Nevėžos ežeras - tai rytų Lietuvoje, Anykščių rajone esantis ežeras, nutolęs apie 5,5 km į šiaurės vakarus nuo Skiemonių ir 9 km į pietryčius nuo Anykščių. Ežeras yra svarbi vandens turizmo dalis, ypač mėgstantiems plaukti baidarėmis.
Nevėžos ežero panorama. Šaltinis: Wikipedia
Bendroji informacija apie Nevėžos ežerą
- Plotas: 163 ha
- Vidutinis gylis: 4,77 m
- Didžiausias gylis: 8,9 m (pačiame ežero viduryje)
- Krantinės linijos ilgis: 10,3 km
- Altitudė: 112,7 m
Pietinė ežero pakrantė ištisai apaugusi mišku, kitur plyti pievos. Vyraujantis dirvožemio tipas - priemoliai. Ežero krantai labai statūs, kai kur iškilę net 30 metrų virš vandens paviršiaus. Ežero konfigūracija ilga ir siaura, ilgis iš vakarų į rytus - 3,85 km, plotis - iki 1,55 km. Dugno paviršius gan vienodas: visur dumblėta, netgi vakarinės ežero dalies atabrade.
Hidrografija
Į Nevėžą įteka keli upeliai (Lukna, Kulševa), o išteka (pietinėje ežero dalyje) Nevėža, kuri netoli Kurklių įteka į Virintą, o toji savo ruožtu ties Zaviesiškiu - į Šventąją. Nevėža yra pratakus ežeras.
Gyvūnija
Nevėža yra pratakus ežeras, tad jame gyvena nemažai įvairių žuvų: lydekų, ešerių, pūgžlių, karšių, plakių, raudžių, kuojų, strepečių, meknių, šapalų, gružlių, karosų, karpių, kirtiklių, ungurių, aukšlių. Ežerą galima priskirti kuojinio lydekinio tipo ežerams, nes daugiau kaip 40 procentų visų meškeriojamų žuvų sudaro kuojos. Gana nemažai sužvejojama lydekų.
Lydeka - viena iš Nevėžos ežere gyvenančių žuvų. Šaltinis: AM.LT
Apylinkės ir kaimai
Prie Nevėžos įsikūrę kaimai: Gabrėlai, Vaiveriškiai, Vaišviliškiai, Antežeris, Nagurkiškiai, Palionys, Palukniai, Paežeriai I. Plaukiant baidarėmis krantuose (ir apylinkėse) galima išvysti mišką Aukštadvaris, Aukštadvario mišką, Palionis, Naguriškius, Antežerį, Gabrėlus, Mūrus, Verbuvką, Šerelinę, Užunvėžius, Pagoję, Užušiles, mišką Kurklių šilas, Pameliją, Gražiavietę, Kurklius II, Buteikius, Starkiškes, Buteikių mišką, Kališkas.
Vandens turizmas Nevėžos upe
Nevėžos vandens turizmo maršrutas yra puikus pasirinkimas mėgstantiems aktyvų poilsį gamtoje. Siūlomas baidarių maršrutas, plaukiant baidarėmis, kajakais, plaustais ar kanoja Nevėžos upe. Upės žemėlapiai ir Google Maps gali būti naudingi planuojant kelionę.
Nuo čia ir tęsėme ekspediciją, kurią vadinome „Pragiedruliai“ virš Nevėžio“, gal dar tiksliau pasakytume - Nevėžyje. Leidomės žemyn veik netekančia, tamsiai paslaptinga, lūgnėmis, lelijomis ir kitais žolynais smarkiai užaugusia upe. Šiek tiek vingių, nemažai visai tiesių, veik sustingusių atkarpų, nuostabi brasta, akmenynai ir pora suirusių užtvankų, kur per srovės pralaužtus siaurus vartus plaukiant tykojo nemenki pavojai. Kriokliu krintančioje srovėje riogsojo ne tik akmenys, bet ir mediniai kuolai. Iš tiesų čia lėčiausia Lietuvos upė.
