Kuriant etnografinę sodybą, svarbu atsižvelgti į vietovės etnografinius motyvus ir papročius. Svarbiausia, kad eksterjere vyrautų vientisumas, o interjero tematika atsispindėtų ir aplinkoje. Pasak Julitos Ąžolinskaitės-Leckienės, projektuotojos ir dizainerės iš Kompoziciniaisprendimai.lt, visada pravartu atsižvelgti ir į natūralią aplinką, o parenkant augalus ir sudarant augalų kompozicinius derinius, nepabijoti atkartoti vienų ar kitų natūralios gamtos kompozicinių variantų.
Lietuvos etnografiniai regionai
Funkcinės Zonos Sodyboje
Jos nuomone, projektuojant sodybų aplinką, kaip ir visuose be išimties sklypuose bei sklypeliuose, svarbiausia nustatyti funkcines zonas. Jos nustatomos įvertinus sodybos gyventojų bei lankytojų amžių, poreikius, pageidavimus. Aplinką geriausia projektuoti tuomet, kai vyksta statinių statybos.
Aplinkos projektavimo metu suprojektuojami ir parenkami:
- Įvažiavimai;
- Funkciniai takai bei pagalbiniai takeliai;
- Funkcinis bei dekoratyvinis apšvietimas;
- Laistymo sistemos;
- Dirbtinių telkinių vietos;
- Mažoji architektūra;
- Augalai.
Pirmiausiai įrengiami inžineriniai tinklai, įrenginiai, formuojamas reljefas.
Augalų Pasirinkimas Etnografinei Sodybai
Projektuojant aplinkos želdyną, apželdinimo ir projektavimo specialistė Julita pabrėžia, kad svarbu žinoti dirvožemio sudėtį bei įvertinti konkrečią vietą, kurioje numatyta sodinti augalus. Iš dalies galima pasirinkti patinkančius, norimus auginti augalus. Viską reikia daryti tik įvertinus vietą, kai galima jau tiksliau pasakyti, ar tie augalai galės augti toje sklypo vietoje.
Gėlynas ir dekoratyviniai, prabangesni augalai tinkami sodinti reprezentacinėje sklypo zonoje, kitaip vadinamame priesodybyje - prie įėjimo į namą ar į patį sklypą, prie terasos, prieš svetainės langus. Reikia pastebėti, kad augalų sodinimui įtaką daro ir funkcinės sklypo zonos, tačiau dėl vietos stygiaus, kartais atrandami įvairūs kompromisai ir nusižengimai taisyklėms tampa nesvarbūs.
Čia mano sodas. Sodybos pritaikymas skirtingiems šeimos poreikiams ir pažintis su permakultūra
Kada Kreiptis Į Aplinkos Projektuotoją?
Jeigu žmogus turi nuovoką, domisi ir skaito su aplinka bei augalais susijusią literatūrą, tai gali savo aplinką kurti ir pats. Tačiau, jei žmogus dvejoja, nežino, ko nori arba žino, tačiau neišmano kokio dydžio augalas užaugs, ar tiks numatytoje vietoje ar prie jau esamų augalų - tokiu atveju geriau pasikonsultuoti su specialistu. Į aplinkos projektuotojus reikėtų kreiptis kiek galima anksčiau.
Bet Julita Leckienė atskleidžia, kad dar tik vienas kitas klientas į specialistą kreipiasi tik įpusėjus namo statybai ar vidaus įrangos darbams prasidėjus. Daugeliui nesuprantama, kad projektuotojas darbus gali pradėti, kai sklypas skendi sniege. Pagrindiniams sklypo planavimo, zonavimo, takų, apšvietimo, laistymo sistemų projektavimo darbams blogo laiko tiesiog nėra.
Kai kurie klientai apskritai nesupranta kam reikalingas sklypo apželdinimo planas. Tokio plano sudarymas yra itin svarbus, siekiant tinkamai įvertinti turimos vietos plotą - dydį, reikiamais atstumais sutalpinti augalus bei jų grupes. Dažniausiai perkami augalai yra jauni ir nedideli, o projektuotojas sudarydamas apželdinimo planą ir parinkdamas augalus įvertina jau beveik užaugusių augalų lajas, aukščius, deramumą tarpusavyje.
