Kas yra GAL: giluminis žvilgsnis į fenomeną

GAL - tai terminas, kuris gali turėti įvairių reikšmių priklausomai nuo konteksto. Šiame straipsnyje panagrinėsime kelis skirtingus GAL aspektus, nuo muzikos ir meno iki filosofinių apraiškų kasdieniame gyvenime.

GAL muzikoje ir mene

Lietuviškos chorinės muzikos tradicijos yra gilios, ir dažnai girdime nuomones, jog ji yra aukšto lygio. Pavyzdžiui, pirmajame nacionalinės chorų „Eurovizijos“ atrankos koncerte KTU choras „Jaunystė“ atliko Ramūno Difarto kūrinį „Mes laimingi“. Komisija neliko abejinga jaunatviškam KTU choro pasirodymui. „Šitiek jaunimo, ir kaip gražiai judėjo!“, - susižavėjusi „Jaunystę“ gyrė etnomuzikologė Zita Kelmickaitė.

„Judesys įneša gyvumo. Nors kai kurie skeptikai ir linkę mūsų pasirodymus vadinti „popsiniais“, bet duok, Dieve, kad visi taip gerai tą „popsą“ atliktų. Juk judesį turi padaryti visas choras - 40 žmonių - sinchroniškai, o tai yra pakankamai sudėtinga“, - teigia D. Beinarytė. Optimizmu trykštanti „Jaunystės“ choro vadovė, paklausta, kas jai suteikia energijos nenuilstamai dirbti, siekti naujų iššūkių, atsako, jog viską lemia meilė muzikai.

„Žmonių noras dainuoti, suteikti kitiems džiaugsmo yra pagrindinis variklis. Juk tokia ir yra gyvenimo prasmė - sukurti daug gražių akimirkų“, - sako maestro Danguolė Beinarytė. Tačiau tai ir yra įdomu - visai naujas patyrimas“, - prisipažįsta Mažena. Nors merginos pripažįsta, kad konkurentai - stiprūs, „Jaunystės“ sėkme jos tiki.

Lietuviškos chorinės muzikos tradicijos - gilios. Girdime nuomones, jog ji yra aukšto lygio. Tad gal realu tikėtis, kad chorų „Euroviziją“ laimės choras iš Lietuvos? „Neišskirčiau Lietuvos, visoje Europoje chorai yra pakankamai stiprūs. Pavyzdžiui, estų chorinio dainavimo tradicijos - labai stiprios.

GAL kasdieniame gyvenime: kičas ir vertybės

Kičas graužia tikrąsias vertybes ir įsiskverbia į jų vietą įvairiose srityse, net socialiniame gyvenime ar žmonių santykiuose. Taip teigia į kičo reiškinį besigilinantis muzikologas Edmundas Gedgaudas. Dabar jau nebesivaržoma apie save kalbėti superlatyvais.

„Dar yra savęs pateikimo, sureikšminimo kičas, ypač kai tai patenka į viešumą - televiziją ar žurnalus. Tai, kas buvo gyvenimo marginalijose, pakraščiuose, laikoma prastu tonu, neišsiauklėjimu, dabar pateko į centrą", - sako E. Gedgaudas. Sakoma, kad pasaulinė kičo sostinė yra Las Vegasas. Ten galima pamatyti Eifelio bokšto ar kitų garsių pasaulio pastatų imitacijų, pagamintų iš neaiškių medžiagų ir nudažytų visiškai jiems nebūdingomis spalvomis.

Kičas bando būti tuo, kuo nėra. Bando sureikšminti tai, kas būtų kažkokia siekiamybė, kuo mes norėtume būti, o nuo autentikos lyg nusigręžia, lyg jos nepastebi. Mane stebina suvokėjo fenomenas. Juk mes labai greitai pagauname, kas tikra ir kas ne, kas vaizduoja būti kažkuo ir kas yra iš tikrųjų tas, kas yra.

Mane domina tai, kas paprastai nevadinama kiču: socialinis kičas, kičas buityje, kičas žmonių santykiuose, kičas rengiant iškilmes. Tai naujasis saloniškumas, kur labai daug manieringumo. Kičas su manieringumu labai sutaria. Kičas vaizduoja tai, kas jis nėra, ir tada perspaudžia gražumą, išdailą, kuri įgyja kičo savybių. Tai labai skleidžia ir bulvarinės periodikos dvasia, blizgantys kirpykliniai žurnalai.

