Būti savimi - tai vienas didžiausių ir svarbiausių žmogaus gyvenimo tikslų, atspindintis norą būti laisvam ir nevaržomam. Gyvenimas yra sudėtingas, o žmonės - itin komplikuoti, todėl dažnai žmogus net nepajaučia, kaip praranda savo tapatumą ir nebebūna savimi. Tokiais momentais žmogus pameta save dėl įvairiausių niuansų, kurie paralyžiuoja galimybes elgtis taip, kaip reikalauja širdis bei siela. Tokiais atvejais žmogus netgi yra priverstas pakeisti savo charakterio bruožus, savo gyvenimo kelią, savo mintis bei kasdienybę. Taigi nebūti savimi - tai nebūti laisvu.
Mokėjimas būti savimi psichologine kalba vadinamas autentiškumu. Autentiškumas apibūdinamas kaip sugebėjimas atsisakyti savo socialinių vaidmenų, šitaip leidžiant pasireikšti tikroms, nuoširdžioms mintims, emocijoms ir elgesiui. Ko tam reikia? Svarbiausia savybė, kuria pasižymi visi nuoširdūs ir autentiški žmonės - pasirengimas būti pažeidžiamu.
Neįmanoma ir nereikia tapti visiškai autentišku per vieną naktį. Tai kupina atradimų kelionė, kuri nesibaigia visą gyvenimą. Šiame kelyje svarbu atsakyti į keletą klausimų:
- Ar yra didelis skirtumas tarp to, koks esi dabar ir koks norėtum būti?
- Ar užsidedi kaukę išeidamas iš namų?
Kuo aiškiau įvardinsite, koks norėtumėte būti, ką norėtumėte pakeisti, tuo paprasčiau bus to siekti. Pradžiai užteks ir vieno aiškaus tikslo. Pavyzdžiui, norite mokytis būti atviresnis su savo geriausiu draugu. Ko jam paprastai nepasakote?
Intuicija ir savęs pažinimas
Kažkur giliai ar ne taip giliai viduje visi turime intuityvų balsą, pakuždantį, kuris mūsų pasirinkimas yra mums teisingas, o kuris tik pakenks. Svarbu išmokti jį atpažinti tarp kitų, slopinančių balsų (kurie paprastai mus kaltina, smerkia, auklėja, gėdina ar gąsdina…). Raskite savo supratingą, įsiklausantį ir palaikantį balsą ir išmokite juo vadovautis. Kartais toks rūpinimasis savimi prasideda nuo mažų kasdienių pasirinkimų. Pervargote, limpa akys?
Būti autentišku - reiškia kiekvieną dieną atmesti mintis apie tai, kuo mes atseit turėtume tapti ir priimti tą žmogų, kuriuo mes jau esame, susitaikyti su savimi dabartiniu. Tai visai nereiškia, kad sustoja bet koks tobulėjimas ir mes įstringame savotiškoje grožėjimosi savimi pelkėje. Vystymuisi ir tobulėjimui trukdo ne susitaikymas su savimi, o saviplaka, savęs smerkimas ir perfekcionizmas: jeigu bijai klaidų, vargu ar išvis pradėsi kažką daryti. Ir labiausiai nuo to nukenčia patys artimiausi žmonės.
"Psichologo komentaras": Kaip ugdyti pasitikėjimą savimi? 3 paprasti būdai
Nuoširdumas ir atsakomybė
Nuoširdus bendravimas reiškia sakymą to, ką iš tiesų galvojate, tuo pačiu gerbiant kito žmogaus jausmus ir poreikius. Taip pat tai reiškia, kad Jūs galvojate tai, ką sakote, sakote tai, ką ketinate daryti ir darote tai, ką pasakėte.
Aš galvoju tai, ką galvoju, ir negalvoju, ką apie tai, ką galvoju, pagalvotų kiti. Kartais pasitaiko pagalvoti taip, kad po to pagalvoju, kad esu nelabai geras žmogus. Pasidaro gėda, ir ta gėda tą akimirką esu aš. Aš leidžiu sau ją jausti - jausti gėdą ir kaltę, kad esu netobula. Tada sau atleidžiu - kaip atleidžiu savo suklydusiam vaikui - nes žinau, kad žmogus netobulas, o aš esu tokia, kokia esu. Aš darau ne tai, ką reikia, o tai, ką noriu. Mano gyvenime kasdien vis mažiau žodžio „reikia“. Ne todėl, kad gyvenu vien tik kaip noriu, o todėl, kad randasi vis daugiau tikro, iš kažkur giliai kylančio noro daryti tai, ką reikia. Man nebereikia prisiversti daryti tai, kas man anksčiau nepatikdavo.
