Dėl globalizacijos įtakos tarptautinės teisės reikšmė Lietuvoje vis auga. Aktualiu tapo ryšio su užsienio valstybėmis klausimas. Užsienietis užmezga įvairius ryšius su Lietuva. Tokiu būdu Lietuvos teisėje iškyla tokie klausimai, kurie iki šiol nebuvo aktualūs.
Siekiant užtikrinti vartotojų judėjimo laisvę ir vartotojų apsaugos tikslų įgyvendinimą, yra reikšmingos tarptautinės privatinės teisės normos. Tarptautinė privatinė teisė nustato taisykles, kurios padeda derinti skirtingas teisines sistemas. Šios normos yra svarbios asmenims, kurie neapsiriboja valstybe, kur jie turi nuolatinę gyvenamąją vietą.
Vieningos dokumentų pripažinimo sistemos nebuvimas tarp Europos Sąjungos valstybių narių yra viena iš problemų, susijusių su šia tema. Iki šiol ši tema, sprendžiant šioje surinktoje medžiagoje detaliai, nebuvo nagrinėta.
Darbo objektas yra užsieniečiai vien kaip fiziniais asmenimis. Darbo tikslas - nustatyti užsienio teisės taikymo ypatumus.
Šiame darbe naudojami dokumentų analizės metodas, mokslinės literatūros analizė.
Darbą sudaro titulinis lapas, turinys, įvadas, dėstomoji dalis, pabaiga (išvados, pasikėlimai, rekomendacijos), literatūros sąrašas, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis. Dėstomoji dalis skiriama į keturis skyrius. Antrajame skyriuje apžvelgiami kolizinės normos ypatumai pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą. Ketvirtame skyriuje įvertinamos notariato perspektyvos Europos Sąjungos erdvėje.
Notariniai veiksmai yra vienas iš svarbių aspektų, nagrinėjant šią temą.
Dokumentų legalizavimas ir tvirtinimas pažyma (Apostille)
Tarptautinės privatinės teisės klausimus dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo reglamentuoja 1961 m. spalio 5 d. Hagos Konvencija, kuri dar vadinama "Apostilės konvencija". Pagal Creifelds Rechtswörterbuch terminas "Apostille" yra "supaprastinta dokumento, kurį siekiama panaudoti užsienyje, legalizavimo forma, kur parašo tikrumą tvirtina vietos valdžios organai konsulatui nedalyvaujant. Ar atskirais atvejais pakanka vien pažymos (Apostille), paaiškėja iš tarpvalstybinio susitarimo" (aut. vert.). Pats žodis "Apostille" kildinamas iš prancūzų kalbos.
Hagos Konvencija taikoma vien tik oficialiems dokumentams. Pagrindiniai oficialiųjų dokumentų pavyzdžiai, kuriems išduodamos pažymos (Apostille), paprastai yra:
- Civilinės būklės aktai (gimimo, santuokos, mirties ir kt.) liudijimai.
- Įmonės dokumentai (įmonės steigimo aktas arba steigimo sutartis, įmonės registravimo pažymėjimas, įmonės įstatai).
- Mokymosi, studijų dokumentai.
- Įmonės, įstaigos, organizacijos išduotos pažymos, liudijimai ir sertifikatai.
Pažymos (Apostille) išdavimu užsiima kiekviena Konvenciją pasirašiusi valstybė savo teritorijoje. Valstybių, kurias įsamus ir nuolat atnaujinamas sąrašas pateikiamas Hagos konferencijos arba Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos internetinėse svetainėse, sąrašas yra nuolat pildomas.
Hagos Konvencija pasirodė esanti labai naudinga taip pat valstybėms, kuriose nereikalaujama užsienio oficialiųjų dokumentų legalizavimo arba kurių nacionalinėje teisėje nėra legalizavimo sąvokos. Konvencija netaikoma nei dokumentams, išduotiems diplomatinis ar konsulinis pareigkūns, nei administraciniams dokumentams tiesiogiai susijusiems su prekybos arba muitinės operacijomis.
