Jau nuo pat pirmųjų žingsnių į mokyklą prasideda mažųjų integracija į visuomenę. Kiekvienas vaikas mokosi reikšti emocijas iš patirties bendraujant su kitais. Vaikai su jausmais susipažįsta pirmiausia šeimoje ir darželyje, vėliau - mokykloje.
Vaiko emocijų raiška ir elgesys tampriai siejami su jo socialine emocine sveikata bei gerove, kuri savo ruožtu susijusi su jų pozityviu įsitraukimu į santykius mokykloje. Svarbu išnagrinėti šiuos paminėtus jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinių aspektus akademiniame kontekste, kad galėtume pagerinti pradinių klasių mokinių psichologinę savijautą ir jų adaptaciją pereinant iš pradinės mokyklos į dalykinę sistemą.
Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai pirmiausia mokosi jausmų ir prosocialaus elgesio stebėdami suaugusiuosius (tėvus, mokytojus ir kitus), t. y. stebi elgesį, bando jį kopijuoti.
Panevėžio kolegijos Socialinių mokslų fakulteto dėstytojai 2020-aisiais - Vaikų emocinės gerovės metais - parengė ir įgyvendino neigiamų socialinių veiksnių prevencijos projektą „Saugi emocinė aplinka mokykloje“. Mokykla - vieta, kurioje vaikai praleidžia didelę dalį savo laiko, tad labai svarbu, kad joje vyrautų darna, humaniški santykiai, tolerancija ir geranoriškumas, nebūtų vietos patyčioms, o kiekvienas bendruomenės narys jaustųsi laimingas.
Kaip įgyvendinti būtinus pokyčius mokykloje? (2/3)
Tyrimai ir Jų Rezultatai
2020 m. vasario mėn. tyrime dalyvavo Pabradės Ryto gimnazijos antrųjų klasių mokiniai ir jų tėvai, Švenčionėlių progimnazijos ir Adutiškio pagrindinės mokyklos ketvirtųjų klasių mokiniai ir jų tėvai. Tyrimo objektas - jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų socialinė emocinė sveikata, jos pokyčiai pandemijos akivaizdoje. Tyrimu buvo siekiama palyginti mokinių socialinę emocinę sveikatą iki krizės (viruso sukeltos Covid-19 pandemijos) ir po krizės, t. y. 2020 m. rudenį.
Pabradės Ryto gimnazijos antrųjų klasių mokinių tyrimas parodė, kad iki Covid-19 pandemijos krizės 33,4 proc. penktokų socialinė ir emocinė sveikata nuo vasario mėn. per pusmetį akivaizdžiai pablogėjo: žemą lygmenį atitinkantys rodikliai išaugo 9 proc., tuo tarpu rodikliai, atitinkantys aukštą socialinės ir emocinės gerovės lygį, 9 proc. sumažėjo. Šio tyrimo duomenimis 28,2 proc. penktųjų klasių mokinių patenka į „žemą ir žemą vidutinį lygmenį“, tai parodo, kad jie yra labai pažeidžiami ir jiems dera skirti daugiau dėmesio. Vis tik 71,2 proc. tiriamųjų patenka į „aukštą ir aukštą vidutinį lygmenį“ tai parodo, kad jie yra pakankamai atsparūs ir dalykinė sistema bei klasių sujungimas neturėjo didesnės įtakos.
Penktųjų klasių mokinių pasitenkinimas gyvenimu pablogėjo 2020 m. rudenį, sujungus penktokų klases ir prasidėjus dalykinei sistemai. Mokiniai, atlaikydami sunkius išgyvenimus, sunaudoja nemažai vidinių resursų. Dėl to didėja nerimas, mažėja psichologinis atsparumas, silpnėja imunitetas, lieka mažiau jėgų mokytis, atlikti įprastas veiklas namuose.
Iki Covid-19 pandemijos ketvirtųjų klasių mokiniai žinojo, kad mokykloje visuomet bus žmogus, kuris jiems padės reikiamu momentu, po krizės, jų užtikrintumas gerokai sumažėjo. Tačiau 2020 m. rudenį pagerėjo mokinių tarpasmeniniai santykiai, tarpusavio sutarimas. Mokiniai patenkinti, kad jų gerą elgesį labiau pastebi mokytojai, jiems netgi pradėjo patikti mokykla. Šie pokyčiai tikrai džiugina - į gera pasikeitė penktokų požiūris į mokyklą.
