Žmogaus būties suvokimas yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys. Dažnai kyla pagunda viską, kas aprėpiama akimis ant žemės ir virš galvos, pavadinti pasauliu. Bet toks požiūris keltų klausimą: akimi regimi vis nauji daiktai ir kiti horizontai - ar tai tas pasaulis? O Žemės rutulys, kurį tegalima įsivaizduoti arba matyti nedidelio gaublio pavidalu - juk ir tai pasaulis? O Saulės sistema, mūsų galaktika, miriadai žvaigždžių - taip pat? Be to, esama juk ir žmogaus sielos, kurią jaučiame lyg banguojantį vandenyną ir kurią dažnai vadiname vidiniu žmogaus pasauliu.
Šiame kontekste svarbu suprasti, kas sieja visus šiuos pasaulius. Ar galima juos aprėpti viena mintimi, išgyventi vienu jausmu? Ar galima vienu ir tuo pačiu metu gyventi visuose juose? Pasaulis yra objektyvios (daiktiškos) ir subjektyvios (dvasinės) prigimties lydinys.
Daiktiška - tai ,, Visa po Saule”, tai visa fizinė, cheminė, biologinė tikrovė, kuri suvokiama ir įvaldoma mūsų patirtimi bei gamtos mokslais. Dvasiška - tai mūsų sąmonės gyvenimas, kuris jaučiamas sieloje, valios veiksmuose, mąstyme, kuris prabyla religijos, meno ir net mokslo kūriniais.
Žmonių veikla susidaro iš daugelio įvairiausių darbų. Kiekvienas darbas, kokio sudėtingumo jis bebūtų, mums pateikia tam tikrą informaciją apie pasaulį ir mus pačius. Be tokios veiklos mes nieko negalėtume pasakyti apie tikrovę. Šia prasme visi žmogiškos veiklos aktai, įvairios operacijos, procedūros turi pažintinį pobūdį.
Pažinimas kaip Žmogaus Santykis su Tikrove
Pažinimas yra visuomeninis - istorinis ir individualus žinių apie tikrovę gavimo procesas ir jo rezultatas. Žmonių pažintinę veiklą sudaro įvairūs pažintiniai aktai (stebėjimai, bandymai, eksperimentai, teorinė veikla ir pan.) ir jų rezultatai teiginių, teorijų, kuriose pasakoma kažkas apie konkretų tikrovės fragmentą, pavidale. Tai vieningas procesas, kuris prasideda žmogaus nukreiptais pažintiniais aktais į kokį nors objektą. Pažinimas - žmogaus santykis su tikrove.
Filosofijos pažinimo objektas - mus supantis pasaulis, o subjektas - žmonės (visuomenė). Yra įvairūs požiūriai, kaip galima pažinti pasaulį, procesas labai sudėtingas ir prieštaringas. Filosofas turi paaiškinti, iš kur jis žino, kad jo teiginiai yra teisingi. Kitaip tariant, jis turi nurodyti, iš ko atsiranda jo ir kitų žmonių žinios. Klausimas, iš ko atsiranda mūsų žinios, ir yra pažinimo šaltinio problema.
Pažinimo Šaltiniai: Jutimai, Patirtis ir Protas
Kuo gi remiasi žmogaus pažinimo procesas? Žmogus pažįsta aplinkinį pasaulį, priima iš jo informaciją pirmiausia juslėmis: regėjimu, lytėjimu, klausa ir t.t. Reikia pripažinti, kad didelį vaidmenį vaidina juslės ir pažinimo šaltiniu galima laikyti jutimus ir suvokimus.
- Jutimas - daiktų ir reiškinių savybių, taip pat organizmo vidinių būvių, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus, atspindėjimas.
- Suvokimas - daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus.
Jutimas ir suvokimas yra procesai, o jų rezultatai vadinami pojūčiais ir suvokiniais. Tačiau juk vienas reiškinys suteikia kiekvienam skirtingus pojūčius - vieniems stipresnius, kiti būna apatiški ir pan. Mums informaciją teikia taip pat ir patirtis apie konkrečius įvykius, daiktus ir asmenis.
Tačiau ar patirtis yra pažinimo šaltinis? Demokritas ir Platonas nesirėmė juslių liūdijimais. Jie buvo įsitikinę, kad filosofinio pažinimo šaltinis yra intelektas, protas. Nes remdamiesi loginiais argumentais, galime įrodyti tai, ko nežinome iš patirties. Juslinis patyrimas, pasak Aristotelio, yra būtina pažinimo fazė: faktų nustatymas - būtinas mokslinio tyrimo etapas.