Nors aplinkui slenka lietaus pritvinkę debesys, tolumose dunda griaustiniai - pragiedruliai virš Nevėžio. Gėrimės pakrančių ąžuolais, milžiniškais žilvičiais. Kartais oras tiesiog pakvimpa medumi - praplaukiame liepynus. Vis kyla, pasislepia ir vėl atsiranda pilkieji garniai. Kelis kartus savo spalvotu švarku šmėkšteli, ciksėdamas prie pat vandens praskrenda tulžys. Visai prieš pat mūsų laivės nosį iš dešiniojo kranto į vandenį neria ir palengva upę perplaukia keliašake ragų karūna pasidabinęs elnias. Paslaptingas pasaulis...
Maloniai nustebina šalia miestuko pasikeitęs upės veidas: atsiranda smagi srovė, vaga susiaurėja, stūkso didžiulis akmuo, aplinkui dar keli mažesni, žemiau rėva, atodanga su urvinių kregždžių kolonija.
Kultūrinis paveldas ir istorija
Liepos 7-9 dienomis įvyko kraštotyrinė ekspedicija Nevėžiu, istorinės upės pakrantėse ieškant kan. Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimo ir kūrybos pėdsakų. Taip pažymėti „Pragiedrulių“ šimtmečio metai. Valaktėliuose, kur Vaižgantas kunigavo 1902-1905 m., jis susapnavo pranašingą spaudos laisvei sapną, skelbė Dievo žodį ir kūrė dailiąją literatūrą, straipsnius tautinio atgimimo laikraščiams. Gėrimės Nevėžio aukštupiu. Tikrai gražu.
Eidami aplinkui, šventoriuje surandame krėslą, sparnuotą sostą, už Nevėžio tilto - iš ąžuolo drožtų sparnuotų angelų papuošimais, panašiais į sfinksus, padabintą sceną, poilsio parką.
Šeteniuose žengėme šviesos nutvieksta pieva prie baltutėlio svirno. Jis pasilikęs iš garsaus Liaudos bajorų dvaro, Nobelio premijos laureato rašytojo Česlavo Milošo gimtinės. Įrašai metalinėse knygų formos skyduose, parko medžiai, tolimas ir tamsus Nevėžio atspindys. Isos slėnis. Taip pavadinta Č. Milošo biografinė knyga - viena nuostabiausių. Keliaujame tolyn, šmėsteli didinga Apytalaukio bažnyčia, ir po valandėlės mes jau Kėdainiuose - kunigaikščių Radvilų viešpatijoje.
Įdomūs faktai
Panevėžys, didžiausias prie Nevėžio išsistatęs miestas, Aukštaitijos sostine pavadinamas. Kadaise didmiestis, dabar gi šimto tūkstančių gyventojų nebeturintis, gerokai susitraukęs, uždarytų pramonės milžinų mūrais stūksantis, kukliai aptilęs. Kaip ir garsusis prekybos centras „Babilonas“, kuris savo pozicijas konkurentams užleido ir menkame pastate savo atmintį glaudžia. Karalystės iškyla ir sumenksta.
Prisiminėme Vaižganto sapną - liūtyje, sutemose užklydęs pro šalį vieškeliu keliavęs caras su palyda ir apsinakvojęs klebonijoje, o rytą buvęs tarpduryje Vaižganto sučiuptas į glėbį. Kunigas tikino: nepaleisiąs, kol imperatorius negrąžinsiąs spaudos ir mokyklų lietuviams. Caras tik nusišypsojęs - tai juokdarys, tegul būna taip, kaip nori. Ir iš tiesų, po poros dienų nuvykęs į Panevėžį, kunigas sužinojo, kad lietuviams sugrąžintas laisvas žodis.
Šventybrastyje galima jaustis ten, kur apsigyveno iš svarbiausios baltų šventvietės Prūsijoje su šventa ugnimi ir kitomis relikvijomis pasitraukęs vyriausiasis žynys Krivių Krivaitis. Maža bažnytėlė, pakalnėje paminklai Nepriklausomybei bei 1863 m. sukilėliams su mįslingu įrašu: „Šlovė nugalėtiems“. Šlaite - keturi milžiniški ąžuolai. Stovint milžinų ūksmėje, užplūsta pasididžiavimas mūsų tauta, kuri atsilaikė prieš kraujuose Jeruzalę skandinusius kryžiuočius. Gali suprasti, kaip skaudu buvo dėl prūsų genčių, kurias sunaikino tie žiaurūs riteriai. Leidosi iš aukštybių pajautos, mistiniai išgyvenimai, tarsi tyliai rymant senovės šventykloje, kur senovės dievus prisimenam ir savo tautyste pasidžiaugiam.
