Christianas Bale'as - aktorius, turintis paslaptį, kuri priverčia jį vadinti charizmatišku. Iki trilogijos apie Betmeną Christianas Bale'as buvo vadinamas „populiariausiu nežinomu aktoriumi“, „nepriklausomo kino ikona“. Daugelis jo filmų nesurinko žiūrovų kino teatruose, bet išpopuliarėjo išleisti vaizdajuostėse ar vėliau diskuose. Bale‘as tapo kultine interneto erdvės žvaigžde, ten rasime daugybę jo gerbėjų sukurtų tinklalapių.
Panagrinėkime ryškiausius aktoriaus karjeros momentus ir filmus, kurie jam pelnė pripažinimą.
Ankstyvoji karjera
Pirmus mažus vaidmenėlius TV serialuose jis suvaidino būdamas dvylikos, paauglius vaidino Astridos Lindgren pasakos ekranizacijoje Mio, mano Mio (1987, tai buvo Rusijos ir skandinavų koprodukcija), S. Spielbergo karinėje dramoje „Saulės imperija“ (1987), V.Šekspyro istorinėje dramoje „Henrikas V“ (1989, rež. Kennethas Branaghas) ir berniukų paauglystėje skaitytos knygos apie piratus „Lobių sala“ naujoje versijoje.
Brandesnių vaidmenų metas prasidėjo 1992-aisiai, kai retro miuzikle „Laikraščių išnešiotojai“ (Newsies, rež. Kenny Ortega) teko išmokti šokti, dainuoti ir kalbėti su aiškiu niujorkietišku akcentu. Paskui buvo dar vienas retro miuziklas „Pamišę dėl svingo“ (Swing Kids“, 1993, rež. Thomas Carteris). O trimis Oskarais apdovanotas filmas „Mažosios moterys“ (1994, rež. Gillian Anderson) padėjo įsitvirtinti Holivude.
Aktorių dažnai kvietė filmuotis ir Europos kino kūrėjai. Smagioje Šekspyro komedijoje „Vasarvidžio nakties sapnas“ (1999) Bale‘ą jau supo visas būrys kino žvaigždžių: Kevinas Kline‘as, Michelle Pfeiffer, Rupertas Everettas, Stanley Tucci ir kitos garsenybės. Anksčiau ar vėliau Bale‘as turėjo išmėginti ir fantastinių trilerių bei kino komiksų skonį. Jį patenkino „Monstrų ataka“ (2002), „Ekvilibriumas“ (2002) ir trys Christopherio Nolano filmai apie Žmogų-šikšnosparnį, kurie atvertė naują puslapį jau beišsikvepiančioje kino epopėjoje.
Žymiausi filmai
"Amerikietiška afera" (American Hustle, 2013)
Režisierius David O`Russell kuriant „Amerikietišką aferą“ surinko tikrą Holivudo grietinėlę. Pagrindines rolės šioje juostoje atlieka Christian Bale, Amy Adams, Bradley Cooper ir Jennifer Lawrence. Filmo siužetas vyksta Niujorko mieste tarp septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo pradžios. Irving`as Rosenfeld`as (Christian Bale) yra kelių skalbyklų savininkas, tačiau tikrasis jo darbas ir pašaukimas yra sukčiavimas. Prisidengdamas savo skalbyklomis Irving`as užsiima nelegalia veikla.
Dar filmo pradžioje Irving`as sutinka savo sielos draugę Syndei Prosser (Amy Adams). Syndei iškarto tampa jo partnerė meilėje ir nusikalstamoje veikloje. Nors Irving`as yra vedęs Rosalyn (Jennifer Lawrence), tačiau su kiekviena diena jis ir Syndei tampa vis labiau įsimylėję, o jų verslas su kiekviena diena vis labiau klesti iki kol jų nesučiumpa FBI agentas Richie`s Dimaso (Bradley Cooper). Pagrindinis filmo aktorius Christian Bale su sukčiaus Irvingo vaidmeniu susidoroja puikiai. Jam netrūksta įvairiapusiškumo, dinamiškumo bei kūrybiškumo. Jis kaip visada puikiai įsijautčia į savo rolę ir savo darbą atlieka itin įtikinamai. Net ir siaubingi plaukai nesunaikina šio aktoriaus žavesio.
