Lietuvių kalba - iš baltų prokalbės kilusi lietuvių tautos kalba, kuri Lietuvoje yra valstybinė, o Europos Sąjungoje - viena iš oficialiųjų kalbų. Savivardis lietùvių kalbà suprastinas kaip lietuvių tautybės žmonių kalba. Senuosiuose raštuose pasitaiko kalbos pavadinimas lietùviškas liežùvis (vertinys iš rus. литовский язык arba lenk. język litewski; lietuvių kalboje liežùvis nuo seno reiškė tik anatominį organą). Savo ruožtu lietùvis reiškia 'Lietuvos gyventojas'.
Žodis Lietuvà kilęs iš baltų prokalbės *leituṷā. A. Šachmatovas žodį Lietuvà siejo su šiaurės vakarų Prancūzijos srities Armorikos pavadinimu (vid. air. Letha, val. Llydaw). J. Otrembskis manė, kad pradžioje žodis *leituṷā priklausė ū kamienui - *leitūs - ir reiškė vietovę aplink upę *leitā (kaip Vilnius - vietovę prie upės Vilnia), plg. liet. líeti.
Baltų genčių paplitimas XII a. pabaigoje - XIII a.
Lietuvių Kalbos Paplitimas
Lietuviškai kalba apie tris milijonus žmonių (dauguma jų gyvena Lietuvoje). Lietuvių kalba paplitusi Lietuvoje, taip pat nedidelėse autochtoninėse lietuvių srityse už Lietuvos ribų bei kitose šalyse:
- Šiaurės rytų Lenkijos regionuose (2011 m. 5 408 žmonės lietuvių kalbą nurodė kaip gimtąją, 5 303 ją vartojo namuose).
- Baltarusijoje (2009 m. duomenimis, iš 5 087 etninių lietuvių 1 597 lietuvių kalbą nurodė kaip gimtąją, bet tik 277 ją vartoja namuose).
- Rusijoje (31 295 kalbos vartotojų 2010 m.).
- Ukrainoje (2001 m. duomenimis, 1932 iš 7 207 lietuvių gimtąja kalba laiko lietuvių).
- Latvijoje (2011 m. 1 819 iš 24 479 lietuvių šią kalbą įvardijo kaip gimtąją).
- JAV (42 306 kalbos vartotojai iš 727 000 lietuvių kilmės amerikiečių).
- Kanadoje (2011 m. 7 600 lietuvių, iš kurių 7 245 žmonėms lietuvių kalba - vienintelė gimtoji).
- Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Australijoje.
Bendrasis kalbos vartotojų skaičius - 3 001 430 žmonių (kitais duomenimis - apie 3,6 mln.); 2011 m. Lietuvoje lietuvių kalba 2 597 488 žmonėms buvo gimtoji ir 302 684 žmonėms buvo užsienio kalba.
Tarmės
Lietuvių kalba skirstoma į dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių.
Tarmių pavadinimai kilę nuo žodžių áukštas ir žẽmas pagal tarmių atstovų gyvenamąsias vietoves Nemuno tėkmės atžvilgiu: aukštaičiai gyvena labiau Nemuno aukštupyje, o žemaičiai - žemupyje.
Aukštaičių tarmė dalijama į tris patarmes: vakarų, rytų ir pietų. Aukštaičių ir žemaičių tarminiai skirtumai susiję su senu gentiniu susiskaidymu, žemaičių tarmė patyrusi kuršių kalbos įtaką, be to, šiųdviejų tarmių skirtumams turėjo įtakos ilga Žemaitijos nepriklausomybė nuo Lietuvos.
Lietuvių Kalbos Raida
Anksčiausias lietuvių kalbos rašytinis paminklas, priskiriamas 1503-1515 metams. Anksčiausias lietuvių kalbos rašytinis paminklas priskiriamas 1503 metams, tai yra maldos („Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu Dievą Tėvą“), jos įrašytos ranka paskutiniame Strasbūre išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis“ puslapyje.
