Medžioklė - tai ne tik laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir gilias tradicijas turintis užsiėmimas, reikalaujantis žinių, kantrybės ir pagarbos gamtai. Šiame straipsnyje aptarsime įvairius medžioklės aspektus, nuo istorijos iki etikos, pateiksime patarimų pradedantiesiems ir pasidalinsime sveikinimais bei linkėjimais medžiotojams.
Medžioklės istorija ir tradicijos Lietuvoje
Neringos medžioklių istorija prasidėjo dar paauglystėje. Tėtis Kęstutis, gavęs pakvietimą pabūti varovu, į medžioklę kartu pasiėmė ir savo keturiolikmetę vyresnę dukterį. Neringos tėčiui varovo patirties reikėjo tam, kad galėtų laikyti egzaminą ir taptų medžiotoju, tačiau taip prasidėjo ne tik jo, bet ir dviejų medžiotojų - tėčio ir dukros - istorija. „Aš sutikau iš karto, nes buvo nepatirta, neatrasta ir labai viliojo“, - pasakoja Neringa Petrauskienė, moteris, kuriai smalsumas vis dar yra varomoji jėga gyvenime. Žiema ir rudenį Neringa eidavo į medžiokles su varovais, o vasarą - į palaukiminės medžiokles. Tėtis niekada dukros neragino ir nestūmė, bet visada paklausdavo, ar ji nori ir ar gali. Neringa beveik niekada neatsisakė.
N. Petrauskienė medžioja nuo 2004 metų. Ji yra Kėdainių rajono Akademijos medžiotojų būrelio narė. Šis būrelis yra vienas iš seniausių medžiotojų būrelių mūsų rajone. Būrelis su ilgametėmis ir labai giliomis tradicijomis įkurtas daugiau kaip prieš 50 metų. „Būrelyje planuojame ir savo biudžetą, ir didesnius darbus. Tenka ir bokštelius remontuoti, ir naujus statyti, nes kitaip negalėtum dalyvauti palaukiminėje medžioklėje. Neringa būrelio valdyboje atsakinga už švenčių ir renginių organizavimą. Akademijos medžiotojų būrelis vienija iki 40 narių, tačiau medžiotojų ratas yra didelis, nes būrelio nariai kviečia ir kitų būrelių narius kartu medžioti. Medžioklė labai vienija žmones. Atsiranda tema pokalbiui.
Praeitų metų rugsėjį praūžė Akademijos medžiotojų būrelio šventė, nes dėl pandeminio laikotarpio apribojimų negalėjo jos švęsti. Šventė buvo kruopščiai planuojama ir apie ją galvojama nuo pat ankstyvo pavasario. Būrelis atnaujino savo vėliavą ir logotipą: įrašė 1970 metus, pridėjo ąžuolo lapus taip įprasmindamas 50-ąjį savo jubiliejų.
Medžioklės etika ir saugumas
Ir vis dėlto ne pati gyvūno medžioklė, ne pats šūvis ir trofėjus yra svarbiausia. Pirmiausia, tai gilus gamtos ir jos reiškinių pažinimas, buvimas joje. Medžiotojai preliminariai skaičiuoja sumedžiotus gyvūnus ir teikia duomenis gamtos apsaugai. ,,Pavasario laikotarpiu reikia apsaugoti šerno pateles, jų nemedžioti, nes dar labai jauni šerniukai. Reikia ne tik medžioti, bet ir mokėti pasirūpinti gamta ir ją labai mylėti, kad turėtume žvėrių.
Daugiau patyręs ir gamtą mylintis medžiotojas gali tapti selekcininku. Tam vėl reikia išsilaikyti egzaminus, kurie jau skirti medžiotojams. Toks medžiotojas gali atskirti, kada kanopinis žvėris jau yra selekcinis ir dėl savo amžiaus bei ligų nebetinkamas vesti naujos vados. Tai matosi pagal ragus, snukį, dantis, susiformuoja tam tikri bruožai, kurie leidžia tai pastebėti ir nustatyti. Neringa sako, kad vasarą įsilipusi į bokštelį turi laiko savo svajonėms, o buvimas gamtoje padeda rasti geriausius sprendimus. Medžiotojai žino, kada ir kaip prasideda sezonai, kokie žvėrys kur eina, kas peri, kas suka lizdus.
Svarbu žinoti pagrindinius saugumo reikalavimus medžioklėje:
- Užtaisyti šautuvą galima tik atsisėdus bokštelyje, išimti šovinius iš šautuvo būtina prieš išlipant iš bokštelio.
- Šauti į varovų pusėje ęsantį žvėrį ar paukštį leidžiama, tik įsitikinus, kad šūvis bus nepavojingas varovams.
