Kai turtas priklauso dviem ar daugiau savininkų, svarbu žinoti savo teises ir pareigas. Šiame straipsnyje aptarsime, ką reiškia turėti gyvenamąjį namą su dviem savininkais Lietuvoje, kokios yra bendrosios dalinės nuosavybės ypatybės, kaip išvengti nesutarimų ir ką daryti, jei jie vis dėlto kyla.
Bendroji Dalinė Nuosavybė: Kas Tai?
Pirmiausia, svarbu suprasti, kas yra bendroji nuosavybė. Bendrąja nuosavybe laikomas turtas, kuris priklauso dviem arba keliems savininkams. Bendrasavininkais gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, valstybė ar savivaldybės. Dažniausiai bendroji nuosavybė atsiranda, kai keli asmenys kartu perka turtą, jį paveldi ar gauna dovanų.
Yra dvi pagrindinės bendrosios nuosavybės formos:
- Bendroji dalinė nuosavybė: Kiekvieno savininko turto dalis yra aiškiai nustatyta.
- Bendroji jungtinė nuosavybė: Kiekvieno savininko turto dalys nėra nustatytos ir įvardytos (pvz., sutuoktinių turtas).
Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skirsime bendrajai dalinei nuosavybei.
Bendroji Dalinė Nuosavybė: Ypatumai
Civilinio kodekso (CK) 4.73 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisė atsiranda, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys. Tokiu atveju, kiekvienas bendraturtis turi aiškiai apibrėžtą turto dalį, kuri gali būti nurodyta sutartyje arba kitoje teisinėje dokumentacijoje.
Pavyzdžiui, butas priklauso keliems savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, t. y. padalintas per pusę ir konkrečiai yra nustatyta, kuris naudojasi tam tikru kambariu. Šiuo atveju, butas skirtingiems asmenis priklauso bendrąja nuosavybės teise su konkrečiomis atidalintomis dalimis joje: kiekvienam savininkui po vieną buto kambarį.
Bendrosios dalinės nuosavybės schema
Bendrasavininkų Teisės
Siekiant išvengti nesusipratimų, svarbu žinoti savo teises:
- Teisė gauti pajamas: Kiekvienas bendrasavininkas turi teisę į pajamas, gaunamas iš bendro turto, proporcingai savo daliai.
- Teisė disponuoti savo dalimi: Kiekvienas bendrasavininkas turi teisę valdyti, naudoti ir disponuoti savo turima turto dalimi kaip savininkas.
- Teisė atsidalinti: Kiekvienas bendrasavininkas turi teisę reikalauti atidalyti jį iš bendro turto.
Bendrasavininkų Pareigos
Ne mažiau svarbios ir bendrasavininkų pareigos:
- Finansinė atsakomybė: Kiekvienas bendrasavininkas atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu, ir privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams.
- Atsakomybė prieš kitus bendrasavininkus: Kiekvienas bendrasavininkas privalo raštu pranešti kitiems bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviams apie ketinimą parduoti savo dalį pašaliniam asmeniui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda.
Verta pastebėti, kad dažniausiai nesutarimai kyla tuomet, kai turtą reikia pasidalinti. Pavyzdžiui, vienas namas du savininkai, turintys skirtingus lūkesčius. Kaip sąžiningai pasidalinti bendrą turtą? Pažymėtina, kad bendrosios nuosavybės atveju visi NT valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimai priklauso nuo visų bendrasavininkų. Tad galima teigti, kad vieno bendrasavininko teisės yra apribojamos kito bendrasavininko. Tokie apribojimai, išsiskyrusios bendrasavininkų nuomonės bei skirtingi interesai labai dažnu atveju tampa pagrindine nesutarimų priežastimi.
Kaip Elgtis Nesutarimų Atveju?
Vis dėlto kartais nutinka taip, kad nesutarimai tarp bendrasavininkų - neišvengiami. Įvyksta gyvenimas, išsiskiria nuomonės, poreikiai, planai. Dažniausiai sprendžiant nesutarimus, susijusius su bendru turtu, rekomenduojama kreiptis į profesionalus, kurie gali padėti rasti geriausią problemos sprendimą.