Kitas dažnas atvejis, kai žmonės patys susisodina daug ir įvairių augalų: nesistemingai, padrikai. O tik vėliau, kai akys mato, kad „kažko trūksta“, kviečiasi specialistą. Tuomet jam būna žymiai sunkiau padėti.
Aplinkos Kūrimo Svarba Įvairių Dydžių Sklypuose
Vienas iš klaidingų nuomonių, kad mažame sklype darbo nedaug - yra ne visai teisingas. Jeigu žmonių poreikiai minimalūs, tuomet taip - galima atlikti darbus patiems. Tačiau jeigu nedideliame sklype yra poreikis ne vienai ir ne dviem funkcinėms zonoms bei reikalingas ir vaismedžių sodas, ir daržas, ir žaidimų aikštelė, ir poilsio oazė, reikia kviesti specialistą.
Augalų Išdėstymas
Augalų išdėstymo galima pasimokyti iš natūralios gamtos. Augalai turi tarpusavyje derėti, tačiau atskiros jų dalys gali sudaryti ir spalvinius bei tūrinius kontrastus. Kontrastai aplinkoje suteikia žaismo, netikėtumo, judesio pojūtį. Sodinant jaunus augalus, nereikėtų sugrūsti jų vienas šalia kito.
Tai gan dažna problema, kuomet žmonės jaunus, nedidelius augaliukus susodina nedideliais atstumais, o tada jie auga bei plečiasi, stelbia vieni kitus, konkuruoja ir dekoratyvumo nelieka, nekalbant apie kitas, rimtesnes blogybes.
Vientisumas: Nuo Statinių Iki Gėlynų
Projektuojant aplinką, į statinių architektūrą, fasadų apdailą atsižvelgiama iš dalies. Projektuotoja Julita rekomenduoja pirmiausiai įvertinti statinį, jo paskirtį, kas svarbu gyventojams ir kokie jų poreikiai. Prie moderniško pastato ir griežtų fasadų aplinkos projektuotojas neprojektuos „rūtų darželio“, o jeigu vis tiek šeimininkas norės tokio varianto, tai jį privalės suprojektuoti stilingą, modernišką, įvedant atitinkamas želdinamų plotų formas ar pagalbinius mažosios architektūros elementus. Kaimo sodyboje rinksimės laisvas lajų formas. Į želdyną nereikia bijoti įsivesti kelias augalų rūšis, gėlių besikeičiančias spalvas ar net dobiliukų veją.
Kontrastui - Taip Ar Ne?
Specialistė sako, kad nėra vieno teisingo atsakymo. Viskas priklauso taip pat nuo žmonių poreikių ir aplinkos projektuotojo - dizainerio: kiek jis sugeba pajausti klientą, sužinoti jo norus, pomėgius, gyvenimo būdą ir - labai svarbu, kiek laiko jis galės skirti priežiūrai. Jeigu reikia spalvų - geriausia tai sukurti iš gėlių - daugiamečių bei vienmečių. Su vienmetėmis viskas paprasčiau, o su daugiametėmis gėlėmis yra ką veikti - ne tik projektuojant, bet ir prižiūrint.
Tačiau, jeigu žmogus aplinkos priežiūrai gali ir nori skirti laiko kiek įmanoma mažiau, bet spalvų jam vis tik norisi - kontrastai yra sudaromi iš sumedėjusių augalų medžių bei krūmų, kurie turi spalvotus lapus, stiebus, kamienus, žiedus. Kad ir kaip norėtųsi kontrastų, itin spalvingą vietą geriau rinktis vienoje sklypo vietoje, o kitur aplinkoje geriau sudaryti foninį vaizdą, su vienos spalvos atkartojimu.
Perprojektuoti - Žymiai Sudėtingiau
Perprojektuoti esamą apželdintą sklypą kartais prireikia labai daug pastangų. Kai kuriuos augalus reikia persodinti, kiti jau būna pernelyg užaugę ir tą padaryti jeigu ir įmanoma, tai per daug pavojinga rizikuojant, kad augalas neprigis. Dažnai ūkinė zona būna ne vietoje arba ji sklype kerta poilsio ar kitas zonas. Takai bei takeliai būna įrengti ne tikslingai, funkciškai nepatogiai.
