Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas: ar vis dar būtina tik su vienu iš tėvų?

Ar vaiko gyvenamoji vieta vis dar turi būti nustatyta būtinai tik su vienu iš tėvų? Toks mediatoriaus (neteisininko) kolegiškas pasiteiravimas paskatino mus papasakoti apie vieną atvejį.

Prieš ketverius metus ginčo tvarka nagrinėtoje santuokos nutraukimo byloje bendromis teismo bei proceso dalyvių pastangomis visus klausimus, įskaitant ir klausimus dėl vaiko, galiausiai pavyko išspręsti šalių pasirašyta ir teismo patvirtinta sutartimi^[1].

Pagrindinė užduotis, kurią teko spręsti advokatams, derinant šalių galimą susitarimą dėl vaiko, buvo, kaip prie esamo teisinio reguliavimo sukurti praktinį abiejų atskirai gyvenančių tėvų lygiavertiškumą, kad nė vienas nesijaustų kažko netenkantis ar turintis mažiau galimybių.

Atrodytų, argi ne būtent to ir siekia įstatymų leidėjas nustatytu teisiniu reguliavimu? Teoriškai taip, o praktiškai nustatytas teisinis reguliavimas kartu negyvenančių tėvų ginče dėl vaiko labai dažnai paskatina didelę tarpusavio konkurenciją ir „varžybas“.

Paruoštų atsakymų, ko gero, nėra, nes kiekvienas atvejis individualus. Vis dėlto, visų pirma, kalbant apskritai, yra būtina skatinti diskusiją apie tai, kaip Lietuvoje sprendžiami tėvų ginčai dėl vaikų ir kokie teisinio reguliavimo sprendimai galėtų palengvinti ginčą dėl vaikų išgyvenančių žmonių padėtį^[2].

Teisiniai ginčai dėl vaikų Lietuvoje yra suprantami kaip tėvų ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir ginčai dėl bendravimo su vaiku tvarkos. Greta šių ginčų labai dažnai yra ir ginčas dėl vaiko išlaikymo. Ne kitoks buvo ir mūsų atvejis, apie kurį yra šis pasakojimas - byloje reikėjo išspręsti visus nurodytus klausimus.

Eiliškumas, kuriuo sprendžiami klausimai dėl vaiko, gali turėti esminės reikšmės jų išsprendimui ir pasekmėms. Mūsų atveju tai buvo patvirtina praktiškai.

Dažniausiai ginčo šalys pasiklysta ir vaiko gyvenamąja vietą ginčo įkarštyje supranta, kaip „aukso puodą“, kurį būtinai turiu laimėti. Nuo to, gi, priklauso ant kieno pečių guls teismo sprendime nurodytos vaiko išlaikymo sumos mokėjimas - kas kuriam moka. Skatinama kova ir konkurencija. Tai ypač apsunkina šalių derybas dėl taikos sutarties.

Kol nėra atsakymo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tol svarstymai dėl kitų klausimų - vaiko išlaikymo ir bendravimo tvarkos - vyksta „kas būtų, jeigu būtų“ lygmenyje. Vis sugrįžtama prie „pagrindinio“ šalims ramybės neduodančio klausimo, atitinkamai formuluojant bei pasirenkant savo argumentus pokalbyje, t.y. tiesiogiai ar netiesiogiai įrodinėjama, kuris iš tėvų yra geresnis ar blogesnis.

Tradiciškai klausimai dėl vaiko sprendžiami taip, kad pirmiausiai siekiama atsakyti į klausimą, su kuriuo iš tėvų gyvens vaikas, o tuomet jau sprendžiama dėl bendravimo su vaiku tvarkos, vaiko išlaikymo.

Mūsų bylos atveju šalių derybose dėl sutarties taikėme kitokį klausimų dėl vaiko sprendimo eiliškumą. Ir tai buvo efektyvu. Pirmiausiai, aptarėme šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku bendravimo tvarką, tuomet vaiko išlaikymo klausimą ir tik galiausiai vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą.

Nenorime pasakyti, kad viskas įvyko per akimirką, be didelių diskusijų ar emocijų. Vis dėlto, bendra linija buvo tokia ir tai turėjo esminės įtakos šalių pokalbio tonui, atvėrė galimybes atsirasti įvairiems pasiūlymams ir juos svarstyti, kurti šalių bendradarbiavimą.

Nurodytas klausimų sprendimo eiliškumas mūsų atveju buvo įtvirtintas ir šalių pasirašytos sutarties struktūroje: sutarties nuostatos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo buvo aprašytos paskiausiai ir sekė po bendravimo tvarkos bei išlaikymo vaikui klausimų aptarimo.

