Varėnos rajonas, įsikūręs pačiuose Lietuvos pietuose prie Baltarusijos sienos, garsėja ne tik savo gamtos grožiu, bet ir turtinga istorija bei kultūra. Didžioji rajono dalis plyti Dainavos lygumoje, tik šiaurės vakarinis pakraštys yra Dzūkų aukštumoje, o rytinis - Eišiškių plynaukštėje. Būtent čia, šiame krašte, galima rasti jaukių kaimelių, įspūdingų gamtos paminklų ir unikalių kultūros objektų.
Vienas iš tokių kaimų - Glūkas, įsikūręs Varėnos rajone. Glūko ežeras garsėja stambiais ešeriais, aukšlėmis ir lydekomis. Paskutiniais metais ežere tiek išplito aukšlės, kad imta rengti sportines šių žuvų gaudymo varžybas.
Turto banko aukcione parduodamas Varėnos raj. šiaurinėje dalyje, Glūko k., Grybautojų g. 8A, esantis tyrimų punkto pastatas. Aukcione parduodamas apie 49 kv. m. ploto išskirtinės išvaizdos akmeninis pastatas, apsuptas aukštų pušų, šalia vingiuoja žvyrkelis. Unikalus objektas tinkamas sodybai, kūrybinėms dirbtuvėms ar komercinei paskirčiai. Registracija į elektroninį aukcioną vyks šių metų spalio 21-23 dienomis. Aukciono data - šių metų spalio 28-29 dienomis.
Varėnos rajonas ne tik pats didžiausias, bet ir miškingiausias Lietuvoje. Miškai užima 69,1 proc. jo teritorijos. Čia ošia didžiausias Lietuvoje miškų masyvas - Dainavos giria. Jos plotas 145 tūkst. ha, giria susideda iš 250 atskirų miškų, iš kurių didžiausi - Marcinkonių, Mardasavo, Rudnios, Varėnos ir Zervynų. Miškuose vyrauja pušynai. Upių slėnių šlaituose, kloniuose, papelkiuose žaliuoja eglynai, yra juodalksnynų, buvusias spygliuočių ar mišrių miškų vietas užima beržynai. Miškuose gausu mėlynių, bruknių, žemuogių.
Grybavimo sezonas paprastai prasideda birželio mėnesio viduryje. Pirmosios pradeda dygti voveraitės ir ūmėdės, tačiau dzūkai grybais vadina tik baravykus. Dzūkai žino, kad derlingiausios grybų augimo vietos ten, kur auga 30-40 metų pušynai, padengti baltu kerpių patalu. Dzūkui kiekvienas lietus buria grybus. Sodriai palyja, upeliais vanduo nukliokia - tai voveraičių lietus. Baravykams ir raudonikiams reikia šilto, dulkiančio lietaus, po kurio žemė garuote garuoja.
Daugiau nei ketvirtadalį rajono teritorijos užima Dzūkijos nacionalinis parkas - didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje. Visas parko plotas 58 tūkst. 521 ha, iš jų 54 tūkst. 455 ha - Varėnos rajone, kita dalis - Alytaus, Lazdijų rajonų bei Druskininkų savivaldybės valdose. Parke saugomos Dainavos krašto gamtos ir kultūros vertybės, kurių čia itin daug. Visu savo grožiu atsiskleidžia rajono upės. Nors jų tinklas - vienas rečiausių Lietuvoje, upės gana vandeningos. Per visą rajoną savo vandenis Nemunui plukdo Merkys, į jį įteka Šalčia, Spengla, Verseka, Duobupis, Varėnė, Ūla, Grūda, Skroblus ir dar daug mažesnių upelių.
Žemyninės kopos Dainavos lyguma žymi žemyninėmis kopomis, kurių niekur kitur Lietuvoje tiek nėra. Kopos, prasidedančios Varėnos apylinkėse ir ištįsusios Druskininkų link, juosia ir Čepkelių raistą. Dabar šios kopos apaugusios mišku. Miškas sutvirtino smėlį ir kopos tarsi sustingo, savo forma liudydamos praeityje vyravusių vėjų kryptį. Nuo kai kurių kopų keterų nesunku pastebėti, kad rytinis - užuovėjinis - šlaitas yra statesnis nei vakarinis - priešvėjinis.
