Gili praeitis, sustingusi laiko blukinamose juodai baltose nuotraukose, kai į jas žvelgi, atsargiai lieti, visuomet turi ir tai, kas neblėsta - romantišką, sielą taurinančią aurą. Rusnės senovė - būrų, žvejukų, sielininkų, amatininkų, pirklių, ūkininkų, kunigų istorija.
Lietuvininkų gyvenimai, kai šalia vešėjo dvi tautos, dvi kalbos: lietuviai ir vokiečiai į savo kasdienę kalbą prismaikstydavo gajų svetimžodžių. Iki Bismarko laikų Prūsijos valstybė nekovojo prieš lietuvybę, pernelyg neslopino ir pagonybės likučių. Vokiečiai Prūsiją vadino lietuviškąja apygarda, buvo net lietuviški kariuomenės pulkai: dragūnų, ulonų.
Prieš lietuvybę valdžia atsisuko po 1871-ųjų. Lietuviai nepasidavė, rašė peticijas, ieškojo diplomatinių kelių ir užtarimo kaizerio rūmuose. Išimtis buvo padaryta, lietuvių kalbą leista vartoti dar 20 metų, iki 1896-ųjų. Po to ji turėjo dingti iš viešojo gyvenimo.
Grėsmingą situaciją vėliau pakeitė Pirmasis pasaulinis karas, kai vokiečių juodasis aras buvo priverstas paleisti iš savo nagų Klaipėdos kraštą. Krašto direktorijos (1929 m.) įstatymu mokyklose dėstomoji kalba privalo būti tos tautos, kurios vaikai sudaro didesnę dalį ir jog abi kalbos turi lygias teises.
Pirmutiniuose 4 skyriuose mokyti vaikų vartojama kalba namuose, o nuo 5 skyriaus abiejų tautų vaikai privalo mokytis ir lietuviškai, ir vokiškai po penkias valandas savaitėje. Deja, ši programa liko popieriuje, nes daugelis mokytojų buvo vokiečiai. Pavyzdžiui, Rusnės ir jos apylinkių mokyklų mokytojai savo spintose turėjo po 2-3 lietuviškas knygas ir, reikalui esant, jas ištraukdavo, liepdavo mokiniams skaityti. Kadangi vaikai skaitė geriau už mokytoją, nemokantį lietuvių kalbos, tai šios pamokos virsdavo farsu. Apie tokią Klaipėdos krašto mokyklų būklę 1931 m. rašė žurnalas „Naujoji Romuva“ (Nr.41).
Rusnė nebuvo užkampis: nuo XVIII šimtmečio pradžios veikė paštas, 1914 metais baigtas statyti modernus geležinių konstrukcijų tiltas per Atmatą su elektros jėgaine krante. Tiltas buvo didžiausias Klaipėdos krašte. Iki tol rusniškiai ir jų svečiai nuo 1793 metų naudojosi keltu. Kelto privilegijos savininkui, pastačius tiltą, sumokėta 60 000 markių išpirka.
Skirvytėlės g. 8 - trys pilki trobesiai ant kaupo. Sako, pakylėjimas suvežtas rogutėmis. Jis tam, kad pavasariais pakilę Pakalnės vandenys nesiektų kiemo. Reikėjo būriškos kantrybės, kad kalnelį supilti. Gal prieš 200 metų sodybą įkūrė žvejas Kalvelis. Pasistatė trobą, tvartą-daržinę, malkinę, išsikasė šulinį.
Aplink - gluosniai, teisybės medžiai uosiai, pakraštyje - išsikerojęs gumbuotas ąžuolas. Yra ir sodas, klojimas su gandralizdžiu. Pastatus supa medinė „štikietų“ tvora. Tačiau Kalvelių giminės gilesnių pėdsakų nebelikę. Tiesa, Eva Kalvelienė, tapusi našle, 1930-aisiais ištekėjo už Jono Augusto Krigerio. Pastarasis tapo Antrojo pasaulinio karo auka: žuvo 1945 metais.