Išankstinės nuostatos ir atvirumas
Lengva gyventi nuolat turint aiškią nuomonę apie kitus: juodi - nešvarūs, gėjai - tik nešioja ligas, žydus - šaudyti, kaimynas - pijokas, neįgalus - nelaimingas, o šita blondinė - tikra višta. O jei pabandytume vengti išankstinių prielaidų ten, kur jos nebūtinos ir atsižvelgti į tikrus žmonių veiksmus nesupaprastindami situacijos? Taip, tai atveria žymiai daugiau neapibrėžtumo, nes tuomet tenka pripažinti, kad aš daug ko nežinau ir negaliu taip paprastai prognozuoti kito žmogaus elgesio. Nesaugu? Bet arčiau tiesos.
Drąsa ir ištvermė
Autentiškumas reikalauja drąsos, stiprybės ir ištvermės, ypatingai, kai aplinkiniai spaudžia elgtis kitaip, nei tu žinai esant teisinga.
Pagarba ir pažeidžiamumas
Kai gyveni autentiškai, atsižvelgi į kitų poreikius ir darai viską, ką gali, kad elgtumeisi su jais pagarbiai. Labai dažnai norime pasirodyti geresniais ar blogesniais, nei esame iš tikrųjų. Apie žmones, kurie siekia tobulumo, Mišelis Montenis rašė: „užuot pavirtę angelais, jie virsta žvėrimis, užuot tapę pakylėtais, jie save pažemina”. Jeigu norite būti gyvu ir tikru žmogumi - pačiu savimi - būtina susitaikyti su savo pažeidžiamumu, silpnumu ir ribotumu. Viena didžiausių mūsų silpnybių - jautrumas svetimai nuomonei. Žmonės - socialinės būtybės, mes įpratę rūpintis, kaip į mus žvelgia kiti. Mums rūpi mūsų „normalumas”: ar teisingai atsakėme į klausimą, ar gerai atrodo dėvimi drabužiai, ar pakankamai uždirbame.
Tuo pat metu mes nenorime būti „normaliais” - norime išsiskirti, norime, kad mus vertintų už mūsų unikalumą. Ir jei nepasiseka atitikti tų aukštų reikalavimų, kuriuos patys sau nusistatome, jaučiame gėdą ir nepasitenkinimą - kaltiname save, kad nepakankamai dirbome, nepakankamai stipriai jautėme, nepakankamai aštriai galvojome. Kai australų medicinos sesuo nutarė užrašyti, ko žmonės labiausiai galisi prieš mirtį, ji neišgirdo, kad kas nors gailėtųsi, jog per mažai dirbo, nenusipirko buto. Nuo gėdos ir kaltės mes pereiname prie nenuoširdumo, o nuo nenuoširdumo - prie kaltės ir gėdos. Tai ciklas, iš kurio labai sunku ištrūkti.
Amerikiečių psichologė Brenė Braun daugiau kaip 10 metų tyrė šią sudėtingą jausmų raizgalynę: gėdą, perfekcionizmą, troškimą patikti kitiems ir viską kontroliuoti. Šitas emocijų kamuolys, trukdantis mums jaustis komfortiškai savuose kūnuose ir verčiantis pastoviai nerimauti - ne tik pasekmė kultūros, kurioje pasisekimas ir asmeninis efektyvumas vertinamas labiau už visa kita. Tai ne vien auklėjimo ir žmogiškos prigimties rezultatas.
Perfekcionizmas ir priėmimas
Daug kas laiko tobulumo siekimą puikia savybe. Tam tikra prasme taip ir yra, tačiau pernelyg didelis perfekcionizmas greičiau trukdo sėkmei, nei padeda ją pasiekti. Tyrimai rodo, kad perfekcionizmas - tai tiesus kelias į depresiją ir priklausomybę. Jeigu neatjungi visų savo jausmų, egzistuojantis sėkmės modelis tau nelabai tinka. Dėl to nieko nuostabaus, kad vadovaujančias pareigas daugumoje stambių korporacijų, kaip rodo neseniai atlikti Britų Kolumbijos universiteto tyrimai, dažniausiai užima žmonės, turintys polinkį į psichopatiją.
