Vaikystėje esame priklausomi nuo mus supančių žmonių. Žmogus neišsirita iš kiaušinio ir pats savęs neužaugina. Kad ir kaip mus mylėtų tėvai, vis tik jie yra žmonės, o žmonės daro klaidų. Net ir tada, kai jų ketinimai būna patys geriausi.
Net ir suaugę kiekvienas iš mūsų kaltiname savo tėvus dėl įvairiausių savo pačių santykių, vaikų auklėjimo ar apskritai gyvenimo nesėkmių. Tad jei atrodo, kad jūsų šeima vis dar netiesiogiai veikia ir jūsų santykius su antrąja puse, net ir praėjus ne vienai dešimčiai metų, kuomet užvėrėte jų namų duris ir pradėjote kurtis savarankišką gyvenimą, tikriausiai esate teisūs.
Genai, kuriuos paveldite iš savo tėvų, turi didelės įtakos jūsų asmenybei ir santykiams su kitais žmonėmis. Genai atsakingi už tai, kaip mums sekasi mokykloje, kaip sutariame su aplinkiniais bei tai, kokį gyvenimo kelią pasirenkame.
Prieraišumo Teorija: Kaip Ankstyvieji Santykiai Formuoja Asmenybę
Kodėl vienų žmonių santykiai pasižymi darna ir atvirumu, o kitų vyrauja emocinis šaltis ar nestabilumas? Žmogaus asmenybės raidai įtaką daro įvairūs veiksniai, tokie kaip genetika, ekonominiai aspektai ar šeimos sudėtis. Tačiau vienas svarbiausių faktorių yra ankstyvieji santykiai su tėvais ar kitomis globojančiomis figūromis.
Psichologė G. Gutauskienė primena, kad yra išskiriami keturi pagrindiniai prieraišumo tipai: saugaus prieraišumo, vengiamo prieraišumo, ambivalentiško (populiarioje kultūroje dar vadinamo nerimastingu) prieraišumo bei dezorganizuoto prieraišumo. Prieraišumas - tai ilgalaikis, emociškai reikšmingas ir priklausomas ryšys, susiformuojantis tarp vaiko ir jo tėvų.
Prieraišumo Stiliai
Nuo santykio bei to, kiek atliepiami vaiko poreikiai, priklauso ir besiformuojantis vaiko prieraišumo stilius. Prieraišumo stilių turi kiekvienas žmogus, tačiau svarbu prisiminti, kad nebūtinai atitinkame vieną prieraišumo tipą - tai greičiau kaip tam tikras kontinuumas, kadangi nė vienas negalime jaustis 100 procentų saugus arba nesaugus.
- Saugus prieraišumo tipas: Tokiu atveju tėvai yra pasiekiami, kai vaikui jų reikia, kuria saugumo jausmą, kai vaikas išsigąsta ar yra stresą kelianti situacija, kartu skatina tyrinėti pasaulį ir aplinką, domisi ir jautriai rūpinasi vaiko poreikiais bei jausmais, atliepia juos, kartu padėdami priimti emocinę patirtį ir ją kontroliuoti.
- Nesaugus vengiantis prieraišumo tipas: Šio prieraišumo tipo kontekste reiškiantis vaiko prieraišumo elgesiui (kai vaikas siekia dėmesio, serga, yra sužeistas ir kt.) tėvams sukyla nerimas, pyktis, jie atsiriboja nuo vaiko ir tampa emociškai šalti.
- Nesaugus ambivalentiškas prieraišumo tipas: Šio prieraišumo tipo kontekste tėvai stengiasi pasirūpinti savo vaiko poreikiais, tačiau daro tai nenuosekliai. Jie nėra nuolat dėmesingi: tam tikrais epizodais santykyje su vaiku jie jo poreikius atliepia, tačiau kai kada nejautriai, uždelstai reaguoja į vaikui kylančią įtampą arba ją visai ignoruoja.
- Nesaugus dezorganizuotas prieraišumo tipas: Šio prieraišumo stiliaus kontekste tėvai tampa vaiko nerimo šaltiniu ir negali vaikui suteikti reikiamo saugumo jausmo: jie yra gąsdinantys (pvz., smurtaujantys ar apleidžiantys) arba patys išsigandę, patyrę įvairias traumas ir negalintys atliepti vaiko poreikių.
Prisirišimo teorija: kaip vaikystė veikia gyvenimą
Svarbu ugdyti sąmoningumą, gebėjimą kurti saugius santykius su kitais bei atsparumą. Psichologė pabrėžia, jog svarbu suprasti, kad prieraišumo tipai nėra nekintantys, be to, žmogui gali būti būdingas ne vienas prieraišumo tipas.
„Idealiu atveju, kai vaikystėje tėvai ar globėjai sukuria tokią dermę, kad visi šeimos nariai rūpinasi vieni kitais, o vaiko poreikiai, atsižvelgiant į jo raidos amžių, nuosekliai atliepiami, formuojasi saugaus prieraišumo tipas“, - sako psichologė. Pasak G. Gutauskienės, saugiai prisirišantys žmonės kuria sveikus bei abipusiai vertingus ryšius, gerai jaučiasi bendradarbiaudami su kitais bei būdami vieni.
Ji primena prieraišumo teorijos pradininko J. Bowlby mintį, jog jau ankstyvoje vaikystėje formuojasi tam tikri vidiniai elgesio modeliai bei nuostatos apie save. „Ankstyvosios mūsų patirtys lemia nervų sistemos veiklą, taigi atsižvelgiant į tai, kaip su mumis buvo elgiamasi, formuojasi mūsų gebėjimas reguliuoti emocijas“, - aiškina G.