Arba dažnai per pokalbius girdžiu dirbtinius sugalvotus klausimus - jauti, kad partnerio, su kuriuo kalbamasi, tiesiog nesiklausoma, nereaguojama į tai, ką jis sako. Matyt, visos pastangos suėjo į savęs sureikšminimą ir išdailinimą. Tada ir išvaizda būna kičinė, kai damos sumaišo vakarą su rytu: ryte apsirengusios taip, lyg eitų į vakarinį priėmimą, nors ateina į darbą.

Man daug kas gali nepritarti, gal tai ne kičo apraiška ir reikėtų kitaip įvardinti, bet, kai nueinu į Vytauto Kasiulio galeriją, matau paveikslų, kurie nutapyti pagal šabloną. Jo meistriškumas neabejotinas, ir, pelnęs sėkmę, jis galėjo kartotis - galerijos pirks, tikrai bus norinčių įsigyti tokių paveikslų. Jie neblogi, bet jei būtų vienas kitas... O kai matai vis tą patį, nebelieka kūrybos - ten tik bedvasio meistriškumo apraiškos, savęs tiražavimas.

Gyvename kičo apsupti, bet vargu ar gali būti kitaip. Kičo menas vengia konfliktiškumo, sąveikos, priešybių. O kas iš to išeina? Knygos tampa skaitalais - serialų giminaičiais. Tai vadinama masine kultūra, bet ar tie žodžiai dera vienas su kitu? Kai galvojama apie ganėtinai žemą adresato suvokimo lygį, iš noro įtikti tokiam adresatui irgi gaminamas kičas.

GAL mene: tautiškumo paieškos

Dailininko darbuose reikia ieškoti tik meno, būtent, kiek juose yra kūrybinio autentiškumo ir savitumo. Kur nėra kūrybiškumo, ten tuščia ieškoti ir tautiškumo. Tie yra tautiškiausi kūrėjai, kurie yra pajėgiausi: išsakydami save, jie išsako ir savo tautą. Todėl pagrindinė tezė yra paprasta: tas tautiška, kas kūrybiška.

Keliamajam klausimui spręsti pagrindinis duomuo man atrodo žmogaus istoriškumas. Plačia prasme kalbama ir apie gamtinio pasaulio istoriją, kai turima galvoj jo kaitalaiko tėkmėje. Bet griežta prasme tik žmogus yra istorinė būtybė, nes tik jo laike buvimas vyksta kūrybiniu išsiskleidimu.

Istorija "kanonizuoja" ne meno sroves, o individualius kūrėjus. Ne tai ar kitai srovei atstovavimas suteikia dailininkui vertę, o tik jo paties kūrybinis pajėgumas. Srovės galutinai tėra vadovėlinės etiketės. Nors ir kiek karštai gali būti jų vardan vedamos kovos, bet tikrieji laimėtojai yra ne srovės, o individualūs kūrėjai.

Ir tautiniu atžvilgiu nė viena meno kryptis neturi pirmenybės prieš kitas - visos gali būti lygiai tautiškos. Kaip jokia kryptis nelaiduo-ja kūrybiškumo, taip ir tautiškumas nepriklauso nuo dailininko pasirenkamo kelio savo kūrybai. Tai dėl to, kad ir pati tauta, kaip žmogus, istoriškai egzistuoja. Ir tai reiškia: užuot buvusi kartą visam laikui susiformavusi ir nekintamai save apsprendusi.

Natūralu, ypač pradžioje, atbudusios tautos dailininkams ieškoti įkvėpimo liaudies mene, susi-klosčiusiame istorijos tėkmėje. Mums buvo ypatingo pagrindo branginti savo liaudies meną. Pirma, dėl to, kad neliaudinė lietuviškoji dailė buvo iš tiesų labai kukli, net ir priskaičiavus ankstesnius šimtmečius. Antra, priešingai, mūsų liaudies meno buvo ir gausu, ir aukšto lygio.