Esant nesutarimams, valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato teismas bet kuriam bendrasavininkui pateikus ieškinį.
Svarbios aplinkybės:
- Bendra dalinė nuosavybė: Kai turtas paveldimas kelių asmenų, jis tampa jų bendrąja daline nuosavybe.
- Pirmenybės teisė: Jei vienas iš bendraturčių nori parduoti savo dalį, kiti bendraturčiai turi pirmumo teisę įsigyti ją.
- Notaro vaidmuo: Notarai dalyvauja sandoriuose, siekiant užtikrinti, kad jie atitiktų teisės reikalavimus.
Ar galima statyti antrą gyvenamąjį namą tame pačiame sklype?
Klausimas: Norėjau pasiteirauti, ar galima statyti antrą gyvenamąjį namą tame pačiame sklype? Ar prieš tai būtina padalinti sklypą?
Atsakymas: Taip, pagal įstatymą galima, jei tai neprieštarauja sklypo reglamentams, tačiau kiekviena savivaldybė turi savo išimtis. Viename sklype gali būti tik vienas gyvenamasis namas. Norint statyti du atskirus namus reikia padalinti sklypą arba statyti dvibutį namą.
Laimutė Janulienė, Žemės ekspertai: Tai priklauso nuo miesto ir sklypo teritorijos. Jei Jūsų sklypas yra Vilniaus miesto teritorijoje, ne saugomoje teritorijoje ir sklypo ploto pakanka, tuomet galite statyti 2 gyvenamuosius namus 1-ame sklype. Antrą gyvenamąjį namą tame pačiame sklype statyti galima, tik kiekvienam namui reikia po 4 arus žemės. Sklypo dalinti nereikia. Dviems namams reikia 8 arų sklypo.
Nuosavybės teisės raida Lietuvoje
Privati nuosavybė suteikia žmogui nepriklausomybę nuo valdžios ir kitų žmonių užgaidų. Joks nuosavybės perskirstymo modelis nėra suderinamas su individo laisve disponuoti savo nuosavybe taip, kaip jis nori. Nepaisant šios kaitos ir nuosavybės objektų dinamiškumo, nuosavybės principai kinta labai mažai. Vakarų visuomenėse individualizmas ir nuosavybė yra būtent tos abstrakčios taisyklės, kurios naudojamos kaip pamatiniai principai plėtojantis teisei. Nuosavybės apsaugą įprasta laikyti pagrindine valstybės funkcija.
Privačios Nuosavybės Raida Lietuvoje Kadangi privati nuosavybė atsiranda kartu su valstybe, tai logiška būtų pradėti nagrinėti jos raidą nuo valstybės susiformavimo. t. y. privačia nuosavybę galėjo turėti tik feodalai. Valstybė saugojo jų interesus ir buvo jų remiama. Tuo metu rašytinės teisės beveik nebuvo.
Apie XI a. susikūrė Lietuvos kunigaikštystė, kuri greičiausiai jau buvo ankstyvasis valstybinis darinys. Apie 1183 m. susikūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios pradžią žymi staigus Lietuvos karinės galios išaugimas. Ankstyvosios Lietuvos valstybinės struktūros išlaikymo pagrindą sudarė pasėdžių rinkimo sistema. Susikūrus LDK, pasėdžių telkimo punktuose ėmė kurtis valdovo dvarai. XIII - XIV amžiais, o iš dalies dar ir XV amžiuje Lietuvos valstybinės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai.