Jaunesnio mokyklinio amžiaus mokinių socialinės - emocinės gerovės ir pasitenkinimo gyvenimu sąsajos yra reikšmingos iki Covid-19, tačiau jos dar reikšmingesnės 2020 m. rugsėjį, t. y. mokinių socialinė ir emocinė gerovė reikšmingai teigiamai siejasi su pasitenkinimu gyvenimu: santykiais su draugais, šeima, teigiamu požiūriu į save, mokyklą ir aplinkinius.
Atlikus socialinės - emocinės sveikatos ir mokyklos klimato tarpusavio koreliacijas (2020 m. vasario ir rugsėjo mėn.), pastebėta, kad vasario mėn. reikšmingų sąsajų nebuvo, tačiau jau rugsėjo mėn. situacija pasikeitė į gera. Vadinasi, kad socialinė ir emocinė gerovė reikšmingai susijusi su aiškiomis elgesio taisyklėmis, saugumu, gerais mokinių tarpusavio santykiais, tai, kad gerą elgesį mokytojai pastebi ir viską vainikuoja tai, kad penktokams tiesiog patinka mokykla.
Dalinė išvada: Covid-19 pandemijos metu - per pastarąjį pusmetį 9 proc. pablogėjo penktokų socialinė ir emocinė sveikata ir akivaizdus pasitenkinimo gyvenimu sumažėjimas. Tačiau mokyklos atmosferos kai kurie rodikliai reikšmingai išaugo: tarpusavio santykiai, sutarimas, mokytojų požiūris į gerą mokinių elgesį. Galima daryti prielaidą, kad karantino laikotarpiu mokinių emocinė gerovė buvo prislėgta ir po pandemijos susitikus mokykloje tiek mokiniai, tiek mokytojai labai pradėjo vertinti tarpasmeninius santykius, netgi mokiniai pradėjo vertinti mokymąsi mokykloje.
Tėvų Nuomonė apie Emocinę Aplinką Mokykloje
3 ugdymo įstaigų jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinių tėvai klausimynus pildė 2020 m. Labiausiai išryškėja geri tarpasmeniniai santykiai ugdymo įstaigoje (vidurkis - 20,1). Dalinė išvada: pastaruoju metu, t. y. nuo 2017 metų visose mokyklose įgyvendinamos patyčių prevencijos programos davė teigiamus rezultatus: tėvų nuomone, tiek santykiai, tiek saugumas mokykloje yra užtikrintas.
O štai dėl žmogiškųjų išteklių - mokymosi, tėvų įsitraukimo į vaiko mokyklinį gyvenimą, yra prastesnė situacija, kurią iš dalies galima paaiškinti taip: suaugusieji yra užimti kasdieniniais darbais, rūpesčiais, lieka nepakankamai energijos rūpintis vaiko mokykliniu gyvenimu, jį labiau motyvuoti, akivaizdžiai parodyti mokslo žinių naudą.
Be to, tyrimas parodė, kad nuo 2017 metų visose mokyklose įgyvendinant patyčių prevencijos programas jau matomi teigiami rezultatai, vadinasi ir toliau mokykloms reikia nuosekliai dirbti šia linkme. Tačiau nerimą kelia prastesnė situacija dėl žmogiškųjų išteklių: mokymosi, tėvų įsitraukimo į vaiko mokyklinį gyvenimą.
Kyla nerimastingas klausimas, kas mūsų visuomenėje atsitiko, kad sumenko tikrosios šeimos vertybės, tėvų pavyzdys ir autoritetas. Dalis tėvų tarsi „įsodina savo vaiką į valtį ir paleidžia upe pasroviui“. Kiti teigia, kad viskas, ko reikia vaikui - tai materialus aprūpinimas, fiziologinių poreikių užtikrinimas - visa kita turi suteikti mokykla, švietimo sistema. Tokie tėveliai linkę atsakomybę permesti mokyklai, tačiau patys nelinkę bendradarbiauti, atsiskleisti.