Tai didžiausias Lietuvos pelkių kompleksas, nuo 1975 metų saugomas valstybiniame Čepkelių rezervate. Jis visas iškaišytas mišku apaugusiomis sausmėmis, 1-2 metrus iškilusiomis virš pelkės paviršiaus. Čepkeliuose tokių salų yra apie 80. Raistą vandeniu daugiausia maitina krituliai. Pelkė vasarą praranda daugiau vandens nei dauguma Lietuvos pelkių, yra sausesnė, todėl ji sparčiau užauga mišku.
Čepkelių rezervate bet kokia žmogaus ūkinė veikla uždrausta, su specialiais leidimais įleidžiamos tik nedidelės turistų grupelės ir spanguoliautojai - čia plyti didžiausi šalies spanguolynai. Nuo balandžio 1-osios iki liepos 1-osios per dieną leidžiamos dvi ekskursijos ne didesnėms kaip 20 žmonių grupėms, kitu metų laiku ekskursijų skaičius neribojamas, bet būtinas leidimas ir gidas. Kai jame lankysitės, atminkite, kad šiame rezervate gyvena visi Lietuvoje aptinkami ropliai, išskyrus balinį vėžlį. Tai gluodenas, gyvavedis ir vikrusis driežai, paprastasis žaltys, pats rečiausias roplys - lygiažvynis žaltys ir vienintelė nuodinga Lietuvos gyvatė - paprastoji angis. Kasmet per spanguoliavimo sezoną 1-2 uogautojai net patiria jos kirtį.
Vaizdingomis Marcinkonių apylinkėmis jis vingiuoja 13,8 km, tačiau galima pasirinkti ir trumpesnius - 7 arba 10,5 km ruožus. Takas prasideda nuo Marcinkonių lankytojų centro. Keliaudami išvysite įspūdingas Grūdos upės kilpas, paslaptingąjį Aklaežerį. Dar prieš 50 metų jame buvo galima maudytis, o prasidėjęs pelkėjimo procesas beveik 10 ha ploto ežerą pavertė pelke. Pamatysite ir pustomą Gaidžių kopą, Zackagirio upelio pakrantėse išsirikiavusias bebrų „trobeles“.
Tai šaltinis Ūlos kairiajame krante tarp Mančiagirės ir Žiūrų kaimų (Marcinkonių seniūnija). Aukščio skirtumas tarp šaltinio ir upės yra apie 4 metrai. „Akis“ žiemą vasarą neužšąla, pamažu kunkuliuoja, verda paburbuliuodamas jos vanduo. Ir norėdamas jos versmės nesudrumsti, gali lazda kiek nori badyti dugną - tik šonuose girdėsi kažką gurgždant. Vandens gylis iki kylančios srovės permaišomo smėlio, sudarančio „tariamąjį dugną“, yra 23 cm, o lazda smenga dar 1,22 metro. Vanduo gėlas ir minkštas, jame, lyginant su geriamuoju vandeniu, yra 1,3 karto daugiau mangano ir maždaug 2 kartus daugiau geležies ir po truputį beveik visų periodinės lentelės elementų! Paragavęs pajusi nestiprų geležies prieskonį, o nosį pakutens sieros kvapas. Senesnieji gyventojai tiki, kad jei prie šaltinio eisi vos saulei nusileidus, Ūlos „akies“ vanduo pagelbės nuo visokiausių ligų. Pasakojama, kad panašių šaltinių yra ir pačios Ūlos dugne.
Jis dunkso 100 m į pietryčius nuo Merkio santakos su Nemunu. Piliakalnyje XIV-XV a. stovėjo viena stipriausių Nemuno gynybinės sistemos medinių pilių. Merkio piliakalnis ir nuo jo atsiverianti upių santaka jau seniai tapo Dainavos krašto simboliu. Čia atsiveria reto grožio panorama - į vieną vietą sueina dangus, vanduo, žemė, miškai, laukai ir pievos.
Varėnoje gimė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, todėl visos labiausiai lankomos vietos susijusios su šiuo lietuvių tautos genijumi. Net projektuodami Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią (Vytauto g. 196) architektai Brunonas Bakaitis ir Gediminas Baravykas panaudojo M. K. Čiurlionio kūrybai artimas formas. Atvira varpinė primena Čiurlionio paveikslo „Pavasario simfonija“ varpinę. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų XV a. pirmos pusės bažnyčia. Po 1648-ųjų rekonstrukcijos bažnyčia įgijo baroko bruožų. Vidų puošia 5 mediniai barokiniai altoriai (XVII-XIX a.), vertingi paveikslai. 1888 metais pastatytoje cerkvėje įsikūręs Merkinės kraštotyros ir genocido muziejus. Išliko ir 2 mūriniai tinkuoti miesto riboženkliai, kurie, spėjama, buvo pastatyti 1575 ar 1579 metais. Tebestovi namas (Osmolskio g. 1), kuriame 1648 metais gegužės 20 dieną mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza.