Našlė E.Krigerienė po savo sodybos stogu priglaudė dvi vienišas lietuvininkes: Martą Druskytę ir Evą Kokštaitę. Abi darbščios, tylios, tikinčios į dangaus ir žemės Sutvėrėją. Taip išauklėtos, išmokytos. Jokių sverdėjimų mintyse ar darbuose. Pirmoji Anapilin 1980-aisiais išėjo E. Krigerienė. Po penkerių metelių su ašarų pakalne atsisveikino ir E. Kokštaitė. O Marta vis dar trypė sodyboje tarp senųjų rykų. Namas apšepo, stogas lyg gunktelėjo. 83 metų Marta dar nenorėjo keliauti už debesėlių. Nors lazdute pasiremianti, bet einanti, vandenėlio su naščiais atsinešanti.
Jos dieneles labai pasaldino rusniškių tremtinių, žuvininkystės ūkio gerbiamų tarnautojų Kazimiero ir Valerijos Banių vaikai: Rasa ir Gintaras. Jie tapo jos pagalbininkais. Žiūrėdama į šviesiaplaukę Raselę, vikriai ravinčią jos daržą, Marta prisimindavo savo jaunystę, tėvelius, lenkusius murmėti vokiškai. Ale lietuviškų giesmių, išmoktų pas kunigą Gailių, Marta neužmiršo. Lietuviška Martos tarme ypač džiaugėsi etnografė M. Čilvinaitė, atvažiavusi į salą su būriu padėjėjų rinkti tautosakos. Viešnią su Marta supažindino ūkio ekonomistas K.Banys, pats visomis išgalėmis palaikęs lietuvybę, tautiškumą. Baniai taip išauklėjo ir savo atžalas: Rasa, kaip ir svajojo, istorikė, Gintaras - veterinarijos specialistas. O jų tėvelių jau nebėra, jau ilsisi amžinybėje. Baniai ir karšino Martą. Senolė pritarė jų minčiai, kad po jos mirties pastatai ant kaupo virstų etnografiniu muziejumi.
Klaipėdiškis teatrologas, humanitarinių mokslų profesorius Petras Bielskis kartą atvairavo savo „žiguliuką“ į Rusnę. Važiuodamas pamatė kėblinančią senutę, įsikibusią į pagalį. Ji sunkiai nešė kibirą. Profesorius sustabdė automobilį ir užkalbino rusniškę. Močiutė atsakė maloniu minkštu balsu. Kalbėjo žemaitiškai, bet su vokišku akcentu. „Veina gyvenu, nieko mun nerek!” Bet reikėjo. Regis, Marta tąsyk nepatikėjo, kad atsitiktinai sutiktas nepažįstamas vyras tęsės žodį - atvažiuos lopyti puskiaurį jos trobos stogą, šienauti, burokus nuimti. Taip ir susipažino. Vienišė ir profesorius.
Save kaimo vaiku vadinantis P.Bielskis žinojo, kas yra dirvonas, žąsys, avys, karvės, daržai. Atvažiuodavo vėliau į Rusnę su linksma studentų komanda sodybos ant kaupo tvarkyti. Pasak jų, kai ką ardydami statyti pramoko. Dienos, savaitės kaip nebūta. Kai pavargdavo, armoniką patampydavo, naktimis kanaluose lynus žvejodavo. Marta palankiai žiūrėjo į kaip iš dangaus nukritusius talkininkus, tačiau ne visi svečių patarimai jai patiko.
Marta, prieš iškeliaudama nežinomybėn, testamentu padalijo sodybą Gintarui ir Rasai Baniams. Atriekė ir dalį P.Bielskiui, dieną ir naktį sapnuojančiam apie klojimo teatrą Rusnėje, nes vieną jau buvo įkūręs Agluonėnuose (Klaipėdos r.). Sala - tokia vieta. Gražiai sutariantys dalininkai-idealistai, pasitelkę panašius į save rusniškius, taip pat profesoriaus studentus, kibo po trupinį remontuoti, kelti vienkiemį naujam gyvenimui, tai yra įkurti etnografinę žvejo sodybą-muziejų.
