Edmundo Jakilaičio įžvalgos: Valstybės turtas ir pajamos

Valstybė, kaip ekonominis vienetas, valdo nemažas pinigų sumas. Šiuo metu valstybės įmonių portfelis be savivaldybių yra vertas apie 11 milijardų eurų. Tačiau ar valstybė efektyviai valdo šį turtą? Edmundas Jakilaitis pokalbyje „Kur dingsta pinigai?“ atskleidžia įžvalgas apie valstybės turto valdymo problemas, galimus privatizavimo scenarijus ir būdus, kaip valstybė galėtų efektyviau valdyti savo finansus.

Valstybės turto valdymo problemos

Apibendrinant galima pasakyti, kad valstybė nemoka valdyti šito turto, ji nėra geras šeimininkas ir tam yra daug priežasčių. Viena pagrindinių priežasčių, kad atsakomybė valdyti turtą nemaža dalimi priklauso politikams, kurie yra renkami. Kurie neturi valdymo kompetencijos, yra politikai tiesiog, kaip tokios profesijos atstovai. Tai sukuria situaciją, kai mes periodiškai išgirstame apie netvarką vienoje ar kitoje valstybės įmonėje.

Ar galėtų dalis vertės iš tų 11 milijardų būti konvertuojama į pinigus?

Taip, galėtų. Žinoma. Vienas toks bandymas buvo, kai buvo bandyta gerai parduoti ketvirtį „Ignitis“ akcijų. Matėme, kad tas procesas nebuvo labai efektyvus, nes ta kaina, kuri buvo gauta, nebuvo aukšta. Tam reikia pasiruošti ir visų pirma priimti sprendimą, kad tai tinka. Pats žodis „privatizacija“ jau yra šiek tiek keliantis nerimą. Kuomet pasakomas tas žodis, jau pats iš savęs išduoda, kad čia kažkas bus neskaidraus, negero.

Galimi privatizavimo scenarijai

Pažiūrėkime į įmonių 20-tuką: „Ignitis“, „Lietuvos geležinkeliai“, EPSO-G, „Valstybinė miškų urėdija“, „Lietuvos paštas“, „Kelių priežiūra“, „Klaipėdos nafta“, „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“, „Registrų centras“, „Regitra“, „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, „Oro navigacija“, „Turto bankas“ ir t.t. Tai yra dideli verslai ir veiklos. Pasaulyje yra įvairių praktikų. Europoje ir pasaulyje rastume atveju, kuomet ta funkcija ir ta įmonė yra valdoma privataus kapitalo.

Nesakau, kad tai būtinas ir visais atvejais labai geras sprendimas. Reikia laiko, apgalvojimo, ką galima ir verta paleisti, ko ne, kuria dalimi ir kaip tinkamai pasiruošti tinkamam sandoriui, kad pasiimtume maksimalią vertę. Yra daug pavyzdžių, kai šilumos, elektros ūkis yra parduodamas, bet su sąlyga, kad turima gera reguliatoriaus kompetencija.

Tačiau tas pats EPSO-G dar vis vykdo labai svarbius strateginius projektus, tokius kaip sinchronizacija, kurie kartais reikalauja didesnių investicijų negu normaliai privatus investuotojas norėtų daryti. Arba valstybė už tai tinkamai sumokėtų. Kitas pavyzdys - „Lietuvos geležinkeliai“. Įmonė pelninga, turi pusės milijardo apyvartą. Nieko baisaus neatsitiktų. Vėlgi, čia būtų klausimas, kaip paruošti pardavimui taip, kad gautume gerą kainą, nes su tokia, kokia dabar yra, pardavimas nebūtų efektyvus.

Geležinkelių, sakykime, pardavimas nuo nulio, bet tas pats „Ignitis”, tolimesnis jo didinimas parduotų akcijų irgi yra variantas. Taip pat ir autobusų vežėjų yra privačių žaidėjų ir jie visiškai patenkina tą poreikį.

