Didžiausias Baltų Turtas: Gintaro Kelias ir Kultūros Paveldas

Baltų gentys nuo pat susiformavimo gyveno gana izoliuotai.

Jų žemės buvo pelkėtos, miškingos ir sunkiai pasiekiamos kaimynams, nes baltai buvo nutolę nuo pagrindinių civilizuotų Europos centrų. Baltus iš pietų ir vakarų supo gamtos užtvaros: nepereinamos Pripetės pelkės ir Baltijos jūra.

Nors tai kliudė mūsų protėviams keliauti, jie neliko atsiskyrėliai, nes sausumos ir vandens keliais susisiekdavo su kaimynais ir tolimesniais kraštais.

Santykiai su Kaimynais

Didžiojo tautų kraustymosi laikais baltams teko patirti karingų klajoklių grėsmę. Gotų ir hunų grėsmę patyrė ne tik romėnai, bet ir baltai.

Dalis germanų genčių, vadinamų gotais, gyveno Pietų Skandinavijoje ir Gotlando saloje. Pirmaisiais amžiais po Kristaus šios gentys persikėlė į rytinį Baltijos jūros krantą ir palengva traukė į pietus.

Gotai perėjo per vakarų baltų žemes ir Romos imperijos pašonėje jie sukūrė dvi didžiules valstybes - Vestgotų ir Ostgotų. Senovės raštuose minima, jog ostgotų karalius Hermanarikas buvo prisijungęs dalį baltų teritorijos.

Archeologai tvirtina, kad gotai lankėsi mūsų krašte. Vakarų Lietuvoje jie užtiko kelis gotų kapus. Kapuose rrasti brangūs daiktai leidžia manyti, kad dalis gotų čia apsistojo grįžę iš karo žygių po Pietų ir Centrinę Europą.

Keliose Lietuvos vietose archeologai rado tribriaunius strėlių antgalius. Tokios formos antgalius naudojo Pietų Europos klajoklių gentys. Keli antgaliai rasti giliai įsmigę į žmonių kaulus. Spėjama, jog tai hunų palikuonių lankymosi baltų žemėse pėdsakai.

Turbūt čia užklysdavo plėšikaudami ir patys hunai, kurie buvo įsikūrę dabartinės Vengrijos teritorijoje. Tačiau VIII - IX a. retkarčiais lietuvius puldavo iš Baltijos jūros germanų kilmės kariai, normanai, dabartinės Skandinavijos gyventojų protėviai. Tai buvo tolimiausias, bet pats neramiausias kaimynas, kuris vargino lietuvius.

Normanų būriai, narsių vadų, vikingais vadinamų, vedami, atplaukdavo nedideliais lengvais laivais, įsiskverbdavo upėmis į krašto gilumą, plėšdavo žmonių turtą, kartu ir prekiaudavo. Kai kur jie mūsų žemėje net pilių pasistatydavo.

Tačiau kuršiai ir prūsai laivais taip pat pasiekdavo Skandinavijos krantus ir ne tik plėšė vietinius gyventojus, bet ir prekiavo.XI a. antroje pusėje - XII a. pirmoje pusėje kuršiai ypač dažnai puldinėjo rytines ir pietrytines Skandinavijos pakrantes.

Senovės lietuvių kaimynai buvo: latviai, rytų slavai (gudai, rusai ir ukrainiečiai), vakarų slavai (lenkai, pamarėnai, kašubai ir kt.). Latviai gyveno į šiaurės rytus nuo lietuvių, už jų rusai - į rytus ir šiaurę, gudai - į rytus ir pietus, ukrainiečiai - į pietus ir lenkai - į pietus ir vakarus.

Ukrainiečiai jau buvo sukūrę savo valstybę IX-ame amžiuje su centru Kijeve, o lenkai - X-ame amžiuje su sostine Gnieznu, vėliau Krokuva.

Didelė grėsmė baltų žemėms kilo iš stiprėjančių slavų. Šimtus metų stumdami baltus Baltijos jūros link, I tūkstantmečio pabaigoje slavai dar labiau suagresyvėjo. Ypač daug kovota su senąja Rusios valstybe, susikūrusia IX a. Rusų metraščiai mini ne vieną žygį į lietuvių ir baltų žemes X a. pab.-XII a. pr.