Nesipjovė su tuo ir dėstytojo P.Bielskio noras turėti čia klojimo teatrą - Rusnėje vaidintojų netrūksta. Daug žmonių prisidėjo, kad ši svajonė išsipildytų: Gintaras ir Asta Augustinai, L. Gineikienė, R. Šikšnienė, V. Morkevičius, K. Kuršelis, P. Rimašauskas, P. Stankus, P. Lengvinas, A. Šalkauskas, M. ir Purvinai. Pritarė, rėmė tuometinis ūkio direktorius S. Benkunskas, vyr.buhalterė R.Kubilienė, seniūnas J.Žukauskas. Savo vasaras čia už ačiū pardavinėjo P.Bielskio atitempti studentai: meistravo, stogą dengė.
Išsyk ne viskas ėjosi, kaip dūmas iš pypkės: mokėsi žvejų pripjautas nendres rišti, šukuoti, lygiai ant klojimo ir malkinės stogų kloti. Būta ir nuotykių: vilnietis Eligijus Daugnora, užsikoręs ant stubos stogo, iš po gandralizdžio ėmė širšes baidyti. Kai vabzdžiai suirzo, anot P.Bielskio, Eligijus kelią žemyn be kopėčių rado. Pats Eligijus tvirtino vieną širšę prazvimbus pro ausį. Trobos lubas restauravo tėvas ir sūnus statybininkai Margiai, Augustinai.
Sulaukta olandų gamtosaugininkų pagalbos, o svečias iš Vokietijos Rudolfas Caberis (Zaber) nupiešė akvarele Martos portretą. Paveikslą įteikė 1997-ųjų birželio 21-ą per etnografinės sodybos-muziejaus baltomis langinėmis atidarymą. Gerokai anksčiau, 1989-aisiais, spalio 14 dieną čia suvaidintas pirmasis spektaklis apie Vincą Kudirką.
Atgimusi žvejo etnografinė sodyba-muziejus šiltuoju metu traukia turistus. Joje sukauptais senosios buities, ūkio rykais, rakandais, žūklės įnagiais stebisi lietuviai, vokiečiai, rusai, prancūzai, skandinavai. Yra įkišę nosį japonai, kinai, kanadietė. Stačiais trobos laiptais į antrą aukštą 2001-ųjų gegužę lipo ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, buvęs tremtyje Intos lageryje kartu su Kazimieru Baniu. Dvasininkas, atvažiavęs šventinti koplytstulpio prie J. Jurgenaitienės ir Morkevičių sodybos, susitiko su tremties draugu, etnografinei sodybai-muziejui padovanojo M. K. Čiurlionio paveikslo „Šaulys“ reprodukciją.
Lietuvos etnografiniai regionai
Muziejaus gidė, buvusi pedagogė, tautodailininkė Violeta Benetienė, švenčių progomis išverdanti pagal seną receptą Rusnės punšą, sako, jog ir juodaodžiai viešėjo sodyboje. Jiems irgi labai patiko. Svečiai apie savo įspūdžius brūkšteli lankytojų knygoje. Kelios jau prirašytos. Ne vienam nuostabą kėlė dūminės pirkios piramidės formos kaminas - ugnis virtuvėje kūrendavosi ant plūktos aslos. Moterims įdomiausia medinė vygė: neišsilaiko nepasupusios. Jos pakojos lenktos, pamuštos veltiniu, kad nebildėtų. Vietoje vonios - 500 litrų talpos statinė. Lova aukštais kraštais tarsi vežimas be ratų. Iš jos niekaip neiškrisi. Ant briedžio ragų kyburiuoja anos „gadynės” skrybėlės, ant sienos kabo senoviškas pistoletas su praplatėjančia šaudyklės vamzdžio anga.
