Gimtoji kalba – svarbiausias tautos turtas

Gimtoji kalba - tai kalba, kurią žmogus natūraliai išmoksta pirmąją vaikystėje. Jei vaikas vienodai gerai išmoksta kelias kalbas vaikystėje, tai abi (ar visos) kalbos gali būti laikomos gimtosiomis. Mus visus vienijanti kalba yra lietuvių kalba. Ji - mūsų namai. Kai kam ji gimtoji, kai kam - savos valstybės oficialioji kalba, bet visiems - MŪSŲ KALBA, MŪSŲ DIDŽIAUSIAS TURTAS. Gimtoji kalba turi net savo dieną kalendoriuje: nuo 1999 m. vasario 21-ąją Jungtinės Tautos yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena.

Taip norėta įprasminti gimtosios kalbos svarbą, nes globalėjančiame pasaulyje kalbų skaičius nuolat mažėja. Tai skaudūs praradimai - juk kiekviena kalba yra visos žmonijos dvasinis turtas. Mes, lietuviai, didžiuojamės savo gimtąja kalba - seniausia išlikusia indoeuropiečių kalba, dešimtmečius naikinta, bet ištvėrusia, išlikusia, išsaugota, apginta.

Lietuvių kalbos paplitimo arealas

Kalba ir tauta

Tauta - tai istoriškai susidaręs žmonių junginys, žmonių bendruomenė, turinti esminius savo identiteto ženklus. Tie tautinio identiteto ženklai yra siejami su bendra kilme, žeme, istorija, kultūra bei svarbiausia - bendra kalba. Šie tautinio identiteto ženklai yra svarbiausias ir reikšmingiausias tautos turtas. Ypatingai kalba, kuri yra visko pagrindas. Juk gimtąja kalba tautos žmonės komunikuoja, bendrauja, keičiasi mintimis bei idėjomis. Tai skatina tautos bendrumą, augimą ir tobulėjimą, reikalingą kiekvienai tautai.

Jeigu nebūtų gimtosios kalbos, vyrautų nesusikalbėjimas, tarpusavio nesupratimas, tauta pradėtų nykti. Kadangi gimtoji kalba yra svarbiausias tautos turtas, labai svarbu tą tautos turtą - gimtąją kalbą - saugoti ir puoselėti, ginti nuo įvairiausių opozicijų, besistengiančių gimtąją tautos kalbą sunaikinti ar kitaip iškraipyti.

Kalba yra pagrindinė žmonių bendravimo ir minčių reiškimo priemonė. Tai viena pagrindinių visuomenės ypatybių, tiesiogiai susijusi su mąstymu. Be kalbos negalimas žmonių bendravimas, kultūrinė, visuomeninė ir pažintinė raida. Per kalbą visuomenė gauna ir apibendrina žinias, jas perduoda kitoms kartoms. Sakoma, kad tauta yra gyva, kol gyva kalba. Todėl kalbą reikia saugoti, ja rūpintis.

Lietuvių kalba yra unikali, seniausia išlikusi indoeuropiečių kalba. Daugelis kalbų pakito, bet lietuvių kalba tarp kitų indoeuropiečių kalbų pakito mažiausiai.

Indoeuropiečių kalbų schema

Mikalojaus Daukšos žodžiai apie kalbą

XVI amžiuje Mikalojus Daukša rašė: „Kurgi pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą - ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.

Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę.“

Pirmosios lietuviškos knygos svarba

Gimtosios kalbos, kaip ir bet kurios kitos, reikia mokytis - pažinti jos fonetiką, kalbos dalis, žodžių darybą, sintaksę… Tačiau buvo laikas, kai vaikai neturėjo iš kur mokytis savo kalbos. Ir tik 1547 m., pasirodžius pirmai spausdintai lietuviškai knygai - Martyno Mažvydo „Katekizmui“, tokia galimybė atsirado.

Knygnešių indėlis

Prie lietuviško rašto ir kalbos išsaugojimo daug prisidėjo knygnešiai per lietuviškos spaudos draudimo metus. Lietuviški leidiniai buvo gabenami per Vokietijos-Rusijos sieną į Lietuvą. Daugiausia buvo gabenama Mažojoje Lietuvoje spausdinta literatūra, religinės knygos, periodiniai leidiniai ir pasaulietinė spauda.

Už literatūros gabenimą, laikymą, platinimą ir skaitymą buvo nubausta apie 2000 žmonių. Jie buvo teisiami, sodinami į kalėjimus. Nepaisydami pavojų, žmonės kovojo už savo kalbos išlikimą bei skleidimą, Lietuvos švietimą.

Žymūs kalbininkai

Žymusis kalbininkas, kraštietis, filologijos mokslų daktaras Aldonas Pupkis gimė 1939 metais sausio 5 dieną. Dirbant universitete, mokslininkui teko plačiai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, susijusiame su lietuvių kalbos apsauga ir kultūra. A.Pupkis nebuvo „sausasis“ mokslininkas, jis aktyviai prisidėjo prie taisyklingos lietuvių kalbos vartojimo ir kalbos kultūros populiarinimo.

Nuo 1968 m. buvo žurnalo „Gimtoji kalba“ (nuo 1990 m. „Mūsų kalba“) steigėjas ir redaktorius. 1977 - 1988 m. vedė televizijos laidą „Mūsų kalba“, 1984 - 1990 m. vadovavo Lietuvos radijo kalbos valandėlėms „Gimtoji kalba“. 1998 - 2008 m. ėjo Lietuvių kalbos draugijos valdybos pirmininko pareigas.

Už visuomeninę veiklą, kalbos praktikos ir mokslo darbus buvo apdovanotas Jono Jablonskio ir Petro Būtėno premijomis, išrinktas Lietuvių Kalbos draugijos garbės pirmininku. Tarp gausybės išleistų Lietuvių kalbos instituto leidinių, galime didžiuotis, kad mūsų kraštietis itin domėjosi gimtąja Kazlų Rūdos šnekta, užrašinėjo jos žodžius didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui“.

Buvo rengėjų grupės vadovas ir I tomo vyriausiasis redaktorius trijų tomų veikalui „Zanavykų šnektos žodynas“ (2003 - 2006). A. Pupkis taip pat parengė dviejų tomų „Kazlų Rūdos šnektos žodyną“ (2008 - 2009). 2010 metais, spalio 16 dieną, vyko šio žodyno pristatymas Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešojoje bibliotekoje.

Gimtoji kalba - didžiausias mūsų tautos turtas, o jos puoselėjimas - svarbiausias darbas, stiprinantis tautos šaknis ir teikiantis pasididžiavimą bei stiprybę mūsų tautiečiams.

tags: #gimtoji #kalba #svarbiausias #tautos #turtas #prezentacija