Elenos Sodyba Judenų Kaime: Ramybės Oazė Istorijos Glėbyje

Elena su vyru sodybą pavertė tikra ramybės oaze. Ši unikali vieta, kur susipina istorija, tradicijos, autentiškumas ir tikra meilė savo kraštui, tapo gyvu muziejumi, atviru visiems, kurie nori ne tik pamatyti, bet ir išgyventi senąją lietuvišką buitį. Elena ir Andrius ne tik atkūrė sodybą - jie prikėlė krašto dvasią.

Lietuvos etnografiniai regionai

Idėja Atkurti Gimtinę

Jie atskleidė, kaip kilo idėja atkurti sodybą - tai Elenos gimtasis kraštas, „širdžiai artimas“, kaip pati sako. Čia ji gimė, augo, baigė mokyklą, o tik vėliau išvyko į miestą. Visa jos vaikystė ir jaunystė prabėgo šiose apylinkėse.

„Ten yra mano tėviškė, šalia gyvena mano tėvukai ir natūraliai kilo noras turėti ką nors netoli jų. Dar mokyklos laikais ji kartu su mokytoja vaikščiojo po apylinkes, rinko etnografinę medžiagą, užrašinėjo senovines dainas, fotografavo rankšluosčius ir kitus tradicinius buities daiktus.

„Nuo vaikystės lydėjo pomėgis etnografijai. Taip pat išvažiavus į Vilnių baigiau istorijos studijas Vilniaus universitete, vėlgi tai rišosi į vieną, ir su vyru esame savo krašto ir gamtos mylėtojai“, - atskleidžia pašnekovė.

Iššūkiai Ir Sprendimai Atkuriant Sodybą

Įsigijus seną sodybą, kuriai jau daugiau nei 120 metų, porai teko susidurti su nemažais iššūkiais. Būklė buvo prasta, o net ir kaimynai netikėjo, kad čia dar galima ką nors padaryti: „Nieko nepadarysite, reikia viską išgriauti ir statyti naujai“, - sakė jie. Tačiau Elena su vyru nusprendė kitaip.

Jie jau seniau kaupė įvairius sendaikčius ir laikė juos Elenos tėvų kluone. Įsigijus sodybą, gimė idėja viską perkelti į senąją pirkią ir taip sukurti muziejų.

„Taip gimė mūsų muziejukas senoje pirkioje - nieko nebeišgriovėme, nesugriovėme. Ką reikėjo - pasitvarkėme, bet stengėmės išlaikyti autentiškumą, kad svečiai ir žmonės, atvykstantys aplankyti mūsų krašto, galėtų užeiti vidun ir pamatyti, kaip anksčiau atrodė šio krašto buitis“, - pasakoja Elena.

Sodyba įsikūrusi unikaliame istoriniame-regioniniame parke, garsėjančiame rėžiniais kaimais - vieninteliais tokiais Lietuvoje. Elena ir Andrius nusprendė, kad čia būtina sudaryti sąlygas svečiams ne tik pamatyti, bet ir patiems „pačiupinėti“ senąją buitį - pasukti ratelį, apžiūrėti lovatieses, pabandyti mušti sviestą su boika (aut. past. muštuvu).

„Šalia iš seno miško rąstų pasistatėme naująją pirkelę - komfortišką, skirtą svečiams, kad apsistoję pas mus jie galėtų pajusti krašto gyvenimo dvasią. Joje - žemi slenksčiai, aukštos lubos, maži langeliai“, - sako ji.

Sodybos Istorija Ir Pažintinis Turizmas

Elenos teigimu, sodybėlę jie turi jau 13 metų. Iš pradžių viskas buvo skirta tik sau - idėja buvo pasistatyti mažąją pirkelę šalia tėvų, net negalvojant apie svečių priėmimą.

„Svečius pradėjome kviesti gal po gerų penkerių metų. Namukas buvo apleistas, apaugęs, apžėlęs krūmais, tvoros sugriuvusios. Iš miško rąstų statėme naują namelį, buvo eglišakių daug likę ir nusprendėme juos panaudoti tvorai. Yra kraštui būdinga eglišakių senovinė tvora“, - atskleidžia moteris.

Ji priduria, kad su vyru eglišakių tvorą pynė apie dvejus metus - tai reikalavo daug laiko ir kantrybės.

„Kadangi neturėjome minties daryti verslo, pirmieji svečiai, kai jie atvyko, aš net pamiršau apie pinigus, nes buvo smagu, kad kažkas atvažiavo, kad galime pirmiesiems parodyti muziejų, papasakoti“, - šypsodamasi prisimena Elena.

Dabar jų sodyba pritaikyta pažintiniam turizmui - čia saugomas krašto paveldas, o vietinės tradicijos ne tik rodomos, bet ir ragaujamos. Jie turi kulinarinio paveldo ženklą, o svečiams siūlo paragauti tradicinių bulvinių blynų, kepamų pagal Elenos močiutės ir mamos receptus.