Malkinėje prikrauta žvejybos įrankių, žemės ūkio padargų, tekėlų, galąstuvų, peikenų. Pilna venterių gaudyti lydekoms, vėgėlėms, stintoms, bučių, medinė skiaurė su geležiniu tinkleliu gyvoms žuvims laikyti. Atremtas plokščiadugnio kurėno irklas, panašus į milžinišką ietį buku galu, stovi arkliais traukiama kuliamoji, medinis arklas, ledžingos. Argi viską išvardinsi!? Beje, erdvus sodybos kiemas tinka ne tik pasisėdėjimams, vaidinimams, bet ir pasišokimams.
Kviečiame pažinti etninę kultūrą kaimo turizmo sodybose! Nuo 2019 metų Etninės kultūros globos taryba kartu su Lietuvos kaimo turizmo asociacija, Žemės ūkio ministerija ir Turizmo rinkodaros asociacija organizuoja Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkursą. Konkurso prizines vietas bei nominacijas laimėjusios sodybos įtraukiamos į Etninės kultūros globos tarybos rengiamą Lietuvos etnokultūrinių kaimo turizmo sodybų gidą. Daugelyje šių sodybų rasite puoselėjamą tradicinę architektūrą, išsaugotą arba atkurtą interjerą. Kitose galėsite susipažinti su tradicinėmis augalų ir gyvūnų veislėmis arba pasivaišinti kulinarinio paveldo patiekalais. Trečiose turėsite galimybę mokytis tradicinių amatų, dalyvauti etnokultūrinėse šventėse, sodybų šeimininkai supažindins su apylinkių istorinėmis vietomis.
Štai keletas pavyzdžių etnokultūrinių sodybų, kurias verta aplankyti:
- „Pagulbis“ - tai dvarelis su visais išsaugotais autentiškais pastatais, kurie po šiai dienai rakinami prieš 100 metų nukaltais raktais. Namą supa tradicinių gėlių darželiai ir senas obelų sodas. Interjere gausu antikvarinių dvarelio baldų: indaujos, krėslai, pianinas. Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkurse 2019 „Pagulbiui“ skirta II vieta.
- Senosios Gegužinės ūkis savo protėvių žemėje įkūrė entuziastingi senosios Lietuvos kaimo architektūros tyrinėtojai, architektai Neringa ir Rolandas Bortkūnai. Sodyboje preciziškai atkurtos visos tradicinės Aukštaitijos kaimo sodybos detalės. Sodybos šeimininkai yra ne tik tradicinės architektūros, bet ir tradicinio gyvenimo būdo propaguotojai. Sodyboje auginami tradicinių lietuviškų veislių gyvuliai: Lietuvos sunkieji arkliai ir Lietuvos juodagalvės avys. Sodyba įsikūrusi Beržės g.
- Senoji Ruslių sodyba - tai iš naujo atgimusi sodyba, kurioje harmoningai dera aukštaičių tradicijos ir modernios šių dienų detalės. Svečiai gali apsistoti atnaujintame, bet visus Vakarų Aukštaitijos ūkininko tradicinės trobos bruožus išlaikiusiame name arba sodybos klėtyje. Vestuves galima atšvęsti pagal Šiaurės Lietuvos papročius pastatytame moliniame kluone. Pirmieji Senosios Ruslių sodybos šeimininkai į Ruslius gyventi atsikėlė 1938 metais. Nors laikmetis buvo nelengvas, sodyba pamažu plėtėsi: atsirado klėtis, svirnas, kiti svarbūs kasdieniam gyvenimui pastatai.