J. Leckienė pastebėjo, kad ypač nedekoratyviai atrodo ir psichologiškai žmonėms kelia įtampą, blaško dėmesį, kai takai bei takeliai išsiraizgo vejos plote, kerta veją keliose vietose.
Daržas - Slėpti Ar Ne?
Daržas - ūkinė sklypo vieta, kurią labiau įprasta maskuoti. Kokio stiliaus ar dizaino jis bebūtų, turėtų būti įrengtas tik ūkinėje sklypo zonoje. Dažnai jam būna skirta vieta link šiaurinės sklypo dalies, tačiau ūkinę zoną, kaip ir visoms kitoms daro įtaką namo vidaus funkcinės zonos, kaimyniniai sklypai, kiti nenumatyti kriterijai ar specialūs poreikiai. Todėl kiekvienam sklypui jos nustatomos individualiai.
J. Leckienės manymu daugumoje sodybų reprezentacinėje bei poilsio zonoje daržas tikrai nepageidaujamas, tačiau kartais būna įvairių poreikių ir net pareikalavimų, todėl specialistui reikia motyvuotai patarti ir atsižvelgti į tos vietos gyventojų poreikius, kas jiems tikrai patogiausia. Gali būti tikrai labai rimtų priežasčių bei motyvų, kad būtent daržas, pavyzdžiui, turėtų atsirasti prie pat įėjimo į namą.
Kita vertus, nuo apželdinimo dizainerio - projektuotojo labai priklauso koks daržas klientui bus pasiūlytas ir suprojektuotas. Gali būti ir taip, kad vieno kaimyno daržas bus dekoratyvesnis ir gražesnis už kito kaimyno gėlyną.
Daržas sodyboje
Tvenkinio Vieta Ir Forma
Tvenkinio įrengimo vieta dažniausiai parenkama žemiausioje sklypo vietoje. Tvenkinio paskirtis labai įvairi - surinkti iš dirvožemio vandenį (kaip drenažas - vandens surinkimas), auginti žuvis, plaukioti ar įsirengti tik nedidelį dekoratyvinį tvenkinėlį.
Jeigu nėra rimto tikslo tvenkiniui įrengti - daugelis aplinkos projektuotojų siūlytų susilaikyti nuo nedidelės „balutės“ prie namų dėl kelių priežasčių: Lietuvoje vandens - kritulių labai daug, o itin karštų, saulėtų dienų labai mažai, todėl neverta įsirengti dirbtinio telkinuko, kuris džiugintų ar gaivintų (kas turėtų būti pagrindinė telkinio paskirtis) tik mėnesį laiko per metus. Ir aplinkos projektavimo specialistė primena, kad nereiktų pamiršti, kad įranga bei vandens baseinėlio priežiūra kainuoja, o priežiūrai laiko skirti taip pat reikia daug.
Siekiant į teritoriją įsivesti vandens telkinio nedidelį fragmentą, geriau būtų rinktis ne daug kur matomas „inksto“ formos balutes, o ieškoti kitų, nematytų ir labiau stilizuotų sprendimų, kurios išryškintų gėlyno privalumus.
Tautinės Architektūros Klausimas
Istoriniai architektūros stiliai, pav., klasikinis, gotika, renesansas, susiformavo ant senesniųjų statybos tradicijų, reiškiantis atitinkamo laikotarpio veiksniams, kaip kultūrines sąlygos, pasaulėžiūros kitimas ir kt. Tie stiliai pasklido ir modifikavosi už savo kilmės ribų, tapdami tarptautiniu kultūriniu lobiu. Jie prigijo miestuose, turtingųjų dvaruose ar pilyse, palikdami nuošalyje liaudies ir kaimo statybą.
