Evangelijos palyginimas apie namo statybą: tvirtas pamatas ir dangiškoji išmintis

Jėzaus parabolės (palyginimai) apie Dievo karalystę nedvejotinai sudaro jo mokymo šerdį. Parabolė dažniausiai pasitelkia kokią nors gyvenimišką situaciją, idant paaiškintų kurį nors dvasinį dėsnį. Tiesioginis apreiškimo aiškinimas yra labiau būdingas apaštalų laiškams, o evangelijose Jėzus apie Dievą ir esminius egzistencinius klausimus kalba palyginimais. Parabolių prasmė dažniausiai likdavo paslėpta klausytojui ir tik artimiausieji mokiniai turėjo privilegiją ją išsiaiškinti: „kai pasilikdavo vienas su savo mokiniais, viską jiems išaiškindavo“ (Mk 4,34).

Kadangi evangelijų autoriai pateikia labai nedaug parabolių su išaiškinimais, per visą krikščionybės istoriją tęsiasi ieškojimai ir polemika apie tai, ką reiškia vienas ar kitas Jėzaus palyginimas. Einant laikui, kinta aiškinimo (egzegetiniai) metodai ir Jėzaus palyginimai įgauna vis naujų prasminių atspalvių. Bažnyčios tėvų periodu vyravo alegoriniai aiškinimai, o pradedant Reformacija palaipsniui vystosi ir įsigali istorinė kritinė egzegezė.

Tokiu būdu prieš du tūkstantmečius nuskambėjusios Jėzaus parabolės išlieka mįslėmis, kurios įmintos tik iš dalies. Be to, kiekvienas, įdėjęs savo dalį, pabrėžia vis kitą aspektą. Šios įžvalgos nebūtinai prieštarauja viena kitai, suteikdamos Jėzaus pamokymui daugybę sluoksnių. Kadangi palyginimas turi daugiau nei vieną matmenį, visuomet išlieka tikimybė atrasti naujų prasminių lygmenų. Tuo Jėzaus mokymas ir yra įstabus - jis nesileidžia būti pasisavintas vieno aiškintojo, vienos konfesijos, ar vienos kartos. Tad su tiesa prasilenkia tie, kurie tariasi įminę visą apreiškimo slėpinį ir turį visus atsakymus.

Ryškus Romos katalikų teologas Jozefas Ratzingeris (Joseph Ratzinger), plačiau žinomas kaip popiežius Benediktas XVI, knygoje Jėzus iš Nazareto be kita ko aptaria Jėzaus palyginimų esmę ir tikslus. Šioje studijoje jis išskiria tris „didžiuosius Luko evangelijos palyginimus-pasakojimus“. Į vieną iš jų, palyginimą apie du brolius, norėtųsi atkreipti dėmesį.

Palyginimas apie du sūnus

Jis kalbėjo toliau: “Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Praėjus kelioms dienoms, jaunesnysis sūnus, pasiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, iššvaistė savo turtą. Kai viską išleido, toje šalyje kilo didelis badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada apsistojo pas vieną tos šalies gyventoją. Tas jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankštimis, kurias ėdė kiaulės, bet ir tų niekas jam neduodavo. Tada susiprotėjęs jis tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą. Jam dar toli esant, tėvas jį pamatė ir, apimtas gailesčio, pribėgo, puolė ant kaklo ir meiliai pabučiavo. O sūnus jam tarė: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nebesu vertas vadintis tavo sūnumi’. Bet tėvas įsakė savo tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Valgysim ir linksminsimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.

O vyresnysis jo sūnus buvo laukuose. Kai grįždamas prisiartino prie namų, išgirdo muziką ir šokius. Pasišaukęs vieną iš tarnų, jis paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas papjovė nupenėtą veršį, nes sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti vidun. Tėvas išėjęs ėmė jį kviesti. O jis atsakė tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nedavei nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavo turtą su kekšėmis, tu tuojau papjovei jam nupenėtą veršį’. Tėvas atsakė: ‘Sūnau, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Reikėjo džiaugtis ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’”.