Nekilnojamasis turtas

Kitas dalykas - nekilnojamasis turtas. Gal žmonės, gyvenantys regionuose, pirmiausia mato seniūnijas, savivaldybių objektus ir visa kita. Tačiau vilniečiai pirmiausia mato centrinę valdžią. Ministerijas, kurių didžioji dalis yra geriausioje vietoje, daugelis vienoje brangiausių Lietuvos gatvių - Gedimino prospekte. Dabar biurokratai yra priėmę tokią koncepciją, kad jie išsikels iš savo ministerijų, kai bus pastatytas ministerijų miestelis. Tas projektas vyksta. Bet juk nebūtina laukti? Jeigu pinigų reikia trumpąjame laikotarpyje, tai gal galime parduoti vieną ar kelis ministerijos pastatus, gal net visus vieną po kito?

Žinoma, nesusprogdinant rinkos. Tačiau gal galima parduoti ir laikinai nuomotis? Toks scenarijus tikrai yra įmanomas. Vėlgi, reikia pasižiūrėti detaliau, nes gali būti taip, kaip sakėte - rinka nepajėgs apžioti tokio kąsnio. Gali būti, kad tam, kad gautume gerą vertę, vėl reikia kažkokius paruošiamuosius darbus atlikti, o tai reikalauja kompetencijos ir noro optimizuoti. Bet šiaip tai žinoma, kad niekas ten pririštų nelaiko. Dauguma ministerijų yra įsikūrusios pačiame Vilniaus centre, kur nekilnojamojo turto vertė yra viena didžiausių.

Jeigu matant tą bendrą vaizdą reikėtų daryti spėjimą, apie kokią sumą mes kalbame, jei nekeliant grėsmės nacionaliniam saugumui parduotume dalį įmonių akcijų, maksimaliai naudingai valstybei ir visuomenei parduotume valstybei, savivaldybėms priklausantį nekilnojamąjį turtą? Bet paprastai, jeigu įmonėse turime 11 milijardų, tai paimkime 10 proc. ir jau turime milijardą. Bet jei atrodo, kad čia gal nėra tokios labai didelės sumos, tai iš visur paimant po truputį gali nemažai surinkti.

Yra dviejų tipų pajamos, kurias mes galime matyti: yra vienkartinio pardavimo pajamos, kai kažką pardaviau ir turiu sumą. Ir kita yra taupymas, kuris yra pasikartojantis. Dabar valstybė bendrai įvairiems dalykams išleidžia 20 milijardų. Dalis iš jų yra socialiniai reikalai, švietimas, sveikata. Ten, tiesioginių paslaugų teikime, mes nematome, kad reikia mažinti biudžetą.

Aš nebijočiau to ilgesnio proceso, nes jis turi vieną labai teigiamą dalyką, kad bet koks sąnaudų sumažinimas pasikartos kasmet. Būtent. Pardavimas, aišku, yra vienkartinis veiksmas. Jis gal ir yra greitesnis, bet jis nepasikartos. Jei vienąkart gausi, gali kažką nusipirkti ar investuoti į gynybą. Taupymo privalumas yra tas, kad tu, suprasdamas kaip sutaupyti, neišleisti, iš karto tai daugini iš periodo. Tai yra ženkliai didesnės sumos, o ir gynybai juk pinigų reikia kasmet.

Pinigų poreikis ir gynybos finansavimas

Apie ką kalba krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė, kad už tuos du tankų batalionus sumokėjus avansą šiemet, juos gautume 2027 m., o jeigu avansas 2026 m., tankus gauname dar po dviejų metų, nes tiesiog taip eina eilė. Pinigų reikia dabar. Nors, mąstant logiškai, visada reikėtų turėti tikslą neturėti to, ko nereikia turėti. Taupyti ten, kur įmanoma sutaupyti, bet dabar yra tinkamas momentas.

Mes šiek tiek užsiliūliuojame kalbėdami apie sumas ir pinigus - iš kur jų gauti ir kiek jų reikia, bet neprivedame iki galo kalbos apie tai, kas tą darys. Mąstant logiškai, visada reikėtų turėti tikslą neturėti to, ko nereikia turėti. Daug papildomo darbo ir atsakomybės, nes aišku, kad kitur išsirikiuotų kita eilė, kurie sakytų, kad ne taip darote, ne taip pardavėte ir t.t. Bet ne tik tai. Paprasčiausias būdas - paėmiau ir pasiskolinau tuos pinigus.