Požiūrio, kad pažinimo šaltinis yra protas, šalininkai vadinami racionalistais (lot. ratio- portas). Priešingo požiūrio šalinikai vadinami empiristais (gr. Empeiria- patirtis) arba sensualistais (lot. sensus- jutimas).
Pirmiausia žmogus pažinime remiasi savo juslėmis - regėjimu, klausa, lytėjimu, uosle, skoniu. Jis mato jį supančius daiktus - žmones, žolę, vandenį, kalnus, automobilius ir kitus daiktus. Klausos organai leidžia girdėti įvairius garsus. Lytėdami sužinome ar daiktai yra šilti, ar šalti, aštrūs ar glotnūs ir t.t. Įsitikiname, kad pažinimo šaltinis yra jutimas ir suvokimas. Juslės mus sieja su tikrove. Pojūčiai ir suvokiniai bei atmintyje išsaugota juslinė informacija, vaizdiniai yra labai svarbi žmogiškojo patyrimo dalis.
Daugeliui filosofų juslių vaidmuo pažinime yra akivaizdus faktas. Susimąstydami apie tai, iš kur žmogus gauna žinias, jie pripažino, kad niekas iš mūsų gimdamas neatsineša į pasaulį jokių, nors ir menkiausių, žinių. Tokios nuomonės buvo J. Lokas (1632-1704), sakydamas, jog kai gimstame, mūsų protas yra neprirašyta lenta- tabula rasa (lot.).
Tačiau juslėmis galime pažinti atskirus reiškinius, jų savybes. Filosofijoje paprastai pažinimu laikomas ne atskiro reiškinio, atskirybės, o visos reiškinių klasės, bendrybės bruožų atskleidimas. Ar galime tikėtis, kad pažinus vieną reiškinių grupės egzempliorių (skruzdę), galėsime pažinti visos skruzdžių giminės bendrąsias savybes? Tikriausia ne. O jeigu klausime klausimus - kas yra pasaulis, kokie jo pradai ir t.t., ar galėsime, remdamiesi tik juslėmis, į juos atsakyti? Juk negalima nei regėti, nei palytėti Demokrito atomų, nei Platono idėjų! Jų pažinimo šaltinis buvo kitas. Jie manė, kad pažinimo šaltinis yra ne juslės, o intelektas, protas.
Tai reiškia, jog greta empirizmo nuo antikos laikų egzistavo ir racionalizmas, kuris visais laikais turėjo savo šalininkus. Racionalizmo šaltiniai teigia, kad pažinimo šaltinis yra protas. Racionalizmo šalininkai suabejojo juslių parodymais ir negatyvų požiūrį į jusles argumentavo tuo, kad įvairūs žmonės skirtingai juslėmis suvokia tą patį išorės poveikį ir manė, kad juslėmis gautos žinios turi subjektyvų pobūdį.
Tiesos Samprata ir Jos Kriterijai
Klasikinė tiesos samprata atsirado Antikoje (ja rėmėsi Aristotelis, Platonas). Ji skamba taip: mintį ar teorija galima laikyti teisinga, jei ji atitinka tikrąją daiktų padėtį, faktus, tikrovę, t.y. nurodo (fiksuoja) jų tikrai turimas savybes arba tikruosius jų tarpusavio santykius. Viduramžių filosofai, sekę antikos autoritetais, tiesą apibrėždavo taip: „Tiesa yra daikto ir minties atitikimas“.
Ieškant alternatyvų klasikinei tiesos sampratai buvo pripažinta, kad tiesa yra pačių žinių savybė ir tiesą reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu, t.y. Dekartas buvo žinomiausias požiūrio į tiesą kaip į akivaizdžias žinias šalininkas. Akivaizdūs yra daugelis juslinio patyrimo dalykų, pavyzdžiui: aš skaitau šiuos žodžius- tai man šiuo metu yra visiškai akivaizdu ir suvokiama. Kitos dvi sritys, kuriose nereikia įrodymo (nes nereikia remtis kokiais nors empiriniais ar teoriniais argumentais) yra religija ir matematika. Tačiau problema yra dėl to, kad kas akivaizdu vienam žmogui, gali būti netiesa kitam, nes priklausomai nuo žmonių patyrimo ir turimų žinių.
