Klaipėdos kraštas, turtingas istorinių įvykių ir kultūros paveldo, mena laikus, kai formavosi vietos gyventojų dvasinis gyvenimas. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip vystėsi religinis gyvenimas Klaipėdoje ir kokį vaidmenį jame atliko įvairios bažnyčios bei parapijos.
Klaipėdos pilis
Pirmieji Maldos Namai Klaipėdoje
Pirmieji maldos namai senojoje Klaipėdoje pastatyti kartu su pilimi 1252 m. Greičiausiai, tai buvo koplyčia, skirta įgulai. Istoriko J. Sembritzkio liudijimu, įrengta ji pietiniame fligely, altoriumi rytų - saulės tekėjimo pusėje. Šventinant jai suteiktas Šv. Marijos vardas.
Šie maldos namai didesnės įtakos miestelėnų, o tuo labiau aplinkinių kaimų gyventojų dvasinės kultūros raidai neturėjo. XVI a. pradžioje jie visai nunyko ir apie 1560 m. buvo panaikinti. Vėliau atgaivinti, po XVII a. gaisrų perkelti į šiaurinį pilies korpusą, kur veikė iki 1782 m. Tuo laiku čia meldėsi pagausėjusi, bet savo bažnyčios neįstengusi dar pasistatyti Klaipėdos miesto katalikų bendruomenė.
Šv. Marijos Katedra
Ne ką reikšmingesnė vietos gyventojams buvo ir prieš 1290 m. pilies teritorijoje (ar jos kaiminystėje) pastatyta Šv. Marijos katedra. Jos įkurdinimas buvo pirmasis žingsnis steigiant naują Kuršo vyskupystę, kurios centras buvo numatytas Klaipėdoje. Vėliau čia turėjo įsikurti vyskupas, rinktis ir posėdžiauti kapitulos nariai - kanauninkai.
Plano realizacija užsitęsė, šešių Ordino brolių kapitula įsikūrė tik 1290 m. Tačiau po aštuonerių metų, 1298, vyskupas savo teisių į Klaipėdą atsisakė ir katedra perkelta į Ventspilį (Windau), vėliau - į Aisputę.
Šv. Jono ir Šv. Mikalojaus Bažnyčios
Visai kitas vaidmuo teko Šv. Jono ir Šv. Mikalojaus bažnyčioms, išmūrytoms už kelių šimtų metrų į rytus nuo pilies. Jų ir atsiradimo istorija sudėtingesnė.
Šv. Jono bažnyčia
Ateiviams, Livonijos ordino bei Kuršo vyskupo riteriams, pastatydinus Memelburgo pilį, jos ir būsimo miesto administravimo sąlygos aptartos specialia Didžiojo magistro vietininko Eberhardo fon Seyne ir Kuršo vyskupo B. Heinricho sutartimi. Be kitų dalykų, joje užfiksuota: pastatydinti mieste dvi bažnyčias - vieną kolonistams vokiečiams, kitą apkrikštytiems vietiniams gyventojams. Kiekvienai jų paskirti po 4 hakenus žemės žemės bei 30 vežimų šieno.
Kada jos išmūrytos, tiksliai nežinoma. J. Sembritzkis, H. Semrau mano, kad abi bažnyčios - Šv. Jono miestiečiams ir Šv. Mikalojaus (Nicolaus) šių apylinkių gyventojams - iškilo jau 1258 m. A. Boetticheris, A.Raulinaitis nurodo 1291 m. Istorikas E. Zurkalowskis abejoja ir pastarąja data: dėl grobikiškų Ordino žygių į Lietuvą krašto žmonės buvo išnaikinti, tad šie maldos namai vargu ar iš viso buvo reikalingi. Jie galėjo būti pastatyti ir dar vėliau.
Jo liudijimu, netgi 1538 m. apkrikštytieji apylinkių gyventojai meldėsi kažkokioje medinėje pašiūrėje netoli vokiečių bažnyčios. Paskirtoji žemė, žinoma, nedingo, ji buvo apstus papildomas pajamų šaltinis kunigams, jų šeimynoms.