Pagrindiniai parabolės veikėjai yra trys - gerasis tėvas, sūnus palaidūnas ir jo vyresnysis brolis, tarnavęs tėvo namuose. Šia parabole, drauge su kitomis dviem, einančiomis prieš ją, Jėzus atsako į fariziejų ir Rašto aiškintojų priekaištavimą, esą jis „priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Nėra dvejonių, jog atsakyme nusidėjėlius įkūnija sūnus palaidūnas, o fariziejus ir Rašto aiškintojus - tėvo namuose tarnaujantis sūnus.

Reikšmingas yra Ratzingerio pastebėjimas, kad „dviejų brolių tematika tęsiasi per visą Senąjį Testamentą; prasidėjusi Kainu ir Abeliu, per Izmaelį bei Izaoką jį rutuliojasi iki Ezavo bei Jokūbo ir dar kartą kitaip atsispindi vienuolikos sūnų elgesyje su Juozapu.“ Jėzus iš tiesų tęsia šį biblinį dviejų brolių motyvą, suteikdamas jam naujų reikšminių atspalvių.

Jaunėlio siekis išmėginti jėgas gyvenant nepriklausomam nuo tėvo baigiasi priešingai - vergyste nepažįstamajam svetimoje šalyje. Nesunku šiuose dviejuose poliuose, tėvo namuose ir svetimoje žemėje, įžvelgti du gyvenimo būdus - su Dievu ir be jo. Ratzingeris taikliai pastebi, jog sūnus palaidūnas „tiesiog trokšta tik mėgautis, išsemti gyvenimą iki kraštutinės ribos, gyventi, jo manymu, „pilnatviškai“. Jis nenori paklusti jokiam įsakymui, jokiai valdžiai: jis ieško radikalios laisvės; jis nori gyventi vien savimi, nepavaldus jokiam kitam reikalavimui. Jis mėgaujasi gyvenimu, jaučiasi visiškai autonomiškas.“ Tačiau žmogus negali būti kaip Dievas - nuo nieko nepriklausomas. Palikus vieną priklausomybės šaltinį ir senkant jo resursams, atsiranda kitas. Idealistinės jaunatviškos svajos tirpsta drauge su tuštėjančiomis kišenėmis ir galiausiai šis sūnus tampa negailestingo šeimininko kiauliaganiu, bemintančiu kiaulių pašaru.

Egzistencine prasme svetimoje šalyje sūnus yra svetimas tiek tėvui, tiek jo namams, tiek tos šalies gyventojams. Galiausiai jis supranta, jog tapo svetimas ir sau. Sūnaus troškimas grįžti pas tėvą gimsta dugne, pačioje tamsiausioje ir nemaloniausioje vietoje. Jo atsivertimą suponuoja savo tapatumo suvokimas - jis turi tėvą, yra jo sūnus ir jo vieta tėvo namuose. Pasakojimo pradžioje reikalavęs savo dalies, dabar jaunėlis sau jau nieko nereikalaus, prašysis priimamas tik samdiniu.

Tikriausiai neįmanoma aiškiau nutapyti gerojo tėvo paveikslo, nei tai daro Jėzus šiame pasakojime. Tėvas pamato savo sūnų „iš tolo“. Apimtas gailesčio, jis bėga pas grįžtantįjį, meiliai bučiuoja, neleidžia užbaigti savo išpažinties ir skelbia apie didelį pokylį jo sugrįžimo proga. Vietoj priekaištų, pykčio ir bausmės namo grįžęs suaugęs vaikas susilaukia tėvo atleidimo, meilės ir visus lūkesčius pranokstančio dosnumo. Tarp žemiškųjų tėvų tokį sunku būtų atrasti, tačiau šis ir nėra žemiškasis, jis įkūnija dangiškąjį Tėvą, kurio širdis neišmatuojamai didesnė.