- Šauti į medžiojamąjį gyvūną, pasirodžiusį iki varymo pradžios, leidžiama.
- Pasitraukti iš stovėjimo vietos medžiotojų linijoje galima tik pasibaigus varymui.
- Prieiti prie nušauto ar sužeisto žvėries galima taip pat tik pasibaigus varymui.
- Ieškoti ir persekioti sužeistą žvėrį galima tik gavus medžioklės vadovo leidimą ir pranešus apie tai kitiems medžiotojams.
Medžiokliniu ginklu reikia elgtis kaip su užtaisytu, kad nekiltų grėsmė aplinkiniams. Išardant ir sudedant medžioklinį šautuvą, vamzdžių negalima atgręžti į žmones. Ypač reikia saugotis, kad nepaslystum eidamas su užtaisytu šautuvu (ir su neužtaisytu, nes pargriuvus galima jį sulaužyti, sugadinti), kad į šautuvo vamzdžius nepatektų sniego.
Žvėrienos paruošimas ir tradicijos
Neringa sako mėgstanti žvėrieną. Sumedžioję žvėrį medžiotojai pasitaria, ar nori pasiimti gryną mėsą, ar nori pasigaminti gaminių, pavyzdžiui, dešrų, konservų ar kt. Iš žvėrienos ruošia sriubas, plovus, troškinius ant laužo. Nors yra daug receptų, kaip paruošti žvėrieną, tačiau ją paruošti nėra taip paprasta. „Labai mėgstu žvėrieną, jos skonis specifinis. Man bebro uodega yra kažkas tokio. Juk net ne kiekvienas ją yra ragavęs. Man skanu ir rūkyta, ir kepta. Dar medžiotojai patinka keptas stirnos kumpis, šeima turi ir firminį receptą. „Įpjaustome gana tankiai stirnos kumpį ir į tas įpjovas dedame kiaulienos lašinukų.
Dar Neringai pati gražiausia žvėrių pagerbimo tradicija. Tai visas ritualas. Jau po to, kai žvėrys sumedžioti, visi jie išdėliojami kvadrate tarp eglišakių nuo didžiausio iki mažiausio. Kampuose užkuriami 4 laužai - kelmai su fakelais. Dar viena tradicija: kai sumedžioja žvėrį, medžiotojui nuskinama eglės šakelė, kurią jis užsikiša už skrybėlės ar kepurės. Sezono ar medžioklės atidaryme iškeliama medžiotojų būrelio vėliava. Tai pagarba būreliui.
Medžioklė su šunimis
Gerokai anksčiau, kol nepažinojau Dainiaus, iš kolegų šunininkų girdėdavau, kad tai medžiotojas, kuris visada turi gerų darbinių savybių medžioklinių šunų. Juos visada kruopščiai atsirenka, nes tiksliai žino, ko iš jų nori ir ką jie turi veikti miške. Susipažinusi supratau, kad tai ne iš piršto laužtos istorijos - Dainius iš tiesų žino savo šuns idealą ir nenutolsta nuo jo, o medžioklėse jo šunys nenuvilia kolegų medžiotojų. Kaip pats pasakoja, jo šeimoje ir giminėje medžiotojų nebuvo, bet gamta traukė nuo mažumės.
„Pirmą šuniuką įsigijau būdamas 14 metų - trumpaplaukį foksterjerą iš klasiokės tėvuko. Jos tėvukas visada laikė apie penkiolika šunų, daugiausia - laikų. O mes, vaikai, dažnai užsukdavome medžioklės istorijų paklausyti, šunų pažiūrėti. Šunys, kaip dabar atsimenu, buvo gero eksterjero ir stiprių darbinių savybių. Foksterjerą paėmiau jau suaugusį ir paruoštą darbui miške. Kaip tik tada draugo tėtis tapo medžiotoju ir kviesdavo varyti per medžiokles su šuniuku. Vėliau, jau kokių 15 metų būdamas, nužiūrėjau pas tą patį klasiokės tėvą laikutę. Labai jos norėjau, ilgai vargau, kol sutarėme. Padarėme mainus: jis man laikutę, aš jam - keturis išdirbtus manguto kailius (tada manguto kailis buvo vertas didelių pinigų). Tai buvo Vakarų Sibiro laikos kalytė vardu Saida, eksterjeru neišvaizdi, bet labai imli darbui miške. Man labai ji patiko, nes anksti pradėjo medžioti, gerai ieškodavo. Iš pradžių ji norėjo dirbti su stambiais žvėrimis, bet neleidau. Nukreipiau ją tik į kailinių žvėrelių medžioklę. Daug gerų medžioklių su ja patyriau, - prisiminė pašnekovas.