„Sulaukiame labai įdomių svečių mūsų sodyboje. Tikslingai buvo atvykę svečiai iš Minesotos, iš Rumunijos, kurie važiuoja palei Europos pakraščius. Jiems atrodo įdomu, kai tu atvyksti į Lietuvą ir pačioje Lietuvoje, važiuojant į kitą regioną, turi turėti asmens dokumentą, nes kitaip neįvažiuosi. Šioje vietoje esame išskirtiniai“, - pasakoja Elena.

Tai - ne šiaip sau pasakymas. Sodyba įsikūrusi Dieveniškių istoriniame-regioniniame parke, vadinamame ir „pypke“. Tai siauras Lietuvos kyšulys, beveik iš visų pusių apsuptas Baltarusijos.

„Kitaip neįvažiuosite, turite turėti asmens dokumentą. Kai įvažiuojate į siaurą vietelę, jūs būnate apgaubti Baltarusijos - kaip maišelyje randatės. Įvažiuojate į mūsų istorinį-regioninį parką“, - priduria Elena.

Dieveniškių kilpa

Nuo Pomėgio Iki Etnografinės Sodybos

Kaip portalui 15min pasakoja pati Elena, Dieveniškių krašte ji gimė ir užaugo, čia tebegyvena jos tėveliai. Tuo tarpu vyras Andrius yra grynas vilnietis. Visgi abu jie save laiko kaimo, gamtos vaikais.

Pavyzdžiui, juos jau kurį laiką traukia kaupti įvairius senovinius rakandus.

„Prieš 25 metus kaime, kur mano tėvukai gyvena, pirkios ėmė nykti, žmonės tuos rakandus tiesiog išmesdavo, pastatydavo kažkur kieme. Mes pasiprašydavome, kad mums atiduotų, ir taip daug prisirinkome. Visus tuos daiktus kaupdavome tėvelių sodyboje. Bet jau mamytė pasakė vieną kartą, kad nėra kur dėti. Pareiškė: „Arba išvežkit, arba sudeginsiu.“ Tai teko suktis“, - juokiasi moteris.

Kaip tik tuo metu Elena su Andriumi ieškojo sodybos, kur galėtų šiek tiek pailsėti nuo miesto šurmulio, pasiklausyti paukščių čiulbėjimo. Būtent tokią atgaivą jie prieš dešimtmetį ir surado Grybiškėse, mažame kaimelyje netoli Dieveniškių. Ten vilniečiai įsigijo sodybą su senovine pirkele. Nors iš pradžių manė ją naudosią tik savo reikmėms, kaip vietą rakandams laikyti, vėliau jiems į galvą šovė kitokia idėja.

„Mums patiko ta senoji pirkia, tokia etnografinė. Ji mums taip priminė tą visą Rumšiškių kompleksą. Kaimynai sakė: „Reikia griauti pirkią, nieko čia iš jos nebus.“ Bet mes nusprendėme, kad reikia ją išsaugoti ir įkurti muziejuką. Seno rąstinio namo būklė buvo ganėtinai prasta. Juk vis tiek tam namui - 120 metų. Tai mes jį, kiek įmanoma, aptvarkėme, kad būtų galima tuos mūsų rakandus eksponuoti svečiams“, - aiškina pašnekovė.

Netrukus po to, sodybos šeimininkai sumąstė šalia pasistatyti ir naują namuką - kopiją senojo, kuri atitiktų visas to krašto architektūros tradicijas. „Tai ir maži langeliai, ir aukšti slenksčiai, ir žemos lubos. Vietiniai meistrai mums tą sodybą rentė, po to patys tvorą pynėme iš eglišakių“, - pasakoja Elena.

„Po Vienu Rūmu“: Kaimo Dvasia Ir Tradicijos

Taip pamažu Grybiškių kaime ir užgimė „Po vienu rūmu“ - etnografinė sodyba, į kurią Elena su Andriumi priima svečius iš visos Lietuvos bei užsienio. Čia atvykusieji gali pajusti tikrą kaimo dvasią: apžiūrėti senovines relikvijas vienoje pirkioje, o nakvoti - kitoje.

Pasak pašnekovės, savo sodybą jie rūmu pavadino ne be reikalo. Nors kai kuriuos žmones toks vardas ir galėtų šiek tiek sugluminti.

„Mėgstu pajuokauti: kai atvažiuoja svečiai, tikisi pamatyti rūmus, o pamato paprastą kaimo trobą. Kad tai rūmas - čia jau ne mes sugalvojome. Tiesiog radome istorinėje knygoje, kad mūsų krašte visi pastatai dėl žemės taupumo buvo statomi po vienu stogu: ir tvartas, ir gyvenamasis namas, ir ūkinis pastatas, ir malkinė. Toks ilgas būdavo stogas, ir vadinosi tai rūmai“, - paaiškina Elena.