Puolimai buvo gausūs ir gerai organizuoti, todėl kurį laiką rytinės baltų žemės buvo priverstos mokėti duokles. Didelė jotvingių teritorijų dalis buvo užgrobta, prijungta prie Rusios ir ilgainiui asimiliuota. Galiausiai rusų veržimasis buvo sustabdytas.

Rusios valstybei susiskaldžius ir nusilpus, nuo VII a. antros pusės lietuviai patys ėmė pulti Rusios žemes. Nuo X a. Lietuvos pašonėje atsirado dar viena slavų valstybė-Lenkija. Ji ėmė puldinėti prūsus ir jotvingius. Puolimai tapo dažnesni ir labiau organizuoti po Lenkijos apsikrikštijimo 996 metais. Lenkai, nuo X a. puolę baltus, paliko rašytinių šaltinių apie šias kovas.

Yra rimtas istorinis pagrindas manyti, kad valstybinio gyvenimo santvarka jau buvo susiformavusi Lietuvoje V-VI a.

Gintaro Kelias: Prekyba su Romos Imperija

Seniausias ir pats svarbiausias prekybos kelias jungė baltų žemes su Panonijos provincijos Karnunto miestu, buvusiu netoli nuo dabartinės Vienos. Karnuntas buvo svarbus Romos imperijos pasienio miestas - tvirtovė ir didelis prekybos centras.

Nuo Karnunto ėjo kelias iki Vyslos, toliau upe reikėjo plaukti iki Baltijos jūros ir keliauti pajūriu iki mūsų krašto. Prekybą tarp Romos imperijos ir baltų organizavo Romos imperatoriai, pirkliai ir baltų genčių diduomenė.

Kadangi dažniausiai buvo gabenamas gintaras, tas kelias buvo vadinamas Gintaro keliu. Į Romos imperiją gabenamas baltų “auksas” būdavo sandėliuojamas tarpiniuose punktuose. Trys tokie sandėliai aptikti Lenkijos teritorijoje, juose rasta net apie tris tonas gintaro. Prekyba gintaru buvo pelninga. Kai kurios vakarų baltų giminės labai praturtėjo.

Kitas prekybos kelias vedė į šiaurinę Juodosios jūros pakrantę. Juo vyko prekyba su graikų kolonijomis, o per jas - su rytine Romos imperijos dalimi. Mūsų protėviai su romėnais turbūt prekiavo ir jūrų keliu. Romėnų laivai, apiplaukę Jutlandijos pusiasalį, lengvai galėjo pasiekti rytinę Baltijos jūros pakrantę. pasirodė pirmame amžiuje po Kristaus.

Tuo metu mūsų protėviai intensyviai prekiavo su romėnais, todėl nenuostabu, kad jie pirmieji paliko žinių apie baltus ir gintarą. Romėnų istorikas Kornelijus Tacitas veikale “Germanija”, parašytame apie 98 m., teigė: “Dešiniajame Svebrų ( t.y. Baltijos ) jūros krante jūra plauna aisčių gentis. Jie garbina Dievų Motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų atvaizdus. Tai vartojama vietoje ginklų ir kitokios apsaugos. Tai deivės garbintoją daro saugų net priešų tarpe. Retai vartojama geležis, dažniausiai medžio lazdos. Javus ir kitokius vaisius augina ištvermingiau, negu tingūs germanai. Bet ieško naudos ir jūroje ir tik jie vieni iš visų kitų seklumose ir pačiame krante renka gintarą, kurį patys vadina “glesum”. Būdami barbarai, netyrė ir nežino, kokia gintaro prigimtis, kokia kilmė. Jie ilgai tarp kitų jūros išmetamų daiktų buvo nejudinamas, kol mūsų prabangumas ir jam vertę suteikė.