Mokytojų Savijauta ir Saugumas Mokykloje
Tačiau, kaip atskleidė 2019 m. Panevėžio pedagoginės-psichologinės tarnybos (PPPT) atliktas tyrimas ,,Mokinių savijauta, saugumas mokykloje ir informuotumas apie pagalbos galimybes“, miesto mokyklose mokiniai ne visada jaučiasi gerai: yra patiriančių patyčias, nesutariančių su mokytojais, besiskundžiančių, jog dėl didelio mokymosi krūvio nebeturi laiko prasmingam laisvalaikiui.
2020 m. rudenį atliktas tyrimas ,,Saugi emocinė aplinka mokykloje“ pratęsia ir papildo jau minėtą mokinių apklausą. Anketinėje apklausoje dalyvavo 197 mokytojai iš 20 miesto mokyklų. Tyrimas atskleidė, kad beveik pusė apklausoje dalyvavusių pedagogų savo emocinę savijautą mokykloje įvertino kaip gerą, o 16,8 proc. teigė, kad jautėsi labai gerai. Maždaug ketvirtadalis jautėsi patenkinamai, kas dešimtas pedagogas savo savijautą apibūdino kaip blogą, o penki respondentai - kaip labai blogą.
Paaiškėjo, kad mokytojams nesaugumo jausmą ar emocinę įtampą darbe sukelia įvairios priežastys, iš kurių ryškiausiai išsiskyrė dėl karantino įvestas nuotolinis mokymas (62,4 proc). Daugiau nei trečdalis respondentų įvardino, kad jų emocinei savijautai neigiamą poveikį turi didelis darbo krūvis ar laiko trūkumas. Kas ketvirtam mokytojui įtampas kelia bendravimas su mokiniais ar perdėti ugdytinių tėvų lūkesčiai. Penktadalis pedagogų pripažino turintys problemų bendraudami su vadovais ar dėl nepamatuotų administracijos reikalavimų.
Vertindami mokinių savijautą ir saugumą mokykloje beveik visi pedagogai teigė, kad jiems rūpi kaip jaučiasi mokiniai jų pamokose, dauguma pritarė, kad mokinių saugumui ir savijautai mokykloje skiriamas ypatingas dėmesys, tačiau sutiko su teiginiu, kad mokykloje yra mokinių, kurie tyčiojasi iš bendraamžių.
Apklausos dalyviai pripažino kad mokyklose vis dar pasitaiko patyčių. Daugiau kaip pusės apklausos dalyvių teigimu, ne visada viešinama informacija apie mokyklos bendruomenės narių patiriamas patyčias, trečdalis į šį klausimą atsakyti negalėjo. Kas trečias respondentas suabejojo, ar visi žinomi patyčių atvejai mokykloje yra atsakingai ištiriami, o įvykio dalyviams suteikiama pagalba.
Anketoje pateikus klausimą apie mokykloms rekomenduotą elektroninio informavimo apie patyčias įrankį ,,Patyčių dėžutė“ paaiškėjo, kad trečdalis apklausoje dalyvavusių mokytojų apie jį nėra nė girdėję. Kyla abejonių, ar visos mokyklos turi ir naudoja šį įrankį.
Beveik visi apklausos dalyviai turėjo komentarų bei pasiūlymų kaip pagerinti emocinę aplinką mokykloje. Šis atviras klausimas atskleidė, kad mokytojams kyla įtampų dėl COVID-19 situacijos: „Daug baimių dėl viruso plitimo. Nesijaučiame gerai dėl pandemijos, mes neapsaugoti!“; „Kiekviena diena - naujas išbandymas… Mokytojo darbas nesaugus, kaip ir gydytojo“.
Mokytojai įžvelgia poreikį „tvarkyti iš esmės visą švietimo sistemą“, teigia, kad „mokytojai pavargę, ypač vyresnio amžiaus. Kas juos pakeis? Jaunimas nesirenka tokio atsakingo ir sunkaus darbo“; „Reikia, kad į mokyklas ateitų jauni pedagogai“; „Nuvargę mokytojai, pavargę vaikai. Per daug emocinės įtampos dėl didelių krūvių ir nuotolinio mokymo“.