Ne visai aišku ir kurioje vietoje šios bažnyčios stovėjo. Neginčytina viena: XV a. tiek Šv. Jono, tiek Šv. Mikalojaus buvo rytiniame salos pakrašty, kairiajame šiuolaikinės Danės vagos krante (apytikriai priešais dabar čia atplukdytą burlaivį “Meridianas”). Tačiau ar jos čia, salos smaigaly, iš karto buvo pastatytos, ar atkeltos vėlesniais metais, tyrinėtojai nesutaria.
Bendrą šių bažnyčių vaizdą pateikia graviūra, 1684 m. įdėta į Ch. Hartknocho veikalą “Alt und Neues Preussen, II “ (“Senoji ir naujoji Prūsija”).
Aiškiai matyti dvi bažnyčios, stovinčios viena šalia kitos. Bokštai jų nukreipti į pietvakarius. Abi jos neabejotinai gotikos stiliaus, o netoliese iškilusi rotušė - renesansinė. Savo pakilia išvaizda, išsiskiriančiu siluetu jos nė kiek nenusileidžia kitam ryškiam graviūros komponentui - mūro sienomis aptvertai piliai-citadelei.
Manoma, kad skirtoji vietiniams gyventojams, t. y. Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo arčiau Danės vagos, o miestiečių, Šv. Jono, nuo jos kiek atokiau. Jos taip pat apjuostos solidžiu mūriniu.
J. Sembritzkis tvirtina, kad Šv. Mikalojaus bažnyčia turėjusi 10 langų, vadinasi, buvo didelė. Tokia ji ir turėjo būti, nes aptarnavo Duvirstinės (vėliau vadinti Virštininkais), Eketės, Kalotės, Kretingalės, Mutinės (vėliau gavo Tauralaukėlių vardą), Palangos, Paminijos, Žardės, dar daugelio kitų apylinkių gyventojus.
Pamaldos, kaip ir visose katalikų bažnyčiose, laikytos lotynų kalba, pamokslai sakyti vokiškai. Į vietinių žmonių kalbą juos į maldos namus susirinkusiems vertė specialus “tulkas”. Jam net buvo numatyta atskira vieta prie sakyklos.
Reformacija ir Lietuvininkų Kalba
1525 m. Kryžiuočių ordino žemėse gimė nauja, pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystė. Naujasis, evengeliškasis tikėjimas čia imtas skelbti vietos žmonių kalbomis, vadinasi ir lietuviškai. Iki 1557 m. toks Šv. Mikalojaus bažnyčios kunigas buvo ateivis iš Didžiosios Lietuvos Mikalojus Blothnas (Blothno). Pavardė liudija jo slavišką kilmę.
Jeigu jis būtų buvęs lietuvis, toji būtų skambėjusi Ažubalis, Balutis, Purvinas ar dar kitaip. Žinių apie jį nedaug teturime. Manoma, kad jis buvo gimęs apie 1530 m., kunigo darbui ruošęsis savarankiškai kurioje nors parapijoje, nes Karaliaučiaus universiteto studentų sąrašuose jo pavardės nėra.
M. Blothnas eiliavo giesmes, viena jų - “Giesmė, pakasant žmogaus kūną” - įdėta į 1570 m. M. Mažvydo bei 1612 m. L. Sengstocko parengtas Giesmių knygas (ten randami polonizmai patvirtina jo slavišką kilmę). 1557 m. iškeltas į tolimą Pilupėnų parapiją prie vakarinės Didžiosios Lietuvos sienos. Ten ir mirė 1587 m.
XVI a. antroje pusėje - XVII pradžioje abi klaipėdiškės bendruomenės laikytos nedalomu pastoracinio darbo vienetu: pajamoms registruoti bei dvasininkų atlyginimams mokėti turėta bendra kasa, reikalui esant, vienos bažnyčios kunigas privalėjo talkinti savo kolegoms kitoje bažnyčioje. Tokia būklė oficialiai buvo įteisinta net keliais (1589, 1591, 1601 m.) susitarimais. Tik 1620 m. lietuvininkų parapija tapo savarankišku vienetu.
Dabar jos kunigams nuperkamas atskiras namas, diakonui J. Aldui nurodoma aptarnauti kiek anksčiau įsteigtą Priekulės bendruomenę, sudarytą iš daugelio pamario lygumos kaimų. Beje, laikyti čia pamaldas jis jodavo raitas. Pigu ir patogu!
