Migrãcija (lot. migratio - 'persikėlimas, išsikėlimas') - tai žmogaus ar žmonių grupės keliavimas, kėlimasis iš vienos vietos į kitą. Dažniausiai migracija žymi ilgų nuotolių persikėlimą ir didelių žmonių grupių kraustymąsi ilgesniam laikui. Migracija būdinga visiems žmonijos istorijos ir priešistorės laikotarpiams.
Tarptautiniai migracijos srautai
Migracijos Tipai
Skiriama vidaus (kraustymasis šalies viduje) ir tarptautinė (kėlimasis iš vienos šalies į kitą) migracija. Migracijos, kurios vyksta šalies viduje, vadinamos vidinėmis migracijomis. Jos gali vykti iš kaimo į miestą, iš miesto į kaimą, miestų teritorijose, regionuose ir pan. Migracijos, kurios vyksta už gyvenamosios valstybės teritorijos, t. y. kai kertama valstybių siena, vadinamos išorinėmis arba tarptautinėmis migracijomis.
Pagal atvykimo į šalį būdą migraciją galima skirstyti į reguliarią ir ireguliarią migraciją. Reguliari migracija vyksta laikantis šalies teisės aktų reikalavimų, o ireguliari migracija reiškia atvykimą ar buvimą šalyje be galiojančio leidimo. Nors šie terminai yra kritikuoti, dažnai šios dvi migracijos rūšys vadinamos teisėta ir neteisėta migracija.
Migracija gali būti savanoriška (dėl šeiminės padėties, klimato, karų, ekonominių, politinių, kultūrinių, religinių ir kitų priežasčių) ir prievartinė (vergų prekyba, nelegali prekyba žmonėmis, etniniai valymai) migracija. Prievartinė migracija gali būti taikoma kaip socialinės kontrolės priemonė autoritarinėse valstybėse. Savanorišką migraciją dažnai lemia lėta kultūrinė infiltracija, sunkumai įsidarbinti, neprisitaikymas prie klimato sąlygų ir kita, neretai ji keičia socialinę struktūrą (pvz., spartina urbanizaciją).
Migracija gali būti sezoninė (daugiausia susijusi su žemės ūkiu), ilgalaikė, nuolatinė, vietinė, regioninė, tarptautinė, iš kaimo į miestą (būdinga besivystančioms valstybėms), iš miesto į kaimą (būdinga išsivysčiusioms valstybėms, kai gyvenimas mieste tampa per brangus ar varginantis).
Protmūšių nutekėjimas pasaulyje
Procesas, per kurį žmonės išvyksta iš šalies, vadinamas emigracija, o keliaujantys žmonės vadinami emigrantais.
Migracijos Priežastys
Migracijos priežastys gali būti labai įvairios. Priežastys, kodėl žmonės palieka savo gimtąją šalį, paprastai vadinamos stūmimo ir traukimo veiksniais. Savanorišką migraciją dažnai lemia lėta kultūrinė infiltracija, sunkumai įsidarbinti, neprisitaikymas prie klimato sąlygų ir kita, neretai ji keičia socialinę struktūrą (pvz., spartina urbanizaciją).
Migracija apima visų rūšių žmonių judėjimą - tiek savanorišką, tiek priverstinį.
Migracijos Istorija
Istorinė migracija prasidėjo apytiksliai prieš 1 mln. metų, kai Homo erectus rūšies primatai kėlėsi iš Afrikos į Euraziją. Prieš maždaug 150 000 metų Homo sapiens rūšies primatai apsigyveno Afrikos teritorijos didžiojoje dalyje, prieš maždaug 70 000 metų ėmė iš jos kraustytis, prieš maždaug 40 000 metų paplito Australijoje, Azijoje ir Europoje. Migracija į Pietų ir Šiaurės Ameriką vyko apytiksliai prieš 15 000-20 000 metų, prieš maždaug 2000 metų buvo apgyventos Ramiojo vandenyno salos.
Apytiksliai nuo 750 prieš Kristų graikai pradėjo 250 metų trukusią ekspansiją visomis pasaulio kryptimis ir kūrė savo kolonijas. Apie 180 prieš Kristų prasidėjo invazijos iš Vidurinės Azijos į Šiaurės vakarų Indiją. 6-11 a. tiurkai plito po Vidurinę Aziją, Pietų Europą ir Artimuosius Rytus. Manoma, 5-6 a. malajai ir indoneziečiai įsikūrė Madagaskaro saloje, vėliau čia ėmė kraustytis Ramiojo vandenyno salų ir Afrikos gyventojai. Arabų beduinų gentys apie 1000 apsigyveno Šiaurės ir Vidurio Afrikoje, 11-13 a. judėjo nuo Egipto Vakarų Afrikos link. Viduriniais amžiais kai kurios germanų gentys migravo į Rytus. 13 a. prasidėjo didelė mongolų ir tiurkų migracija po Euraziją.