"Mašinistas" (The Machinist, 2004)
Visi, kurie žiūrėjo šį filmą, akcentavo, kaip neatpažįstamai pasikeitęs čia atrodo aktorius Christinas Bale‘as. Iš tikrųjų, dvejus metus rengdamasis filmavimams aktorius pasiekė absoliutų rekordą - nemigos kankinamo personažo vaidmeniui numetė per 30 kilogramų, prodiuseriai net susirūpino aktoriaus sveikatos būkle, nes jis buvo nesveikai sulysęs, o jo svoris vos siekė 55 kilogramus.
Pagrindinį režisieriaus Brado Andersono filmo herojų darbininką Trevorą Rezniką jau ištisus metus kankina košmarai ir haliucinacijos. Mat jis visai negali užmigti. Todėl labai ilgai poilsio neturintis vyras yra pavirtęs gyvu iškankinto kūno ir nervų kamuoliu. Vieniems žiūrovams toks personažas primins Alo Pacino herojų filme „Nemiga“, bet autoriai, regis taikėsi į kur kas platesnį kontekstą, susijusį su pasiligojusios psichikos specialistu Fiodoru Michailovičiumi Dostojevskiu. Juk ne veltui filme primygtinai akcentuojama jo knyga „Idiotas“, kai kurios filmo peripetijos primena apie kitą rusų literatūros klasiko knygą „Nusikaltimas ir bausmė“ (jame, kaip pamenam, miegą prarado žiaurią žmogžudystę įvykdęs studentas Raskolnikovas), o pats Trevoras Reznikas neretai atrodo, kaip Dostojevskio „Antrininko“ veikėjas, kenčiantis nuo šizofreniško sąmonės susidvejinimo. Ant beprotybės ribos esantis vyras sunkiai kontroliuoja ne tik savo protą, bet ir emocijas, todėl jo nepaprastai gaila. Kartu visą seansą negali atsikratyti maniakiškai persekiojančios minties, kad vyrą apėmusi paranoja turi pasibaigti kokiu nors drastišku poelgiu finale.
"Prestižas" (The Prestige, 2006)
Kai Christopherio Nolano filmas „Prestižas“ (2006) pasirodė mūsų ekranuose, mes jau buvome perskaitę jo pagrindą sudarantį Christopherio Priesto romaną. Magiškas filmas apie du magus. Kritikų pripažintas, visą filmą išlaikantis įtampą ir prikaustantis žiūrovą, „Prestižas“ pasakoja apie dviejų jaunų magų siekį vienas kitą ne tik pranokti ant scenos, tačiau ir vienas kitam atkeršyti.
Kartu tai ir vienas labiausiai gluminančių ir galvą verčiančių sukti režisieriaus filmų. Ne gana to, puikiai savo vaidmenis „Prestiže“ atlieka ne tik Kristoferio Nolano pamėgti ir dar ne viename jo filme vaidinantys Christianas Bale‘as ir Maiklas Keinas, bet ir Hju Džekmanas. Nuo neatmenamų laikų panašus menas rėmėsi optiniu akių dūmimu ir, žinoma, rankų miklumu. Tačiau atsiradus elektrai magai gavo į rankas labai galingą kozirį. Štai kodėl istorijoje apie du draugus ir kartu konkurentus stebukladarius svarbią vietą užima mokslininkas Nikola Tesla, išradęs elektros energijos perdavimo metodą kintamos srovės impulsais. Negana to, jis vienas pirmųjų rimtai ėmėsi eksperimentuoti dirbtinio proto sukūrimo baruose ir svajojo surasti galimybę fotografuoti žmonių mintis. Vieni jį laikė genijum, kiti - paprasčiausiu šarlatanu. Bet Nikolos Teslos asmenybė ligi šiol neduoda ramybės kūrėjams. Jam skirta ne viena knyga, keli filmai ir net viena amerikietiška opera. O „Prestiže“ šį ekscentrišką originalą vaidina dainininkas Davidas Bowie.