14 km į pietvakarius nuo Merkinės Ant aukšto kalno kairiajame Nemuno krante stovi vėlyvojo baroko Švč. Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis, pastatytas 1704-41 metais. Bažnyčios sienos ištapytos XVIII a. italų menininkų, joje yra 11 dailės paminklų, tarp jų - ir XVIII a. paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“, gerbiamas dėl tikinčiųjų patiriamų malonių. Septyni rokoko stiliaus altoriai puošti išraiškingomis skulptūromis - tai vieni vertingiausių rokoko pavyzdžių Lietuvoje. Buvusiame dominikonų vienuolyne 1998 metais įkurta viešoji įstaiga „Liškiavos kultūros centras“. Nemuno pakrantėje stūkso legendomis apipintas piliakalnis ir alkakalnis. Piliakalnis dar vadinamas Pilies kalnu, nes ant jo XIV a. pabaigoje-XV a. pradžioje buvo pradėta statyti pilis. Greta piliakalnio - alkakalnis, kuris dar vadinamas Bažnyčios kalnu. Manoma čia buvus gamtmeldžių šventvietę. Jos vietoje po krikščionybės įvedimo 1387 metais buvo pastatyta medinė bažnyčia.
14 km į vakarus nuo Varėnos Perlojos centrinėje aikštėje stovi 1930 metais pastatytas Vytauto Didžiojo paminklas, kuris stebuklingu būdu pergyveno ir sovietinės okupacijos laikotarpį. Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia pastatyta 1930 metais pagal žinomo architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą. Viduje yra vertingas XIX a. pabaigos Juozo Balziukevičiaus paveikslas „Apaštalas Baltramiejus“. Su krašto istorija supažindina Perlojos kraštotyros muziejus.
Birželio pradžioje Žiūrų kaimas aidi nuo dzūkiškų dainų - į kaimo šventę žiūriškių sutartoje vietoje Margų pievoje šalia Ūlos susirenka dideli ir maži, kaime gyvenantys ir iš jo kilę. Šventė prasideda prie kaimo kapinaičių kryžiaus, pagerbiami jauniausias ir seniausias kaimo gyventojas. Skania medžiotojų sriuba paprastai vaišina kaimo miškuose medžiojančio būrelio „Kadagiris“ vyrai.
Rūutos Sakalienės kaimo turizmo sodyboje Marcinkonių kaime (Naujalių g. 15, Marcinkonių seniūnija) galima pasimokyti raugti ir kepti duoną, vašku marginti kiaušinius, iš šiaudų pinti paukštelius. Subartonių kaimo (Merkinės seniūnija) ekspozicijoje „Lino kelias“ - kelių kartų kaimo moterų austos lovatiesės, rankšluosčiai, juostos, siuvinėti drabužiai. Panočių kaime (Kaniavos seniūnija) galima pasigrožėti Saulės Lazarevičienės austomis juostomis, sodais ir verbomis.
„Visa dzūkelio sveikata - iš grikio,“ - sako seni dzūkai. „Babkai“ iškepti reikės grikių ir kvietinių miltų, sviesto, margarino arba taukų, mielių ir druskos. Grikių miltai užplikomi karštais taukais ir gerai išmaišomi. Suberiami kvietiniai miltai ir pilama nuolat maišant tiek šalto vandens, kad masė būtų kaip tiršta grietinė. Pasūdoma, suberiamos mielės, sutrintos su žiupsneliu cukraus, gerai išmaišoma ir paliekama šiltoje vietoje. Pakilusi tešla dar kartą išmaišoma, dedama į riebalais išteptą apvalią formą ir pašaunama į įkaitintą orkaitę.