11-18 a. Migracija turėjo įtakos Vakarų Romos imperijos žlugimui, Amerikos, Australijos, Indijos kolonizacijai. 16 a. apie 240 000, 19 a. - daugiau kaip 50 mln. europiečių atvyko į Ameriką. Nuo 18 a. pabaigos industrializacija privertė Didžiosios Britanijos kaimo gyventojus keltis į miestus ir vietoj žemės ūkio imtis pramonės veiklos; vėliau ši tendencija išplito visame pasaulyje. Globalizacijos veikiama darbo rinka ir tobulėjančios transporto priemonės paspartino migraciją. 18 a. pabaigoje-19 a. į Pietryčių Aziją atvyko apie 50 mln. gyventojų, daugiausia iš Indijos ir Kinijos, į Šiaurės Aziją kėlėsi gyventojai iš Rusijos, Korėjos, Kinijos.
Padidėję migracijos mastai padėjo susiformuoti diasporoms įvairiose pasaulio šalyse. Per Rusijos pilietinį karą apie 3 mln. rusų, vokiečių ir lenkų išvyko iš Rusijos. Po Antrojo pasaulinio karo iki 20 a. 7 dešimtmečio migracijos mastai Europoje pasiekė apie 20 mln. gyventojų. Daugiausia (apie 16,5 mln.) jų buvo vokiečiai, pasitraukę iš Vokietijos rytinių žemių į Vakarus. Vyko lenkų, ukrainiečių, lietuvių, latvių, estų, baltarusių ir kitų tautų (tautų deportacijos) trėmimai į Rusijos rytus, dabartinės Kazachijos šiaurę.
20 a. t. p. vyko kinų judėjimas į Tibetą ir Rytų Turkestaną, javiečių - į Vakarų Naująją Gvinėją ir Kalimantaną, brazilų - į Amazoniją, arabų - į Kurdistaną, rusų - į Sibirą ir Vidurinę Aziją. 20 a. 2-8 dešimtmečiais apie 7 mln. Plinta nelegali migracija ieškant geresnių gyvenimo sąlygų, pabėgėliai prašo politinio prieglobsčio. Į Jungtines Amerikos Valstijas daugiausia vyksta migrantai iš Lotynų Amerikos, į Vakarų Europos šalis - iš buvusių kolonijų ir skurdžiau gyvenančių Rytų Europos šalių, į Rusiją - iš Vidurinės Azijos (Tadžikijos, Uzbekijos, Kirgizijos), Ukrainos, Moldavijos, Sakartvelo, Armėnijos. Dėl išeivių iš Sirijos, Irako, kitų Azijos ir Afrikos šalių antplūdžio į Europą 2015 prasidėjo Pabėgėlių krizė.
Iš viso 2019 pasaulyje priskaičiuota apie 272 mln. migrantų. Pasaulio banko duomenimis, 2018 migrantų, dirbančių užsienyje, į tėvynę siunčiami pinigų pervedimai jų šeimos nariams ir kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims visame pasaulyje sudarė 689 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių, daugiausia šių lėšų gavo Indija (79 mlrd.), Kinija (67 mlrd.), Meksika (36 mlrd.), Filipinai (34 mlrd.), Egiptas (29 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių).
1951 Šveicarijoje įkurta Tarptautinė migracijos organizacija (Lietuva narė nuo 1998), 2001 Vašingtone įkurtas Migracijos politikos institutas. 2001 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija savo veiklos vienu svarbiausių prioritetų išskyrė tarptautinę migraciją, kasmet leidžia tarptautinės migracijos apžvalgas. 2003-05 Pasaulinė tarptautinės migracijos komisija rengė migracijos stebėsenos visame pasaulyje ataskaitas.
Migracija Lietuvoje
Lietuvoje nuo 14 a. ėmė apsigyventi žydai; 18 a. viduryje jų buvo apie 157 000. 14 a. pabaigoje buvo apgyvendinta per Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo žygius į Rytus paimtų į nelaisvę totorių, vėliau, ypač 15 a. pabaigoje-16 a. pradžioje, daugiau jų apsigyveno savo noru. 15 a. pradžioje-16 a. apsigyveno karaimų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu į lietuvių etnines žemes kėlėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių teritorijų gyventojai gudai, ukrainiečiai, rusai.