Klaipėdos lietuvininkų bažnyčios dvasininkai pasirūpino įsteigti savarankišką Kretingalės parapiją. Ten, apie 1652 m. pastačius koplyčią, kunigauti išvyko klaipėdiškio klebono Johanno Lehmanno sūnus, taip pat Johannas, ir sėkmingai darbavosi.
Kiekvienas iš kunigavusių Klaipėdoje dvasininkų dirbo reikšmingą darbą, neleido užgesti lietuvybės dvasiai, todėl nusipelnė gero žodžio, atminimo. M. Blothną pakeitęs Johannas Scultetus (sulotyninta vokiškos pavardės Schultz forma) kunigavo iki 1560 ar 1576 m. Jo sūnus Zacharius buvo jo adjunktas (padėjėjas).
Trečias iš eilės protestantiškosios Mikalojaus bažnyčios kunigas, Karaliaučiaus universitete teologijos mokslus išėjęs klaipėdietis Bartholomдus Furmannas čia dirbo iki 1597 m. Mirė ir palaidotas Klaipėdoje 1601 m.
Lietuvos istorija – nuo priešistorės iki modernybės
Platėliau aptartina L. Se n gstocko, kunigauti uostamiestin atvykusio iš Rusnės, veikla. Jo tėvai gyveno Rygoje, tik vėliau pasitraukė Vokietijon. Todėl būsimasis lietuvių raštijos darbuotojas gimė Liūbeke. Mokėsi jo ir Karaliaučiaus universitetuose. Po kurio laiko tėvai vėl grįžo į Rygą, bet sūnus liko Vokietijoje. 1586 m. jisai, vykdamas Rygon gelbėti rusų apiplėštų savo tėvų, sustojo Klaipėdoje. Čia kiek užtruko.
Įsitikinęs, kad savo gimdytojams nieko jau nebepadės, sutiko dirbti kunigo adjunktu Verdainės parapijoje. Po to jis bent aštuonerius metus triūsė Rusnėje, kol 1598 m. gavo vietą Klaipėdos Šv. Mikalojaus bažnyčioje.Čia kunigavo iki 1604 m. balandžio 22 d., kai buvo perkeltas į Karaliaučiaus lietuvininkų parapiją.
Gerai mokėdamas vokiečių, lietuvių, latvių, lotynų kalbas, jis vertė, eiliavo giesmes, vėliau parengė lietuvišką Katekizmą, Evangelijų rinkinį. Geri lietuvių kalbos mokovai buvo ir vėliau kunigavę dvasininkai: Benedictas Furmannas (B. Furmanno brolis), Adamas Falkenau, atvykęs iš Kuršo gubernijos, netolimos Rucavos parapijos, Johannas Höpfneris, prieš tai Verdainėje ėjęs diakono pareigas.
XVII Amžiaus Pokyčiai
XVII a. gerokai pakeitė lietuvininkų parapijos gyvenimą. Miestui plečiantis, o ypač iškilus būtinybei apsupti jį ištisine gynybine siena, prireikė žemės, kur bažnyčių stovėta. J. Sembritzkio duomenimis, pirmiausia, apie 1627 m., nugriauta lietuvininkų bažnyčia. Poetas S. Dachas viename savo eilėraščių taip apgaili šią netektį (vertimas V. Nausėdo):
Ak, sodų sodai kažkada žaliavo čia aplinkui.
Patiko Marsui ši vietą - ją pylimui parinko.
Ir ten, kur kunigo namai ir mokykla stovėjo,
Dabar šioj dykvietėj ramiai bruzgynai suklestėjo.
Bažnyčios nugriovimo faktą patvirtina iš Stokholmo karinio archyvo gautas Klaipėdos miesto planas, užfiksavęs 1686-jų ar kiek ankstesnių metų būklę: rytiniame salos smaigaly nurodyta jau tik viena bažnyčia. Lietuvininkų maldos namai galutinai čia sunyko, matyt, keliomis dešimtimis metų vėliau, negu J. Sembritzkis yra nurodęs, tikriausiai tik po 1670 m.
Pastato sienų, pamatų akmenys panaudoti statant Kopgaly kažkokį karinį įtvirtinimą. Vėliau jisai pritaikytas taikiam tikslui - čia įrengtas locmanų, uosto akvatorijos vedlių, sargybos postas. Likusios medžiagos, perdengimai, stogo danga buvo įkainoti 260 markių ir 45 šilingų suma ir parduoti norintiems. Dalį jų nusipirko Priekulės kunigas savo namui remontuoti.
