Žvelgiant į Žemaitijos nacionaliniame parke įsigytą dekoratyvinę kumpanosės raganos kaukę, prisiminimai grąžina į pilkšvai rožinius saulėlydžius prie Platelių ežero, miškus ir kalvas, Žemaičių Kalvariją bei žemaitišką šneką ir nepakartojamą kastinio su kanapių sėklomis bei karštomis bulvėmis skonį.
Žemaitijos regionas Lietuvos žemėlapyje
Tačiau pirmiausia į atmintį iškyla šio krašto medžio drožėjai, menininkai. Pasak parko darbuotojų, parko teritorijoje gyvena ir kuria meistras kalvis, per dešimtį medžio drožėjų, ne vienas tapytojas, atgimsta senosios audimo tradicijos.
Žemaitijos liaudies architektūra bene mažiausiai buvo paliesta praeityje Lietuvoje vykdytų reformų. Kalvotame parko kraštovaizdyje dominuoja sodybų ansambliškumas, savitas jų siluetas, natūrali vienovė su reljefu ir želdiniais. Sodybos buvo aptveriamos žiogrių, statinių ir tik Žemaitijai būdingomis pusgulstinėmis tvoromis.
Tradicinė lietuviška tvora
Žemaitija nuo seno garsėja meniškomis koplyčiomis, koplytstulpiais, koplytėlėmis, kryžiais prie kelių ir kryžkelių ar upelių, senkapiuose, istorinėse ir pasakojimais apipintose vietose. Beveik kiekvieno ūkininko kieme seniau stovėjo kryžius, koplytstulpis ar koplytėlė. Dažnokai pakelėje galima išvysti į storą medį įkeltą nedidelę koplytėlę su šventojo skulptūrėle. Tą gražų žemaičių paprotį pagimdė didelė meilė savo kraštui, jo praeičiai, kultūrai ir liaudies menui. Žemaitijos nacionalinio parko darbuotojų rūpesčiu restauruota dešimtys įvairių mažosios architektūros objektų. Dabar tradicijas palaikyti padeda vietiniai meistrai - kalviai ir medžio drožėjai.
Ypač verta aplankyti tokius meistrus keliaujant Platelių ežero apylinkėmis. Štai keletas iš jų:
Žymūs Žemaitijos menininkai
Vyto Jaugėlos kūrybos pasaulis
Šelmiškais velniukais sukibirkščiuoja Vyto Jaugėlos iš Gintališkės kaimo akys, kai jis pradeda pasakoti eilinę istoriją. Ant sienų viepiasi liaudies meistro išdrožtos Užgavėnių kaukės, ant lentynų stovi skulptūrėlės. Jas rodydamas meistras vis ką nors paporina.
Kaip pasigaminti užgavėnių kaukes
Paaiškėja, kad jis ne tik drožia iš medžio, bet ir senienas kolekcionuoja, tapo, fotografuoja, vis ką nors organizuoja. Dabar šalia namų pasistatė namelį kūrybai, kur sutelpa ir jo senienos. Štai užsimaukšlina vokiečių kareivio šalmą ir ima deklamuoti lyg aktorius, su gestais.
Jau daugiau nei dešimtmetį yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, dažnai dalyvauja įvairiose parodose.
Leonardo Černiausko meno galerija Babrungėnų malūne
Leonardo Černiausko meno galerija ir kūrybinės dirbtuvės įsikūrusios Babrungėnų vandens malūne ant Babrungo upės. Šį įspūdingą statinį iš akmenų mūro su fachverko konstrukcijomis antrajame aukšte pastatė grafai Šuazeliai. Grafas buvo Rusijos caro armijos karininkas, už gerą tarnybą gavęs Platelių miestelį, kur turėjo pasistatęs dvarą.
Babrungėnų vandens malūnas
1989 m. per didžiausius vargus apgriuvusį malūną nusipirko plungiškis dailininkas Leonardas Černiauskas. Senasis malūnas buvo visai apleistas, dailininko žodžiais: per kiaurą stogą per tris aukštus švietė dangus, o aplinkui vešėjo alksnių brūzgynai, trenkė srutomis. Septynerius metus restauravęs, jame įkūrė savo tapybos ir medžio drožinių meno galeriją ir kūrybines dirbtuves.
Babrungėnų vandens malūnas yra vienintelis akmeninis malūnas Žemaitijos nacionaliniame parke, paskelbtas architektūros paminklu. Menininkas dar norėtų atkurti autentišką malūno stogo dangą iš skiedrų, tačiau tai būtų brangu, o iš valstybinių organizacijų ar fondų paramos labai sunku sulaukti.