Rembrandto paveikslas „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ puikiai iliustruoja tėvo meilę ir atleidimą

Dabar akiratyje pasirodo vyresnysis brolis. Jis grįžta namo iš lauko darbų, išgirsta namuose švenčiant, sužino priežastį ir supyksta. Jis tiesiog negali susitaikstyti su mintimi, kad šiam plevėsai, su kekšėmis iššvaisčiusiam visą savo turtą - tėvo gėrybes, be išbandymo laikotarpio, be atgailos meto iškart dovanojama prašmatnumu švytinti šventė. Tai prieštarauja jo teisingumo supratimui: dirbant prabėgęs jo gyvenimas atrodo nesvarbus, palyginti su purvina kito praeitimi. Jame sukyla kartėlis: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais“ (Lk 15, 29). Tėvas eina jo pasitikti ir gražiai vadina jį vidun. Vyresnysis brolis nieko nežino apie kito vidines permainas ir klajones, apie kelią į didelį tolį, apie jo nuosmukį ir savęs suradimą iš naujo. Jis mato tik neteisybę.

Čia, matyt, prasiveržia, kad ir jis tylomis bus svajojęs apie beribę laisvę, kad jam viduje apkartęs jo klusnumas ir kad jis nieko nenutuokia apie buvimo namuose, apie jo kaip sūnaus turimos tikrosios laisvės malonę. […] kartėlis dėl Dievo gerumo išduoda vidinį kartėlį dėl parodyto klusnumo, išryškinantį šio klusnumo ribas; viduje, matyt, irgi buvo trokštama iškeliauti į didžiąją laisvę. Tylomis pavydima to, ką gali sau leisti kitas. Nepatirta klajonių, apvaliusių jaunesnįjį brolį ir leidusių jam pažinti, kas yra laisvė, ką reiškia būti sūnumi. Laisvė, tiesą sakant, tebejaučiama kaip vergystės jungas ir dar nesubręsta iki tikrosios sūniškos būties. Vieno sūnaus sugrįžimas namo atskleidžia kito nutolimą nuo tėvo. Nežiūrint to, kad jis gyvena tėvo namuose, pasirodo, paties tėvo nepažįsta.

Šioje istorijoje yra tik vienas priekaištautojas -namuose tarnavęs sūnus. Tėvo gerumas ir gailestingumas jam yra suklupimo akmuo. Jeigu jis būtų tėvas, elgtųsi kitaip. Dabar jau abu, tėvas ir jo brolis (kurio, beje, jis taip nevadina) yra neteisūs ir verti pasmerkimo. Vyresnysis sūnus įkūnija religingumą, kuris remiasi Įstatymo raide - „niekad tavo įsakymo neperžengiau,“ - o ne Tėvo širdimi. Pierre‘as Grelot, kuriuo nemažai remiasi Ratzingeris, gilindamasis į šios parabolės prasmę, teigia, jog Jėzus čia kalba apie ypatingą grėsmę, kylančią pamaldiesiems, kuriems Dievas pirmiausia yra Įstatymas.

Be abejonės, pasakojimas apie du sūnus ir jų gerąjį tėvą turi kur kas daugiau iškalbingų detalių, o drauge ir prasminių matmenų, negu čia pavyko paliesti. Jaunėlyje pagrįstai galima būtų regėti pagonių tautas, o vyresniajame - žydus. Įsivedant Pauliaus teologines perspektyvas, sugrįžtantį palaidūną galėtume traktuoti kaip senąjį Adomą, kurį Dievas Kristuje vėl priima į savuosius namus. Juolab, kad „geriausias drabužis“, kuriuo tėvas įsako aprengti savo sūnų, graikų kalboje reiškia „pirmąjį drabužį“. Graikišku tekstu besiremianti egzegezė atveria tikrai daugybę paslėptų turtų, kuriuos vertimai neretai palaidoja.

Statykite ant tvirto pamato

Kunigas Vytautas Brilius teigia: "Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio.