Tačiau pagrindinis autorių dėmesys atitenka dviem XX a. pradžios magams, Londone surenkantiems minias žiūrovų. Kadaise jie buvo geri draugai, bet negailestingi konkurencijos dėsniai negalėjo nepaversti jų nesutaikomais priešais. Akivaizdu, kad dvi tokios ambicingos asmenybės taikiai po vienu cirko kupolu išsitekti negali. Nuolatinis noras įrodyti konkurentui savo pranašumą tampa tikra manija. Vadinasi, tragiška atomazga neišvengiama. Pradžioje Robertas ir Alfredas dirbo drauge ir virtuoziškai mulkino patiklią publiką, bet kartą atliekant sudėtingą triuką žuvo asistentė (Roberto žmona), draugai tapo priešininkais, kurie daugiausia laiko ir energijos skiria išradingiems veiksmams, galintiems pakenkti konkurento reputacijai. Abu vienija tas pats tikslas ir tas pats gyvenimo šūkis: „Jis pavogė mano gyvenimą, o aš pavogsiu jo triuką“.
"Karo gėlės" (The Flowers of War, 2011)
Yimou Zhang kinų režisierius sukūręs ne vieną gražią, akims mielą kino juostą, o taip pat įspūdingą renginį 2008 metų Pekino Olimpiados atidarymo ceremonijai. Kinijoje juo pasitikima besąlygiškai, o pasaulyje šis režisierius išgarsėjo su savo juosta „Karo gėlės“. Karo gėlėmis tampa moterys, mergaitės ir kilnūs žmonių poelgiai. Filmas sukurtas remiantis amerikos misionierės Minnie Vautrin dienoraščiu. Veiksmas vyksta antrojo pasaulinio karo metais Kinijoje.
Japonai be skrupulų naikina viską kas papuola jų kelyje. Į Kiniją atvyksta laidojimo paslaugų organizatorius Džonas (Christian Bale), kad palaidotų žuvusį tėvą Inglimeną. Džonas vos išlieka gyvas, o miestelio bažnyčioje dar randa 14 mergaičių, berniuką ir 14 besislapstančių prostitučių. Pradžioje Džonas smagiai leidžia laiką, lėbauja, flirtuoja su moterimis ir stengiasi negalvoti apie tai kas vyksta už bažnyčios sienų. Džonas, norėdamas jas apginti, apsirengia sutaną ir apsimesdamas kunigu bando pažadinti japonų sąžinės balsą. Insidentas baigiasi vienos mergaitės mirtimi. Kitą dieną viskas dar labiau komplikuojasi.
Filmo pavadinimas tobulai apibūdina filme vyraujančius kontrastus. Pilkas, dulkėmis padengtas miestas kuriame yra ir daug baimės ir juoko, spalvingų kimono ir lakuotų nagų. Moterų juokas aidi baimės sukaustytoje bažnyčioje. Tai ne standartinis standartinio karo vaizdavimas. Išorinėmis situacijomis, žmonių charakteriais parodomi vidiniai pasauliai. Veikėjų nemažai, tačiau kiekvienas jų turi aiškią paskirtį ir puikiai ją išpildo. Pasitvirtina teorija, kad filmų apie karą esmė parodyti ne karą, o jo fone atsiskleidžiančios asmenybės. Kaip labiausiai puolę žmonės padaro kilniausius dalykus. Užduodami retoriniai klausimai, kas sunkiau: būti toli nuo namų ar juos visiškai prarasti? Aišku tampa tik viena, kad pralaimi abiejų kariaujančių pusių civiliai.
"Le Manas’66. Plento karaliai" (Ford vs. Ferrari, 2019)
„Le Manas’66: Plento karaliai“ (originalus pavadinimas „Ford v. Užsimezgė šitas konfliktas septintajame dešimtmetyje. Net šešerius metus iš eilės, nuo 1960-ųjų, Le Mano trasoje „Ferrari“ bolidai buvo nenugalimi. Tai negalėjo neužgauti Henry Fordo imperijos vadovų ambicijų, seniai pripratusių prie lyderystės automobilių pramonėje.