Knygų leidyba pradėta 1547 m. išspausdinus Martyno Mažvydo katekizmą, parašytą pietų žemaičių patarme, į kurią įpinta vakarų aukštaičių patarmės ypatybių. Šis katekizmas išleistas Karaliaučiuje (dabartiniame Kaliningrade). Į knygą įtrauktas pirmasis lietuvių kalbos vadovėlis - elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, jame autorius 4 puslapiuose pateikia abėcėlę ir keletą paties sukurtų gramatikos terminų.
Pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje išleista knyga - tai Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“, išspausdintas 1595 m. Vilniuje. 1620 m. pasirodė ir pirmasis lietuvių kalbos žodynas, paremtas rytų raštų kalbos variantu (sostinės tarme), jis buvo išleistas penkis kartus - tai Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum“.
Laikantis Z. Zinkevičiaus koncepcijos, XVII a. turėti trys bendrinės lietuvių kalbos variantai: vakarų (rėmėsi vakarų aukštaičių pietinėmis šnektomis), vidurio (buvo grindžiama vakarų aukštaičių Kėdainių apylinkių šnektomis) ir rytų (rėmėsi Vilniaus miesto kalba, kurios pagrindas - rytų aukštaičių vilniškių šnekta). Pirmasis variantas buvo vartojamas Mažojoje Lietuvoje, antrasis ir trečiasis - Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Mažosios Lietuvos, arba vakarų, lietuvių kalbos variantu rašė Jonas Bretkūnas ir Kristijonas Donelaitis. Vidurio variantu rašė M. Daukša ir M. Petkevičius, o rytų - K. Sirvydas ir J. XVIII a. pradžioje lietuvių kalbos rytų raštų variantas išnyko dėl lenkų kalbos įtakos Vilniuje, tame pačiame amžiuje ėmė nykti vidurio variantas, nors su išlygomis išsilaikė iki XIX a. prasidėjusio lietuvių tautinio atgimimo, ir tik Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba plėtojosi toliau.
Didelę reikšmę lietuvių bendrinės kalbos ir tautinės savimonės susidarymui turėjo A. Šleicherio veikalas „Lietuvių kalbos vadovas“ (vok. „Handbuch der litauische Sprache“, 1856-1857 m.), jame atskleidžiamas didelis lietuvių kalbos konservatyvumas ir jos formų panašumas į prestižinių kalbų formas, pavyzdžiui, į lotynų, senosios graikų ir sanskrito.
1795 m., po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kai Lietuva buvo įtraukta į Rusijos imperiją, Lietuvoje buvo pradėtas rusinimas. Prie lietuvių kalbos plėtotės tuo metu prisidėjo žemaičių tarme rašiusieji Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius.
1864 m., po 1863 m. sukilimo, M. Muravjovas, Vilniaus gubernijos generalgubernatorius, įvedė spaudos lotynų abėcėle draudimą ir siekė įdiegti „graždanką“ - lietuvių abėcėlę kirilicos raidėmis, kurią sudarė I. Kornilovas. Knygos lotyniškomis raidėmis ir toliau buvo spausdinamos užsienyje, Rytprūsiuose ir JAV. Nepaisydami griežtų bausmių, leidinius gabendavo knygnešiai. 1904 m. draudimas buvo panaikintas.
XX a. buvo aktyviai susitelkta į vieningos, vakarų aukštaičių kauniškių šnekta grįstos, lietuvių bendrinės kalbos normos sudarymą. Unifikuojant svarbų vaidmenį atliko laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“, taip pat ir kalbininkai, pavyzdžiui, J. Jablonskis ir K. Būga. Sustiprėjus kalbos purizmui J. Jablonskis aktyviai kūrė naujadarus, skirtus lietuvių kalbos žodynui papildyti arba skoliniams pakeisti.
Po to, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, išaugo rusų kalbos įtaka lietuvių kalbai. Vis daugiau lietuvių tapo dvikalbiais, mokančiais taip pat ir rusiškai. Rusų kalba ėmė stumti lietuvių kalbą administravimo srityje, gamyklinėse instrukcijose, rusų kalba plačiai vartota žiniasklaidoje ir švietime. Dėl viso to iš rusų kalbos ėmė plūsti skoliniai ir vertiniai.