Apranga ir Papuošalai

Apie žalvario amžiaus antrosios pusės apdarus nėra išlikę jokių žinių, nes gyvavo kūnų deginimo paprotys. Bet ankstyvajame geležies amžiuje pasitaiko radinių, kuriuose galima įžvelgti užuominų ir apie Lietuvos žmonių aprangą.

Žinomas prūsų kailinis apsiaustėlis iš Driobnico (Dröbniz). Į jį 600 - 500 m. pr. Kr. buvo suvyniota 12 - 114 metų mergaitė ir paskandinta pelkėje. Apsiaustas iš 4 avikailių, 80 cm ilgio ir 150 cm pločio. Jis trimis siūlėmis kruopščiai susiūtas plonyčiais suktais odiniais dirželiais. Viršutinis pakraštys apsiūlėtas, dešinėje pusėje išlikęs odinis dirželis, kairėje - kilpelė, per kurią apsiaustėlis buvo surišamas. Iš abiejų pusių dar išsikišusios prie viso kailio prisiūtos avies kojų juostelės. Ties pečiais matyti įsiuvų pėdsakai. Apačioje skersai einanti siūlė jungė juostą, pailginančią apsiaustėėlį. Tačiau kitados buvęs, matyt, gražus apsiaustėlis labai nunešiotas, įstrižai per visą ilgį perplėštas ir labai negrabiai susiūtas žarniniais iš trijų dalių suvytais siūlais.

Akmens, žalvario ir vėlesnių amžių žmonės, matyt, daug reikšmės teikė galvos apdangalams. Galvą jie laikė sielos buveine, tad turėjo ją ypač puošti. Taip pat žinoma, kad galvos apdangalas visais laikais išreikšdavo socialinį žmogaus statusą.

Archeologas V. Žynio kaukolę vainikėliu juosė pragręžtų žvėrių dantų vėrinėlis. Tačiau tarp jo ir kaulo likęs žemių sluoksnelis rodė, kad po tais papuošalais dar turėjo būti kepurė. Ji galėjo būti ir kailinė. Moterys plaukus pynėsi į kasas. Ankstyvajame geležies amžiuje mergaitės nešiojo apvalias kepuraites, dažnai puoštas žalvariniais kabučiais. Kurmaičių mergaites dabino sraiginės įvijos ir antsmilkiniai. Raudonėnų mergaitės dėvėjo plaušines kepuraites su dvinariais įvijiniais antsmilkiniais.

Kadangi žalvariniai papuošalai buvo brangūs, žmonės darė panašius papuošalus iš kaulo. Ir tik tada, kai baltų žemėse paplito geležis, žalvariniai papuošalai tapo neatsiejama drabužių dalimi.

Ankstyvajame geležies amžiuje (Va. pr. Kr. Prie antkaklių dažnai būdavo pritvirtinama įvairių formų kabučių.

Senajame geležies amžiuje (I - IVa.) papuošalų labai padaugėjo, jie tapo itin įvairūs. Meniškai daryti netgi kasdien naudojami daiktai. Pavyzdžiui, diržai būdavo papuošiami įvairiomis plokštėmis, sagtys darytos ne tik iš žalvario, bet ir sidabro.

Bene dažniausias I - IVa. papušalas - segė drabužiams susegti. Jos įvairių formų: pasaginės, lankinės, skydelinės, akinės, laiptelinės, apskritos. Daug ir įvairių formų segių būdavo atsivežama iš Romos imperijos. Ne mažiau populiarus papuošalas buvo apyrankės. Jas gamindavo įvairių formų: pumpuriniais galais, apvalias ir kampuotas, juostines, su iškiliomis ataugomis, įvijines; įdomūs buvo ir jose iškalti ornamentai. Apyrankes dažnai nešiojo po kelias ant abiejų rankų.

Be jų rankas puošė ir žiedai (III - IVa. - juostiniai ir įvijiniai). Šio laikotarpio karoliai daryti iš emalės, stiklo, žalvario ir gintaro. Kartais į vieną vėrinį būdavo suveriami įvairių rūšių karoliukai. Senajame geležies amžiuje papuošalus nešiojo tiek moterys, tiek vyrai. Žinoma, vyriški buvo masyvesni. Turtingesnieji papuošalus gaminosi ne tik iš žalvario, bet ir iš sidabro.