Virtas, da karštas bulbes gerai kočėlu sutrini, indedzi miltų, cik nedaug, kad tešla nebūtų kieta. Suminkai, paskui iškočioji ir supjaustai nedzideliais kųsneliais. Blekutį pabarstai miltais, sudedzi ir kepi. Iškepa grait, raikia žūrėc, kad neprisviltų. Tadu sudedzi puodan, užpili spirginiais, šliukšteli smetonos, o jei neturi - gerai ir pienas, ir vėl instumi pečiun, kad pašustų. Iššunta, išpurpsta - cikros pampuškės - pilnas puodas pasdaro.
Varėnos rajono Kabelių kaime bus pristatyta Andrejaus Polukordo (Andrej Polukord) įvietinta skulptūra „Piza Tower Kabeliai“. Rugpjūčio 15 dieną (penktadienį) 18 val. Kabelių g. 7, Kabelių kaime, Varėnos r. sav. vyks A.Polukordo įvietintos skulptūros „Piza Tower Kabeliai“ pristatymas. 2021 metais A.Polukordas dalyvavo meno kūrėjų ekspedicijoje „Lavkė. Lėta smėlėta ekspedicija“. Ekspedicijos metu menininkas bekeliaudamas Šilų Dzūkijos maršrutais, rado palinkusią lauko virtuvėlę, kuri jam pasirodė kažkur matyta. Ilgai galvojo, kol pagaliau suprato, kur panašią struktūrą jau yra kartą matęs. Šią struktūrą jis matė Italijoje, Pizos mieste. Tai - bokštas „Piza tower“. Abu vienodai palinkę. Tik čia ši struktūra vietinio kaimo gyventojų dizaino bei stiliaus. Lauko virtuvėlės sienas sudėjus vieną ant kitos, Pizos bokštas dar labiau išryškėja. Perkeldamas šį bokštą prie įvažiavimo į Kabelių kaimą menininkas nori paneigti stereotipą, kad architektūros šedevrų gimtinė yra Italija. Galbūt visi architektūros šedevrai gimė visai ne ten, kur mes manome, o mažuose, jaukiuose kaimeliuose?
Andrej Polukord (1990) - Vilniuje ir Vienoje kuriantis jaunosios kartos tarpdisciplininio meno kūrėjas, studijavęs Vienos dailės akademijoje bei Rupert alternatyviosios edukacijos programoje. Menininkas gerai žinomas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, aktyviai dalyvauja parodinėje veikloje. Jo kūryba apima tapybą, instaliacijas, performansus, fotografiją ir video meną. Joje dominuoja kasdienio gyvenimo, ekologijos, žmogaus etinio santykio su gamta temos, kurios darbuose dažnai perteikiamos per humorą, nuotykį, istorijos pasakojimą. A. Organizuoja: VšĮ „Verpėjos“.
„Savo svečius pirmiausia nuvežu prie paminklo Nepriklausomybei ir daugybę partizanų kovos vietų aplankome. Jos įamžintos ir Merkinėje, ir Perlojoje, ir aplink Varėną jų daug. Dzūkai - dideli patriotai. Daug jų žuvo partizaniniame kare. Ir mano trys šeimyniškčiai buvo išvežti į Sibirą. Parodau Gluko ežerą - tai Varėnos puošmena. Įspūdingas ir tiltas per Merkį, kur ėjo Lenkijos ir Lietuvos demarkacinė linija.“ - sako Giedrius Uždavinys, profesorius, širdies chirurgas.
Nuo 1924 iki 1926 m. traukiniai iš Kauno pro Alytų iki Artilerijos stoties dar važiuodavo, tačiau, 1925 m. geležinkelių valdybai nusprendus tiltą per Nemuną Alytuje dėl itin blogos techninės būklės uždaryti, atšaka į Varėną buvo apleista. Varėnos-Alytaus geležinkelis už Artilerijos stoties kirto Varėnės upę, todėl per ją 1894 m. pastatytas apie 21 m ilgio tiltas. 1915 m. besitraukianti caro kariuomenė tiltą susprogdino, tačiau kaizerio kariuomenė greitai jį atstatė. Medinės tarpinės atramos liekanas buvusio geležinkelio tilto per Varėnę vietoje galima pamatyti ir dabar - einant pėsčiųjų tilteliu buvusio tilto vietoje aiškiai matyti mediniai poliai.
Varėnos kraštas - tai puiki vieta tiems, kurie ieško ramybės gamtoje, nori susipažinti su turtinga istorija ir kultūra, bei patirti nepamirštamų įspūdžių. Nuostabūs kraštovaizdžiai, unikalūs gamtos paminklai ir svetingi žmonės laukia Jūsų!