Iš komentarų gausos išryškėja kelios emocinės aplinkos gerinimo kryptys: būtinybė stiprinti visų bendruomenės narių (mokytojų, administracijos, mokinių ir jų tėvų) bendravimą ir bendradarbiavimą, būti aktyviems, kalbėtis, gerbti vieni kitus, elgtis etiškai. Mokytojų nuomone, gerinant emocinę tiek mokytojų, tiek mokinių sveikatą labai pagelbėtų psichologas. Keliose anketose paminėta, kad mokykloje trūksta psichologo, mokytojai pageidauja profesionalių psichologų pagalbos mokyklai, supervizijų, emocinio raštingumo, emocinės sveikatos mokymų.
Apklausos dalyviai pasigenda mokytojų profesinio perdegimo prevencijos, kalba apie darbo sąlygų gerinimą, papildomų darbų krūvio mažinimą.
Pagrindinės Emocinės Aplinkos Gerinimo Kryptys Mokykloje
- Stiprinti visų bendruomenės narių (mokytojų, administracijos, mokinių ir jų tėvų) bendravimą ir bendradarbiavimą.
- Užtikrinti profesionalią psichologinę pagalbą mokykloje.
- Vykdyti mokytojų profesinio perdegimo prevenciją.
- Gerinti darbo sąlygas ir mažinti papildomų darbų krūvį mokytojams.
Įtraukusis Ugdymas ir Mokinių Nuomonė
Keturiolikoje projekto „Renkuosi mokyti - mokyklų kaitai!” mokyklų jungtinė Šiaulių universiteto tyrėjų grupė (L. Miltenienė, S. Balčiūnas, J. Valuckienė, M. Damkuvienė) analizavo įtraukiojo (inkliuzinio) ugdymo(si) požymius ir procesus, tyrinėdami kiekvienos jų kultūrą, politiką ir praktiką. Atliktas tyrimas naujas ir vertingas ne tik savo apimtimi, bet ir tuo, kad reiškinys buvo analizuojamas sistemiškai, remiamasi visų svarbiausių ugdymo proceso dalyvių - mokinių, tėvų ir pedagogų nuomone. Gavusios tyrimo ataskaitą, projekto mokyklos planuos reikalingus pokyčius, keis savo politiką bei praktiką, bendruomenėse kurs įtraukiojo ugdymo kultūrą.
Tyrimas atskleidė, kad kiekviena mokykla yra labai skirtingame kelionės inkliuzinės (įtraukios) mokyklos link etape. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad tokie įtraukiojo ugdymo kultūros požymiai kaip mokytojo dėmesys vaiko asmenybei ir pagalba mokiniui labiausiai išreikšti pradinio ugdymo pakopoje. Mokykloms dar tikrai yra kur augti ir tobulėti. Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama pagarbos ir pagalbos kultūros puoselėjimui, bendruomeniškumo skatinimui, patyčių mažinimui. Mokyklose trūksta dėmesio lygių galimybių kultūrai ir antidiskriminacinei politikai.
Teoriškai mokytojai deklaruoja, kad jiems svarbus kiekvienas mokinys, tačiau mokinių ir tėvų atsakymų į atvirus klausimus analizė parodė, kad mokyklose reikia daugiau dėmesio kiekvieno mokinio pripažinimui ir lygių galimybių užtikrinimui, o ne elitizmo skatinimo, kuris tik didina konkurenciją ir atskirtį tarp mokinių. Deja, bet mokyklų vidinė politika dažnai naudojama kaip įrankis mokinių rūšiavimui ir vidinei mokinių segregacijai. To pasekmė gali būti tai, kad bendruomenėse vis dar yra mokinių ir tėvų reiškiančių nepakantumą įvairovei ir segregacines bei diskriminacines nuostatas į „normalumo“ standartų neatitinkančius mokinius.