Tautos menui priklauso visa, kas jos narių sukurta, vis vien, tėvynėje ar svetur. Tačiau tikrai į tautos meną įeina tik ta kūryba, kuri pasiekia tėvynę, nes tik ten ji tampa tautiniu lobiu, tik ten ji tampa ir istoriniu veiksniu tautos dvasinėje egzistencijoje. Nieko daug nereikš mūsų svetur sukurtieji kūriniai, jei jie liks išmėtyti visuose pasviečiuose.

Lietuvos tautinė sudėtis

GAL: alkoholiniai gėrimai

Romas nuo seno yra vienas dažniausių ingredientų įvairiuose kokteiliuose. Kai kurie jų gali būti gana sudėtingi, reikalaujantys žinių, įgūdžių ir specialių sirupų ar mikstūrų, jei norėtumėt juos pasigaminti namuose. O kai kurie gali būti paprasti - tokie, kad nesunkiai namuose galėtų susimaišyti bemaž kiekvienas. Čia pasistengsiu aprašyti keletą tokių. Kas yra airiška kava? Airiška kava yra vienas žymiausių airiškų gėrimų pasaulyje.

Bent jau viskio mėgėjų tarpe tai tikrai! Viskis, kava, cukrus ir grietinėlė - paprasčiausią jos versiją paruošti užtenka tik keleto ingredientų ir minimalių įgūdžių. Kuo skiriasi škotiškas ir airiškas viskis? Ar tikrai airiškas viskis yra „švelnesnis“? Ar visas škotiškas viskis ir dūminio skonio, o airiškas ne? Į šiuos ir kitus, panašius klausimus, pasistengsiu atsakyti šiame tekste.

Karamelė viskyje - vienintelis priedas, kurį gamintojai gali dėti į savo daromą viskį. Apie tai galima išgirsti įvairių nuomonių, tiek viskio ragautojų, tiek ekspertų tarpe. Šiame tekste pasistengsiu atsakyti į esminius šios temos klausimus. Kodėl ir kokia karamelė dedama į viskį? Ar karamelė viskyje keičia jo skonį? Kas jos deda, kas ne?

Sakoma, kad skaičiuoti svetimus pinigus nėra gražu, bet kartais tai gali būti visai įdomu. Viskas pasaulyje yra perkama, viskas yra parduodama, nepasant to, kokias istorijas pasakoja daugelis gėrimų pasaulio prekių ženklų. Kas yra blended (maišytas) viskis? Kaip jis yra daromas? Kokios yra jo rūšys? Kuo jis skiriasi nuo kitų ir iš ko jis yra maišomas? Į šiuos ir kitus klausimus, susijusius su maišytu viskiu, atsakysime šiame tekste.

Esminė viskio kūrimo proceso dalis formuojant jo skonį ir aromatą yra viskio brandinimas. Atėjo laikas pokalbiui apie tai, kokiose statinėse brandinamas viskis. Žemiau rasite dažniausiai viskio industrijoje naudojamų statinių tipus ir kitą informaciją apie jų naudojimą. Absoliuti dauguma statinių yra ąžuolinės.

Non-chill filtered viskis ar unchill filtered viskis - šiuos žodžius matome viskio butelių etiketėse. Jie kalba apie viskio filtravimą ir juos galėtume versti į „šaltoji filtracija“ arba „filtravimas atšaldžius“. Ką šis procesas duoda viskiui ar ką iš jo atima, kodėl jis yra naudojamas apskritai, atsakysime šiame tekste. Kas yra non-chill filtered viskis?

Kas yra single malt viskis? Su šiuo klausimu susiduria kiekvienas, pradėjęs bent truputį domėtis viskiu. Kadangi tokių žmonių yra daug, daug yra ir skirtingų atsakymų į šį klausimą. Daug jų yra klaidingų, dalis bent dalinai teisingų, dalis sunkiai paaiškinamų, bet kartais galima suprasti įvairius išvedžiojimus bei nesusipratimus, ir iš kur jie kyla. Pagal škotiško viskio reglamentą, single grain viskio kategorijos viskio pavadinimą reiktų versti taip: vienos daryklos grūdinis viskis.