Malūno sienų storis - apie du metrai: iš lauko akmuo, viduje - mūrytos plytos. Išsikišusioje dalyje, antrame aukšte, buvo įrengta vilnų karšykla. Tarp malūno ir gyvenamųjų patalpų yra išlikęs senoviškas kaminas, kur prie angos, ant geležinio trikojo, buvo gaminamas valgis.
Šiandien viename malūno gale gyvena dailininkas, kitoje pastato pusėje įrengta meno galerija-muziejus, o antrajame aukšte, kur šviesiau - dirbtuvės. Čia galima pamatyti autoriaus tapybos darbus, medžio drožinius, senovinių daiktų kolekciją. Vien paveikslų sukūrė per du tūkstančius, o dar drožybos darbai, skulptūros.
Prie lango stovi senutėlis varstotas, o ant jo įsikūrė skulptūrėlės. „Šiemet yra 195-osios malūno metinės, mano kūrybos pradžios 45-metis ir 22 metai nuo malūno atkūrimo“, - sakė menininkas. Ir papasakojo iš lūpų į lūpas iki mūsų dienų perduodamą legendą, kad grafui paliepus, vienas jam prasikaltęs baudžiauninkas buvo įmūrytas malūno sienoje, o ji iki 2 metrų akmenų mūro.
Rūtos Kavaliauskienės angelai
Plateliškių drožėjų vyrų tarpe menininkė Rūta Kavaliauskienė išsiskiria savo kūrybos objektu - ji drožia angelus. Jos meno gerbėjų yra ne tik Lietuvoje, ypač profesionalios menininkės angelus vertina Vokietijoje.
„Visą gyvenimą dirbau virtuvėje, prie lango į šiaurės pusę. Dabar mano dirbtuvė - karališka“, - sakė dailininkė ir per erdvų skoningą saloną nuvedė parodyti, kur gimsta angelai. Prieš keturis metus įsikėlė į namą Platelių pakraštyje. Pro langus matosi Siberijos pelkė, Žemaitijos nacionalinio parko telmologinis draustinis.
Keturi metai Plateliuose - išdrožti keturi angelai, dedikuoti realiems miestelio žmonėms, kurie patys ar jų šeimos svečiai gali ateiti į dailininkės namus, aplankyti „jų“ angelą. Ir kiti kūriniai, gyvenantys autorės namuose, - ne sakraliniai, o daugiau gamtiški, žmogiški. Ji prie krūtinės glaudžia atverstą knygą. Laiko angelas žvelgia į dangų, o jo apdaras, lyg kosmoso erdvė, nusėtas mažomis žvaigždelėmis. Ant krūtinės spindi laiko ir erdvės susikirtimo taškas - čia ir dabar.
Miško dvasia - žalia su lapelio formos sparnais ir ilgu žemyn nuleistu trimitu. Apačioje ant išsikišusių lyg šakelės pagaliukų tupi paukšteliai. Parodė ir naujausią - Kelio angelą. Jam iš trikampio ant krūtinės teka, raitosi kelias, pasiekiantis kojas, o ant kuklaus apdaro skleidžiasi pakelės augalai. Prie šono jis glaudžia duonos kepaliuką.
Rimanto Laimos kūrybinė oazė
Rimantas Laima taip pat ne per seniausiai įsikūrė Skirpsčių kaime, atvykęs iš Mažeikių. Jo ir žmonos Laimutės darbščios rankos ir estetinis skonis sukūrė jaukią kiemo aplinką, su išpuoselėtais želdiniais, gėlėmis ir medžio skulptūromis. Čia kuriama, o kūrybos vaisių kviečia pažiūrėti į savo rankomis atnaujintą ir įrengtą klėtį. Čia pirmame aukšte laikomos kaukės ir skulptūros, o ant aukšto - medinės raižytos lėkštės.
Meistras drožti pradėjo nuo aštuonerių metų. Sako, dabar jau yra išdrožęs gal per tūkstantį kaukių, per metus apie aštuoniasdešimt sukuria. Ant sienos kabo Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių bareljefai. Stovi Perkūnas, Medeinė. Jie saviti, lyriški. Net griausmavaldis Perkūnas - ne rūstus, o iš žvilgsnio panašus, bent man pasirodė, į patį tautodailininką. Medeinė su šuniuku prie kojų, lanku ir sakalu, ne tik lyriška, bet svajinga.
Menininkas kuria ir monumentalius darbus. Štai prieš kelis metus Kryžių kalne pastatytas jo kryžius, užsakytas Lietuvos policijos 90-mečiui. Albume galima pamatyti ir kitus jo darbus. Tačiau šelmiškos ar baisios Užgavėnių kaukės vis traukia akį.