Priimti save nėra paprasta. Tenka ieškoti paramos išorėje. Darbe, kuris teikia pasitenkinimą. Santykiuose, kurie nereikalauja atitikti kokio nors stereotipo ar įvaizdžio. Stereotipai visų greičiausiai nužudo mūsų autentiškumą. Socialiniuose santykiuose atsitinka, kad kaukė pavirsta veidu: mes manome, kad tik vaidiname gero vadybininko vaidmenį nemėgstamame darbe, o paskui iš tikrųjų juo tampame.
Pokyčių baimė ir komforto zona
Kartais žmogus nori pakeisti įprastą gyvenimo būdą, kuris jau nebeteikia pasitenkinimo. Kartais nori įgyti naują specialybę, atsisakyti nemėgstamo darbo, nutraukti toksiškus santykius. Tokiais momentais jis gali atsitverti nuo savo nepasitenkinimo ištisu psichologinės gynybos priemonių kompleksu. Pavyzdžiui, atbukinti jausmus alkoholiu ar įtraukiančiu serialu. Tačiau neįmanoma nuslopinti tik vieno kurio nors savo jausmo: užgniaužę nepasitenkinimą, mes užgniaužiame ir džiaugsmą.
Pokyčiams trukdo netikrumo baimė. Asmenybės augimas baigiasi tuo momentu, kai nusprendžiame, jog reikia būtent šiuo momentu nustatyti galutinį judėjimo punktą: ką konkrečiai mes norime pasiekti ir kokiu būdu. Pasitraukimas už komforto zonos ribų nustoja būti baisiu, kai suprantame ir susitaikome su mintimi, jog esame pažeidžiami. Mes negalime visko žinoti, turėti visų įmanomų privalumų, mes negalime visiems patikti. Tačiau kažkokių privalumų mes tiksliai turime - svarbu juos pripažinti ir leisti pasireikšti. Savęs atsisakymas pakenks ne tik jums, bet ir aplinkiniams.
Tam, kad susitaikytume su savo autentiškumu, mums prireiks atitinkamų savybių:
- Bendras žmogiškumas: pripažinti, kad kančios, netobulumas ir pažeidžiamumas - tai bendra patirtis, būdinga kiekvienam žmogui.
- Sąmoningumas: sugebėjimas atpažinti savo emocijas ir adekvačiai jas vertinti - nesumenkinant ir neperdedant.
Elizabet Kiubler Ros rašė: „Žmonės - kaip vitražo stiklai. Giedrą dieną jie spindi, o stojus tamsai, jų tikrasis grožis matomas tik tada, kai šviesa sklinda iš vidaus.” Šis palyginimas puikiai parodo, kad mus veikia anaiptol ne vien išorinės aplinkybės. Būti savimi - tai mūsų pačių pasirinkimas. Tik mūsų sprendimas gali atskleisti kitiems visą mūsų grožį.
Skamba paradoksaliai, tačiau prisipažinimas, kad esame pažeidžiami ir netobuli, nesustabdo mūsų tobulėjimo, o jį paskatina. Kad ir kokie būtų mūsų pasiekimai, mes niekada nenustosime keistis. Jokios perskaitytos ir parašytos knygos, jokie atlikti projektai ir įveikti gyvenimo sunkumai nepadarys mūsų mažiau pažeidžiamais.
Šiais laikais nuolat pabrėžiama, kaip svarbu prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių gyvenimo aplinkybių, atrasti kompromisus tarp savo ir kitų žmonių poreikių, mokėti taikytis ir derėtis. Terapinio koučingo specialistė Kamila Golod kviečia sustoti, įkvėpti ir pajausti, ko norime mes. Egoistiška?
Viena pagrindinių problemų - santykiai: kaip aš jaučiuosi santykyje su savimi ir su kitais, ko aš noriu ir ko siekiu. Kitas aspektas - pasitikėjimas savimi. Kadangi pastaruoju metu įvyko daug pokyčių darbinėje rinkoje, šis klausimas tapo labai aktualus. Žmonės bijo keisti darbinę veiklą ar netgi atsisako paaukštinimo vien todėl, kad nepasitiki savimi. Dažnai susiduriu su įvairiais stereotipais, pavyzdžiui, vyrauja nuostata, kad laimingas žmogus gali jaustis tik dirbdamas sau, o ne samdomą darbą. Tačiau nepagalvojama, kad savas verslas turi savų iššūkių - tai visai nereiškia, kad tu visą laiką dirbi iš Balio ar dar iš kur nors. Ne visada paveiksliukas atitinka tą, kurį matome socialiniuose tinkluose. Deja, socialiniai tikslai kuo toliau, tuo stipriau palaiko iliuziją, kad kitų žmonių gyvenimas tik labai gražus.