Gan ilgą laiko tarpą lietuvininkų parapija neturėjo savo bažnyčios. Miesto valdžia jos statyba nesirūpino, tikindama, kad tai ne Magistrato, o krašto valdžios prievolė. Laikini maldos namai įrengti Vitėje, šiauriniame miesto rajone, pritaikius šiam tikslui vieną iš čia buvusių užeigos namų.
Surinkus daugiau lėšų, kertinis naujosios lietuvininkų bažnyčios akmuo padėtas 1686 m. Vieta parinkta Friedricho priemiestyje, šiaurinėje Akmens Pylimo gatvės pusėje, priešais neseniai išmūrytus evangelikų reformatų maldos namus. Statyta spėriai, tad jau kitų metų vasarą mūrinė bebokštė 134 pėdų ilgio, 74 pločio ir 30 aukščio (iki stogo) bažnyčia iškilmingai pašventinta. Parapija galėjo kiek lengviau atsikvėpti.
Naujieji maldos namai buvo trinaviai, halės tipo, paprasti ir kuklūs. Juos kiek puošė tik pusiau apskriti arkiniai langai, dar vienas kitas dekoratyvinis akcentas.
Lehmannų Dinastija
XVII a. ir XVIII a. pradžioje šioje bažnyčioje kunigavo Lehmannų dinastijos atstovai. Nuo 1638 iki 1664 m. - Vokietijoje, Šverino mieste, gimęs Johannas Lehmannas (kai kada rašėsi Lehnmann). Kaip geras lietuvių kalbos mokovas jis tikrino D. Kleino parengtos pirmosios lietuvių kalbos gramatikos “Gramatica Litvanica” rankraštį. Dar rašė eiles, paliko kelias lietuviškas giesmes.
Jam mirus, lietuvininkų bendruomenės dvasiniu vadovu 1664-1696 m. laikotarpiu buvo Johannas Lehmannas jaunesnysis (sūnus). Po 32 metų kunigavimo tąjį pakeitė tretysis Johannas Lehmannas, pirmojo Lehmanno anūkas, ir dirbo nuo 1696 iki 1722 m. Pastarasis buvo vienas tų dvasininkų, kuriems Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius H. Lysius pateikė įvertinti visai Mažajai Lietuvai skirtą Mažąjį katekizmą. Tikrintojas, beje, rado daugel taisytinų dalykų.
Buvo dar ir ketvirtas Lehmannas - Johannas Gottfriedas, jauniausiojo Lehmanno brolis. Tojo, lietuvininkų bažnyčios diakono, likimas susiklostė nesėkmingai - užėjus 1710 m. maro epidemijai, jis mirė. Pagerbdama tėvo, sūnaus ir anūkų Lehmannų ilgalaikį nuoširdų darbą, parapija nusprendė bažnyčioje pakabinti jų portretus. Tai ir buvo padaryta.
Abrahamas Davidas Lüneburgas
O štai čia 1726-1743 m. kunigavęs Abrahamas Davidas Lüneburgas save įamžino kitokiu būdu. Jausdamas artėjančią mirtį, testamentu Karaliaučiaus universitetui paskyrė 1000 florinų, prašydamas įsteigti Lüneburgų stipendiją. Jinai turėjo būti mokama iš šios giminės kilusiems ir čia besimokantiems studentams. Universitetas, suprantama, neprieštaravo.
Tačiau ir be stipendijos šis lietuvininkų bažnyčios kunigas būtų įėjęs Mažosios Lietuvos kultūros istorijon. Jis taip pat buvo vienas minėtojo H. Lysijaus katekizmo taisytojų, 1727 m. išleisto Naujojo testamento vertėjų. 1730 m. sudarius visos Biblijos vertimo į lietuvių kalbą planą, jam taip pat buvo pavesta išversti vieną jos dalį. Dar eiliavo giesmes. Dvi iš jų - “Aš bėdnas, aš didei griekingas” ir “Jėzau, pilnas meilės” - išspausdintos 1732 m. Giesmyne, pakartotos A. Schimmelpfennigio rinkiny ir ligi šių dienų dedamos į visas lietuviškas Giesmių knygas.
