Kiekvienas žmogus savo veiksmais siekia laimės, net ir darydamas blogus dalykus. Tik siekiama to egoistiškai, negalvojant, kad tas, iš kurio kažkas pavogta, taps nelaimingas. Pasak kunigo Artūro Kazlausko, aukščiausia laimė yra Dievas - taigi siekdamas laimės, žmogus siekia Dievo.
Kelias į Laimę
Visų laikų filosofai rodė kelius į laimę. Tačiau jie niekada laimės neaiškino kaip kažko, ką būtų galima nusipirkti ir vėliau laikyti savo nuosavybe. Priešingai, tas, kuris nori būti laimingas, turi eiti dvasiniu keliu. Jei nori, kad kelyje jį lydėtų laimė, jis privalo laikytis taisyklių. Be to, jis niekada negalės laimės sulaikyti.
Kelyje, vedančiame į laimės patirtį, labai svarbios dorybės, nes jos padeda tinkamai gyventi. Tai principinės pozicijos, kurios suteikia žmogui atramą.
Auksinės Taisyklės
Šioje knygoje aprašomi elgesio būdai, kurie privalomi žmogui, siekiančiam patirti laimę. Vien mokydamasis būti ramus ar mylėti, jis pajunta laimę. Tai auksinės taisyklės. Auksinė taisyklė yra Jėzaus žodžiai: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12).
Šios knygos skaitytojams linkiu čia atrastas taisykles laikyti auksinėmis taisyklėmis, principais, kurie suteiktų gyvenimui pirmapradį spindesį, ateinantį iš Dievo. Kai mus nušviečia mūsų esybės spindesys, jaučiamės laimingi. Tačiau norint atrasti šį pirmapradį spindesį, reikia eiti keliu, kurį mūsų gyvenimui skyrė Dievas.
Laisvė ir Krikščionybė
Bendraujant su netikinčiais žmonėmis jie dažnai išreiškia mintį, kad krikščionybė varžo žmogų. Man labai patinka, kaip sakoma 119 psalmės pačiose pirmose eilutėse: „Laimingi, kurių kelias be priekaišto, kurie gyvena pagal Viešpaties Mokymą. Laimingi, kas laikosi jo įsakų, ieško jo visa širdimi.“
Jei bukai vykdome tai, ko moko Bažnyčia, mes nesame iš tiesų laisvi. Vadinasi, jeigu aš suvokiu, ką liepia Bažnyčia, tai galiu sąmoningai pasirinkti, ką turiu daryti, ir esu laisva. Dievas nori, kad būtume laimingi, štai kodėl per Bažnyčią jis mums duoda daug dalykų, kad nenuklystume nuo tiesos kelio.
Viešpats nori, kad būtume laimingi ir ne paviršutiniškai, o visiškai. Todėl visi įsakymai, kurie duoti per Viešpatį, tam ir yra, kad galėtume būti pilnatvėje.
Nuolankumas ir Laisvė
Koks yra nuolankumo ir laisvės santykis? Nuolankumas - tai, kai svarbiausias esi ne pats, o kito prioritetai. Tačiau tai negali būti daroma žeminant save. Viešpats myli žmogų tokį, koks jis yra. Dievo meilės nereikia laimėti, jis myli jau todėl, kad egzistuojame, todėl nereikia nusižeminti, visiškai pamirštant save, kad laimėtum Dievo palankumą. Nuolankumas - tai yra laisvė mylėti kitą. Tikrasis nuolankumas, kai tikrai žiūri į kitą dėl jo paties.
Ne todėl, kad užgniaužtum save patį ar susikurtum nuolankaus žmogaus įvaizdį, bet kad dovanotum save kitam. Vatikano antrame susirinkime, buvo kalbama ir vėliau popiežius Jonas Paulius II dažnai minėjo, kad „žmogus gali save surasti tiktai nuoširdžiai pats save atiduodamas kitam“ (GS 24).
Sąmoningumas ir Dvasinis Gyvenimas
Sąmoningumo lygis priklauso nuo atsivėrimo Visatos informaciniam laukui. Žmogaus protas yra pajėgus vykdyti kasdienius darbus - tai yra, kurti materialinę gerovę. Be proto pastangų sunku vykdyti kasdienius įsipareigojimus. Proto visiškai pakanka, kad kūnas išgyventų. Bet tai nėra Dievo tikslas. Ne tam jis įdėjo dalelę savęs į kiekvieną žmogų, kad tik protas galėtų egzistuoti.
Sąmoningumas - tai prisijungimas prie Visatos energetinio gyvenimo. Tokiu atveju, esi pajėgus analizuoti įvykius, stebėti seką ir priimti sprendimus, vėl iškelti klausimus ir analizuoti gaunamus atsakymus iš aplinkos. Tai tarsi mokymas, bet jis reikalingas tol, kol be problemų sugebėsi pažinti, kas tave įtakoja ir kiek tu pati savarankiškai priimi sprendimus.