Toksiški Tėvai ir Jų Įtaka Vaikams
Toksiški tėvai - plati, daug aspektų apimanti sąvoka. Jiems gali būti būdingi psichinio, fizinio arba emocinio smurto proveržiai. Pagaliau toksiški tėvai ganėtinai dažnai būna nuo ko nors priklausomi, pavyzdžiui, nuo alkoholio. Paprastai tokių tėvų tėvystės įgūdžiai - labai menki.
Gyvendami su tėvais, kurie neturi jokios atjautos, geba tik reikalauti, bet ne duoti, yra žiaurūs ir negailestingi, vaikai tiesiog privalo ieškoti būdų, kaip išgyventi, - kitos išeities jiems nėra. Nepalankioje aplinkoje augantys vaikai su gyvenimo negandomis išmoksta kovoti įvairiai, ir tai visiškai suprantama.
Vaikai, užaugę šalia toksiškų tėvų, labai dažnai išsiugdo kone antgamtišką gebėjimą pajausti kitų žmonių nuotaikas. Tie, kuriems teko augti auklėjamiems toksiškų tėvų, labai dažnai būna linkę į perfekcionizmą. Toksiškų tėvų aplinkoje augusiems žmonėms būdingas noras pasitarnauti, padėti, būti bent kuo nors naudingiems.
Kai kurie toksiškų tėvų vaikai yra linkę pernelyg toleruoti nederamą kitų žmonių elgesį. Svetainėje verywellmind.com rašoma, kad į konfliktus nelinkę veltis alkoholikų ir į smurtą linkusių tėvų vaikai. Palaipsniui jie išmoko su tuo susigyventi, tai priimti, išlikti tolerantiški - tokie ir liko.
Trianguliacija: Vaikų Įtraukimas Į Tėvų Konfliktus
Perkelia savo naštą vaikams Neretai tėvai užuot sprendę konfliktus tarpusavyje ar išsakę parteriui tai, kas jam / jai nepatinka, įtraukia į tai savo vaikus. Konfliktai su partneriu ir netenkinantys santykiai visada kelia nerimą ir įtampą abiem poros pusėms, kurios norima atsikratyti visais įmanomais būdais.
Ir gana didelė konfliktuojančių tėvų dalis nerimo problemą sprendžia jiems prieinamiausiu būdu, tuo, kuriuo savo konfliktus spręsdavo jų pačių tėvai - t. y. nuleisdami „garą“ vaiko akivaizdoje negirdint partneriui, nuteikinėdami vaiką prieš partnerį, taip jam keršijant, tiesiogiai prašydami vaiko paramos bei užuojautos ir pan.
Taigi, trianguliacija gali būti tiek labai aiškiai išreikšta, tiek ir ne taip akivaizdžiai pastebima ir gali pasireikšti, atrodytų, nereikšmingais tėvų pasisakymais vaiko akivaizdoje apie savo partnerį, tačiau verčiančiais vaiką jaustis atsakingu už tėvų tarpusavio santykių puoselėjimą ar atstatymą.
Tėvai taip pat gali išnaudoti savo vaikus, siekdami dėmesio, užuojautos ir paramos, kurios negauna iš partnerio. Arba jie gali įtraukti savo vaikus į konfliktą, kad įgytų pranašumą ar priverstų savo partnerį jaustis blogai.
Tačiau toks vaiko įtraukimas į tėvų konfliktinius tarpusavio santykius skatina vaiką palaikyti kažkurio iš tėvų pusę ir tokiu būdu nutolti nuo kito iš tėvų, dėl ko blogėja jų tarpusavio santykiai. Tėvai turėtų suprasti, kad vaiko įtraukimas į konfliktus, nors ir gali laikinai sumažinti jų pačių išgyvenamą įtampą ir nerimą, niekada nepadės išspręsti konfliktų su partneriu.
Netinkamas Auklėjimas ir Jo Pasekmės
Įkalindami vaiką meilės narve, tėvai trukdo suvokti ir įsisavinti visuomenės elgesio normas. Jie tučtuojau pildo kiekvieną vaiko reikalavimą, dažnai tuos norus netgi iš anksto atspėdami. Jie vaikui viską atleidžia, galvoja ir daro vietoje jo.
Netinkamo auklėjimo vaikui primestas infantilumas pasireiškia sulėtėjusia priešakinių smegenų funkcijų raida, ir jeigu laiku neatkreipsime į tai dėmesio, procesas gali įgauti negrįžtamą pobūdį. Problema ypač išryškėja vaikui atėjus į mokyklą.
Kaip Gerinti Santykius Su Tėvais
Deja, bet laiko atgal atsukti nebeįmanoma, bendravimo įgūdžių mus nuo pat mažens moko patys artimiausieji. Galiu tik spėlioti, kas dedasi šiandien jų viduje, kodėl po darbų jie tokie nuvargę, kad negali tau skirti laiko pokalbiui. Tačiau iš to trumpo jų bendravimo modelio apibūdinimo spėju, jog jie rūpinasi tavimi taip kaip geba.
Pabandyk pati žengti pirmą žingsnį: pasidomėk kaip praėjo diena, kas nutiko smagaus, kas sukėlė negatyvių jausmų, klausk nuomonės apie dalykus, kurie jiems svarbūs, domėkis sveikata, orų prognozėmis, receptais ar savaitgalio planais. Tokiu būdu pakalbintas kiekvienas pašnekovas, net ir nenusiteikęs bendravimui, jausis pamalonintas, juk smagu kažkam rūpėti, smagu kai išklausoma tavo nuomonė.
Tikriausiai nėra unikalių taisyklių, nusakančių bendravimo subtilumus. Tačiau šioji, kurią tau paminėjau, t.y. nuoširdus domėjimasis kitu asmeniu, gali tau atverti daug kelių į suartėjimą su kitu žmogumi.