamas gyvenimo sąlygas ir kt.
Pasitaiko situacijų, kai tėvas ar motina dėl įvairiausių priežasčių atiduoda vaiką, kurio gyvenamoji vieta nustatyta su juo ar ja, senelių, brolių ar seserų priežiūrai. Tai yra pagrindas kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Pateikus įrodymus dėl šių faktinių aplinkybių galimas vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas.
Esminiai aplinkybių pasikeitimai
Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių:
- tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas;
- vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą);
- kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas.
Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).
Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas veiksnys, turintis įtakos vaiko psichologinei būklei, todėl, kai vaikas daugiau kaip vienus metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai.
Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų Lietuvos Aukščiausiojo teismo2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).
Kasacinio teismo praktikoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos, yra:
- laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą;
- būsto sąlygos;
- vaiko poreikių tenkinimas;
- bendravimo ryšių susiformavimas;
- susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu;
- ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis;
- kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje.
Tarptautinėje ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojamas ilgesnis kaip vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminas. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).
Teismai, nustatę, kad vaikui užtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos bei tenkamos sąlygos būtų užtikrintos ir pas kitą vieną iš tėvų, pažymi, kad esant analogiškoms tėvo ir motinos gyvenimo sąlygoms, vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas (atsižvelgiant į jo amžių, turimus socialinius kontaktus, diagnozuotus sveikatos sutrikimus), nepagrįstai sąlygotų visų jo, per itin ilgą laiką, susiformavusių socialinių ryšių nutraukimą. Adaptacija naujoje gyvenamojoje vietoje gali turėti neigiamų pasekmių tiek vaiko emocinei sveikatai, tiek ir ugdymo procesui, kas visiškai neatitiktų paties nepilnamečio vaiko interesų. Esant nustatytoms aplinkybės teismas nusprendė nekeisti vaiko gyvenamosios vietos.
Tačiau gali atsirasti gyvenimo aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti vaiko gyvenamąją vietą, kaip pvz. vieno iš tėvų liga, priklausomybių atsiradimas, pajamų dydžio pasikeitimas, kitų vaikų atsiradimas, dėl ko yra sudėtinga tinkamai prižiūrėti vaiką. Tačiau kiekvienoje byloje tai yra atskirai bei individualiai nustatomos aplinkybės.
Mediacija - privalomas žingsnis
Nuo 2019 m. sausio 1 d. šeimos bylose privaloma ikiteisminė mediacija. Tėvams nesutariant dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, to siekiantis tėvas ar motina turi kreiptis į mediatorių (Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašas skelbiamas viešai), kurio pagalba mediacijos metu siekiama taikaus ginčo sprendimo. Mediacijai neįvykus ar neradus kompromiso, mediatorius išduoda pažymą, kuri pateikiama teismui kartu su ieškiniu.
Vaiko nuomonės reikšmė
Sprendžiant klausimą dėl jo gyvenamosios vietos pakeitimo, vaiko nuomonė yra svarbi. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę, tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014), tačiau akcentuojama, kad vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-341/2010) ar vaiko nuomonė turi būti išsiaiškinama kitais būdais, pavyzdžiui, skiriant ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. vasario 4 d.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais ir būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. CK 3.177 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išsiaiškinti vaiko norus ir pažiūras nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų šiuos suformuluoti ir išreikšti.
Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, - per atstovą (CK 3.164 straipsnis). Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas įpareigojimas teismui, sprendžiančiam vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, išsiaiškinti vaiko nuomonę, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi.
Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt.
Kiti svarbūs aspektai
Reikia žinoti, kad keičiant vaiko gyvenamąją vietą keičiama ir skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarka. Gali būti paliekama nustatyta tvarka veidrodiniu principu, gali būti koreguojama ar naujai nustatoma tvarka. Bendravimo su vaiku tvarka gali būti labia konkreti ir visa apimanti, o gali būti apibrėžta bendru sutarimu.
Keičiant vaiko gyvenamąją vietą aptartinas ir vaikui teiktinas išlaikymas. Išlaikymas priteisiamas iš skyrium nuo vaiko gyvenančio tėvo ar motinos. T.y. pasikeitus vaiko gyvenamajai vietai, pasikeis ir išlaikymo teikėjas.
Užsienio valstybėse gyvuojanti praktika, kai vaikas pusę laiko gyvena su tėvu, pusę su motina Lietuvos teismuose dar netaikoma gyvenamosios vietos nustatymo pas abu tėvus prasme. Gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų. Vienodą dalyvavimą vaiko ugdyme ir auklėjime galima realizuoti nustatant bendravimo tvarką, užtikrinančią tėvams vienodas galimybes bendrauti su vaiku. Vienodą laiko tarpą leidžiant su vaiku išlaikymas iš skyrium gyvenančio tėvo ar motinos vis tiek priteisiams nežiūrint į tai, kad abu tėvai turi panašias išlaidas, susijusias su vaiko išlaikymu.
Dar žinotina, kad vaiko gyvenamoji vieta nereiškia kokretaus adreso. Gyvenamoji vieta reiškia vaiko priskyrimą vienam iš tėvų ir didesnę atskomybę.
Šeimos teisinių santykių reglamentavimas užtikrina tėvams galimybę susitarti, su kuriuo iš jų po santuokos nutraukimo liks gyventi nepilnametis vaikas, taip pat nustatyti kito tėvo (su kuriuo vaikas negyvens) bendravimo su vaiku tvarką. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymą lemia vaiko interesai konkrečiu atveju, t. y. vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių, interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių pasaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) yra įtvirtinęs reikalavimą teismams, priimant sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, įvertinti kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo (motinos) tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko prisirišimą prie tėvo (motinos), brolių (seserų) ir kitų giminaičių, vaiko norus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009).
Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl to, ar esanti aplinka užtikrina vaiko poreikius, jo galimybes sveikai augti ir vystytis, būtina, be kita ko, atsižvelgti į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų kriterijus. LAT praktikoje pabrėžiama, kad, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010).
Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių ir pan.
Pažymėtina, kad teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis, t. y. teismas negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010). Akcentuojama, kad vaiko interesai - esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo.
tags: #del #vaiko #gyvenamosios #vietos #valstybes #pakeitimo