Viduriniajame geležies amžiuje (V - Xa.) papuošalai pakito gana mažai. Tebesipuošiama antsmilkiniais, antkaklėmis. Atsirado naujų formų antkaklių - su dėželiniais, storėjančiais ir užsikeičiančiais, pergniaužtais, ruplėtais, balneliniais, kūginiais galais, taip pat su rakto formos skylute užsegti.

Antkaklės darytos ne tik iš vientisos žaliavos - kartais suvejamos iš dviejų vielų - tokios vadinamos vytinėmis. Labai paplito įvairių formų lankinės segės su trikampės, žvaigždinės, kryžminės, vėduoklės formos kojelėmis, žieduotosios, aguoninės, pelėdinės, laiptelinės.

Puošnesni tapo smeigtukai. Jų galvučių formos labai įvairios: atsirado buožinių, ramentinių, trimitinių (sujungtų grandinėle), trikampių, kryžinių, žiedinių.

Apyrankės įvijinės, storagalės, su trikampe iškyla per vidurį. Žiedai, kaip ir anksčiau, juostiniai ir įvijiniai.

Vėlyvajame geležies amžiuje (X - XIIIa.) taip pat nešiojamos kepurėlės, apgalviai, daug randama šio laikotarpio žalvarinių ir sidabrinių antkaklių (suktinių su užkeistais pastorintais galais, vytinių). Pasirodė naujos - sudėtinės antkaklės (sudėtos iš kelių ir sujungtos plokštelėmis).

Ūkis ir Verslai

Žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus gyventojams žūklė buvo tik papildomas, sezoninis maisto šaltinis. Piliakalniuose dar randama žeberklų iš vamzdinių kaulų, su ilga įtvara. Vietoj meškerės kabliukų paprastai vartojo 5-6 cm. ilgio kau-lines šeiveles su užtverta žuvele. Lenktų kaulinių kabliukų pasitaiko retai. Tik pačioje šio laikotarpio pabaigoje atsirado paprastų geležinių kabliukų. Buvo, žinoma, ir tinklų, tačiau piliakalniuose aptinkama tik jų molinių pasvarėlių.

Ankstyvajame ir senajame geležies amžiuje pagrindiniu žmonių pragyvenimo šaltiniu buvo gyvulininkystė; kiaulių, galvijų, ožkų, avių ir arklių kaulų gyvenvietėse yra randama daugiau negu žvėrių. Pirmieji geležiniai noragai, o vėliau ir dalgeliai, sudegę grūdai rodo, kad žmonės vis daugiau ir geriau dirbo žemę. Be abejo, žemdirbystė jau lydiminė.

Miškų ir krūmų plotams iškirsti vartota daugybė ankstyvuosiuose piliakalniuose randamų akmeninių kirvių, kuriuos tik pirmaisiais amžiais po Kristaus išstūmė taip pat gausiai plisdami geležiniai. Žmonės augino tuos pačius au-galus kaip ir neolite. Lydimams, aišku, reikėjo akmeninių kaplių, tačiau piliakalniuose jų retai pasitaiko. beveik visai neapdorotus lauko akmenis, kurių į piliakalnius nesinešdavo, numesdavo lauke - nebrangino. Todėl piliakalniuose jų randama labai retai. Žinoma, vartojo ir arklus, ir kulstus, ir trinamąsias girnas. Iš šių darbo įrankių išlieka tik girnos, visai panašios į akmens amžiaus girnas, kurių rasta visuose ankstyvuosiuose piliakalniuose.

Neniekino žmonės greičiausiai ir titnaginių piltuvėlių, nes žalvariniai tik du rasti visoje Lietuvoje (pav. a). Maži lenkti peiliukai, pasirodę ankstyvojo geležies amžiaus pabaigoje, irgi buvo skirti javams pjauti.