- Sodyba „Vėjų fėja“ yra įsikūrusi aukštaitiškame ūkyje, kurio amžius siekia 150 metų. Visi pastatai renovuoti, tačiau kiekvienas iš jų tebestovi savo vietoje, kokia jam buvo paskirta laikantis Aukštaitijai būdingų sodybos planavimo tradicijų. Sodybos pastatus supa seni ąžuolai, eglės, beržai ir sodas, kuriame auga tradicinių veislių vaismedžiai. Visą vasarą sodyboje vyksta etnokultūrinės stovyklos, visus metus rengiamos etnokultūrinės edukacijos.
| Sodybos pavadinimas | Adresas | Ypatybės |
|---|---|---|
| Laumės sodyba | Bičiušių vs. | Kuria vaizduotę žadinantį lietuvių mitologinės būtybės Laumės pasaulį. |
| Ažvinčių sodyba | Ažvinčių kaimas, Ignalinos rajone | Įsikūrusi buvusios dvarvietės valdose, išsaugant autentišką išplanavimą. Didžiuojasi privačiu gamtos muziejumi. |
| Sodyba „Po vienu rūmu“ | Grybiškių kaimas, Šalčininkų rajone | Sena dzūkiška pirkia su išsaugotu autentišku interjeru. |
| Sodyba „Grikucis" | - | Puikios etnokultūrinės edukacijos apie grikių auginimą ir panaudojimą. |
| Sodyba „Šilas" | - | Kiemas aptvertas tradicine dzūkiška eglišakių tvora. Kūrybingos etnokultūrinės edukacijos ir tradicinių amatų puoselėjimas. |
| Dalgedų sodyba | - | Kuriamas namų muziejus, didelė edukacinių programų pasiūla. |
| Sodyba „Pakalnė“ | Pakalnės g. 48, Pakalnės kaimas, Rusnės seniūnija, Šilutės rajone | Rekonstruota stengiantis išsaugoti šio krašto tradicijas. |
| Sodyba „Ėvė“ | Minijos kaimas, Kintų seniūnija, Šilutės rajone | Restauruotas 1900 m. statybos didysis pievininkų laukininkų namas. |
| Mociškių palivarkas | Mociškių kaimas, Pagėgių savivaldybė | Renovuota Mažosios Lietuvos ūkininko sodyba. Edukacijos apie lietuvininkų kulinarinį paveldą. |
| „Gervių giesmė" | - | Išsaugoti autentiški, tradiciniai Suvalkijos (Sūduvos) vienkiemiui būdingi trobesiai ir jų aplinka. |
| Kaimo turizmo sodyba „Mockynė“ | - | Įsikūrusi labai vaizdingoje vietoje - ant aukšto Nemuno kranto. |
| Sodyba „Kukarskė“ | Nemuno g. | Sodybos šeimininkai augina gausybę naminių paukščių. |
| Suvalkiečio sodyba | Pervazninkų kaimas, Šakių r. | Išsaugotas XIX a. pabaigos etnografinis ūkis. |
| Sodyba „Prie šaltinio" | Lapiai, Klaipėdos rajone | Žemaitiška sodyba, kurioje visi pastatai pasižymi šio krašto tradicinei architektūrai būdingais bruožais. |
| Etnografinė Bilionių sodyba „Gīvenėms" | Bilionių kaimas, Šilalės r. | Unikali, žemaitiško vienkiemio dvasią išsaugojusi vieta. |
Šalia kaimo, ežero pakrantėje esantis Pabaluošės kadagynas yra vienas didžiausių Lietuvoje (4 ha). Šuminų pušis (200-300 m. amžiaus; su gandralizdžiu) - gamtos paminklas, jos skersmuo - 0,9 m, aukštis - 17 m.
Šuminų kaimas
Visos 7 kaimo sodybos paminklinės, gausiai apželdintos, jose stovi 30 paminklinių XIX a.-XX a. pradžios pastatų. Kaimo centre - netaisyklinga aikštelė, aplink ją - pirkios ir tvartai, svirnai, atokiau, ežero link - dideli kluonai, ežero pakrantėje - pirtys.
tags: #etnografine #sodyba #pakalne