Liaudies architektūra plėtojasi visose tautose labai iš lėto, veikiant natūralinėms gamtos sąlygoms (klimatas, turimos statyb. medžiagos) ir pagal tautos charakterį (dvasinis mentalitetas, ūkininkavimo būdas). Praėjusio šimtmečio pabaigoje susiformavo speciali tautotyros (etnografijos) mokslų šaka, vad. namotyra, kuri ėmė tirti, aprašinėti, lyginti atskirų tautų senąją liaudies statybą. Pastebėta ne tik originalumo įvairių tautų sodybose, bet ir reikšmingų bendrų savybių.
Kalbant apie įvairias tautines architektūras Europoje, paprastai manoma apie etnografinę, t. y. liaudies statybą, kuri kai kur dar išliko mažai tepaveikta civilizacijos bangų iki pat 20-tojo amžiaus pradžios. Visiems žinomi charakteringi šveicarų, Tirolio, Švarcvaldo, Žem. Saksų, o taip pat ir rusų kaimai ir bažnytkaimiai. Didesnieji miestai, greičiau pasiduodami moderniajai technikai ir tarptautiniams architektūros stiliams, kartais senamiesčių kvartaluose ilgiau išlaikė etnografiškai būdingą tautinę architektūrą, kurios šaknys glūdi taip pat kaimo statyboje.
Lietuvoje taip pat turim paveldėję seną lietuvišką kaimo liaudies architektūrą, iki šios dienos gyvą senuosiuose kaimuose ir vienkiemiuose. Etnografinės medžiagos pažinimas yra neišsenkanti naujos tautinės architektūros versmė. Ją pažinę, galėtume bandyti spręsti, kas iš to tautinio palikimo yra jau atgyvenęs praeities paminklas ir ką vertėtų gaivinti ateičiai. Apdairus etnografinio lobio derinys su civilizacijos laimėjimais galėtų pagimdyti gyvenimišką lietuvišką architektūrą.
Senosios Lietuvių Liaudies Architektūros Bruožai
Lietuviškojo kaimo kultūra iki pat 19-to amžiaus pabaigos buvo labai konservatyvi, beveik nepaliesta svetimų įtakų technikos pažangos. Tokiu būdu Lietuvoje iš dalies iki mūsų dienų išsilaikė "medžio amžius". Toji kultūra atsispindi ir sodiečio sodybos trobesių paskirtyje, jų išdėstyme, naudojimo papročiuose, statybos technikoje.
Bandydami duoti suglaustą etnografinės lietuvių liaudies architektūros vaizdą, pradėsime nuo bendro žvilgsnio į kaimą ir atskirą sodybą ir pereisime prie charakteringų trobesių. Lietuvio sodybai būdingas laisvas, nešablo-niškas trobesių išdėstymas. Kiekvienam ūkiškam tikslui yra atskiri trobesiai. Ypatingai žemaičių kaimų sodybos yra erdviai pasiskleidusios abipus kelio, atokiau viena nuo kitos. Aukštaičių kaimai yra gana taisyklingai gatviniai ("ulyčios") kaimai, pagal valakinę reformą. Suvalkiečių vienkiemiai yra naujesnės kilmės.
Visoje Lietuvoje gyvenamasis namas statomas visai atskirai nuo tvarto, kai Vakarų ir Pietų Europoje žmonės ir gyvuliai telpa po vienu stogu. Be gyvenamojo namo ir tvarto, lietuviškoji sodyba turi dar kelis atskirus trobesius: klėtį, daržinę, klojimą su jauja, malkinę pirtį. Lietuvis nesu-grūsdavo savo sodybos trobesių ankštai vieną prie kito ir nerikiuodavo jų į eilę ar keturkampį. Trobesių sienos suręstos iš gulsčių sienojų.
Senoviškesnieji iš apvalių, netašytų, neapipiautų, su iškištinėm sąsparom, t. y., kertėse kražmai suleisti sijų galai. Stogai šiaudiniai: kūliukais arba striegtiniai (paskleistų kūlio šiaudų). Visa statybos technika tokia, kokią ją galėjo atlikti pats ūkininkas iš vietinės, savo paruoštos medžiagos, be mašinų, net be piūklo, grąžto ar vinių.
tags: #etnografines #kaimo #sodybos #planas