Manome, kad šis metodas, gali būti aktualus daugeliu atvejų, galbūt galėtų padėti lengviau apsispręsti netgi ir teismui, nagrinėjant bylą ginčo tvarka.

Pirmiausiai turėtų būti išsiaiškinama ar nustatoma, kaip kiekvienas iš tėvų, jiems nustojus gyventi kartu, toliau dalyvaus vaiko gyvenime (kas ką daro, kaip pasirūpina vaiko poreikiais, kada pasiima, kas ką perka, kada nuveža - bendratėvystės planas) - nes tokiu būdu tėvai realiai susivokia, kad ir toliau kokybiškai dalyvauja (gali dalyvauti) vaiko gyvenime.

Mūsų bylos atveju abi šalys, net ir nustojusios gyventi kartu bei pradėjusios teisminį ginčą, toliau rūpinosi savo nepilnamečiu vaiku, dalyvavo vaiko gyvenime. Todėl susitarimas dėl bendravimo su neilnamečiu vaiku tvarkos, o tiksliau dėl kiekvieno iš tėvų faktinio dalyvavimo vaiko gyvenime ir rūpinimosi kasdieninias jo poreikiais buvo pirmas ir pagrindinis nesutarimų kėlęs klausimas.

Aplinkybė, kad šį klausimą aptarėme pirmiau nei kitus, manome, vėliau pasitarnavo daugeliu aspektų.

Toliau derybose sekė piniginis klausimas - kaip kiekviena iš šalių finasiškai dalyvaus išlaidose, kurios yra susijusios su jų nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimu. Pirmiau išsiaiškinus dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos, klausimas dėl vaiko išlaikymo neišvengiamai buvo svarstomas jau atsižvelgiant ir įvertinant tai, kiek, kada ir kaip kiekviena iš šalių bus su vaiku, konkrečius paties vaiko poreikius ir ypatumus.

Kaip dažnai būna, abi šalys pripažino, kad dalyvaus vaiko išlaidose, kad piniginių lėšų vaikui „negaila“, skirs tiek, kiek reikės ir galės.

Vis dėlto, įstatymas numato, kad vienas iš tėvų turi mokėti vaiko išlaikymui skirtas lėšas kitam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Išeitų, kad reikia susitarti dėl konkrečios kas mėnesį mokamos pinigų sumos ir mokėti jas kitam. Čia iškyla, klasikiniai tokių atvejų klausimai: Ar tikrai tiek reikia? Ar visas lėšas panaudos vaikui? Aš taip pat būnu su vaiku, viską perku ir už tą laiką dar turiu mokėti kitam išlaikymo pinigus? Žinoma, įstatymas numato tam tikrus instrumentus šiems klausimams spręsti.

Kaip sprendėme paminėtas įtampas dėl vaiko išlaikymo klausimo? Šalių lygiavertiškumo šiuo aspektu praktinio įtvirtinimo ir vaiko išlaikymo lėšų panaudojimo skaidrumu.

Individualizuoto sprendimo dėl vaiko išlaikymo, dėl kurio šalims pavyko susitarti, esmę sudarė šių elementų sistema:

1. Vaiko išlaidos skirstomos į tas, kurios susijusios su aplinkybe, kad vaikas tuo metu yra su vienu iš tėvų, ir išlaidos, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas.
2. Kiekvienas iš tėvų visa apimtimi ir savo nuožiūra skiria lėšas vaiko poreikiams tuo metu, kai vaikas yra su juo, ir šios lėšos nėra apibrėžiamos konkrečia suma;
3. Išlaidos, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas, yra apmokamos abiejų tėvų lygiomis dalimis.

Šalys pasiekė sutarimą kokiai išlaidų kategorijai turėtų būti priskiriamos konkrečios su vaiku susijusios išlaidos. Tuo tarpu mes, advokatai, turėjome pasukti galvą, kaip patenkinti teisinio reguliavimo reikalavimus, kiek tai susiję su išlaikymo nepilnamečiui vaikui mokėjimu - vaiko išlaikymui skirtos lėšos privalo būti mokamos tam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, ir tik vienam pastarajam priklauso teisė šias lėšas naudoti.

Iš to sekė toks teisinis ir techninis sprendimas, dėl kurio šalys susitarė. Jis buvo grindžiamas prielaida, kad toks individualizuotas sprendimas dėl vaiko išlaikymo turėtų būti taikomas, nepriklausomai nuo to, su kuriuo vėliau būtų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Buvo susitarta, kad:

1. abi šalys vaikui išlaikyti kiekvieną mėnėsį realiai įmoka sutartyje numatytą piniginių lėšų sumą (lygiomis dalimis), kaip vaiko išlaikymą;
2. šiems mokėjimams (vaiko išlaikymo lėšoms kaupti ir jas naudoti vaiko poreikiams apmokėti) yra atidaroma speciali sąskaita banke, sutartyje aprašant joje esančių piniginių lėšų panaudojimo tvarką;
3. prieigą prie šios sąskaitos banke ir teisę disponuoti joje esančiomis piniginėmis lėšomis lygiavertiškai turi abi šalys (panaudojant visas siūlomas technines galimybes, pvz.