Aš matau problemą, kad žmogui šiuo metu labai sunku pasirinkti. Visada kyla kausimas - rinktis taip, kaip, grubiai tariant, naudinga kitiems, ar taip, kaip man yra gerai. Tai sukelia nuolatinį konfliktą. Todėl dažnai klausiu savo klientų: jeigu fotografuotumėte kiekvieną savo akimirką - kaip su artimu žmogumi geriate arbatą, šnekučiuojatės, kažkur važiuojate, kažką matote, ar tikrai nebūtų tokių kadrų, kokių yra pilna pas kitus? Kodėl savo gyvenime mes šiuos mažus džiaugsmus nuvertiname, o akcentuojame blogus?
Todėl dažnai siūlau tokią praktiką: kelis kartus per dieną fiksuokite, kaip tuo metu jaučiatės. Pavyzdžiui, sėdite kamštyje. Ramiai pakvėpuokite ir paklauskite savęs - kaip aš jaučiuosi? Ko aš dabar norėčiau? Kuo aš galiu pasidžiaugti? Taip pat kiekvieną vakarą siūlau parašyti 3-5 dalykus, už kuriuos jaučiatės dėkingi arba kuriais džiaugiatės. Tuomet dėmesį sutelksite ne į tai, ko trūksta, nors tikrai kiekvienas nesunkiai atrasime, ko mums trūksta, bet į dalykus, kuriais galite pasidžiaugti.
Bėda ta, kad neretai mes pakliūname į savo proto pinkles - mums atrodo, kad tas džiugus dalykas turi būti labai globalus, pavyzdžiui, stambus pirkinys, staigmena, dar kas nors įspūdingo. Esą visa kita, kas vyksta mūsų gyvenime, nieko verta.
Galima netgi susikurti smagią šeimos tradiciją - vakare kiekvienas šeimos narys ant popierėlio užrašo, kuo jis džiaugiasi ar už ką yra dėkingas šią dieną, ir tuos popierėlius kaupia permatomame inde.
| Privalumas | Aprašymas |
|---|---|
| Pozityvumas | Atsiranda daugiau pozityvumo, nes žmogus pamato ne tik gyvenimo trūkumus, bet ir gausą. |
| Atsakomybė | Pats jaučiasi gyvenimo autoriumi, nes nuo paties jo irgi daug kas priklauso, pavyzdžiui, sąmoningai pasirinkti tam tikrus dalykus, kažką padaryti dėl savo sveikatos ir pan. |
| Poreikių atpažinimas | Pradeda atkreipti dėmesį į savo poreikius, nes už kiekvieno jausmo paprastai slepiasi koks nors mūsų poreikis. |
| Savistaba | Atrasti savo atsigavimo šaltinį padeda jau minėtas fiksavimas, kaip aš jaučiuosi, nes per šią savistabą mes pradedame save labai gerai pažinti. |
Pavyzdžiui, jeigu aš supykau ant kolegos ar artimo žmogaus, reikia savęs paklausti, koks mano poreikis buvo nepatenkintas. Kai mes suvokiame, kas su mumis vyksta, galime ieškoti sprendimo, kaip tai pakeisti, arba, jeigu negalime to pakeisti, kaip priimti situaciją. Tuomet mes tampame savo gyvenimo šeimininkais - nustojame dėl visko kaltinti kitus, tačiau žvelgiame į situaciją realiai, suvokdami kad kažkas nuo mūsų priklauso, o kažkas - ne. Šis suvokimas man asmeniškai labai padeda gyvenime.
Jeigu situacijos pakeisti negalime, galbūt galime išmokti joje išbūti ir paieškoti, kas mums padeda tai padaryti. Vieniems padeda pasivaikščiojimas gamtoje, kitiems - pokalbis su draugu, tretiems - sportas, ketvirtiems - muzika ir pan.
