Vilnos vėlimas - seniausias neaustinės tekstilės amatas, kuris šiandien išgyvena renesansą. Šiandien net mokyklose, dailės pamokose, vaikai yra mokinami velti, o 2012 m. pabaigoje įkurta Lietuvos veltinio amatininkų gildija, vienijanti šio amato bendraminčius.
Svarbus momentas yra tai, jog Lietuvos Žemės ūkio ministerija sertifikuoja tradicinius amatininkų gaminius kaip tautinį paveldą ir skatina verstis šiuo amatu bei pristatyti jį visuomenei, suteikdama tam tikras lengvatas dalyvaujant tradicinėse mugėse bei kituose renginiuose. Šiai dienai dalis veltiniautojų, paveldėję šį amatą iš savo tėvų ar senelių, yra sertifikavę veltinio apavą, kepures, netgi vilnos karšimą.
Taigi, kokios yra vilnos vėlimo amato ištakos bei tradicijos Lietuvoje? Ką byloja archeologinė, istorinė medžiaga?
Vilnos ir milo vėlimo amatas. Atostogoskaime.lt
Vilnos vėlimo amato ištakos
Archeologė, vilnos vėlimo amato puoselėtoja Ramunė Butrimaitė pasakoja apie vilnos vėlimo amato ištakas ir tradicijas Lietuvoje.
Vilnos vėlimas yra seniausia neaustinės tekstilės technologija, kuriai nereikia verpimo ratelių ar audimo staklių. Tai paprasčiausias mechaninis procesas, kurio metu natūralus gyvulinis pluoštas (vilna) veikiamas drėgmės, karščio, trynimo ir spaudimo tampa vientisu paviršiumi - veltiniu.
Kadangi vilna yra organinė medžiaga, ji sunkiai išlieka žemėje, tiesiog suyra, tad paties ankstyviausio velto dirbinio kaip ir negalima išskirti, nors vilnonių audinio fragmentų randama pirmaisiais mūsų eros amžiais datuojamuose archeologiniuose paminkluose. Vieninteliai išlikę velti daiktai Lietuvos teritorijoje datuojami XVI-XVII a.
Pirmieji velti gaminiai turėjo atsirasti kartu su avių auginimo pradžia. Lietuvoje, vėlyvojo neolito laikotarpio archeologiniuose paminkluose aptinkama avių arba ožkų kaulų, leidžia manyti, kad avių kailis - vilnos pluoštas jau galėjo būti atitinkamai panaudotas. Patys įspūdingiausi pasaulyje radiniai velti iš vilnos datuojami 6-3 a. pr. Kr. priskiriami rastiesiems Sibire, Altajaus krašte, Pazyryk pilkapiuose. Tai įvairūs veltinio artefaktai - kepurės, skulptūros, sudėtingų raštų kilimai, priskiriami aukštą socialinį statusą turėjusiems žmonėms.
Pazyryk kilimas - seniausias išlikęs kilimas
Smulkiųjų raguočių kaulų randama jau tokiu laikotarpiu, tiesa negausiai, bet galime daryti prielaidą, kad avys buvo auginamos iš pradžių vilnai, o po to tik mėsai.
Archeologiniai radiniai Lietuvoje
Seniausi radiniai, kaip jau minėta, yra išlikę iš Vilniaus ir Klaipėdos miestų archeologinių tyrimų, datuojami XVI-XVII a. Tai velta kepurė siuvinėta lino pakulomis bei keli nenustatytos paskirties veltinio fragmentai. Taip pat odinio bato viduje restauruojant aptiktos veltos vilnos įklotės.
Galima rekonstruoti laikotarpį nuo Renesanso laikotarpio - XV a. Šiandieniai veltinio gamintojai naudoja specialiai vėlimui skirtą muilą. Istoriniais laikais muilas buvo prabangos dalykas, tad veldavo be jo, paprasčiausiai naudodavo tik šiltą vandenį ir tam tikrus rakandus.
2011 m. Gyvosios archeologijos dienose Kernavėje pirmąkart su kolege G.M. demonstruotas vilnos vėlimas ir, esame vienintelės Lietuvoje eksperimento būdu atkuriančios senąjį amatą. Susidomėjimas išties milžiniškas, žmonės žingeidūs: čiupinėja, klausinėja, patys bando. Šį amatą demonstruojame ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Su Eksperimentinės archeologijos klubu “Pajauta”, kurio narės esame, keliaujame į Suvalkų festivalį Lenkijoje, taipogi Lofotenus aplankėme Norvegijoje ir pan. Šiais metais taipogi nusimato intensyvus festivalių sezonas.