Ugdymo praktikoje vis dar pernelyg retai taikomi aktyvaus mokymosi metodai, inovatyvios ir netradicinės priemonės. Daugiau dėmesio reikėtų skirti mokinių kritinio mąstymo ir metakognityvinių gebėjimų ugdymuisi.
Ko gero, labiausiai susimąstyti privertė rezultatai, leidę pamatyti sąsajas tarp skirtingų įtraukiojo (inkliuzinio) ugdymo dimensijų. Neretai galima išgirsti, kad šiuolaikiniams vaikams niekas neįdomu, jie neturi mokymosi motyvacijos arba ta motyvacija labai žema. Visų mokinių įsitraukimą į mokymosi procesus labiausiai nepalankiai veikia formalus tradicinis mokymas, mokinių segregacija ir išorinių mokymosi pažangos trikdžių akcentavimas.
Kitas užfiksuotas svarbus momentas - personalizuoto mokymosi strategijas mokytojai dažniau taiko tada, kai mokykloje vyrauja pripažinimo, pagarbos ir pagalbos mokiniui kultūra. Formalus tradicinis mokymas dažniau susiję su elitizmo reiškiniu mokykloje, patyčių ir diskriminacijos raiška, išorinių mokymo trikdžių akcentavimu, t.y. noru nesėkmes ar sunkumus pateisinti išoriniais veiksniais.
Mokytojai, kurie pažymi, kad mokykloje vyrauja pripažinimo, pagarbos ir pagalbos mokiniui kultūra, rečiau nurodo, kad vaiko sunkumus lemia nepalanki šeimos aplinka, kad trūksta laiko bendradarbiavimui.
Taip pat įdomu tai, kad išryškėjo kelios besimokančiųjų grupės, kurios dėl ugdymosi procese atsirandančių kliūčių gali būti diskriminuojamos, nes organizuojant ugdymą jiems nėra užtikrinamos vienodos ugdymosi galimybės ir veiksmingas ugdymasis. Tokioje situacijoje atsiduria patenkinamai ir blogai besimokantys mokiniai, specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai ir berniukai… . Todėl, kad tyrimo rezultatai rodo, jog patenkinamai ir blogai besimokantys mokiniai retai patiria mokymosi sėkmę, gerokai dažniau nei kiti nespėja atlikti užduočių klasėje, nesupranta, kaip jas atlikti namuose. Žemesnių pasiekimų mokiniai turi mažesnes galimybes sulaukti pagalbos, nes nustatyta, jog aukštesnių pasiekimų mokiniai gauna daugiau mokytojo dėmesio ir pagalbos. Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai mažiau įsitraukia į ugdymo(si) procesą, patiria mažesnę mokymosi sėkmę.
Daugumą tėvų tenkina jų priėmimo ir įsitraukimo į vaiko ugdymą situacija, tačiau tėvų įsitraukimo klausimu vienodo sutarimo tarp tėvų ir pedagogų nėra. Mokytojai tėvų įsitraukimą į ugdymo veiklas vertina patenkinamai. Jų nuomone, tėvai nepakankamai aktyviai dalyvauja vaiko ugdyme, mokytojų ir tėvų bendradarbiavimas tik atskirais atvejais yra rezultatyvus, gerinantis vaiko pažangą. Kritiškesnį požiūrį išreiškę tėvai mano, kad komunikavimui su tėvais mokykla turėtų naudoti inovatyvesnes priemones (socialinius tinklus, kitas elektronines priemones). Tėvai pasigenda individualesnio dėmesio kiekvieno vaiko mokymuisi, dalijimosi ne tik problemomis, bet ir pozityvia informacija apie vaiko pasiekimus.
Tėvų atsakymų į atvirus klausimus rezultatai rodo, kad didelė dalis tėvų supranta savo ugdomąjį vaidmenį ir prisiima atsakomybę už vaiko asmenybės ugdymą šeimoje, jaučia pareigą domėtis vaiko savijauta, pasiekimais ir mokymosi procesu, skatinti ir motyvuoti mokytis, teikti emocinę paramą ir pagalbą iškilus sunkumams. Tėvai norėtų dar geriau pažinti savo vaiką, jo stipriąsias ir silpnąsias puses, padėti savo vaikui atrasti interesų sritis.