Pažyma (Apostille) nėra siejama su pagrindinio dokumento turiniu (t.y. pažyma (Apostille) tik patvirtina dokumentą pasirašiusio asmens įgaliojimus ir parašo tikrumą). Praktinį Hagos Konvencijos veikimą 2003 m. apsunkino tai, kad nebuvo sukurti elektroniniai pažymų (Apostille) registrai. Pažymų (Apostille) registro sukūrimas sumažintų išlaidas ir padidintų efektyvumą. Šios išvados buvo patvirtintos 2005 m. gegužės mėn.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 30 d. nutarimu buvo patvirtintas dokumentų legalizavimo ir tvirtinimo pažyma (Apostille) tvarkos aprašas. Nuo 1997 m. liepos 19 d., kai Lietuvos Respublikos teritorijoje įsigaliojo Konvencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo (sudaryta 1961 m. spalio 5 d. Hagoje), legalizuojant dokumentus ir tvirtinant juos pažyma (Apostille) buvo vadovaujamasi Konsulinio dokumentų legalizavimo instrukcija, kurią 1997 m. liepos 21 d. patvirtino Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.
Dokumentų legalizavimo ir tvirtinimo pažyma (Apostille) tvarkos aprašas suskirstytas į 24 punktus, padalintus į IV skirsnius. Lietuvos Respublikos konsulinio statuto 30 straipsnio 1 dalis atskleidžia dokumentų legalizavimo esmę: "Nustatytos formos legalizavimo įrašu konsulinis pareigūnas patvirtina legalizuojamame dokumente esantį parašą, pasirašiusio asmens pareigas ir antspaudą".
Taigi, dokumentai legalizuojami Konsuliniame departamente arba Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose užsienio valstybėse. Tuo tarpu pažyma (Apostille) dokumentai tvirtinami tik Konsuliniame departamente pagal šio Aprašo 1 priede pateiktą pavyzdį.
Šio Aprašo 7 punktas teigia: "Užsienio valstybių dokumentai, patvirtinti pažyma (Apostille), galioja Lietuvos Respublikoje be jokio kito Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos arba diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos patvirtinimo". Ši nuostata sutinkamai su Hagos Konvencijos 1 straipsniu automatiškai užsienio valstybėje padaro galiojančiu ir Lietuvos Respublikoje pažyma (Apostille) patvirtintą dokumentą.
Kas dėl dokumentų legalizavimo, šio Aprašo 10 ir 11 punktuose nustatyta, kad Konsulinio departamento valstybės tarnautojai turi legalizuoti šio Aprašo 3 punkte nurodytus Lietuvos Respublikoje išduotus dokumentus, kurie bus pateikiami užsienio valstybėse, neprisijungusiose prie Hagos Konvencijos. Atitinkamai Konsulinio departamento valstybės tarnautojai prie Hagos Konvencijos neprisijungusios užsienio valstybės dokumentus paprastai legalizuoja, jeigu jie yra jau legalizuoti dokumentą išdavusios valstybės užsienio reikalų ministerijoje arba diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje.
12 šio Aprašo punktas Konsulinio departamento valstybės tarnautojui suteikia teisę legalizuoti užsienio dokumentą ir be jo išdavusios valstybės legalizavimo. Tokiu būdu įmanoma supaprastinti dvigubą to paties dokumento legalizavimo procesą. Tuo tarpu Lietuvos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose dokumentai legalizuojami legalizavimo įrašu, pateiktu šio Aprašo 3 priede.
15-18 bei 21 šio Aprašo punktuose išvardijami techniniai dokumentų legalizavimo bei jų tvirtinimo pažyma (Apostille) reikalavimai. Pažymima, kad legalizavimo įrašas daromas lietuvių ir anglų (arba kita) kalbomis. 19 šio aprašo punkte nustatytas dokumento legalizavimo ar jo patvirtinimo pažyma (Apostille) terminas - 5 darbo dienos.
Būtina pažymėti, kad dokumentų legalizavimas nereikalingas ne vien kai Lietuvoje pateikiamas dokumentas kildinamas iš šalies, kuri yra prisijungusi prie Hagos Konvencijos, bet ir kai dokumentai yra išduoti tose valstybėse, su kuriomis Lietuvos Respublika yra pasirašiusi sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose.
Teisinė pagalba ir notariatas
Dėl teisinės pagalbos reikšmės notariatui Lietuvoje būtina paminėti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos įsakymą dėl Konsulinio dokumentų legalizavimo instrukcijos IV skirsnio 11 punktą, kuriame be kita ko rašoma: "Jeigu Lietuvos Respublika yra pasirašiusi su užsienio valstybe sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, dokumentai, parengti ar patvirtinti vienos iš susitarusiųjų šalių kompetentingos įstaigos (t.y. su tos įstaigos antspaudu su valstybės herbu ir įgaliotojo asmens parašu), kitos susitarusiosios šalies teritorijoje turi įrodomąją galią ir nelegalizuoti. Tas pat pasakytina ir apie dokumentus, kuriuos patvirtino kompetentinga įstaiga, nuorašus bei vertimus.