Klaipėdos lietuvininkų bažnyčia
Kiti Kunigai ir Asmenybės
Po A. Lüneburgo lietuvininkų parapijos pirmuoju kunigu (klebonu) tapo Johannas Richteris, turtingo vietos pirklio sūnus. Šias pareigas jis ėjo iki 1754 m. Jo garbei pasakysime, kad lietuvių kalbą mokėjo puikiai. Dar studijuodamas teologiją Halės universitete, vadovavo čia veikusiam lietuvių kalbos seminarui, norėdamas jų studijas palengvinti, parašė didoką, apie 30 000 žodžių, vokiečių - lietuvių kalbų žodyną.
Po to iki pat XVIII a. vidurio čia kunigavo ne tokios ryškios asmenybės: Samuelis Hassensteinas, Martinas Veithoferis, Aemilis Holdschue, Franzas Leopoldas Rauė, Gustavas Albertas Sylla. Išskirti iš jų galėtume nebent F. Rauę. Kilęs iš Įsruties, jis aistringai mėgo klasikinę muziką. Ne tik parapijos, bet ir viso miesto gyventojų atminty liko jo 1818 m. gegužės 17 d. bažnyčioje organizuotas Liudviko van Bethoveno Heroinės simfonijos ir mažiau žinomos Neukomm’o oratorijos “Christi Grablegung” (“Kristaus dėjimas į karstą”) atlikimas.
Sunku įsivaizduoti dviejų stambių muzikos veikalų atlikimą per vienerias pamaldas, juolab kad atlikėjai - Muzikos ir choro draugijų kolektyvai (Musikverein; Gesangverein) - buvo tik mėgėjai. Greičiausiai pasitenkinta jų ištraukomis. Tačiau ir tokiu atveju dalyvavusieji parapijiečiai buvo šokiruoti: “svietiška” muzika, “svietiški” instrumentai - smuikai, trompetės, būgnai - bažnyčioje! Kilo didžiausias alasas, koncertą mėginta nutraukti. Konfliktas po to ilgai buvo klaipėdiečių komentuotas, spaudoje minėtas. Ateity panašių dalykų bažnyčioje jau niekas neorganizavo.
Dar galėtume paminėti nuo 1846 (ar 1845) iki 1849 metų dirbusį antrąjį lietuvininkų bažnyčios kunigą Andreas Rudolfą Zippelį. Būdamas nerimastingo būdo, nestokodamas įvairialypių gebėjimų, sugalvojo jis Klaipėdoje leisti savaitraštį “Lietuvininkų prietelis”. Ir išleido.
Tačiau, jo nelaimei, tuo metu daug žinomesnis Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Frydrichas Kuršaitis Karaliaučiuje spausdino analogišką laikraštį mažlietuviams - “Keleivį”. Konkurencijos niekas nemėgsta, nemėgo jos ir prof. F. Kuršaitis. Aukštoji bažnytinė valdžia R. Zippelį dar tais pačiais 1849 m. iškėlė į tolimą Darkiemio parapiją.
Didysis Gaisras
Didelė nelaimė lietuvininkų parapiją ištiko 1854 m. - didysis Klaipėdos gaisras sunaikino jos bažnyčią. Ir ne tik ją. Ir mokyklas, ir teatrą, uosto sankrovas, aibę miestelėnų namų, parduotuvių. Štai kaip pragaištingo gaisro padarinius minėtame “Keleivyje” aprašė tuo metu Kretingalėje gyvenęs lietuvių raštijos darbuotojas, žinomas sakytojas F. Kelkis:
“Vakare ketvirtojo oktoberio labai didi vėtra pūtė, ir tai ant septynių radosi Klaipėdoj ugnis ir išgąstingai degė per visą naktį ir per visą dieną potam, ir mažne dvi dali miesto sudegė, o tai geriausi butai, o tarp tų didžioji bei puikioji Vokiečių liuteroniškoji bažnyčia ir kalviškoji bažnyčia, ir didžioji Lietuvininkų bažnyčia, visos miesto šiūlės, didysis sūdo buts ir svarbūs raštai tame, daug malūnų, daug špykerių su daugybe visokio tavoro, javų, linų, kanapių, druskos ir taip toliaus, ir kelios šiepės ir reizvaltės.