Žinių loginis neprieštaringumas reiškia jų vidinę darną, rišlumą, kas moksliškai įvardijama kaip koherentiškumas. Todėl tiesos samprata, siejanti žinių teisingumą su logine darna dar vadinama koharencine tiesos teorija. G. Leibnizas yra šalininkas šios tiesos aiškinimo būdo. Jis skiria dviejų rūšių tiesas: fakto ir proto. Fakto atsiranda iš patirties, o proto tiesa yra intelekto produktas. O pasaulis, anot Leibnizo, yra protingosios Dievo veiklos produktas, tad jis visas yra sutvarkytas gerai ir protingai. Viską bandoma paaiškinti per logikos dėsnius. Tad norint įsitikinti mūsų žinių teisingumu pakanka parodyti kaip jas galima išvesti iš loginio tapatybės dėsnio (A=A). Esmė ta, kad jei nėra žinių loginio prieštaringumo, tai tą galima laikyti tiesos kriterijumi. Tiksliau sakant, teisingais reiktų laikyti tuos teiginius, kurie logiškai suderinami su kitais mūsų teiginiais.
Pragmatinės tiesos samprata sieja tiesą su tos veiklos praktiniu efektyvumu. Pragmatinės tiesos samprata buvo išplėtota XX a. pradžioje. Bet ištakos siekia XVII a. pradžia, kai F. Beconas suformulavo principą „Žinojimas- jėga“. Vertinamos tik pozityvios, tikslios ir realius objektus apibūdinančios ir faktais pagrįstos žinios. Pozityvių žinių pagrindinis bruožas- jų praktinis naudingumas. (pagal A. Comte‘ą). Pagrindiniu tiesos nustatymo šaltiniu buvo laikoma praktika. Tad pragmatiniais tiesos ieškotojais neabejotinai laikomi empirikai.
Iracionalizmas kaip Alternatyvus Pažinimo Būdas
Ne visi filosofai su tokiu požiūriu sutiko. Kai kurie menkino juslių ir proto pažintinius, sugebėjimus. Jie teigė, kad yra kiti pažinimo šaltiniai: ypatingi žmogaus vidiniai pergyvenimai, mistinės būsenos, įsijautimas, intuicija, praregėjimai, instinktai, antgamtinės jėgos. Vienas iš iracionalizmo atstovų yra neoplatomizmo kūrėjas Plotinas. Jis sutinka, kad Platono idėjos yra prieinamos žmogaus protui. Tačiau, jo nuomone, virš idėjų yra aukštesnė būtis - Absoliutas, iš kurio plaukia viskas kas egzistuoja - idėjos, pasaulio dvasia, materija. Absoliuto negalima pažinti racionaliai, apimti jį mintimi. Žinių apie jį gauti galima tik iracionaliu būdu - mistinėje ekstazėje, kurios metu, susitikus su aukščiausia būtimi, žmogaus dvasiai padaromas didžiulis įspūdis.
Aurelijaus Augustino nuomone, visų tyrimų - metafizinių, etinių, pažintinių - objektas yra Dievas. Jo prote yra amžinosios tiesos, idėjos, kurių pažinimas yra žmogaus tikslas. Nei juslės, nei protas negali pažinti dieviškųjų idėjų. Tiesą galima bus pažinti tik tada, kai Dievas pareikš ją žmogui per apreiškimą.
Apibendrinant, žmogaus būties suvokimas yra nuolatinis procesas, apimantis tiek empirinį patyrimą, tiek racionalų mąstymą, tiek iracionalius įžvalgus. Kiekvienas iš šių požiūrių prisideda prie mūsų supratimo apie pasaulį ir mūsų vietą jame.
| Pažinimo šaltinis | Atstovai | Esminės idėjos |
|---|---|---|
| Jutimai ir suvokimai | Aristotelis, J. Lokas | Pažinimas prasideda nuo juslinio patyrimo. |
| Protas (racionalizmas) | Demokritas, Platonas, R. Dekartas | Pažinimo pagrindas yra intelektas ir loginis mąstymas. |
| Iracionalizmas | Plotinas, Aurelijus Augustinas | Pažinimas pasiekiamas per intuiciją, mistinius išgyvenimus ir apreiškimą. |