Lietuvos dvarai, anksčiau buvę ūkiais, šiandien atlieka svarbią kultūrinę misiją - buria vietos bendruomenes, šviečia ir moko. Tačiau Ilzenbergo dvaras (Rokiškio r.) išsiskiria tuo, kad čia, kaip senovėje, klesti ir ūkis, ir kultūra.
Šio dvaro istoriją 1515 m. pradėjo rašyti baronas Berntas fon Kersenbrokas, įkūręs dvarą ant kalvos virš dviejų ežerų - Ilgės ir Apvalaso. Dvaro pavadinimas kilo iš vokiškų žodžių „Ilsen berg“, reiškiančių Ilzės kalną.
Ilzenbergo dvaras. Šaltinis: wikipedia.org
Dvaro istorija ir savininkai
Po barono Kersenbroko dvaras pakeitė ne vieną šeimininką. 1863 m. jį įsigijo vokiečių kilmės Carinės Rusijos inžinierius N. N. Fuchsas, kuris perstatė dvaro rūmus, išlikusius iki šių dienų. 1896 m. dvaro savininku tapo LDK bajoras Eugenijus Dimša su žmona Livija Majoresku, tačiau interjerui įrengti pinigų pritrūko.
Atkūrimo darbai
Naujasis rūmų savininkas Vaidas Barakauskas pradėjo rūmų atstatymą, tyrinėdamas XX a. pradžios vėlyvojo klasicizmo stilių ir domėdamasis to meto medžiagomis. Rūmų vidus sukurtas nepriekaištingai, visos patalpos dekoruotos skirtingai, naudojant kokybiškas medžiagas, atvežtas iš Italijos.
Dizaineriams nereikėjo saugoti aliejiniais dažais išdažytų sienų ir grindų, likusių nuo tarybinių laikų, tad darbuotasi tiesiog kūrybiškai ir siekiant deramo rūmų išorei vidaus rezultato. Kaip ir dera to laikmečio dvaruose, visos patalpos skirtingai dekoruotos, niekur nesikartoja jokie apdailos elementai, medžiagos kokybiškos ir ilgaamžės, dauguma jų atvežtos iš Italijos. Įspūdinga grindų marmuro mozaika, mozaikinis parketas su medžio dekoro intarsijomis, dekoratyvios salių sienos su tekstilės ar šilko tapetais, auksuotas lubų gipso dekoras. Dalies sienų apdaila atlikta „venecijietiško“ glaisto technika, kai kur suformuotos kesoninės lubos.
Baldai ir interjero detalės atvežti iš Italijos, pagaminti pagal XIX a. pabaigos - XX a. pradžios klasicizmo stilių. Vytauto Landzbergio vardo bibliotekoje yra 130 iš 137 jo išleistų leidinių. Po Antrojo pasaulinio karo dvaro sodyba atiteko kolūkiui, o vėliau - Panevėžio „Ekranui“ ir elektros tinklų įmonei. 1992 m. dvaras perėjo į Valstybinio turto fondą ir buvo apleistas.
2003 m. sodyba tapo Vaido Barakausko nuosavybe. Po 8 metų, gavus leidimus ir surinkus istoriją, prasidėjo dvaro atkūrimo darbai. Dvaras atstato visus istorinius akmens mūro statinius, atkartojant autentiško mūro techniką. Oficina, amatų namas, pirtis, arklidės, tvartas, svirnas, rūkykla kuria darnią ir gražią aplinkos visumą, emocijomis sėkmingai grąžina dvaro lankytoją į senus laikus, nors dauguma pastatų atstatyti tiesiog nuo pamatų.
Romantikos pojūtį teikia ir tai, kad pastatai nestovi viename kieme, jie išsimėtę po visą 14 hektarų angliško tipo parką, kuris vienoje pusėje galiausiai sėkmingai susilieja su natūralios gamtos dalimi ir užsibaigia prie Ilgės ežero. Dvaro pasididžiavimas ir nuostabi Meilės sala, už kurios jau gyvena mūsų kaimynai latviai. Pakeliui į salą apžiūrime žymių Lietuvos ir Latvijos skulptorių darbus, skirtus Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Trys ideologiniai Vaido Barakausko žodžiai „Meilė Harmonija Dvariškumas“ vis labiau tampa suvokiami, pastebimi ir prasmingi.