Valdovas ir apie jį susitelkusi taryba buvo valstybinio gyvenimo centras, vienintelė centrinė valstybinės valdžios institucija. Apie XIII a. Lietuvos valdovo dvarus šiokių tokių duomenų randame Mindaugo donaciniuose aktuose, kuriuose išvardinta nemažai valsčių pavadinimų. Iš 1259 m. Valdovo dalį valsčiuose sudarė tik keli kaimai. Ne daugiau priklausė ir vietiniams kunigaikščiams. Tiesiogiai valdovui ar vietiniam kunigaikščiui priklausę kaimai turėjo būti retenybė. Didžiąją valsčiaus dalį sudarė laisvosios lauko bendruomenės. Vėliau įsivyravo bajorų dvarai, bet ir jie nebuvo vien privatūs bajorų ūkiai. Bajorams buvo deleguotos valstybės funkcijos ir jie teisė, administravo savo dvarų teritorijoje gyvenančius žmones, rinko iš jų mokesčius, gynė juos nuo užpuolikų.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Pirmieji dvarininkai buvo valsčių kunigaikščiai, o jų dvarų centrai buvo piliakalniai. Dvaras buvo ne tiek asmeninis kunigaikščio turtas, kiek struktūra, aptarnaujanti kunigaikščio instituciją. Dvaro turėjimas buvo susijęs su buvimu valdžioje, o ne su asmeniniu praturtėjimu. Senesnėje istoriografijoje, ypač marksistinėje (bet ne tik joje), buvo teigiama, kad visuomenėje išsiskyrė turtingesnių žmonių sluoksnis, kuris dėl savo turtų įgavo ir politinę valdžią. Tačiau iš tikrųjų tai nėra būdinga archaiškai visuomenei - ne iš turtų kildavo valdžia, bet turtai iš valdžios.
XIV - XVI amžiuje pagrindinis turtas buvo žemė. Iki XIV amžiaus pabaigos nuosavybės neturėjo bažnyčia.
Besikurianti valstybė visų pirma atstovavo didikų interesus, tačiau dėl laisvųjų valstiečių - alodistų ir silpnos bajoriškos žemėvaldos buvimo ji reiškė ir valstiečių žemės savininkų interesus. Nominaliai visa žemė priklausė Didžiajam kunigaikščiui, tačiau jas valdė vasalai - kunigaikščiai ir bajorai. Taigi buvo atskirta nuosavybės teisė ir valdymo teisė. Vasalai už turimą žemę atliko karinę tarnybą. Nuosavybės teise feodalams priklausė ne tik žemė, bet ir žmonės - įbaudžiavinti valstiečiai.
1447 m. Kazimiero privilegijoje buvo pasakyta, kad nelaisvų valstiečių, pabėgusių iš kitų privatinių dvarų, kunigaikštis nepriims į savo žemę, taip pat ir feodalai neturėjo teisės priimti nelaisvų valstiečių.
XV amžiuje atsirado senaties papročiai. 30 metų prabuvęs feodalo žinioje valstietis tapdavo nelaisvu - pradėdavo jam priklausyti. Valstietis buvo savo žemės savininkas. 1468 m. Kazimiero teisynas reglamentavo ir civilinę teisę (20-22 str.). Daugiausia reglamentuojamas buvo žemės valdymas ir dėl to kylantys ginčai. Buvo draudžiama savavališkai užgrobti dirvas, pievas, miškus. Kilus ginčui visi galėjo kreiptis į tekūnus, kurie turėdavo atvykti į vietą, viską išmatuoti, apklausti liudininkus ir išspręsti ginčą.
Feodalams žemė priklausė kaip tėvonija; suteiktas arba užtarnautas turtas; pirktinis turtas. Vadinasi privačią nuosavybę galima buvo paveldėti, užtarnauti ir nusipirkti. Jų teisė disponuoti šių trijų rūšių turtais buvo nevienoda.
Nuosavybės Teisės Ypatumai Miestuose
Lietuvos miestuose šiuo laikotarpiu įsigalėjo Magdeburgo teisė. Joje svarbią vietą užėmė nuosavybės teisė. Nuosavybės įgijimo ir apsaugos būdai buvo gana detaliai sureguliuoti. Buvo atskirai atskirta turto valdymo ir nuosavybės teisė. Savininkas nepriklausomai nuo nuomojamos žemės valdymo apsaugos, naudojosi savo privilegijuota padėtimi pateikdamas pradinį ieškinį. Dažniausias nuosavybės įgijimo būdas buvo turto paėmimas į savo valdžią ieškinio senaties terminui pasibaigus.