Pati įsimintiniausia Dainiui buvo paukščių medžioklė su šunimis Karelijoje. Medžioklė reikalavo daug ištvermės ir jėgų, teko susitikti su pačiu savimi: „Vandens gėrimas iš upelių, maisto susimedžiojimas ir susižvejojimas priminė, kaip esame pripratę prie patogumų. Šioje medžioklėje sumedžiojau teterviną ir šiaurinę kurapką. O kalbant apie kailinius žvėrelius, vienoje medžioklėje su šuniuku esu penkias kiaunes sumedžiojęs. Dainiaus nuomone, pasyvi medžioklė (sėdėjimas bokštelyje) yra kiek iškreipta. Šiais laikais sunku prašauti turint tiek įvairios įrangos, sakė pašnekovas. Daug brangiau ir sudėtingiau yra sumedžioti su šunimi. Pirmiausia turi rasti tavo poreikius atitinkantį šuniuką, jį metus ruošti, prižiūrėti ir t. t. Ir ne visada gali žinoti, ar tai, kas išaugs, bus tave medžioklėje tenkinantis pagalbininkas.
Dainius teigė itin mėgstantis invazinių žvėrelių medžioklę su šunimi. "Džiaugiuosi, kad dabar padarytas protingas Medžioklės taisyklių pakeitimas, duodantis naudos medžioklės ūkiui. Tik individuali medžioklė su šunimi, reguliuojant invazinių žvėrių populiaciją, tapo nepatraukli medžiotojams, o ir kailiukas vertės neturi. Laikydamas invazinių žvėrelių medžioklei paruoštus šunis, Dainius teigia jaučiantis atsakomybę už savo būrelio teritorijoje esančių žvėrių sveikatingumą ir prisideda prie retų gyvūnų ir paukščių rūšių išsaugojimo.
„Tokioje medžioklėje vienareikšmiškai geriausiai dirba tik mano mėgstamos laikos. Be to, gana sparčiai plinta meškėnai, turėsime išmokti ir juos reguliuoti. O čia vėl puikiai naudosime būtent laikas. Amerikiečiai jau daug metų su jomis meškėnus medžioja, o būtent jos ir veistos švelniakailių žvėrelių medžioklei, ne šernų, kaip daugelis galvoja. Laika pašnekovui patinka dar ir todėl, kad turi laukinį intelektą, sumanumą, gudrumą: „Tai ir veža. O tikra laika turi tai turėti, negali būti tiesmukiška. Jai vienas svarbiausių dalykų - medžioklėje matyti kelis ėjimus į priekį. Kiti šunys remiasi dresūra, azartu, o laika savo intelektu džiugina šeimininką medžioklėje.
Pradėjęs aktyviau medžioti su laikomis Dainius susipažino su kitais laikininkais. Susibendravo, ėmė kartu važinėti į laikų parodas, pradžioje pažiūrėti į kitus, o vėliau ir patys pradėjo dalyvauti renginiuose. Lietuvos laikų savininkų klubo prezidentu Dainius tapo gana atsitiktinai. Šiandien Lietuvos laikų savininkų klube turime 70 aktyvių narių. Klubo nariai dažnai vyksta atstovauti Lietuvai tarptautinėse parodose - nuolat vyksta į Vokietiją, Prancūziją, Lenkiją, Latviją, Baltarusiją, Rusiją. Tad Dainius medžiotojams linki, kad nebūtų medžioklės be šunų, kad medžioklėje naudojami šunys būtų veisliniai, nesvarbu, ar tai būtų laikos, labradorai, ar airių terjerai, - svarbu, kad būtų tinkamai paruošti.
„Linkiu, kad medžioklė su šunimis būtų maloni ir nekeltų pykčio kolegoms, o ją puoštų. Šunys turėtų gražiai išvaryti žvėrį jo nesužeisdami, o sužeistą - sustabdyti, kad nesikankintų. Puiku būtų paruošti juos taip, kad stotų ant medžiotojų linijos. Juk tam paruošti, atrinkti veisliniai šunys yra varyminės medžioklės sėkmės garantas. Jei neturėsime gerų šunų, žvėrys ant linijos neišeis, o varovai negelbės, nors eitų per ištiestą ranką išrikiuoti. Be to, su AKM mes dar ilgai gyvensime, todėl varyminių šunų poreikis reguliuojant šernų gausą išliks. Medžiotojams linkiu sveikatos ir santarvės būreliuose.
Sveikinimai ir linkėjimai medžiotojams
Gimtadienio proga sveikinant medžiotoją, svarbu pabrėžti jo aistrą gamtai, medžioklei ir laisvalaikiui gryname ore. Štai keletas pavyzdžių:
- Sveikiname su gimtadieniu! Linkime taiklių šūvių, įspūdingų trofėjų ir nepamirštamų nuotykių miško glūdumoje.