Apie tai, kas gerai, kas blogai mokykloje ir kokių pokyčių reikia visada reikia pirmiausiai klausti tų, kurie mokydamiesi tiesiogiai ir kasdien dalyvauja ugdymosi procese ir turi realią mokymosi ir gyvenimo mokykloje patirtį. Be jokios abejonės - tai mokiniai. Man net nekyla klausimų apie jų nuomonės pagrįstumą.
Santykiai su mokytojais buvo viena iš skaudžiausių mokinių paliestų temų. Nemaža dalis mokinių išreiškė nepasitenkinimą savo mokytojais, kurio dažniausia priežastis - nepagarbus bendravimas su mokiniais, psichologinis smurtas (rėkimas, keiksmai, žeminimas).
Kiti mokinių pageidaujami pokyčiai mokykloje labiausiai yra susiję su mokymosi procesu (efektyvus mokymasis, mažesnės namų darbų apimtys), aplinka ir laisvalaikiu mokykloje, mokyklos politika ir ugdymo organizavimu. Mokiniai norėtų mokytis gražioje, jaukioje, patogioje ir funkcionalioje mokykloje, kurioje nėra triukšmo ir galima rasti nemažai ramybės ir poilsio zonų. Per pertraukas mokiniai norėtų daugiau veiklos ir aktyvaus poilsio, galimybės leisti laiką lauke. Planuojant įvairias veiklas mokiniai norėtų būti išklausyti ir dalyvauti priimant su jais susijusius sprendimus.
Šiuolaikinio efektyvaus mokymosi mokiniai neįsivaizduoja be IKT ir jų aktyvesnio naudojimo ugdymosi procese bei mokinio gebėjimus ir interesus atitinkančio ugdymo, kai mokinys gali aktyviai rinktis užduotis, plėtoti savo gebėjimus jam aktualiose srityse. Mokiniai norėtų dažniau dirbti grupėse bendradarbiaudami, o mokymosi procesas, jų manymu, turėtų būti labiau sudominantis, įtraukiantis, įvairus, žinios kiekvienam prieinamos ir praktiškai pritaikomos.
Mokinių manymu, mokykla turėtų skirti daugiau dėmesio jų mokymosi ir poilsio rėžimo, užtikrinančio geresnį darbingumą ir kokybišką poilsį, sureguliavimui. Mokinių nuomone, efektyviau turėtų būti sprendžiamos mokinių elgesio problemos, daugiau dėmesio skiriama patyčių mažinimui, vengiama mokinių diskriminavimo ir atskirties skatinimo. Mokiniai nori saugios, priimančios, malonios emocinės aplinkos, dėmesio mokinių savijautai mokykloje. Kurti tokias mokymosi aplinkas, kuriose būtų gera būti tiek fizine, tiek ir emocine prasme.
Mokykla - tai ne tik pamokos ir akademinės žinios. Daugiau dėmesio reikėtų skirti bendruomenės narių tarpusavio santykiams, kurie turėtų būti grindžiami bendryste, įtraukiojo ugdymo vertybėmis, pagarba ir pagalba vienas kitam, pozityviu skatinimu, o ne autoritariškumu, drausminimu ir kontrole, konkurencijos ir elitizmo skatinimu, patyčiomis ir diskriminacija. Formalų tradicinį mokymą turėtų keisti į mokinį orientuotas aktyvus mokymasis.
Svarbu stiprinti pagalbos kultūrą mokykloje ir kurti veiksmingą, į besimokantįjį orientuotą pagalbos sistemą mokykloje. Pagalbos mokiniui sistemoje turėtų būti numatyta ir teikiama kasdienė mokymosi pagalba kiekvienam mokiniui tiek pamokų, tiek ne pamokų metu.
Svarbu suprasti, kad kiekvienos mokyklos tobulėjimo kelias įtraukiojo (inkliuzinio) ugdymo link yra unikalus ir nepakartojamas, o dėl nuolat besikeičiančios bendruomenės ir konteksto, tarsi niekada nepasibaigiantis. Bet tai tvarios ir socialiai atsakingos mokyklos sėkmės kelias.