Esminis dalykas - ne griežtai kovoti su pasauliu, kad įgyvendintum idėjas. Bet koks materialus tikslas neturi prasmės. Tikslas - tik išgyvenimai, sugebėjimas suvokti dabartinę savo aplinką. Renkiesi norimus išgyvenimus, o gyvenimas padės sukurti įvykius norimiems išgyvenimams.
Meditacija ir Sąmoningumas
Štai kodėl labai svarbu pažvelgti į save iš šono, įsitikinti ar gyveni taip, kaip pats renkiesi, ar plauki pasroviui. Tavo, žmogau, paskirtis labai paprasta - būti laimingu, daugiau šypsotis, nuoširdžiai linkėti kitam gėrio ir mintimis kurti mažus stebuklus. Viskas, kam reikia, ateis ir išsipildys. Reikia mylėti ir būti mylimam. Tikėti ir pasitikėti.
Meditacija padeda pasiekti sąmoningumą.
Dievo Dovanos ir Tikėjimas
Kalėdinės dovanos, kurias gauname ir kurių laukiame, tiesiog sako - džiaugiuosi, kad tu esi, noriu, kad tu būtum, ačiū, kad tu esi. Beje, „džiaugiuosi, kad tu esi, ir ačiū, kad tu esi“ - yra meilės apibrėžimas. Tikrasis menas yra priimti dėkinga širdimi.
Kiekvienas išbandymas yra laikas, kai mes išbandome save kaip krikščionys. Tad mes mokomi būti tais imtynininkais. Kiekvienas iš mūsų yra kaip tie sportininkai, tik rimti sportininkai - tie, kurie ruošiasi olimpiadai ir kurie laimi olimpiadoje. Mūsiškė olimpiada yra skausmas, kančia, praradimas, išbandymas.
Mes turime mokytis net ir sunkią dovaną priimti ne su prakeikimu, o su palaiminimu. Kiekviena dovana, beje, yra ir užduotis. Ja reikia naudotis.
Apskritai krikščionis turi išmokti labai svarbų dalyką - vakare pasižiūrėti ne tik ar pats padarė ką gera, bet ir kokių dovanų šiandien Dievas padovanojo. Mes nemokame skaičiuoti gaunamų dovanų, todėl esame bėdžiai.
Išmėginimai ir Tikėjimas
Daugelis nemėgsta kalbų apie išmėginimus. Tačiau Šventajame Rašte rasime daugybę liudijimų apie išmėginimus.„Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, o ištvermė subręsta darbuose, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte“ (Jok 1, 2 - 4).
Per išmėginimus Dievas mus veda į tobulumą. Jis moko mus švento romumo bei kantrybės. Išmėginimai moko mus išminties.„Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą“ (1 Kor 10, 13).
Išmėginimuose didžiulį tvirtumą teikia tikėjimas ir pasitikėjimas ribų neturinčia Jėzaus meile. Taigi, visuose kentėjimuose esminė atrama yra Jėzus Kristus. Jis mūsų Paguoda, vienintelė niekuomet neišnykstanti Ramybė, nesibaigianti Viltis. Todėl išmėginami nepalūžkime!
Svarbiausias dalykas išmėginimuose - pasitikėti Dievo Gailestingumu. Neabejoju, kad Dievas džiaugiasi žmonėmis, priimančiais Jo beribį Gailestingumą. Tie žmonės, patyrę begalę išmėginimų, atranda sielos ramybę ir teisingą gyvenimo kryptį…
Sutelktas Dėmesys ir Sąmoningumas
Gebėjimas sutelkti dėmesį yra visų dvasinių kelių tikslas. Visi jais einantys privalo atidžiai elgtis su daiktais, žmonėmis ir su akimirka. Jeigu esu susikaupęs, kreipiu dėmesį į viską, ką darau. Aš sutelkiu visą dėmesį į tai, ką imu į rankas. Įsisąmoninu tai, kas vyksta. Jeigu susikaupęs prausiuosi, suvokiu prausimosi paslaptį. Apsivalau nuo visokio purvo, ir ne tik nuo išorinio, bet pirmiausia nuo savo vidinės emocinės nešvaros.
Būti susikaupusiam reikštų visą dėmesį sutelkti į ėjimą. Aš įsisąmoninu kiekvieną savo žingsnį. Ką reiškia eiti? Aš paliečiu žemę - ir einu toliau. Susikaupimas taip pat yra susijęs su pabudimu. Daugelis žmonių mano, kad yra pabudę, tačiau iš tikrųjų miega.
Kas atidžiai elgiasi su daiktais, tas yra rūpestingas. Rūpestingam žmogui svarbu tai, ką jis daro. Jis stebi, kad viskas eitųsi gerai.