Foursquare žino kiekvienas atsidavęs romo gerbėjas ir kiekvienas naujas leidimas iš ten susilaukia daug dėmesio. O ypatingai daug dėmesio susilaukia limituoti leidimai, kuriuos kuria daryklos romo meistras Richard Seale ir romo pasaulio legenda Luca Gargano. Habitation Velier yra italų kompanija, kurios vadovas yra romo industrijos žvaigždė Luca Gargano.

Diplomatico yra tarp populiariausių ir madingiausių premium romų pasaulyje jau eilę metų. Žymiausias jų leidimas Diplomatico Reserva Exclusiva atvėrė kompanijai kelius į barų, restoranų, krautuvių bei romo vartotojų namų lentynas. Šalia šio, vėliavą nešančio leidimo, greta eina ir keletas kitų. Šiandien norėtumėm papasakoti apie prabangiausią iš jų - Diplomatico Ambassador.

Vos tik atvykęs į mūsų fizinę parduotuvę, The Story of the Spaniard neilgai trukus tapo vienas populiariausių lentynų viskių. Jo skoniai ir aromatai yra puikiai subalansuoti, bei tinka dideliam vartotojų ratui. Tiek ką tik atradusiems viskio pasaulį, tiek ir jau pažengusiems ragautojams.

Teeling viskis ateina į pagalba ir siūlo keletą labai paprastų, daug žinių, įgūdžių ir ingredientų nereikalaujančių viskio kokteilių, kuriuos lengvai susimaišysite namuose. Vienas populiariausių ir žinomiausių kokteilių pasaulyje neabejotinai yra Gin & Tonic.

Populiariausi viskiai 2020 metais

GAL: koučingas ir asmeninis tobulėjimas

Prieš kelias dienas vedžiau mentorystės dialogą ir pabaigoje pokalbio sulaukiau klausimo iš savo mentee (nežinau, kaip lietuviškai turi būti tinkamai įvardintas tas, kuris dirba su savo mentorium). Povilai, o Tau neatsibosta kartais koučingas? Tada atsakiau gana greitai. Tiesa, man šis pokalbis taip nesibaigė.

Mano veikla yra kalbėtis su žmonėmis ir su kiekvienais metais tų pokalbių vis daugiau. Jei tik yra galimybė rinktis tarp dialogo ar seminaro - visada rinkčiausi dialogus. Ir štai galiu įvardinti „kaltininkus”, kas tuo metu man įdomumą kurstė. Knygos, kuri viena per kitą gali būti geresnės ir viena kitą papildančios. Prasideda viskas nuo „Do More Great Work” ir ten jau lyg tampa aišku, kad darbas, kuris pasirinktas, kaip vertę kurianti veikla - niekada nenusibos, nes visada atsiras tai, kas gali būti vadinama tuo „puikiu darbu” (ang.

Man ši knyga pametėjo mintį pakeisti tai, kas jau yra įprasta mano veikloj ir tas pokytis įvyko perduodant mokytis norintiems tuos kursus, kuriuos sukūriau. Perdavimas, tarsi mainai - #MokėkKiekGali pradėjo rodyti tai, kad žmonės nori pažinti save daugiau nei bet kada anksčiau. Knyga „The Coaching Habit” mane surado pirmoji iš šios trilogijos.

Esu tikras, kad kiekvienas mūsų, kas mylime savo veiklą/darbą/verslą, turime kažkokią veiklos dalį, kurią mieliau išbrauktume iš sąraš0… bet ne, jos irgi reikia. Ir dar - man ši knyga yra tarsi paprasta ir aiški instrukcija bet kuriam, kas yra vadovas ir tiesiog nori įrankio, kuris padės spręsti klausimus sau ir komandos nariam.

Kaip ir pirmoji, tai ir ši knyga man taip pat pametėjo mintį, kad klausimai galėtų skrieti per FB dar daugiau. Tad keliolika jų „paleidau” savo profesiniam FB puslapyje. Tada dar kelios dienos kelionės paštu ir viskas - ketvertas vakarų manęs nėra. Vėl kelios šių knygų iškeliavo vadovams, su kuriais dirbu. Nes tokiais gi nei vienas nesam. Ar kitaip visai yra?