Kilnojamojo turto senaties terminas buvo vieni metai ir šešios savaitės, o nekilnojamam tiek kiek galėjo siekti žmogaus atmintis. Neišsaugojus atmintyje - 31 metai, šešios savaitės ir trys dienos. Senatimi negalima buvo įgyti valstybės, bažnyčios turto arba vogto daikto. Miestiečiai turėjo alodinę teisę į žemės sklypą, tačiau jis neapėmė žemės gelmių. Mokestis nuo žemės sklypo teikiamų pajamų buvo privalomas.
Buvo skiriama paveldėta nuosavybė (tėvoninė) ir įgyta. Įgytu turtu buvo leista disponuoti laisvai, o parduodant tėvoninį turtą, reikėjo gauti įpėdinių sutikimą, nes jie turėjo pirmumo teisę išpirkti tokį turtą. Siekiant apsaugoti miesto interesus, numatyta tam tikrų apribojimų, kuriais drausta parduoti mieste nekilnojamąjį turtą bajorams ir dvasininkams, taip pat numatyta teisė išpirkti nekilnojamąjį turtą, kuris pateko ne miestiečiui.
Privačiuose miestuose nuo XVII a. Kilnojamojo daikto nuosavybė pereidavo nuo daikto įteikimo momento arba įteikiant krautuvės raktus, kurioje buvo prekės, arba įgijėjui antspaudavus daiktus. Perleidžiant nekilnojamąjį turtą, buvo privaloma jį aprašyti ir kreiptis į teismą dėl įvesdinimo į įgyto turto valdymą. Toks turtas registruotas teisme, įrašant perleidimo sutartį į teismo knygas. Savininkas turėjo savo turtu naudotis nedarydamas žalos tretiesiems asmenims.
Jeigu atstatant pastatą buvo pažeidžiamos kaimynų teisės, jie galėjo pareikšti protestą. Tuo remdamasis teismas galėjo keisti atstatymo projektą arba leisti nugriauti ginčytiną statinį. Vykdomose statybose įtvirtinti servitutai dėl šviesos, pastato atrėmimo į kitą pastatą, stogo nuolydžio ir kt. Servitutas atsirasdavo sutarties ar senaties pagrindu, kurios metu savininkas esamą padėtį toleravo, o tai reiškė, kad faktiškai leido. Turtą buvo galima įkeisti su teise valdyti arba be jos. įkaitas buvo įrašomas į teismo knygas. Paveldėti buvo galima pagal įstatymą ir pagal testamentą. Tiek vyrai, tiek moterys turėjo vienodas paveldėjimo teises.
Nuosavybės Raida XVI - XVIII a.
Pirmasis Lietuvos Statutas įsigaliojo 1529 m., Antrasis - 1566 m., o Trečiasis - 1588 m. Šiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės aktuose buvo dalys, įvardintos civiline teise. Jose žemės nuosavybė buvo suteikta bajorams. Kitus civilinius santykius reguliavo taip pat tik bajorų luomui. Tik bajorų luomo atstovai turėjo piliečių teises.
LDK žemės nuosavybės teisinių santykių pagrindą sudarė dvi žemės nuosavybės rūšys, įvardintos alodu ir lenu. Alodas (individuali žemės nuosavybė) formavosi iš natūraliai išaugusios bendruomeninės nuosavybės, išsiskiriant vidutiniams ir stambiesiems ūkiams. Leno žemės nuosavybė atsirado LDK dažniausiai vykdant grobiamuosius karus ir prijungiant prie savo valstybės žemės plotus. Prijungtos teritorijos buvo laikomos Didžiojo kunigaikščio nuosavybe ir duodamos valdyti bajorams kartu su tas žemes dirbančiais žmonėmis - valstiečiais, už tarnybą. Žemės valdymo pobūdis priklausė nuo to, atliekama karinė tarnyba ar tarnyba didžiojo kunigaikščio dvaruose. Pagal tai, žemės valda galėjo būti duodama valdyti iki gyvos galvos arba su teise ar be teisės disponuoti. Šiose žemės valdose gyvenę valstiečiai laipsniškai buvo įbaudžiavinami ir pereidavo bajorų asmeninėn nuosavybėn.