Fonetika ir Gramatika
Lietuvių kalboje yra 45 priebalsinės ir 13 balsinių fonemų (įskaitant ir vartojamas tik skoliniuose). Būdingos minkštųjų ir kietųjų priebalsių poros, skiriamas balsių ilgumas. Morfologiškai lietuvių kalba yra fleksinė. Sintaksė pasižymi palyginti laisva žodžių tvarka, pagrindinė žodžių tvarka sakinyje - SVO (veiksnys - tarinys - papildinys).
Trumpasis [ɔ] pasitaiko tik skoliniuose. Ilgasis balsis [æː] prieš priešakinės eilės balsius ir minkštuosius priebalsius susiaurėja ir tampa [ɛː]. Lietuvių kalboje yra šeši savieji dvibalsiai (ei, ai, ui, au, ie, uo) ir trys, pasitaikantys skoliniuose (oi, ou, eu).
Lietuvių kalbos kirtis - laisvas ir muzikinis. Rašte kirtis ir priegaidė paprastai nenurodomi, išskyrus mokomąją, mokslinę literatūrą ir žodynus. Esama dviejų priegaidžių, akūto (tvirtaprãdė príegaidė) ir cirkumflekso (tvirtagãlė príegaidė), priegaidės skiriamos ilguosiuose skiemenyse, kuriuos sudaro grynieji dvibalsiai bei mišrieji dvigarsiai ir ilgieji balsiai.
Lietuvių kalboje išskiriamos penkios linksniuotės, kiekviena iš jų daloma į paradigmas. Ketvirtajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai, besibaigią galūnėmis -us (IV paradigma), -ius arba -j-us (V paradigma). Lietuvių kalbos kirtis - laisvas, paslankus, linksniuojant gali keisti vietą. Išskiriamos keturios kirčiuotės.
Pasak vienos iš jų, pagal vienaskaitos vardininko galūnes būdvardžiai skirstomi į tris linksniuotes: vyr. g. -as, mot. g. -a (I linksniuotė); vyr. g. -us, mot. g. -i (II linksniuotė); vyr. g. -is, mot. g. -ė (III linksniuotė).
Mažosios Lietuvos tarmė
Lietuvių kalbos raidynas
Lietuvių kalbai užrašyti nuo XVI a. vartojama šiek tiek papildyta lotynų abėcėlė. Po 1863-1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia buvo įvedusi draudimą spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus (taip pat ir latvių katalikų) leidinius lotyniškomis raidėmis. Priešinantis šiam draudimui lietuviška spauda lotynų abėcėle knygnešių buvo gabenama iš užsienio (Mažosios Lietuvos, JAV ir kt.).
Spaudos draudimo laikotarpiu Rusijos imperijos valdžia, nepaisydama visuomenės pasipiktinimo, leido lietuviškus leidinius tik kirilica. Dabartinė abėcėlė grįsta lotynų raidynu. Turimos 32 raidės, iš jų 23 paimtos tiesiogiai iš lotynų abėcėlės, likusios 9-ios papildytos diakritiniais ženklais. Raidės f, h (ir junginys ch) vartojama svetimos kilmės žodžiuose. Dabartinis lietuvių kalbos raidynas yra ortografinės reformos rezultatas, šią reformą darbe „Lietuviškos kalbos gramatika“ 1901 m. kodifikavo ir lietuvišką rašybą nuo lenkiškosios atitolino J. Jablonskis. Čekų abėcėlės pavyzdžiu buvo pradėtos vartoti raidės v (vietoj w), š (vietoj sz), č (vietoj cz), ž (vietoj ż). q, w, x į abėcėlę neįeina.
| Raidė | Tarimas |
|---|---|
| A a | [a] |
| Ą ą | [aː] |
| B b | [b] |
| C c | [ts] |