Pradžioje amerikiečiai pabandė situaciją spręsti, kaip tai įpratę daryti stambūs kapitalistai arba mafijozai - tiesiog nusipirkti konkurentų verslą. Taip buvo duotas startas dar vienos „amerikietiškos svajonės“ realizavimui. Neretai tai būna kino priemonėmis įkūnytos scenaristų parašytos istorijos su dramatiškais konfliktais, prieštaringų charakterių dvikovomis, didvyriškais žygiais ant žmogiškų galimybių ribos ir, žinoma, privalomu finaliniu triumfu.
Šį kartą daug ko išgalvoti nereikėjo: lenktyninio automobilio „Ford GT40 Mk. Būtent šis „gamybinis“ fonas filmo autoriams yra svarbiausias jų epopėjoje. Visi kas nors kiek domisi auto sportu žino, kad „Fordo“ bei „Ferrario“ dvikovą, kuri po titaniško pasiaukojimo ir ribinių žmogiškų resursų panaudojimo 1966 m. garsiosiose 24 valandų trukmės automobilių lenktynėse b...
"Didžioji skola" (The Big Short, 2015)
Stebėtina, kaip panašiai kartojasi aštuoniasdešimties metų senumo įvykiai. Devynerius metus (1920-1929) JAV ekonomika kilo kaip ant mielių, akcijų rinkų kreivės sparčiai kilo aukštyn, o Naująja era patikėję amerikiečiai beatodairiškai investavo sunkiai uždirbtus pinigus ir nepaisė jokių perspėjimų. Nesubalansuotas ekonomikos augimas ir finansų sistemos kontrolės stoka anksčiau ar vėliau turėjo sprogti kaip didelis burbulas. Tai prasidėjo 1929 m.
2008-ųjų liepos viduryje Benas Bernanke JAV Kongrese teigė, kad blogėjanti situacija nekilnojamojo turto rinkoje, įtampa finansų sektoriuje bei kylančios naftos kainos kelia grėsmę JAV ekonomikai. Krizės išvakarėse vyravusią atmosferą gerai atskleidė mums žinomas filmas „Rizikos riba“ (Margin Call, 2011 m., rež. J.C. Chandoras). Jo autoriai svarsto, ar ekonominės krizės buvo galima išvengti. Pirmuosius grėsmės simptomus, nagrinėdamas ką tik atleisto boso nebaigtą finansinį projektą, pastebi investicijų įmonės analitikas Piteris Salivenas (jį vaidino Zachary Quinto). Atskleista slaptą informaciją gali lengvai įstumti visą verslo pasaulį į didžiulį pavojų.
Ameriką įvairių grėsmių akivaizdoje matėme ne kartą. Ir kaskart ją nuo pražūties paskutinę akimirką gelbėjo supermenai, policininkai ar šalies prezidentas. Dažniausiai finalinę pergalę lydėjo nežmoniškų pastangų apoteozė ir herojinės intonacijos. „Rizikos riboje“ viskas kitaip. Šį kartą fizinės galios demonstravimą keičia intelektualus „smegenų šturmas“. O kovos lauku tampa investicijų įmonės biurai ir ofisai, įsikūrę viename Volstryto dangoraižių. Čia visą naktį karštligiškai nagrinėjami įvairiausi iš(si)gelbėjimo receptai. O nieko neįtarianti Amerika gyvena įprastu ritmu.
Pagal 2010 m. išleistą amerikiečio Michaelo Lewiso knygą „Didžioji skola“ sukurtas tokio paties pavadinimo filmas, kaip ir „Rizikos riba“ pradedamas nuo vieno pastabaus analitiko įžvalgos. Ekscentriškas 32-ejų metų investuotojas, buvęs neurologas Maiklas Beris (Christianas Bale‘as), studijuodamas akcijų rinkos dokumentus, pastebi neįtikėtiną dalyką: praktiškai visa JAV ekonomika laikosi ant antrinių nekilnojamojo turto paskolų, kurių menama vertė seniai viršijo realią vertę. Maiklas supranta, kad tėra tik laiko klausimas, kada NT rinkoje susiformavęs burbulas sprogs ir suvokia, kad iš šios situacijos galima pasipelnyti. Didžiausią dalį savo fondo lėšų nuovokusis Maiklas investuoja į obligacijas, kurias bankroto atveju įsipareigojusi kompensuoti valstybė. Nors dauguma filmo herojų turi realius prototipus, savo vardu vadinamas tik Christiano Bale‘o herojus, o pats aktorius nominuotas „Oskarui“ už antraplanį vaidmenį.