Gamtosauga
Dvare saugoma natūrali gamta, čia gyvena du reti, į Raudonąją knygą įrašyti faunos atstovai: niūraspalvis auksavabalis ir skiauterėtasis tritonas. Taip pat čia galima pamatyti daug garnių, gervių. Tilteliu galima pasiekti Meilės salą ir prisiekti amžinąją meilę prie Ilzės ąžuolo.
Ilzenbergo parkas. Šaltinis: muziejusrokiskyje.lt
Meniniai akcentai
Ilzenbergo dvare išskirtinė vieta tenka meninės kalvystės darbams: vartai akmenų tvoroje, istorinių patrankų kopijos, apžvalgos aikštelių ir rūmų tvorelės, rūmų laiptinės turėklai ir šviestuvas. Parke pamatysite tikslią Stelmužės ąžuolo kamieno kopija. Mąstelyje 1:1 su nuorodomis į svarbias Lietuvai ir Ilzenbergo dvarui datas toje kamieno apimtyje, kokioje Stelmužės ąžuolas tuo metu buvo.
Tarp šimtamečių ąžuolų Ilzenbergo dvaro gyvenimas persirito į II-ąją tūkstantmečio pusę ir tęsiasi puoselėjant visas praeities tradicijas. Prie centrinių dvaro vartų stovi jo 500 metų giminaitis, o dar kitoje vietoje įdomi Stelmužės ąžuolo kamieno tiksli kopija. Mąstelyje 1:1 su nuorodomis į svarbias Lietuvai ir Ilzenbergo dvarui datas toje kamieno apimtyje, kokioje Stelmužės ąžuolas tuo metu buvo. Iš abiejų skulptūros pusių iš Stelmužės ąžuolo gilių pasodinti jo vaikai.
Dvaro veikla
Dvare vyksta koncertai, vaikų vasaros stovyklos, skalikų parodos, maisto degustacijos, vedamos ekskursijos, kuria menininkai. Prasideda ūkiškoji dvaro dalis, dėl kurios dvaras ir išsiskiria iš viso Lietuvos dvarų konteksto. Prižiūrima daugiau kaip 550 ha nuosavos dirbamos žemės ir pievų. Ir tai vienintelis dvaras Baltijos šalyse bei vienas iš nedaugelio Europoje atgimęs ir ūkininkaujantis natūralios žemdirbystės principais.
Augalai tręšiami natūraliomis organinėmis trąšomis, galvijai ir paukščiai šeriami pašaru užaugintu ir pagamintu ūkyje, laukai apsodinami taikant sėjomainą ir taip natūraliai išauginamas geras derlius. Pasaulio gamtos fondas 2019 m. ūkį pripažino nacionalinio konkurso nugalėtoju - Baltiją tausojančiu ūkiu. Ūkyje vystoma augalininkystė, sodininkystė, gyvulininkystė yra įvertinta tarptautiniu ekologinio ūkio (EKO) sertifikatu.
Čia auginamos grūdinės kultūros: grikiai, kviečiai, rugiai, avižos, ankštinės - žirniai. Istoriniame sode auga jaunos obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, o taip pat šilauogės, serbentai, agrastai. 2019 m. įveistas ir vienas didžiausių Lietuvos vynuogynų.
Šiai dienai dvare dirba apie 40 žmonių, ūkis visiškai veikia, gaminama per 100 produktų iš pieno, mėsos, daržovių, kuriems visos žaliavos užaugintos ūkyje. Dvaras turi savo firminę parduotuvėlę, bet produktai pasiekia ir įvairiausius prekybos centrus. Mat dvaras turi ir savo medų, ir net savo vandenį. Pernai dvare buvo pasodinta 1200 vynmedžių.
Čia augančios veislės tinka Lietuvos gamtinėms sąlygoms ir gali atlaikyti net iki 35 laipsnių šaltį. Jos atsparios miltligei, o tai labai aktualu ekologinio ūkininkavimo principais besivadovaujančiam Ilzenbergo dvaro ūkiui. Daržai ir sodai driekiasi dar toliau. Kiemas pilnas žemės ūkio technikos. Pakeliui pakalbiname triušius, o kleketuojančios vištos pakalbina mus. Karvių banda dar ganosi - pagal senovinius standartus atstatytos karvidės kol kas tuščios - gyventojos sugrįš sulaukę prastesnių orų. Trys ar keturios taksytės loja garsiai, bet aplink kojas pinasi draugiškai - dvaro sargės.