Ir tik 2 tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje - 1 pr. piliakalnių gyventojams, tai yra baltams, gyvulininkystė tapo vienu svarbiausių verslų. Daugiausia ir gerai apibūdintų gyvulių kaulų rasta paskutiniais metais tyrinėtuose rytų Lietuvos Nevieriškės, Sokiškių, Narkūnų piliakalniuose. Apie pusė naminių gyvulių - kiaulės. Daugiausia jų laikyta vėlyvajame žalvario amžiuje. Kiaules, matyt, laikė lauke, jos pačios ieškojosi maisto.

Ankstyvajame gelažies amžiuje klimatui pasidarius drėgnesniam, paplito krūmokšniai, o tai jau ne kiaulėms, bet ožkoms ir avims tinkamas pašaras. Tad jas ir laikė. Bet vėliau kiaulų vėl padaugėjo. Apie ketvirtį bandos sudarė jaučiai ir karvės, kurių vis daugėjo. Manoma, kad tuo metu imta vartoti pieną. Tik arklių visą laikotarpį buvo maždaug vienodai. Galbūt jų mėsą irgi valgė, bet svarbiausia - arkliais jodinėjo.

Medžioklė labiausiai populiari buvo mezolito ir neolito amžiuose. Tačiau ir žalvario amžiuje žmonės neatsiribojo medžioklės. Iš piliakalniuose aptinkamų žvėrių kaulų matyti, kad ir toliau medžiojo įvairius stambius žvėris, o apie 1 tūkstantmečio pr. Kr. vidurį ypač pagausėjo kailinių žvėrelių: bebrų, lapių, įvairių kiauninių, kiek mažiau vilkų, opšrų, kiškių, ūdrų. Kailinukai greičiausiai buvo skirti ir mainams, nes kaip tik tuo metu Lietuvoje pagausėjo žalvario dirbinių.

Visur labai maža paukščių kaulų: matyt, tokį smulkų grobį menkai vertino. Šunys ir toliau lydėjo medžiotojus.

Gyvenimo Būdas

Teritoriją kur gyveno senieji baltai, mokslininkai nustatė pagal baltiškos kilmės vietovardžius, vandenvardžius ir archeologinius radinius. Tyrinėjimai parodė, kad II tūkstantmetyje pr. Kr. Baltai gyveno didelėje teritorijoje. Dideliame plote pasklidę baltai turėjo ir panašumų, ir skirtumų. Pagal tai skiriamos trys baltų grupės. Dabartinėje Vakarų Lietuvoje ir gretimose srityse gyvenę baltai vadinami vakarų baltais, o į rytus nuo jų -dvi grupės rytų baltų.

Baltai vertėsi žemdirbyste. Mūsų kraštą tuomet dengė didžiulės girios, todėl žemdirbiams nelengva buvo paruošti dirvą. Pirmiausia žmonės iškirsdavo medžius ir krūmus. Po to juos vietoje sudegindavo, o pelenus išbarstydavo. Išdegintą miško plotą baltai įdirbdavo akmeniniais kapliais arba mediniais arklais. Iš pradžių arklą traukdavo žmonės, o vėliau buvo ariama jaučiais. Baltai augino kanapes, linus ir javus. Rudenį juos nupjaudavo paprastomis titnaginėmis skeltėmis, įstatytomis į medinį kotelį. Nupjautus javus kuldavo mediniais kulstais.

Baltai augino jaučius, avis, ožkas, kiaules ir arklius. Jų niekad nekinkė nei į vežimus, nei į arklus, tik jodinėjo. Giriose baltai medžiojo stambius žvėris ir kailinius žvėrelius, o upėse, ežeruose ir jūroje gaudė žuvis.

Pirmieji metalo dirbiniai Lietuvos teritorijoje pasirodė apie 1600 m. pr. Kr. Iš pradžių bronziniai darbo įrankiai, ginklai ir papuošalai pateko į mūsų kraštą iš Vidurio Europos. Jų neužteko visiems, todėl dauguma baltų gaminosi įrankis iš akmens, rago ir kaulo. Vietos gyventojai gretai ir patys pradėjo gaminti bronzos dirbinius. Metalą lydė paprastuose židiniuose. Išlydytą bronzą supildavo į molinę formą. Tuomet labiausiai buvo vertinami įvairių formų bronziniai kirviai ir durklai. Populiarūs buvo trumpi kalavijai,ietigaliai, žirgo aprangos daiktai. Paskutiniais amžiais prieš Kristų baltai ėmė naudoti ir geležinius dirbinius -apyrankes, durklus, ylas. Greičiausiai jie buvo įvežtiniai, tačiau geležis galėjo būti išgauta ir iš baltų rudos.