Jėzus moko, kokie žmonės įeis į dangaus karalystę, tai yra kurie iš jų bus išganyti. Labai suprantamas Jėzaus palyginimas su žmogaus gyvenimo buveinės - namo - statyba. Tai didelis gyvenimo reikšmės darbas, kuris gali pavykti arba nepavykti. Kad pavyktų pastatyti gyvenimą, pirmiausia reikalingas tvirtas pagrindas, ir Jėzus kalba apie uolą. Tikroji uola - tai pats Kristus, kaip apie Jį buvo išpranašauta, tiesa, liūdnai, kalbant, kad tas tikrasis kertinis akmuo žmonių yra išmetamas. Skaudu, kad jį išmeta tikintieji, kalbėdami šventus žodžius.

Kokia gi yra Dievo valia, kad mūsų pamatas būtų tikras? Dievas mus myli, o tas, kuris myli, trokšta būti kartu. Tai ir yra pirmutinė Dievo valia, o Dievo jautimas šalia yra ir pakankamas pamatas remti žmogaus gyvenimą. Žmogus taip pat žino, kad myli Dievą, ir jausdamas Jį šalia nuolat pasitikrina, ar Dievas jo mintimis, žodžiais ir darbais džiaugiasi.

Namas ant uolos ir namas ant smėlio: pasirinkimas, lemiantis gyvenimo tvirtumą

1850 metais architektas seras Jozefas Pakstonas (Joseph Paxton) suprojektavo pastatą, kuriame 1851 metais turėjo įvykti didžioji Londono paroda. Pakstono sukurtas gigantiškas statinys anaiptol neturėjo būti nei sunkus, nei gremėz­diškas. Visa problema buvo ta, kad tuo metu nebuvo galimybės sukonstruoti tokio pastato. Didelėms struktūroms reikėjo masyvių jas prilaikančių sienų. Bet štai tada jis prisiminė vieną augalą, kurį matė dirbdamas sodininku. Tai buvo karališkoji vandens lelija. Plūdu­riuojantys šios lelijos lapai yra milžiniški, siekia iki 180 cm, ir labai plonyčiai, o kartu gana tvirti. Šio tvirtumo jiems suteikia sudėtingas rezginys apatinėje pusėje. Karališkoji vandens lelija davė Pakstonui idėją, kaip įgyvendinti savo architektūrinę svajonę. Savo projekte jis panaudojo kelis pagrindinius statramsčius, sujungtus daugelio mažų atšakų. Ir štai rezultatas: Kristaliniai rūmai, milžiniškas pasisekimas.

Tai buvo esminis posūkis architektūroje. Viešpats sukūrė dar vieną didingą pastatą - Savo Bažnyčią. „Išmintis pasistatė namus, ji išsikirto septynis stulpus“ (Patarlių knyga 9,1). Dieviškoji išmintis pastatė Dievo Bažnyčią ant septynių pagrindinių mokymų. Šios Šventojo Rašto doktrinos yra tie statramsčiai, kurie prilaiko Dievo įtvirtintą tiesos struktūrą. Tai dieviškosios, amžinosios tiesos. Nors su šiais pagrindiniais statramsčiais (doktrinomis) susijungia daugelis atšakų, tie septyni yra atraminiai „stulpai“. Šios septynios amžinosios tiesos yra Dievo apreiškimo per visą istoriją pagrindas.

Šventykla (Evangelija pagal Joną 17, 4. 11. Kristus Savo Žodyje; Kristaus malonė, plūstanti iš Golgotos kryžiaus; Kristaus sugrįžimas; Kristus - viso tikrojo poilsio ir ramybės šaltinis; Kristus - prisikėlimas ir gyvenimas; gyvasis Kristus, suteikiantis jėgą iš dangiškosios šven­tyklos; Kristus, dalijantis Dvasios dovanas, kad įgalintų Savo Bažnyčią žemėje užbaigti darbą.

tags: #evangelijos #palyginimas #apie #namo #statyba