Galiausiai derybose pasiekėme tašką, kuomet šalims reikėjo apsispręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Iš vienos pusės, šalys įdėjo daug pastangų ir pasiekė sutarimą dėl, sakytume, visų esminių klausimų. Iš kitos pusės, net ir pasiekus tokią derybų dėl sutarties stadiją, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas, šiuo atveju visiškai formalus, suveikė kaip stiprus dirgiklis.

Sprendimas, kurį pavyko rasti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, manome, buvo ir originalus, ir atitinkantis įstatymo reikalavimus, ir atveriantis kelią šalių parašams ant sutarties.

Vadovavomės įstatymo nuostata, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu (!) iš tėvų. Vienu metu. Tačiau įstatymas taip pat numato, kad vaiko gyvenamoji vieta gali būti keičiama. Klausimus dėl vaiko, visų pirma, tėvai sprendžia bendru sutarimu.

Mes neįžvelgėme prieštaravimo įsatymui, kad jau tuo metu šalių sudaromoje sutartyje negalėtų būti susitarta dėl vaiko gyvenamosios vietos keitimo ateityje, įvykus sutartyje nustatytai sąlygai ar suėjus apibrėžtam terminui.

Tokiu būdu šalių sudarytoje sutartyje buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, kartu numatant, kad vaiko gyvenamoji vieta periodiškai yra pakeičiama, „automatiškai“ nustatoma su antruoju iš tėvų rotacijos principu.

Nagrinėjamu atveju, šalys apsisprendė, kad formali vaiko gyvenamoji vieta kiekvienų kalendorinių metų pirmą pusmetį nustatoma su vienu, o antrąjį - su antruoju iš tėvų. Šioje vietoje dar kartą pažymėsime, kad kitos sutarties nuostatos dėl vaiko - bendravimo tvarka ir vaiko išlaikymas - veikia nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.

Tokio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kaip ir visos sutarties, prieštaravimo įstatymui nenustatė ir bylą išnagrinėjęs teismas.

Žinoma, kyla ir tuo metu mums kilo klausimas, o kas bus, jeigu sutartis neveiks, jeigu šalys nesugebės derintis ir bendradarbiauti sprendžiant klausimus dėl vaiko pagal tokį modelį? Nepaisant to, kodėl ėjome į priekį ir teismui teikėmė tvirtinti tokią sutartį? Visų pirma todėl, kad matėme, kiek pastangų įdėjo pačios šalys dėl sutarties, kurios klausimus išsprendė savo pačių sprendimu ir taip sukūrė lygiavertiškumu ir bendradarbiavimu pagrįstą modelį savo pasikeitusiems santykiams.

Vien dėlto buvo didelė tikimybė, kad modelis veiks, o kartu nesuteiks paskatų ar motyvo jį griauti. Nesiimame vertinti ar modelis labai geras ar labai blogas, nemanome, kad jis yra be trūkumų, kad jis tinkamas visiems atvejams.

Kaip minėjome, kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai. Mums svarbiausias kriterijus šiuo atveju buvo tas, kad prabėgus beveik ketveriems metams, įsitikinome, kad modelis nagrinėjamu atveju buvo gana efektyvus ir veikė.

Taip pat norėtume pabrėžti, kad modelis, ko gero, yra galimas ir įmanomas tik tais atvejais, kai yra grindžiamas atsakinga bendratėvyste ir šalių gebėjimu savarankiškai ar su pagalba patiems bendru sutarimu išspręsti su vaiku susijusius klausimus, tiek svarbesnius, tiek ir kasdieninius. Kurkime bendradarbiavimą.

Lentelė: Klausimų sprendimo eiliškumas ginčo atveju

Šaltinis: teise.pro

Nuorodos:

[1] Pirmosios instancijos teismo sprendimas santuokos nutraukimo byloje, kuriuo buvo patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir su tuo susijusių klausimų, įskaitant dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo bei nepilnamečio vaiko išlaikymo, buvo priimtas 2017 m. lapkričio 9 d. civilinėje byloje Nr. e2-3340-897/2017.

[2] M. Vaičiūnas. Tėvų ginčai dėl vaikų - kurkime sprendimo sistemą ir nuoseklumą.

tags: #del #vaiku #gyvenamosios #vietos #nustatymo #atskirai