„The Advice Trap” man tarsi apjungė ankstesnis abi, nes joje ir priminimų apie tai, kas buvo skaityta, ir naujų įžvalgų apie tai, kad noras patarti pas mus visus yra įgimtas. Tai vienas iš sunkiausiai galimų iškeisti gebėjimų, bet su juo mums būna tikrai nemažai bėdos. Ir, ne, tai nėra knyga apie tai, kad negalima patarinėt. Patart netgi reikia.

Koučingas

GAL: teatro menas ir migracijos temos

Naujausias spektaklis Klaipėdos dramos teatre - Michał Borczuch režisuotas „Lost Lost Lost“, žiūrovams pasakoja fantastišką Jono Meko gyvenimo istoriją. Iš mažo kaimelio Lietuvoje pakliuvęs į tautų ir kultūrų katilą Niujorką, jis sugebėjo tapti viena ryškiausių figūrų jame, tarsi magnetas traukė žymius menininkus, šiandien ir pats yra tituluojamas vienu iš avangardinio kino korifėjų.

Vienu metu Michałas pasakė, kad norėtų, jog spektaklis būtų paremtas pokalbiais ir interviu. Esą jam neįdomu pasakoti J. Pamaniau, kad tai - labai įdomi idėja, nors, pripažinsiu, nelengvai įgyvendinama. Interviu televizijoje, radijuje, debatų ar konferencijos situacijoje yra viena, bet teatras yra visai kitas dalykas, aiškinant kuo paprasčiau - teatre veikia istorija ir emocijos, siejančios veikėjus.

Toks koliažo metodas mano kūryboje nėra kažkas naujo, paprastai, ruošdama scenarijus įvairiems spektakliams, naudoju daug kultūrinių tekstų. Net ir tada, kai teatrinę adaptaciją darau labai artimą šaltinio tekstui, dažnai siekiu, kad kiti papildomi tekstai, pavyzdžiui, to paties autoriaus, veiktų per tam tikrus motyvus ir pojūčius. Mūsų su Michału ankstesniame darbe kalbėjome apie šiuolaikinių paauglių patirtį, tuokart tokia jungtimi mums buvo Ovidijaus „Metamorfozės“.

Tuo, kaip stipriai „Lost Lost Lost“ remiasi pokalbiais, jis yra labai neįprastas. Taip, visą laiką dėl to nerimavau. Spektaklio kūrimo procese visada būna akimirkų, kai savęs klausi: ar žiūrovas supras, ar tai jam bus prieinama? Šįkart tas klausimas mintyse skambėjo nuolat - nė viena scena ar siužetas negalėjo būti padaryti labiau prieinami.

Skaičiau laiškus, kuriuos J. Mekas rašė savo mamai, ir mane pribloškė ten vykstanti drama. Sūnus, išmestas toli į pasaulį, ilgisi motinos, bet negali jos aplankyti dėl finansų, politinės padėties ir atstumo. Sakyčiau, kad jam svarbiausia yra scenos prasmė ir tema, jam labiau rūpi mintis nei emocija. „Lost Lost Lost“ atveju minties viršenybė prieš emocijas yra ypač aiški.

Prieš pradėdama dirbti ties „Lost Lost Lost“, nežinojau J. Meko kūrybos. Manau, kad jis buvo unikali figūra ta prasme, kad sekė savo meninėmis intuicijomis ir troškimais, visiškai negalvodamas apie tai, kaip tai virs jo karjera ar simboliniu kapitalu. Tai atsitinka labai retai. Įsivaizduoju, kad J. Mekas buvo žmogus, kuris, įeidamas į kambarį, domėjosi viskuo, kas yra tame kambaryje - baldais, šviesa, dulkėmis ant grindų, į jį susirinkusių žmonių gestais.

Migracijos tema aktuali visada - žvelgdama į J. Mano asmeninis įsitikinimas, kad išvykti iš savo gimtos vietos visada yra sunki patirtis. Net jei tai yra perėjimas iš „blogesnio“ pasaulio į „geresnį“, pavyzdžiui, persikėlimas iš mažo miestelio į didelį. Kaip rašė Didier Eribon knygoje „Returning to Reims“, toks tranzitas niekada nėra atsietas nuo melancholijos jausmo, atsirandančio dėl išvykimo ir neįsišaknijimo.