Kitos keturios nominacijos yra už metų filmą, montažą (Hankas Corwinas) ir režisūrą (anksčiau Adamas McKay‘us masiškai gamino kvailas komedijas su komiku Willu Ferrellu). Pabaigai pasilieku dar vieną svarbią „Rizikos ribos“ ir „Didžiosios skolos“ ypatybę: abu filmai yra ne tiek bręstančios finansinės katastrofos studijos, bet istorijos apie visai kitą visuotinę krizę - moralinių vertybių krizę. O ją įveikti kur kas sunkiau, negu suvaldyti finansinės piramidės žlugimą.
"VALDŽIA” (Vice, 2018)
Christianas Bale‘as į George‘o W. Busho laikų viceprezidentą persikūnijo taip, kad aktoriaus nebeįmanoma atpažinti. Konstituciją bei valstybės vadovus amerikiečiai gerbia. Ir savo simpatija arba priešiškus jausmus stengiasi atspindėti filmuose. Nepriklausomai nuo prezidentavimo kokybės ar vyriausiojo vado sprendimų pagarba Konstitucijos garantui bent jau anksčiau tokiuose filmuose buvo privalomą.
Aukščiausio rango politikai dar prieš užmindami vyriausius valdžios postus paprastai būna gerai žinomi visiems - demokratijos sąlygomis subrendusios žiniasklaidos dėka į politikos Olimpo viršūnes patekusių veikėjų biografijose būna nedaug baltų dėmių. Dickas Cheney - reta išimtis. Nors politikos verpetuose jis pradėjo suktis labai seniai, jis daug kam išliko neįminta mįslė. Cheney darbavosi keturių JAV prezidentų administracijose: vadovaujant G.W. Bushui vyresniajam jis buvo Gynybos ministras, o Busho jaunesniojo komandoje jau buvo tapęs viceprezidentu. Bet kuris kitas politikas tokį pasiūlymą laikytų aukščiausia garbe ir didžiausio pasitikėjimo ženklu. Akivaizdu, kad kurti filmą apie tokią paslaptingą asmenybę yra labai sunku. „Valdžios“ autoriai to niekada ir neslėpė. Net parašė pradiniuose titruose: „Tai reali istorija. Tiksliau pasakius, ji yra tiek reali, kiek tai įmanoma, juk Dickas Cheney yra vienas labiausiai mįslingų politinių lyderių pasaulyje. Bet, velniai griebtų, mes stengėmės kiek įmanydami!“. Tačiau kad filme pasakojama istorija nebūtų pernelyg mistifikuota, o pagrindinis herojus nebūtų perdėtai demonizuojamas, autoriai pasirinko politinės komedijos žanrą, kuriame juodojo humoro elementai „atskiedžiami“ ištisa pilkų atspalvių palete.
Christian Bale'o transformacijos
Christianas Bale'as garsėja savo atsidavimu vaidmenims ir ekstremaliomis transformacijomis. Štai keletas pavyzdžių:
- "Mašinistas": Aktorius numetė daugiau nei 30 kilogramų, kad įtikinamai suvaidintų nemigos kankinamą darbininką.
- "Amerikietiška afera": Aktorius priaugo svorio, kad įkūnytų sukčių Irvingą Rosenfeldą.
- "VALDŽIA”: Bale'as vėl transformavosi, kad taptų panašus į viceprezidentą Dicką Cheney.
Išvados
Christianas Bale'as yra vienas talentingiausių ir atsidavusių aktorių Holivude. Jo gebėjimas transformuotis ir įkūnyti įvairius personažus pelnė jam pripažinimą ir gerbėjų meilę visame pasaulyje.