- Su gimtadieniu! Tegul kiekviena medžioklė būna sėkminga, o laisvalaikis gamtoje teikia jėgų ir įkvėpimo.
- Medžiotojo kelias - tai ne tik taiklūs šūviai, bet ir pagarba gamtai, kantrybė ir ištvermė. Linkime viso to su kaupu gimtadienio proga!
- Sveikiname su gimtadieniu! Tegul tavo trofėjų kolekcija pasipildo įspūdingais egzemplioriais, o gamtos grožis ir ramybė teikia sielai atgaivą.
Humoristiniai sveikinimai:
- Sveikiname su gimtadieniu! Linkime, kad šautuvas visada būtų taiklus, batai - neperšlampami, o uodai - neįkandūs! Ir kad kiekvienoje medžioklėje laimėtų...
- Su gimtadieniu! Tegul tavo medžioklės istorijos būna tokios pat įspūdingos, kaip ir tavo trofėjai!
- Sveikiname su gimtadieniu! Linkime, kad miško žvėrys patys ateitų pasveikinti, o trofėjai netilptų į automobilio bagažinę!
- Su gimtadieniu, medžiotojau! Tegul tavo šaldiklis visada būna pilnas, o žmona - supratinga!
Šventiniai linkėjimai:
- Kolegos, ramaus Jums Kūčių vakaro, linksmų Šventų Kalėdų ir gerų Naujųjų Metų. Pasidalindami šviesa ir ugmimi.
- Linkiu visiems ramaus ir šilto Kūčių vakaro, linksmų Šv. Kalėdų, gerų Naujųjų Metu ir nepakartojamų akimirkų medžioklėje.
- Noriu jus visus pasveikinti su praėjusiu ir su artėjančiu dar vienu medžioklės sezonu... Palinkėti jums santarvės ir harmonijos su tuo kas mus visus vienija gamta...
Išskirtinis įvykis medžiotojo gyvenime
Turbūt nėra šautuvą nešiojančiojo, kuriam garbės medžiotojo vardo suteikimas nebūtų išskirtinis įvykis. Kantaučiuose nuo mažų dienų takus aplink Sausdravo upelį, Drūkčių ežerą, Zalepūgų malūną kartu su tėvu ir meškerėmis rankose išmynęs Benas gali daug papasakoti apie sugautas lydekas, kitas žuvis. Dar vaikystėje matė nemažai žvėrių, kai į žūklę eidavo per rasotas rytmečio pievas, prisižiūrėjo, kaip teka saulė. Visa tai gamta, kuri nuolat supo kaime augusį vaiką. Šautuvą į rankas Benui įdavė per vilko medžioklę, nors dar nebuvo medžiotojas. Benas ir nežiopsojo. Tyliai sniegu prie jo atsliūkinusį vilką taikliu šūviu patiesė. Pasipylė sveikinimai, ir svečiai prisižadėjo Benui be jokių egzaminų įteikti medžiotojo bilietą. Tai buvo 1959 metai. Dar už paguldytą vilką 50 rublių premiją paskyrė. Kol kas tai vienintelis B. Čiučio paguldytas vilkas, nors dar vieną kartą turėjo galimybę. Pilkį jis tik sužeidė. Užtat kitų žvėrių per tokią daugybę metų patiesė labai daug. Bėgant metams netruko tapti vienu iš medžiotojų kolektyvo lyderių. Vargu ar įmanoma suskaičiuoti, kiek tūkstančių kilometrų Benas nuėjo žvėrių takais. Kiek su šautuvu ant peties pasitikta tekanti saulė, kiek kartų ji palydėta į Baltijos jūrą, medžioklėse tykant, kiek kartų stovėta prie degančio medžiotojų laužo. Ir taip jau beveik 60 metų. Medžiotojai gan greitai pastebėjo, kad B. Čiutys yra gana supratingas ir sugebantis rasti kalbą su kiekvienu, galintis išspręsti kokį nors atsiradusį nesutarimą. Nuo 2000-ųjų metų „Kontaučių“ klubo nariai kovoja šaudymo varžybose dėl B. Čiučio įsteigtos taurės. Ją laimėti ne taip paprasta. Būna didžiausias smagumas susieiti, pabūti kartu, taikliais šūviais į taikinį pabandyti aplenkti kolegą. Kokia Beno šiandiena? Turi tiek metelių, o šautuvo nė nežada padėti. Yra medžiotojų labai gerbiamas.
tags: #medziotojui #linkejimai #kad #butu #gyvunu