Pirmasis renginys šiame dvare įvyko 2017 m. Ūkis veikia jau nuo seniau, bet veiklos dar tik įsisiūbuoja. Taigi dvaras yra atviras visoms iniaciatyvos, turi erdvių bet kokioms veikloms, tad kviečia visus, kam būtų įdomu tapti jo partneriais, draugais, čia kurti, rodyti savo meną, vesti edukacijas ar įgyvendinti pačias keisčiausias iniciatyvas.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1515 | Baronas Berntas fon Kersenbrokas įkūrė dvarą |
| 1863 | Inžinierius N. N. Fuchsas įsigijo dvarą ir perstatė rūmus |
| 1896 | LDK bajoras Eugenijus Dimša tapo dvaro savininku |
| 2003 | Vaidas Barakauskas įsigijo sodybą |
| 2017 | Įvyko pirmasis renginys dvare po atstatymo |
Kelias į Salų miestelį (Rokiškio r.), įsikūrusį Dviragio ežero glėbyje, ypač vaizdingas, aplink išsimėčiusios sodybėlės jaukios ir sutvarkytos. Bet dar ypatingesnės pačios Salos, o tiksliau 74 hektarų sala - juk jos kontūrai labai primena visos Lietuvos kontūrą. Į šį nuostabų gamtos kampelį galima patekti tiltu, arba specialiai supiltu pylimu, o iki Salų dvaro, kurio šiandiena ir istorija čia mus ir atvilioja, galima atplaukti ir plaustais iš poros turizmo sodybų. O kad būtent čia dar buvo filmuotas ir vienas mano pačios mylimiausių lietuviškų filmų „Širdys“, aš sužinosiu jau vėliau. Salos Strijkovskio „Kronikoje“ paminėtos jau 1450 m., kai dar priklausė didikams Kęsgailoms. Greičiausiai šie Žemaitijos bajorai jas gavo dovanų iš Vytauto Didžiojo. Kiek vėliau, bet sunku pasakyti, kuriuo tiksliai metu, jos atiteko Radviloms, kurie čia ir pastatė pirmuosius medinius dvaro rūmus. Tiesa, patys čia nerezidavo, atvažiuodavo tik medžioti, mat aplinkiniuose miškuose buvo daug žvėrių ir netgi gyveno meškos, kurios, anot pasakojimų, dar saugojo ir dvarą. Dabar meškų nėra, bet salą pamėgę žalčiai, o jos tylą kartas nuo karto sutrikdo ypatingai baubiantis paukštis baublys. Kas jį girdėjo, žino, kad giesme ar čiulbėjimu tai pavadinti būtų tikrai sunku.
Salų dvaras. Šaltinis: rokiškis.lt
„Kaip dvaras atitenka Marikoniams yra dvi istorijos, - pasakojimą tęsia Audronė, - Viena siejama su Bonos Sforcos, kunigaikštytės iš Milano, santuoka su Žygimantu Senuoju, kuriam tuo metu buvo jau 51- eri. Taigi, kai Bona Sforca Lenkiją nusprendė pasiekti laivais, o ne karietomis, sakydama, kad tai stipraus midaus ir miškų kraštas, į jos renkamą palydos svitą pateko ir Marikoniai. Nieko keisto: į Milaną atvykę Marikoniai labai susidraugavo su Sforcų gimine ir netgi gavo grafų titulus. O štai Bonai atvykus į Lietuvą, prie jos jau gretinasi Radvilos. Jie įvertina, kad tai moteris gimusi valdyti vyrus ir dar turinti didelę įtaką Lenkijoje, kurioje Radvilų įtaka menka. Taigi visi draugauja tarsi turėdami interesų, o drauge atvykusiems Marikoniams, čia neturėjusiems jokių turtų, irgi reikia kažką daryti. Vienas jų veda Barborą Radvilaitę ir gauna šį dvarą dovanų. Kita istorija kitokia ir ji byloja tai, kad 1661m. Fredianas Marikonis šį dvarą tiesiog nusiperka, o vėliau jis atitenka Kristupui Marikoniui. Po to šeimininkai keičiasi, bet Marikoniai tarp šeimininkų būna tris kartus. Paskutinis Marikonis Marcijonas su savo žmona Aleksandra Tyzenhauzaite turi du sūnus Benediktą ir Ignotą. Benediktas išeina užkuriais į Taujėnų dvarą, veda Radvilų dukrą M. Radvilaitę, o Ignotas lieka Salose. 1806m. medinis dvaras griaunamas, ir įdomu tai, kad abu broliai pasikviečia tą patį architektą iš Italijos Piero de Rosso, kuris jiems ir suprojektuoja naujus dvaro rūmus. Todėl šie...