Nuo 19 a. prasidėjo migracija iš kaimo į miestus. 20 a. pradžioje daug gyventojų išvyko į Vakarus - daugiausia į Jungtines Amerikos Valstijas, Pietų Ameriką ir Vakarų Europą. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 artėjant vokiečių okupacijai į Rusijos gilumą pasitraukė arba prievarta deportuoti apie 300 000 Lietuvos gyventojų. 1918-40 į Lietuvą kasmet imigruodavo apie 1000-2000 žmonių (tarp jų ir pabėgėlių iš pilietinio karo apimtos Rusijos), 1939 rudenį prasidėjus Antrajam pasauliniam karui atvyko daugiau kaip 26 000 pabėgėlių iš Lenkijos (lenkų, žydų, lietuvių).
20 a. 1941 06 ir 1944-53 į SSRS lagerius iš Lietuvos išvežta daugiau kaip 142 500 kalinių, ištremta apie 132 000 gyventojų. 1941 ir 1944-45 vyko masinė vokiečių repatriacija į Vokietiją, 1944-47 iš Vilniaus krašto į Lenkiją repatrijavo apie 170 000 lenkų, 1956-59 - dar 48 000.
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę prasidėjo Lietuvos gyventojų emigracija į išsivysčiusias Vakarų šalis, dėl kurios 1990-2018 Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo 706 739 (palyginimui, dėl neigiamo natūralaus gyventojų skaičiaus prieaugio - tik 177 152). Emigracija paspartėjo 2004 Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kai Lietuvos gyventojams tapo lengviau darbo ir studijų reikalais išvykti į Vakarų Europos šalis, ir ypač 2008 prasidėjus pasaulinei finansinei krizei, dėl kurios Lietuva nukentėjo labiau nei išsivysčiusios Vakarų šalys.
Dažniausiai Lietuvos gyventojai emigruoja darbo tikslais (dėl didelio nedarbo Lietuvoje ir didesnių atlyginimų Vakaruose), mažesnė dalis emigrantų išvyksta studijuoti, t. p. dėl šeimyninių aplinkybių (pvz., susituokus su užsieniečiais). Masinė emigracija lėmė demografinę krizę, socialinės sistemos iškraipymą, skatina diskusijas apie dvigubos pilietybės įteisinimą.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2020 iš Lietuvos emigravo 23 103 asmenys, imigravo 43 096. Daugiau kaip 71 % emigrantų buvo 15-44 metų amžiaus. Daugiausia emigrantų išvyko į Didžiąją Britaniją (6043), Ukrainą (3831), Vokietiją (1778), Norvegiją (1686), Airiją (921). Tarp imigrantų vyravo grįžtantys į tėvynę Lietuvos piliečiai (20 800, daugiausia iš Jungtinės Karalystės - 9600).
Emigracija ir imigracija Lietuvoje 2010-2022 m.
Migrantų Teisės
Svarbu atskirti skirtingas migrantų kategorijas, nes jiems priklauso skirtingos teisės ir apsauga. Tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai numato, kad visi asmenys, įskaitant migrantus, turi teisę į pagrindines žmogaus teises, tokias kaip teisė į gyvybę, laisvė nuo kankinimo, teisė į laisvę ir saugumą.
Visi migrantai turi teisę į žmogaus teises ir yra saugomi pagal tarptautinius žmogaus teisių principus. Migrantų darbuotojų teisės yra išdėstytos Jungtinių Tautų tarptautinėje konvencijoje dėl visų migruojančių darbuotojų ir jų šeimų teisių apsaugos, kurią, deja, ratifikavo tik nedaugelis valstybių.
Jūs turite teisę palikti savo kilmės šalį. Tačiau jūsų teisė atvykti į kitą šalį priklauso nuo įvairių aplinkybių, pavyzdžiui, priežasčių, kodėl išvykstate iš savo šalies arba iš šalies, iš kurios esate kilę.
Nėra visuotinai priimto migranto apibrėžimo. Tarptautinė migracijos organizacija (TMO) žodį „migrantas“ vartoja kaip skėtinę sąvoką - asmuo, kuris dėl įvairių priežasčių laikinai ar visam laikui išvyksta iš įprastinės gyvenamosios vietos savo gimtojoje šalyje ar išvyksta į kitą šalį, laikinai ar visam laikui, dėl įvairių priežasčių.