GAL: vaikų literatūra ir vienatvės jausmas

Kai prieš dvejus metus man gimė dvynukės, pirmaisiais mėnesiais nelabai turėjau galimybės su kažkuo bendrauti ir vis dažniau prigaudavau save besikalbančia su savimi… Taip prisiminiau savo vaikystės istoriją apie nematomą draugą Pūkelį, kurio pati gal net ir nepamenu tik iš daugybės mamos pasakojimų. Tad visai nenustebau, kai vieną dieną Eglė paskambino sakydama, kad turi idėją ir norėtų, kad padėčiau ją įgyvendinti.

Kadangi tai labai asmeninė istorija, norėjosi ją papasakoti kuo nuoširdžiau ir paprasčiau. Aš sakiau Eglei, kad nesistenkime sudrebinti viso pasaulio ar pakeisti vaikų pasaulėžiūros, o geriau rašykime knygą, kuri mums patiktų. Tačiau, be abejo, galvojau, kad kalba nebūtų per daug sudėtinga, naudojau daugiau deminutyvų, nes vaikai nėra jiems tokie alergiški, kaip mes, suaugę.

Kai atsirado noras užrašyti Pūkelio istoriją, kreipiausi į Stefaniją, nes manau, kad tai žmogus, kuris moka labai jautriai parinkti žodžius tiek mažiems, tiek suaugusiems. Aš noriu, kad tu ne man rašytum. Aš norėčiau, kad tai būtų mūsų abiejų kūrinys. Kad tai būtų ir tavo, ir mano, ir mūsų abiejų knyga.

Atsiradus eilėms, atsirado žaidimas, o žaidimas yra gražiausia vaikiškumo forma. Iškart pagalvojau, kaip gerai! Atrodė, kad skaitau ir nežinau, kas toliau bus, kaip tie žodžiai susidėlios, kokia bus istorijos pabaiga. Kadangi tekstas mane itin įtraukė, tolimesnis darbo procesas palengvėjo, nes buvo tiesiog smagu prie jo piešti iliustracijas.

Dabar eidama į knygyną ieškoti knygų vaikams pastebiu, kad dažnai renkuosi perleistus senųjų autorių kūrinius, ypač, jei tai poezija vaikams. Manau, kad dabartinėje vaikų literatūroje nieko netrūksta, o kartais yra gal net ir per daug. Man atrodo, kad dažnai žmonės susilaukę vaikų, paima knygeles į rankas ir tada pagalvoja: „Ir aš galėčiau taip parašyti.“ Ir tada ją parašo.

Sakyčiau, kad pati pradžia buvo sunki, kai nesinorėjo įžeisti viena kitos, išsakant savo nuomonę ir kol nenusprendėme, kad Pūkelis bus eiliuota pasaka. O vėliau, labai lengvai supratome viena kitą. Juo labiau, kad tai nėra pirmas projektas, prie kurio kartu dirbome, tik šis buvo išskirtinis, nes pirmas asmeninis.

Knygos veikėja Ugnelė pasijutusi viena greitai susigalvojo sau nematomą draugą. Ar vaikai vienatvę priima lengviau ir natūraliau nei suaugusieji? Kaip manote, ar reikia su vaikais apie ją kalbėti? Mes skirtingai išreiškiame ir „tvarkomės“ su vienatve. Vaikai - pasiimdami švelnutį ar susirasdami netikrą draugą, suaugusieji - eidami į kiną, teatrą ar barą… Gal tik vaikai savo vienatvę parodo ryškiau, nes mes linkę daugiau dalykų paslėpti - vaikai to dar nemoka.

Kai tik pradėjome vystyti šią idėją, šalia pasidėjome visą krūvą vaikiškų knygučių ir galvojome, kaip „nulaužti“ jų sėkmės kodą. Tačiau, greitai supratome, kad madų nesivaikysime. Nors dažnai vaikiškose knygose dominuoja ryškios spalvos, Eglė pasirinko akvarelę, kas yra taip gražu ir švelnu.

Knygos vaikams

tags: #gal #butu #ir #idomu #visai