Vilnius - miestas, turintis turtingą istoriją ir daugybę kultūrinių sluoksnių, įkvėpęs daugybę menininkų, rašytojų ir visuomenės veikėjų. Šiame straipsnyje pažvelgsime į Vilnių per žymių žmonių akis, atskleisdami jų mintis ir pastebėjimus apie šį unikalų miestą.
Danielius Alseika, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas, pabrėžė Vilniaus svarbą visai Lietuvai: „Gyvename ir dirbame juk ne kokiame nors mūsų tėvynės užkampyje, į kurį niekas ne tik dabar, bet ir ateity nekreips dėmesio, mūsų darbų neaprašinės ir nevertins.“
Kitas žymus žmogus, Jonas Basanavičius, rašė: „Lietuvių dainos yra senovės paminklai, kuriuose randame daug žinių apie Vilnių. Iš dainų taipogi aišku, kokios svarbos Vilniaus miesto turėta visos tautos gyvenime ir jos likime.“
Pasak Mortos Baužienės, „Vilnius - didžiulės Europos valstybės - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, kurioje statomos pilys, bažnyčios, rūmai, klesti prekyba, telkiasi amatininkai. Vilnius - niokojamas gaisrų, maro ir bado epidemijų, griaunamas ir plėšiamas okupantų. Vilnius - universitetinis filosofų ir poetų, meno ir mokslo, nuostabios architektūros miestas.“
Vytautas Bubnys, apžvelgdamas Vilnių nuo Tauro kalno, matė: „Ir tankiu medžių vainiku apsuptą Gedimino pilies bokštą, ir didingą Petro ir Povilo bažnyčios baroką, Antakalnio žalume, ir lengvus tarsi žuvėdrų sparnai tiltus per Nerį...“
Pranciškus Būčys pastebėjo: „Trumpai sakant, teko pamatyti trijų kultūrų klodus Vilniuje [1893 m.]: lietuvybė buvo požemiuose, lenkybė bažnyčiose, rusiškumas valdžios įstaigose ir pirklių rankose.“
Janas Bułhakas apibūdino Vilnių kaip dvarą: „Vilnius, laimė, nėra miestas, nes turi visus dvaro požymius - didelio poniško dvaro su prabangia architektūra ir natūraliu gamtos grožiu. Jis išsidriekęs kalvotame, vandeningame slėnyje ir pasipuošęs natūraliu gamtovaizdžiu, susilieja su tauriais žmogaus intelekto kūriniais.“
Klemensas Burneika teigė, kad „jei ne Šventaragio slėnis, Vilnius šioje vietoje tikrai nestovėtų. Tačiau Šventaragio slėnis - ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos širdis.“
Ludwikas Czarkowskis rašė apie meilę Vilniui: „Meilę galiu išreikšti miestui, į kurį, būdamas paaugliu, žvelgiau plačiai atvertomis akimis, kuriame mintis audė jaunuolis, o brandos metais drauge su šimtais kolegų dirbo žmogus. Jie stengėsi nuplėšti storą luobą, po kuriuo lenkišką pradą paslėpti vylėsi okupacinė caro valdžia.“
Pasak Ginos Dabašinsko, „Krivis, Senasis Išminčius, vilko brolis, atskleidžiantis savasties paslaptį artikuliuota, sąmonei suprantama kalba, pataria įkurti miestą, sostinę - Miesto įvaizdis paprastai iškyla kaip Motinos, saugančios ir ginančios savo vaikus, kaip moteriškos sielos, anima simbolis, kaip Vilna, raibuliuojanti Vilnelės vilnyse. Vilna - tai sukurtas miestas, iškeltas iš žemės gelmių, pastatytas iš akmenų ir geležies.“
Vanda Daugirdaitė-Sruogienė pabrėžė strateginę Vilniaus padėtį: „Vėliau jis [Gediminas] įkūrė savo sostinę Vilniuje, senoje piliavietėje, Neries ir Vilnios upių santakoje. Vieta sostinei čia buvo labai patogi, nes ji buvo valstybės viduryje; pirkliai iš senovės pro čia upėmis keliavo iš Baltijos jūros į Rusią; čia buvo status kalnas, ant kurio buvo galima pastatyti neprieinamą tvirtovę.“
Viktorija Daujotytė-Pakerienė aprašė senojo Vilniaus harmoniją su gamta: „Senasis Vilnius - ir tas, kuris yra jau kelis kartus dingęs, ir tas, kuris dar tebestovi - buvo statomas klausantis gamtos balso. Tai liudija gatvelių įlinkiai, kiemai, stogų linijos, arkos. Netiesinti, nenukasti, geriau prisiglausti, aplenkti.“
Vilnius - didžiausias mūsų prieštaringos, be galo įvairiaspalvės istorijos ir kultūros židinys. Vilnių sukūrė visa Europa.