Veltinio kepurė iš Klaipėdos
Veltinio kepurė iš Klaipėdos
Apie itin retą ir unikalų veltinio radinį - veltinę kepurę, rastą Klaipėdoje, pasakoja aukščiausios kategorijos archeologinės tekstilės restauratorė Vytautė Lukšėnienė.
Archeologinę tekstilę restauruojanti jau beveik 20 metų, tačiau konservuoti radinius iš veltinio teko vos porą kartų. Vis gi manau, kad toks mažas randamo veltinio kiekis, nereiškia, jog jis nebuvo naudojamas kasdienėje lietuvių buityje, ypač žinant, kad vilnos veltinis yra viena seniausių tekstilinio audinio formų, kuriai daugiau nei 8000 metų.
Lyginant su metalo, medžio ar odos dirbiniais, audiniai yra gležnos struktūros, todėl archeologinėje aplinkoje suyra greičiausiai. Audinių fragmentai, tame tarpe ir veltinis, geriau išlieka šlapiame, pelkiniame grunte ar gilesniuose kultūriniuose sluoksniuose, kur aplinkos sąlygos per amžius yra nusistovėjusios ir nekintančios.
Didžiumą archeologinės tekstilės sudaro vilnonių audinių liekanos, nes baltyminiai pluoštai geriau išlieka rūgštinėje terpėje, kuri vyrauja Lietuvos dirvožemiuose.
Vykdant archeologinius tyrinėjimus Klaipėdos senamiesčio Kurpių gatvėje, vienoje seniausių Klaipėdos vietų, 2007 metais archeologė Ieva Masiulienė rado įvairių XVI-XVII a. radinių - buities apyvokos daiktų, monetų, geležinių dirbinių, įrankiai, keramikos ir tekstilės fragmentų. Kasinėjamoje teritorijoje buvo rasta ir veltinio kepurė. Nuplovus didžiąją žemių dalį, paaiškėjo, kad kepurė blogos būklės, suplyšusi ir išlikusi tik iš dalies.
Kepurė buvo pusiausferinės formos su nedideliu atlanku, paviršius tankiai sudygsniuotas, išliko rombiniai siūlų įspaudai ir adatos dūrių skylutės, kuriose buvo augalinio pluošto siūlų likučių. Kepurė rasta suplota, deformuota, todėl buvo sunku nustatyti tikrąją šio galvos apdangalo formą.
Bandant atkurti rasto galvos dangalo formą, remtis kepurių mada, vyravusia tuometinėje Lietuvos teritorijoje, negalima, nes aptariamuoju laikotarpiu, nuo 1525 m., Klaipėda priklausė Prūsijos hercogystei, ir mieste vyraujanti drabužių mada buvo vakarietiška. XVII a. pr. didelę įtaką Europos kostiumui darė olandiška mada. Manau, kad šios įtakos neišvengė ir klaipėdiečiai.
Patyrinėjus XVII a. flamandų tapytojų kūriniuose vaizduojamas miesto varguomenės ir valstiečių nešiotas skrybėles, ir įvertinus rastosios veltinės kepurės duomenis, buvo rekonstruota kepurės forma.
| Radinys | Laikotarpis | Vieta | Ypatybės |
|---|---|---|---|
| Velta kepurė | XVI-XVII a. | Klaipėda | Pusiausferinė forma, sudygsniuotas paviršius |
| Veltinio fragmentai | XVI-XVII a. | Vilnius | Nenustatyta paskirtis |
| Veltos vilnos įklotės | XVI-XVII a. | Vilnius | Odinio bato viduje |
Šiai dienai turime puikią galimybę susipažinti su senuoju vilnos vėlimo amatu ir tiesiogiai prisiliesti prie vilnos bei išmėginti savo jėgas veliant senoviniu būdu gyvosios istorijos festivaliuose, paprastai rengiamuose vasaros metu Kernavėje, Alytuje, Apuolėje, Trakuose, Vilniuje organizuojamoje Šv. Baltramiejaus mugėje ir pan.
Būtent tokių festivalių metu yra puiki galimybė išvysti rekonstruojamą amatą: vilna veliama tuometiniais įrankiais, naudojamos medinės veltinio formos ir priemonės, veliama tik natūrali bei augalais dažyta lietuviška vilna.