Prie paminklo kunigaikščiui Radvilai prisimename Vaižganto „Pragiedrulių“ epilogą, legendą apie Alaušo varpą. Ten kalbama apie Svėdasus valdžiusį Radvilą, nuožmų didiką, kuris varpinės bokštą nugriovęs, o varpą įmetęs į giliausią ežero sietuvą, katalikų tikėjimą į Kalvino paskleistas tiesas išmainęs. Todėl nei jis, nei jo dukra paslaptingame pakrantės dvare naktimis neužmigdavę, ramybės neturėję, mat vis aidėjo varpo balsas: „Vyručiai, nemeskit senovės.
Šiek tiek po septynių prie sodybos vartų mūsų jau laukė paslaugus vyrukas Edvinas su baidare. Po geros valandėlės buvome Naujamiestyje, tuoj už karaimų-žydų kapinių smėlingame paplūdymyje įleidome baidarę į tamsų Nevėžio vandenį. Pasak Stepono Kolupailos matavimų - 122-as kilometras nuo žiočių.
Visus darbus apmušę, pasistiprinę čia mėgstama koše, vaistažolių arbata vakarą pašventėme Vaižgantui, jo kūrybai, tikėjimo klausymams, upių ir kitoms pasaulio įdomybėms. Laužas traškėjo, dainos aidėjo, sutartinas mintis pakeisdavo švelnūs ginčai - ir vidurnaktis į naują dieną mus palydėjo. Tikrai nesigailėsi!
Stabtelim prieplaukoje prieš Krekenavą. Čia regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė atostogauja, o jos kėdėje sėdi ne koks svetimas žmogus, bet svėdasiškis Julius Auglys. Svėdasiškis svėdasiškį ir iš nosies pažįsta! Tuoj parodo Nevėžio upės žavesiu persmelktą parko ekspoziciją. Norėjosi ilgėliau paviešėti, išgerti kavos, bet laikinasis direktorius skuba - reikia popierius tvarkyti, jų tiek daug. Atsisveikiname, įkopiame į apžvalgos bokštą. Slėnio pievose ganosi karvės, banguoja javų laukai, netoli stūkso aukšti bazilikos bokštai, dabar uždengiami tauriu ir brangiu gelsvumu spindinčia vario skarda.
Stabtelim tuoj už tilto - dešinėje gera, nors privati, vieta pasimaudyti. Neriam, neriam. Bet baidares iš mūsų paimti gali tik visuomeninėje teritorijoje, tad dar kokį puskilometrį leidžiamės žemyn ir ištraukiame raudonšonę „Vistą“ miestelio poilsiavietėje. Muziejaus vedėjas vaišina arbata, dar prisimename sodybos istoriją, turtingus ūkininkus Vidugirius, kurie prieš šimtmetį garsėjo puikiausiais sodais. Keturios sumanaus ūkininko dukros skirtingais gyvenimo kelias pasuko, tekėdamos ūkį į dvi dalis perskėlė, abi šeimos Sibiro tremtį patyrė, o vėlesni palikuoniai likusius pastatus muziejui užleido.
Ties Krekenava pervažiavę Nevėžio tiltą, sukame jau kairiuoju krantu besidriekiančiu plentu. Kažkur tolumose pasilieka liaudies apdainuota „Karčema ružava“. Dešinėje keliukas į praeities šventvietę - ten Burvelių šventieji alkakalniai, mistinis akmuo. Pagaliau ir mano išsvajotas Šventybrastis.
Anapus upės stūkso Šv. Jurgio bažnyčia, čia pat - pėsčiųjų tiltas, o prieplaukoje uosto šlovę menantis rekonstruotas prekybinis laivas - vytinė „Vėtra“.