Laikotarpis nuo 500 m. pr. Kr.

Baltus iš pietų ir vakarų supo gamtos užtvaros: nepereinamos Pripetės pelkės ir Baltijos jūra. Nors tai kliudė mūsų protėviams keliauti, jie neliko atsiskyrėliai. Sausumos ir vandens keliais susisiekdavo su kaimynais ir tolimesniais kraštais. Baltai turėjo tai, ko kartais trūko kitoms gentims. Ir vieni, ir kiti norėjo iškeisti savo gaminius į nematytus daiktus. Mūsų krašto gyventojų mainai su šiauriniais ir pietiniais kaimynais užsimezgė dar iki indoeuropiečių atėjimo į Pabaltijį. Prekyba ypač išplito baltų laikais.

Ką baltai gabeno iš kitur? Iš šiaurinių kaimynų finougrų atsigabendavo įvairių spalvų skalūno kirvelių,ietigalių, papuošalų. Iš Vidurio Europos kur kalnuose buvo kasamas varis, pirkliai pristatydavo bonzos dirbinių daugiausia ginklų ir papuošalų.

Ką baltai siūlydavo kitiems? Žinoma, tai, ką sumedžiodavo ar užaugindavo: kailius, odą, vilną, grūdus, taip pat vašką ir medų. Tačiau didžiausias baltų turtas buvo gintaras. Jis buvo vertinamas visoje Europoje ir naudojamas papuošalams. Buvo tikima ir ypatinga gintaro galia, nes juo buvo gydomos akių, gerklės ir skrandžio ligos. Gintaras tapo tokiu svarbiu mainų objektu, kad jam apdirbti buvo steigiamos specialios dirbtuvės.

Išplitus žemdirbystei, gyvulininkystei ir prekybai, žmonės sukaupė daugiau turto. Jį reikėjo saugoti nuo kitų genčių antpuolių. Įtvirtintas gyvenvietes mūsų protėviai įsirengdavo kalvose, prie upelių, jų santakose, prie ežerų. Rengdavo jas ir ant lygumų kalvose. Kalvos šlaitus, kad būtų statūs, nukasdavo, o kalvos viršūnę apjuosdavo aptvarais. Aptvarus dažniausiai statydavo iš medinių stulpų, statmenai įkastų į žemę. Tarpus tarp stulpų užpildydavo supintos šakos. Kai kuriuose piliakalniuose žmonės gyveno nuolat. Pastatus dažniausiai statydavo nuošaliau. Išorinės jų sienos tarnaudavo ir gynybai. Kai gyventojų padaugėdavo ir visi nebetilpdavo piliakalnio aikštelėje, gyvenvietes imta statyti jo papėdėje. Tokie piliakalniai tapo slėptuvėmis: juose būdavo slepiamasi pavojaus metu.

Pradėję verstis žemdirbyste ir gyvulių auginimu, žmonės nebesikilojo iš vienos vietos į kitą. Jie įsikūrė toje vietoje, kur žaliavo įdirbti žemės ploteliai, ganėsi gyvuliai. Tapę sėsliais statėsi būstus, kurių sienos dažniausiai būdavo medinės arba išpintos iš vytelių ir apkrėstos moliu. Būstai buvo didesni ir tvirtesni, labiau panašūs į namus nei į ankstesnes palapines. Taip kitados įkurtų stovyklų vietoje išaugo gyvenvietės.

Pradėję verstis žemdirbyste ir gyvulių auginimu, žmonės apsirūpino maistu. Pagerėjus gyvenimui, sparčiai daugėjo gyventojų.

tags: #didziausias #baltu #turtas