Marija Drėmaitė teigė: „Unikalus, labiausiai į rytus nutolęs barokinis miestas, išaugęs ant viduramžiško gatvių tinklo, tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui menininkų, rašytojų, istorikų ir menotyrininkų.“
Ričardas Gavelis Vilnių apibūdino kaip miestą šmėklą, miestą haliucinaciją: „Vilnius - tai miestas šmėkla, miestas haliucinacija. Jo neįmanoma susapnuoti ar įsivaizduoti - jis pats yra sapnas arba vaizduotės tvarinys.“ Jis pridūrė, kad „Vilniuje kiekvienas namas, kiekviena siaurų gatvelių sankryža yra sykiu ir senosios gyvybės, ir nūdienės katalepsijos vieta. Vilnius - tai daugybė miestų, suklotų vienas ant kito. Vilnius - tai riba, kur susikovė rusų ekspansija ir Europos dvasia.“
Edmundas Gedgaudas rašė apie Vilniaus sunkumą racionaliai paaiškinti: „Vilniuje daug ką sunku arba ir neįmanoma racionaliai paaiškinti. Regis, jog net laikas čia nuo seno būdavo kitoks, paveikdavęs net ir šimtmečių trukmę.“
Šios citatos atspindi Vilniaus istorijos, kultūros ir unikalumo įvairiapusiškumą. Vilnius - miestas, kuris įkvepia, žavi ir palieka neišdildomą įspūdį kiekvienam, kuris jį pažįsta.
Apibendrinant, Vilnius yra miestas, kuris jungia skirtingas kultūras ir istorijos laikotarpius. Jis yra unikalus dėl savo gamtos, architektūros ir žmonių, kurie jį kūrė ir tebekuria. Vilnius - tai miestas, kuris turi savo dvasią ir istoriją, kurią verta pažinti ir puoselėti.
Žvelgiant į Vilnių per žymių žmonių akis, galime geriau suprasti šio miesto unikalumą ir svarbą Lietuvos istorijai ir kultūrai. Vilnius - tai miestas, kuris palieka neišdildomą įspūdį kiekvienam, kuris jį aplanko.
Štai keletas įdomių faktų apie Vilnių, apibendrintų lentelėje:
| Aspektas | Apibūdinimas |
|---|---|
| Istorija | Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, niokota karų ir gaisrų, bet visada atgimstanti. |
| Kultūra | Susipynusios įvairios kultūros, religijos ir tautybės. |
| Architektūra | Baroko, gotikos, renesanso ir kitų stilių pastatai, sukuriantys unikalų miesto veidą. |
| Gamta | Kalvotas kraštovaizdis, upės ir parkai, harmoningai susilieję su miesto aplinka. |
| Atmintis | Miestas, saugantis savo gyventojų ir tautos istoriją, nors ir ne visada patogią. |
Vilnius - tai miestas, kuris nuolat kinta ir vystosi, bet visada išlieka ištikimas savo istorijai ir kultūrai. Tai miestas, kuriame kiekvienas gali rasti kažką sau artimo ir įdomaus.
Vilniaus Senamiesčio Kiemelių Paslaptys
tags: #eva #valentinas #turtas