Kazys Striaupa - medžio drožybos meistras
Dovainių kaime gyvenančio Kazio Striaupos sodyba iš karto parodo, kad čia gyvena meniškas žmogus. Netoliese stovi ūkininkaujančio jo sūnaus traktoriai ir kita technika, o visas kiemas, didelė pavėsinė pilni medinių skulptūrų: ant išsikišusių kažkieno delnų žydi gėlės, į medį lipa meškutis, dantis rodo krokodilas, o iš medinės būdos išlindusi ne tik šuns galva, bet ir visa būda pakilusi ant styrančių šuns kojų.
Kaip ta skulptūra išaugo savo namelius, taip visą gyvenimą buvęs kolūkio vairuotoju, niekur nesimokęs dailės ir meno subtilybių, jau sulaukęs garbaus amžiaus Kazys paėmė kaltą ir tapo vienu savičiausių šio krašto kūrėju. Tai tikrai unikalių medžio kompozicijų kūrėjas.
Jo drožinių temos ir religinės, ir iš kaimo gyvenimo, net politinių aktualijų padiktuotos. Pats pastatė klėtelę, kurioje dirba ir eksponuoja kūrinius. Ir gimsta darbai, už kuriuos buvo tapęs ir Rokiškyje rengiamos parodos Lionginui Šepkai atminti laureatu, ir „Aukso vainiku“ buvo nominuotas kaip geriausias metų liaudies meistras. Taip lakoniškai ir originaliai perteikti gali tik jautriai gamtą suprantantis žmogus.
Justino Jonušo senovės palikimo rinkinys
Žmonės kalbėdavo, kad Justino Jonušo tėvas turi prisijaukinęs kauką (žemaitiškai - aitvarą), kuris neša jam turtą. Tai perėmė ir dabar jau 85-metį atšventęs Justinas, kuris su žmona Regina yra vieni garsiausių šio krašto tautodailininkų ir senovės palikimo rinkėjų. Šalia 1840 metais pastatytos trobos ošia tokio pat amžiaus vinkšna, buvo ir bendraamžė liepa, bet neišgyveno. Čia viskas dvelkia senove.
Galima paimti į rankas 9-13 amžių kuršių apyrankę iš kapinyno, rastą gretimoje žvyrduobėje. Atsisėsti ant baudžiavos laikų valstiečio kėdės, kurios medinė nugarėlė labai primena krikštų formą. Arba palaikyti metalinę 3,3 litro gertuvę, naudotą kontrabandiniam spiritui iš Vokietijos nešti.
Daugiabučio namo aplinkos grožis Marijampolėje
Kai kalbame apie dailiai tvarkomą gyvenamųjų namų aplinką, galvoje paprastai turime individualiųjų namų savininkus: esą tik jie turi visas privilegijas puoselėti savąjį kampelį taip, kaip nori, kaip leidžia finansinė padėtis, o štai gyvenant daugiabutyje - visai kas kita: bendras ne tik stogas virš galvos, laiptinė, bet ir žemė aplinkui bendra, arba… - „niekieno“! Tokius stereotipus paneigia Marijampolės, Panausupio gatvės 16 numeriu pažymėto keturių aukštų namo, kuriame gyvena 12 įvairaus amžiaus šeimų, aplinka.
Šioje gatvėje vienas greta kito yra keturi daugiaaukščiai namai, tačiau 16 -uoju numeriu pažymėto namo aplinka išsiskiria ne tik iš kitų čia esančių namų: tokios gražios aplinkos apskritai prie daugiabučių retai kur rasi. Stebina ir tai, kad namo gyventojai nesukūrę oficialios namo bendrijos, tačiau jiems to ir nereikia: stiprus kolektyviškumo jausmas čia gyvena nuo pat įkurtuvių, kai beveik prieš 20 metų buvo pastatytas ir įrengtas šis keturaukštis.
Prieš du dešimtmečius sodinti beržai, klevai, liepos, pušys dabar jau suaugę, teikia ne tik malonų pavėsį, bet ir nepaprastą jaukumą. Dekoratyviniai medeliai ir krūmeliai, puošiantys namo parką, gražiai dera prie dailiai suformuotų gėlynų.
Namo gyventojai patys sudeda ir pinigus bendriems aplinkos gražinimo pirkiniams: „susimetę“ nusipirko benzininę žoliapjovę, iš surinktų bendrų lėšų perkamas benzinas, tepalai jai, o štai gėles, dekoratyvinius krūmelius perka kiekvienas savo iniciatyva - pagal skonį ir gėlyno formavimo fantaziją.
Parkas prie daugiabučio namo gyventojams dovanoja pro butų langus matomą gražią panoramą, taip pat tai - ir poilsio kampelis, ir bendrystės, bičiulystės vieta. Laisvais pavakariais gera kaimynams čia pasėdėti, išsikepti šašlyką, pavakaroti.
„Niekas kitas už mus nesutvarkys mūsų gyvenamosios aplinkos, - sako V. Pečiulis, vienas iš parko tvarkymo iniciatorių.