Kai kuriuos žmones, priduria ji, nustebina ir aplinkybės, kuriomis iki šios sodybos Grybiškėse reikia atvažiuoti.

„Jeigu pasižiūrėtume į žemėlapį, mes esame toje uodegėlėje, visiškai apsupti Baltarusijos. Čia tas siauras ruožas, kur pasieniečiai jus sustabdys ir paprašys asmens dokumento. Svečiams tai labai įdomu. Būna ir tokių, kurie sustoja ir skambina mums, klausia, ar viskas gerai, ar teisinga kryptimi jie čia važiuoja“, - juokiasi sodybos šeimininkė.

Šiaip ne taip žmonėms atvykus iki sodybos, Elena su Andriumi juos pasitinka svetingai: organizuoja ekskursijas po muziejų, pasakoja apie Dieveniškių krašto istoriją, kartu leidžiasi į žygius po lankytinas apylinkės vietas, o grįžus iš jų - vaišina naminiais bulviniais blynais.

„Bulviniai blynai mūsų krašte yra tradiciniai. Kadangi šiame krašte žemė prasta, žmonės gana varganai gyveno. Pagrindinis jų valgis ryte būdavo bulviniai blynai - su spirgu ar kiaušiniu. O pietums tie patys blynai būdavo jau su kokiu viralu.

Prisimenu dar nuo vaikystės, kad ir mes tuos blynus valgydavome. Kepdavo mano močiutė, paskui - mano mamytė, na, o dabar jau aš perėmiau. Kepu juos tradiciškai, ant taukų. Jeigu svečiai atvyksta į sodybą, organizuojame tokią pažintinę edukaciją: kartu blynus kepame, kartu ragaujame, kad žmonės tikrai pajustų tą mūsų krašto dvasią“, - atskleidžia moteris.

Dieveniškių Apylinkės: Gausu Lankytinų Objektų

Kaip portalui 15min pasakoja Elena, ji su vyru siekia būti tikrais savo krašto ambasadoriais. Dėl to jie nuolat apie Dieveniškes kalba tiek į sodybą atvykstančius svečiams, tiek ir žmonėms, sutiktiems įvairių švenčių bei festivalių metu.

Pasak pašnekovės, Dieveniškės yra išties unikalus kampelis Lietuvoje. Ši vietovė užburia tiek gamta, tiek ir išlikusiais gyvais, po keletą kilometrų besidriekiančiais senoviniais gatvinio tipo kaimais. Be to, čia gausu pilkapių ir pilkapynų.

„Mūsų kraštas yra labai archajiškas, kadangi mūsų nepasiekė paskutinis apledėjimas, įvykęs prieš 30 tūkst. metų. Jis atėjo iki Medininkų, iki Vilniaus, bet sustojo dar iki mūsų. Taigi, atvykę į šį kraštą, žmonės pamato kraštovaizdį, kuris nepasikeitęs jau 130 tūkst. metų“, - įvardija moteris.

Jos pačios su vyru sodyba įsikūrusi Dieveniškių istoriniame regioniniame parke - vieninteliame tokiame Lietuvoje, ant Gaujos upelio kranto. Kuomet organizuoja žygius savo svečiams, Virzinkevičiai juos nusiveda iki Rimašių akmenyno, Grybiškių pušies bei ąžuolo, po kuriuo vietos gyventojai yra radę net 3 kilogramus ir 5 gramus svėrusį baravyką.

„Mūsų Grybiškių kaimas minimas jau 1744 metais, - sako Elena. - Rašoma, kad mūsų kaime tuo metu buvo tik dvi sodybos. Gal po 10 metų jų kaime jau buvo keturios. Dabar čia kaime nuolat gyvenama gal penkiose sodybose. Kita pusė kaimo atvažiuoja tiesiog pavasaroti.“

Kalbėdama apie su vyru įkurtą etnografinę sodybą, moteris neslepia - čia tvarkosi tik dviese, tiesa, kartais šiek tiek padeda sūnus. „Aišku, būna, pavargsti, bet maloniai pavargsti“, - šypteli moteris.

Paklausta, kokius tikslus jie puoselėja ateičiai, pašnekovė pažeria ne vieną idėją: „Norėtųsi sutvarkyti tą mūsų muziejuką, kad galėtume dar geriau eksponuoti mūsų krašto rakandus. Mes jų turime ir daugiau, bet jau nebeturime, kur sudėti. O kita mūsų svajonė - sutvarkyti kluoną, kad svečiai galėtų ten miegoti ant šviežio šieno.“

tags: #elenos #sodyba #judenu #k