Dabar tas įsivaizdavimas apie gynybos finansavimą, man atrodo, yra labai pavojingas, labai didelė rizika, kad joks rezultatas nebus pasiektas. Visuomenei siunčiama žinia, kad niekam nuo to nebus blogiau, vadinasi, viską finansuosime kaip finansavę, kažkiek pasiskolinsime ir tada žiūrėsime į Europą, kada Kubilius duos pinigų.

Tai čia yra visiškai pirmas suvokimo elementas, kad čia yra mūsų reikalas. Nereikia savęs kažkaip raminti, kad Europa už mus padarys. Nieko jie nepadarys. Visai neseniai Ingrida Šimonytė kalbėjo, kad laukia milžiniškos ir super sunkios derybos. Tai bus ilgas procesas.

Jūs pateikėte iš tikrųjų labai gerą pavyzdį, nes tada buvo daugybė įvairiausių tokių asimetrinių siūlymų dėl strategijos: eiti per Europos Komisiją - Dalia Grybauskaitė sakė: „Ne.“ - daryti regioninį su latviais ir estais , tai dėl tam tikros Rusijos įtakos Latvijos energetikai tas irgi buvo atmesta. Galiausiai Lietuva pasidarė pati. Tuo labiau, kad mes jau turime šią pamoką. Mes žinome, kaip galima pasidaryti. Dar paprasčiau pasakysiu: mes žinome, kad mes galime pasidaryti.

Tai susikoncentruokime į darymą, o ne į spėliojamą kas, iš kur, kokių valiutos sankaupų, kur atkasime aukso lobį, kad nereiktų mums patiems už savo saugumą susimokėti. Net nėra logikos. Ką reiškia, kad kažkas kitas rūpinasi mano saugumu? Taip nebūna. Reikia galvoti apie tai, kaip mes tą realizuosime, padarysime? Tas pats terminalas, energetiniai pavyzdžiai, sinchronizacija buvo dalykai, pastatyti ant žmonių gebėjimo tai padaryti.

Kitoje pusėje aš galiu pastatyti kokią nors „Rail Baltica“. Amžinas projektas be pabaigos, kurio biudžetas yra panašus į biudžetą, apie kurį kalbame, kai kalbame apie tą lietuvišką diviziją. Tai palyginkime, kurio likimo mes norime?

Nekilnojamojo turto vystytojai sako, kad Vilniuje vien dėl biurokratinių kliūčių laukia investicinių projektų už daugmaž 1,5 mlrd. eurų. Tai, žinoma, niekaip nepateisina to, kad jie per ilgai laukia, bet jeigu tie ministerijų pastatai būtų parduoti, tai juk jų nereikėtų statyti iš naujo.

Jeigu mums pavyktų rasti produktus ir nusiteikimą, tikėjimą, kad mes galėtume dalį tų pinigų iš tų indėlių transformuoti į investicijas lokaliai arba į paskolas valstybei. Bandymas yra, bet nelabai sėkmingas. Vadinasi, to tikėjimo dar nėra ir galbūt tas instrumentas nėra tinkamiausias. Tai labai susiję su tuo, ar mes galime duoti daugiau saugumo žmonėms tikint, kad valstybė žino, ką daro, kad turi planą.

Kuo mes ilgiau tempiame su aiškumu dėl saugumo, tuo daugiau pinigų iškeliauja už sienos. Kuo didesnis saugumo jausmas, tuo daugiau žmonės investuoja vietoje. Dėl biurokratinių kliūčių ir aiškumo trūkumo dėl saugumo situacijos dalis investuotojų savo projektams renkasi kaimynines šalis.

Tuo tarpu racionalu būtų tiesiog pasiraitoti rankoves ir dirbti labai nuosekliai, priimti tai kaip būtinybę, kad reikės paaukoti kažką, komfortą, galbūt kažkokius kitus dalykus tam, kad galėtume pasikloti pamatą. Čia yra būtinoji sąlyga. Tai nuo tos bazinės vertybės, t. y. saugumo, turime pradėti ir tai turi kainą. Tai turi turėti kainą, viskas gerai. Priimkime tą kainą ir eikime daryti, o ne laukime.

tags: #edmundas #jakilaitis #turtas