Kalba - bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Kalbą žmonės laiko viena didžiausių tautos vertybių, ja didžiuojasi, myli ir puoselėja. Kalba vienija tautą.
Daugelio tautų šviesuoliai - filologai, kurie dažniausiai buvo ir filosofai, - ne vieną šimtmetį nagrinėjo ir suprato gimtosios kalbos reikšmę asmenybei ir tautai. Kiekvienas pilietis privalo gerbti, saugoti ir aukštinti savo gimtąją kalbą, istoriją. Kiekvienas turi ją vertinti, puoselėti, ir jei prireikus, ginti.
Šiame kontekste ypač svarbi Simono Daukanto asmenybė ir jo indėlis į lietuvių kalbos puoselėjimą. S. Daukantas manė, kad tautinių tikslų reikia siekti intelektualinėmis, o ne militaristinėmis priemonėmis. Didžiausias turtas - gimtoji kalba. Svarbiausias istorijos veikėjas ne valdovas, o tauta: valdovas turi tarnauti tautai.
Simonas Daukantas
Simono Daukanto veikla ir idėjos
Simonas Daukantas vienintelis tuo metu dirbo visose tautai reikalingose srityse: istorijos, kultūros istorijos, kalbos, folkloristikos, publicistikos, literatūros, beletristikos, ūkio bei vadovėlių, grožinės literatūros skaitinių, ūkinių patarimų knygelių leidyboje. Beveik visas knygas išleido už savo pinigus, iš finansinių rėmėjų nustatytas tik Ksaveras Kanapackis.
Gyvenimas tautos interesams, visuomenės labui yra moralinių savybių visuma, kurią S. Daukantas vadino dorybe. Dorybė yra būtina sąlyga laisvei pasiekti ir ją išlaikyti. Jo raštuose pirmą kartą atsiveria laisvos lietuvių tautos galimybės ir ateities savo valstybėje perspektyvos.
1822 m. tarp S. Daukanto ir Adomo Mickevičiaus jau buvo ryški takoskyra. A. Mickevičius Juozapo Zavadskio spaustuvėje išleido pirmąjį poezijos tomą, o S. Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją gimtąja kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Knygos pratarmėje („Prataryme“) jis kreipiasi į skaitytoją: „Atsakau savo kernotojams, jog aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geba savo vaikams darbus jų bočių prabočių pasakoti, o be raštų daug kartų apsirinka.
Taigi šalia bajoriškosios orientacijos šalininkų, teigusių, jog lietuviškoji kultūra, sietina su bajoriškuoju sluoksniu, žlugo, nes neliko savos diduomenės, atsirado kita, valstietiškoji, kurios atstovai įrodinėjo, kad kalba yra svarbiausias tautiškumo požymis ir kad lietuvių kultūra išliko kaimo pirkiose ir pajėgi atgyti.
Minėtuose „Darbuose“ yra laisvai išversta A. Mickevičiaus apysakaitė „Živilė“ („Żiwila. Powiastka. Z dziejów litewskich. Wyiątek ze starożytnich rękopisów polskich, udzielonych redakcyy przez P. S. F. Ż.“), išspausdinta „Tygodnik Wilenski“ 1819 m. vasario 18-ąją (Nr. 133, p. 113-121). Taigi S. Daukantą galima laikyti pirmuoju A. Mickevičiaus kūrybos vertėju į lietuvių kalbą.
S. Daukantas labiausiai vertino profesorių Ignotą Žegotą Onacevičių. Šis mokslininkas poetizavo Lietuvos girias, itin skatino tirti Lietuvos istoriją, vienas pirmųjų, o gal ir pirmasis iš Vilniaus universiteto profesūros, nebelaikė liaudies bevale inertiška mase. Savo erudicija, drąsa, išsilavinimu, laikysena jis turėjo įtakos ir A. Mickevičiui, nors jo viso gyvenimo „dievaitis“ buvo J. Lelevelis.
Gimtoji kalba šiandien
Šiandien lietuvių kalba išlieka vienu svarbiausių tautos tapatumo elementų. Globalizacijos sąlygomis, kai kultūros ir kalbos maišosi, gimtosios kalbos išsaugojimas tampa dar aktualesnis. Kalba - ne tik bendravimo priemonė, bet ir kultūros, istorijos, tradicijų saugotoja.
Natūralios kalbos skirstomos į aktyvųjį ir pasyvųjį žodyną. Kalbos jausmas ir kalbos poveikis yra neatsiejami nuo mūsų mąstymo. Šnekamoji kalba, dialogai ir rašomoji kalba yra skirtingi kalbos raiškos būdai, kurie visi prisideda prie kalbos gyvybingumo.
Ką kiekvienas galime padaryti dėl gimtosios kalbos?
- Gerbti ir puoselėti gimtąją kalbą.
- Domėtis savo šalies istorija ir kultūra.
- Skaityti lietuvių literatūrą.
- Kalbėti taisyklinga lietuvių kalba.
- Perduoti kalbos žinias ateities kartoms.
Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė teigė: „Kas tautai gali būti brangesnis už jos prigimtą kalbą? Tai kiekvienos tautos stipriausia pilis, jokių priešų neįveikiama, kol turi tikrus apgynėjus.“
Apibendrinant galima teigti, kad gimtoji kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir esminis tautos tapatumo, kultūros ir istorijos elementas. Ją reikia saugoti, puoselėti ir perduoti ateities kartoms, kad tauta išliktų stipri ir vieninga.
Lietuvių kalba
Populiariausios pasaulio kalbos (2013 m. duomenys)
| Vieta | Kalba |
|---|---|
| 1 | Kinų |
| 2 | Ispanų |
| 3 | Anglų |
Lietuvių kalba vienintelė iš likusi iš prūsų ir jotvingių kalbų.
tags: #gimtoji #kalba #svarbiausias #tautos #turtas