Žemaitė - tai XIX a. pabaigos-XX a. pradžios literatūros klasikė, patirianti renesansą. Literatūrologė dr. Ramunė Bleizgienė teigia, kad išaugęs domėjimasis Žemaitės asmenybe susijęs su noru išvaduoti ją nuo tradicinio kaimo moters vaizdinio.
Žemaitė (1845-1921)
Bajoriška Kilmė ir Dvaro Kultūra
Svarstant apie Žemaitės, kaip rašytojos, savivoką, negalima apeiti jos bajoriškos kilmės. Iš esmės visos XIX a. pabaigos-XX a. pradžios moterys rašytojos buvo bajoriškos kilmės. Bajoriška kilmė ir erdvė labai svarbi galvojant apie Žemaitės, kaip rašytojos, savivoką. Autobiografiją ji pradeda nuo to, kad pabrėžia, jog jos tėvas buvo bajoras, o motina tvirtino esanti aukštos kilmės, nors realybėje, tas jų gyvenimas mažai kuo skyrėsi nuo prakutusių valstiečių buities. Vis dėlto tai buvo kita erdvė.
Žemaitė ir jos seserys buvo mokomos skaityti, rašyti lenkiškai. Paskui Žemaitė gavo platesnio išsilavinimo galimybę dėdinos dvare. Čia ji patenka į istorinius sūkurius, įgyja būtent to laikotarpio moterims bajorėms būdingos patirties. Kartu su savo teta ir pusseserėmis padeda 1863-1864 m. sukilimo dalyviams: veža maistą, tuo laiku prieinamas medicinines priemones. Tai irgi veikė jos sąmonę.
Būtent bajoriškoje erdvėje Žemaitė susidūrė su XX a. pradžios lietuvių inteligentais. Labai svarbi jos pažintis su Putvinskiais - irgi bajorais, turėjusiais ne vieną dvarą. Tarnaudama pas juos, dirbdama šeimininke Graužikų dvare, Žemaitė pateko į inteligentijos veiklos sūkurį. Juliją Jonas Jablonskis pasitelkia kaip gyvąjį kalbos šaltinį, kartu su Antanu Smetona ir Petru Avižoniu rengdamas pirmąją lietuvišką gramatiką, padėjusią pagrindus bendrinei lietuvių kalbai.
Žemaitė su Jablonskių šeima Gardine 1912 m.
Graužikų dvare rengiamas ir „Varpas“, šiuos darbus perėmus Povilui Višinskiui, ir Motiejaus Valančiaus „Raštų“. Taigi Žemaitė, nors dirba šeimininke, gali matyti lietuviškos leidybos užkulisius, dalyvauti tikrame kultūros darbe - ypač reikšmingame XX a. pradžioje kuriantis moderniai lietuvių visuomenei.
Dvaras - Tarpinė Erdvė
Dvaras nėra kaimiška aplinka, bet ir ne miestas. Tai tarpinė erdvė, kurioje gali vykti intensyvus kultūrinis, intelektualinis gyvenimas. Tai tarpinė erdvė Žemaitei pereiti į miestą. Nes atsidūrusi Vilniuje ji be didelių kliūčių įsitraukia į miesto gyvenimą: dalyvauja vakaruškose, literatūriniuose vakaruose, dirba „Lietuvos žinių“ atsakingąja redaktore, kaip tikra miestietė pabūna porą savaičių kalėjime.
Kaimo ir Miesto Sankirtos Žemaitės Kūryboje
Akivaizdu, kad Žemaitę pagal tai, kokia erdvė jos kūriniuose reprezentuojama labiausiai, vienareikšmiškai norėtųsi vadinti kaimo rašytoja. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad prie to, jog Žemaitės personažai, jos sukurti gamtos, buities paveikslai yra lietuviškos gamtos ar lietuviško kaimo reprezentantai, prisidėjo XX a. pradžios kritika. Ji patvirtino mintį - tai, kas aprašyta jos kūryboje, yra tikra. Kad skaitydami Žemaitės apsakymus galime aptikti lietuvio kaimo žmogaus paveikslą.
Žemaitės kūryba siūlo tam tikrus perskaitymo kodus, bet prie jos, kaip kaimo rašytojos, vaizdinio labiausiai prisidėjo XX a. Kita vertus, kai kalbame apie Žemaitę, nereikėtų miesto ir kaimo erdvių matyti kaip priešpriešos. Tiesiog XIX a. pabaigoje bajoriškoji dvaro erdvė, kitaip nei kaimiškoji, moterims suteikė platesnį veikimo būdų spektrą ir daugiau galimybių ugdytis pilietinį sąmoningumą.
Žemaitės gebėjimas be didelių sunkumų judėti erdvėje ir rinktis gana įvairias veiklos formas yra susijęs su jos bajoriškos dvaro erdvės patirtimi. Kalbant apie Žemaitės Vilniaus laikotarpį, ryškėja rašytojos biografijos faktai, bylojantys jos pasiryžimą dalyvauti istoriniuose įvykiuose, prisiimti atsakomybę ir ištiesti pagalbos ranką. Pirmojo pasaulinio karo metu Vilniuje įkūrus pagalbos pabėgėliams bendriją, Žemaitė vadovavo prieglaudai: jos žinioje buvo 60 vaikų ir 17 motinų.
Miestas Žemaitės kūryboje nėra destruktyvi erdvė, juolab kad mes turime per mažai duomenų tai teigti. Per mažai ji apie tai rašė. Aišku, mano cituotame apsakymo fragmente miesto erdvė iš tiesų skiriasi nuo kaimo, bet tikrai negalime vienareikšmiškai, stereotipiškai sakyti, kad kaimo erdvė žmogui yra palanki, o miestas - ne.
Žemaitės memorialinio muziejaus / Bukantės dvaro sodybos ekspozicija:
Žemaitės memorialinio muziejaus / Bukantės dvaro sodybos ponų namas.
Žemaitė Amerikoje
Į Ameriką, į Niujorką, Žemaitė vyko su Aleksandra ir Andriumi Bulotomis rinkti nukentėjusiems Pirmojo pasaulinio karo metu pabėgėliams pinigų. Pagrindinė jos užduotis buvo kalbėti Amerikos lietuvių susirinkimuose ir jų metu rinkti aukas. Yra minima, kad Niujorke Žemaitei nelabai sekėsi. Bet po to ji lankėsi Bostone, paskui pasibaigus rinkliavos darbams apie ketverius metus gyveno Čikagoje. Ir neatrodo, kad čia būtų patyrusi kokių nors didelių sunkumų. Gebėjimas kalbėti tūkstantinėms minioms ir jas įtikinti, paveikti žodžiu pranoksta paprasto kaimo žmogaus gebėjimus. Žemaitė nelankė jokių retorikos kursų, neišėjo papildomų viešojo kalbėjimo mokslų. Vadinasi, ir miestas buvo jos veikimo erdvė.
Bajoriškas dvaras - Žemaitės savivokai įtaką dariusi vieta, o miestas - jai visiškai tinkanti veikimo erdvė.