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos interneto svetainėje pateikiamas sąrašas valstybių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi teisinio bendradarbiavimo civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose tarptautines sutartis.
1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių iki dabar yra vienintelė universali konvencija, reguliuojanti konsulinę veiklą. Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno veiklą reglamentuoja konsulinis statutas. Jame konsulinio pareigūno veikla dalijama į dvi pagrindines dalis:
- Konsulinė pagalba.
- Kitos konsulinės funkcijos.
Notariato įstatymo 27 straipsnyje pateikiamas sąrašas konsulinio pareigūno atliekamiems notariniams veiksmams. Konsulinis pareigūns atliekamiems notariniams veiksmams tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2006 m. balandžio 4 d. įsakymas Nr. 1R-115/V-34.
Be minėtų konsulinis pareigūns atliekamiems veiksmams, svarbu pažymėti, kad konsuliniai pareigūnai atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintą dokumentų legalizavimo ir tvirtinimo pažyma (Apostille) tvarkos aprašo 14 punktą bei konsulinio statuto 30 straipsnį:
- Legalizuoja Lietuvos Respublikoje išduotus dokumentus, jeigu pagal buvimo valstybės įstatymus tokius dokumentus legalizuoti būtina.
- Gali legalizuoti ir kitų valstybių institucijų išduotus dokumentus, jeigu tie dokumentai yra legalizuoti tos valstybės diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose, akredituotose jų buvimo valstybėse.
Konsuliniai pareigūnai turi teisę legalizuoti parašo, pasirašiusio asmens pareigas ir antspaudo tikrumą ir be dokumentų išdavusios valstybės legalizavimo. Tačiau, remiantis Hagos konvencijos 1 straipsniu, konsulinis pareigūnas negali tvirtinti dokumento pažyma (Apostille).
Konsoliduota Europos Bendrijos steigimo sutartis įtvirtina laisvę asmenims, paslaugoms ir kapitalo judėjimui. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.21 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos atstovybės ar filialo vardu veikiantis bent vienas asmuo privalo gyventi Lietuvoje. Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 birželio mėn. 5 d. pranešime Lietuvos Respublikos notarų rūmams tvirtinama, kad Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.21 straipsnyje išdėstyta nuostata yra diskriminacinio pobūdžio apribojimas, draudžiamas Europos Bendrijos sutarties. Tokia priemone galėtų būti apribojamos kitų Europos Sąjungos valstybių narių įmonių verslo vystymo galimybės Lietuvoje steigiant filialą ar atstovybę.
Tokia Europos teisės departamento nuomonė grindžiama Europos Teisingumo teismo nagrinėtu analogišku klausimu keliose bylose. Kaip pavyzdys pateikiamas sprendimas C - 350/96 Clean car, kur buvo nurodyta, kad reikalavimas gyventi valstybėje narėje, kurios subjektas vykdo komercinę veiklą, pažeidžia Europos Bendrijos sutarties 39 straipsnį, kuris užtvirtina Bendrijoje darbuotojų judėjimo laisvę. Apribojimai galimi tik esant sąlygoms, aprašytoms Europos Bendrijos sutarties 39 straipsnio 3 dalyje bei 46 straipsnyje, t.y. viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir jos sveikatos sumetimais.
Europos Bendrijos sutarties 45 straipsnis, kuriame kalbama apie viešosios valdžios funkcijų vykdymo laisvę taip pat sukėlė įtampą tarp Europos Sąjungos valstybių nacionalinių teisės aktų nuostatų ir Europos Bendrijos steigimo sutartyje įtvirtinto laisvo asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo taisyklių.
| Eil. Nr. | Valstybė |
|---|---|
| 1 | Rusija |
| 2 | Baltarusija |
| 3 | Ukraina |
| 4 | Moldova |
| 5 | Lenkija |
| 6 | Latvija |
| 7 | Estija |
| 8 | Čekija |
| 9 | Uzbekistanas |
| 10 | Kazachstanas |
| 11 | Kirgizija |
| 12 | Azerbaidžanas |