Ryšio Svarba
Psichologai teigia, kad didžiausia mūsų laikų liga yra ryšio nebuvimas. Žmonės prarado ryšį su savimi ir daiktais, su žmonėmis ir su Dievu. Kas neturi ryšio su daiktais, tas su jais elgiasi nerūpestingai. Kas nesugeba užmegzti ryšio su žmogumi, tas neįžvelgia kito paslapties. Kas nėra atviras pats su savimi, tas niekada nebūna susitelkęs į save, niekada tikrai nebūna „namie“. Jis yra visur ir niekur.
Kada nors pabandyk sąmoningai priimti tai, ką tuo metu darai, pajusti santykį su tuo, ką lieti. Pajusk santykį su medžiu, šalia kurio stovi, su gėle, kuri žydi priešais tave. Tu patirsi, kaip santykis su daiktais viską nušvies nauja šviesa.
Tas, kuris visiškai gyvena šioje akimirkoje, gali ja gėrėtis ir mėgautis, kiekviena akimirka jam tampa pilnatvės patirtimi. Tereikia atsigulti ant žolės ir prieš jį atsiveria spalvų ir formų rojus. Susikaupusiam žmogui nereikia tolimų kelionių.
Susikaupimas taip pat yra apsauga nuo blogio, nuo visko, kas kliudo gyventi. Būti susikaupusiam - tai menas kalbėti ir veikti iš širdies, bendraujant su savimi ir kitais deramai išreikšti tai, kas guli ant širdies.
Susikaupti galime išmokti labai konkrečiu būdu, sąmoningai ir atidžiai imdami į rankas kasdienius daiktus. Aš rūpestingai elgiuosi su savo tušinuku, asmeniniu kompiuteriu ir knygomis, kurias skaitau. Susikaupęs išeinu iš kambario, sąmoningai lipu laiptais, einu į kitą patalpą. Jaučiu šviežią orą, jaučiu mane šildančius saulės spindulius. Esu kiekvienoje akimirkoje. Taip pat įsigilinu ir į savo pojūčius. Aš žiūriu, klausau, uodžiu, liečiu tai, ką imu į rankas. Tai paprastas pratimas, kaip dėmesingai elgtis su viskuo. Šis konkretus pratimas sutelkia mane. Aš tampu glaudžiai susijęs su daiktais ir su savimi pačiu. Aš pradedu jausti save naujai. Aš visas esu dabartyje.
Svarbus susikaupimo aspektas yra tas, kad aš nebandau vertinti to, ką darau, liečiu, išgyvenu. Taip pat nevertinu ir man kylančių minčių. Aš suvokiu, kas vyksta, be jokio nuosprendžio. Yra taip, kaip yra. Aš bandau visa tai paliesti, pajusti. Daugelis žmonių nenusiramina, nes viską, ką daro, tuojau bando vertinti. Tačiau dažniausiai jų veikla nesutampa su proto sprendimais. Tuomet jie būna nepatenkinti. Aš nevertinu to, ką būdamas susikaupęs jaučiu. Aš paprasčiausiai susiliečiu su daiktais. O tai, ką įsisąmoninu nevertindamas, galiu nesunkiai paleisti. Aš atsisakau kovoti su savo mintimis. Aš jas priimu ir leidžiu joms būti. Tada jos pačios savaime išsisklaido arba pasikeičia.
„Būti susikaupusiam“ glaudžiai susiję su „būti rūpestingam“. Kas atidžiai elgiasi su daiktais, tas yra rūpestingas. Rūpestingam žmogui svarbu tai, ką jis daro. Jis stebi, kad viskas eitųsi gerai.
Žodyje behutsam slypi žodis Hut (skrybėlė). Kai rūpestingai su kuo nors elgiuosi, aš jį tarsi saugiai apgaubiu, nepalieku priešiškų jėgų antpuoliams. Paimu į rankas. Žodžiuose achtsam ir behutsam randame priesagą „sam“ (su kuo nors suderintas). Kas yra susikaupęs, tas yra susiderinęs su viskuo, kad ir ką darytų. Jis susijungia su tuo, ką liečia. Taip pat ir savyje jis yra susiderinęs. Savyje suvienija tai, kas paprastai bando išsiskirstyti į šalis. Jis neleidžia savęs išbarstyti, yra susitelkęs savyje, įsigilinęs į save patį ir tai, kas vyksta.
Štai lentelė, kurioje apibendrinami pagrindiniai sąmoningumo ir susikaupimo aspektai:
| Aspektas | Apibūdinimas |
|---|---|
| Sąmoningumas | Prisijungimas prie Visatos energetinio gyvenimo, gebėjimas analizuoti įvykius ir priimti sprendimus. |
| Susikaupimas | Gebėjimas sutelkti dėmesį į dabartinę akimirką, atidžiai elgtis su daiktais ir žmonėmis. |
| Rūpestingumas | Atidus ir rūpestingas elgesys su daiktais, stebėjimas, kad viskas eitųsi gerai. |
| Ryšys | Svarbus elementas dvasiniame gyvenime, praradus ryšį su savimi, žmonėmis ir Dievu, jaučiamės vieniši. |