Drąsa būti savimi ir ribų nustatymas
Gebėjimas atpažinti savo poreikius ir juos patenkinti - tai ir yra drąsa būti savimi? Sutinku, drąsa būti savimi kartais tapatinama su visagalybe, nors iš tiesų tai priėmimas savęs visokio. Kai tu priimi save visokį, gali priimti ir kitą žmogų, kuris toks pats netobulas, ir nekelti jam nežmoniškų lūkesčių. Drąsa būti savimi man ir apie labai aiškias ribas.
Viena situacija, kai žmogus jaučiasi geresnis už kitus ir pradeda naudotis aplinkiniais arba juos nuvertinti. Bet būna ir taip, kad žmogus save labai nuvertina, stengdamasis nuolat patikti ir įtikti kitiems. Todėl kiti pradeda peržengti jo ribas. Tačiau jo emocijos priklauso nuo to, kaip jis moka apginti savo ribas, pavyzdžiui, pasakyti „ne“ kasdien vis naujoms užduotims, kurios neįeina į jo pareigas, mobingui darbe, patyčioms, dalykams, kurie prieštarauja jo vertybėms.
Kai žmogus nuolat bando įtikti kitiems, jis praranda savo autentiškumą. Be to, santykis tampa dirbtinis, nes jame mes nesijaučiame galintys būti savimi, išsakyti savo jausmus, mintis. Aišku, būna situacijų, kai mes privalome prisitaikyti, bet tokiu atveju labai svarbu sau nusistatyti laiką, kiek aš joje galiu išbūti. Pavyzdžiui, aš duodu metus laiko, o po metų pasižiūrėsiu - situacija pasikeitė ar aš galiu kažką pakeisti.
Pokyčiai dažnai kelia baimę - dažniausiai dėl to, kad jie įsivaizduojami kaip kažkas globalaus. Dėl to juos katastrofizuojame, pavyzdžiui, aš noriu pakeisti veiklą, tačiau bijau, kad man nepavyks susirasti tinkamo darbo. Tarkime, jūs norite pretenduoti į kitą poziciją, bet manote, kad jums trūksta kompetencijų. Tačiau galite pasimokyti ir įgyti trūkstamų žinių, pasikalbėti su darbuotojų atrankos specialistais apie tendencijas darbo rinkoje ir galimybes su jūsų išsilavinimu ir patirtimi gauti tą darbą.
Pastaruoju metu susiduriu su fenomenu, kad, viena vertus, mes norime jaustis gerai, kita vertus, dažnai sau to neleidžiame, nes mums atrodo, kad tai leisti mums turi kiti. Ir kai girdžiu frazę „aš prarandu save santykyje“, keliu klausimą, ar tu tikrai prarandi save santykyje dėl kito žmogaus? O gal dėl to, kad tu pats, pirma, negali suprasti, ko nori, antra, nedrįsti išsakyti savo poreikių.
Mes dažnai manome, kad nebūsime išgirsti. Juk net su draugais mes stengiamės kalbėtis tik apie malonius ir linksmus dalykus. Todėl sėdi žmonės, turintys šilto, jaukaus santykio poreikį, ir nė vienas negali žengti žingsnio ir pasakyti, kaip iš tiesų jaučiasi: „Žinai, šiandien man norisi pasikalbėti apie savo širdgėlą“. Mums atrodo, kad uolą ant žmogaus užmesime ir tas žmogus neatlaikys mūsų problemų. Bet žmonės tikrai pajėgūs bent išklausyti.
Labai svarbu ne tik kalbėtis, bet ir iš tiesų išgirsti, apie ką kitas žmogus kalba. Dažnai mes viską suprantame savaip, iš karto sukuriame galvoje scenarijų, pagal kurį ir atsakome tam žmogui. Todėl labai sveika paprašyti žmogaus atkartoti, ar jis teisingai suprato. Arba perklausti pačiam, ar teisingai supratau.
Dar vienas svarbus dalykas - atjauta sau. Nutildykite vidinį kritiką, kuris mums primena, kad esame netobuli, galėjome padaryti geriau ir pan., pasakykime sau - šiandien padariau geriausiai, kaip galėjau, man įmanomu būdu, o kitą kartą galbūt darysiu kitaip. Svarbu nebausti savęs už patirtį, kurią turėjome, nes patirtys mus formuoja. Deja, kartais girdžiu, kad žmonės save baudžia labiau, negu tą patį padarytų jų vaikas ar artimas žmogus.