Kodifikuojant nuosavybės teisę visose trijuose Lietuvos statutuose aiškiai apibrėžtos žemės nuosavybės rūšys - didžiojo kunigaikščio domenas; ponų ir stambių bajorų alodinė nuosavybė ir už tarnyba gauta leno teisėmis žemė bei laisvųjų valstiečių asmeninė žemės nuosavybė. Tačiau Pirmajame Lietuvos bajorams leidžiama laisvai disponuoti - parduoti, dovanoti ir savo nuožiūra gauti naudą - tik trečdaliu turimo dvaro ir nurodyta, kad parduoti, mainyti, atiduoti ir užrašyti šią dalį jie privalo gauti didžiojo kunigaikščio leidimą. Nesant valdovo šalyje, tokį leidimą privalo duoti didžiojo kunigaikščio urėdai - vaivados, maršalkos arba seniūnai. Žemės perleidimo aktų tvirtinimą lėmė trys priežastys. Pirmajame Lietuvos Statute bajorams suteikta teisė kitus du trečdalius dvaro įkeisti už skola...
Jei nusprendėte parduoti savo turto dalį bendroje dalinėje nuosavybėje, t.y. kai vienas namas priklauso dviem ar daugiau savininkų, privalote pasirūpinti notarišku bendraturčių pirmenybės teisės atsisakymu.
Taip pat, jei nėra nustatyta naudojimosi turtu tvarka, visada rekomenduojame klientams pasirūpinti tuo dar prieš pradedant pardavimą.
Padėsime sutvarkyti šiuos ir kitus tokio tipo NT pardavimui būtinus dokumentus.
Bendroji dalinė nuosavybė: Ką turite žinoti?
Bendroji dalinė nuosavybė - tai turto valdymo forma, kai nekilnojamasis turtas priklauso keliems savininkams, kurie turi aiškiai nustatytas turto dalis. Ši situacija dažniausiai pasitaiko, kai, pavyzdžiui, vienas namas priklauso dviem ar daugiau asmenų, tačiau kyla klausimų dėl turto naudojimo, priežiūros ar pardavimo.
Atsakomybė Bendraturčiai yra atsakingi už turto priežiūrą ir su juo susijusias išlaidas proporcingai savo daliai.
Pirmumo teisė Jei vienas iš savininkų nusprendžia parduoti savo dalį, kiti bendraturčiai turi pirmumo teisę įsigyti šią dalį.
Nuosavybės dalys Kiekvienas bendraturtis turi aiškiai apibrėžtą turto dalį, kuri gali būti nurodyta sutartyje arba kitoje teisinėje dokumentacijoje.
Pagrindiniai bendrosios dalinės nuosavybės bruožai Naudojimosi tvarka Jei nėra aiškiai nustatyta turto naudojimo tvarka, gali kilti nesutarimų dėl turto naudojimo, todėl rekomenduojama tai suderinti iš anksto.
Parduodate NT bendrojoje dalinėje nuosavybėje? Sužinokite daugiau apie NT pardavimą su ReALL!
Kaip parduoti turtą bendrojoje dalinėje nuosavybėje? 1. Informuokite bendraturčius Pagal teisės aktus, jei norite parduoti savo dalį, pirmiausia turite raštu pranešti kitiems savininkams. Jie turi teisę per nustatytą laikotarpį (paprastai 30 dienų) nuspręsti, ar pirkti jūsų dalį. 2. Sudarykite notarinius dokumentus Bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančio turto pardavimas reikalauja notarinio patvirtinimo. Notaras patikrins dokumentus ir užtikrins, kad visi bendraturčiai būtų tinkamai informuoti. 3.
Apibendrinant, bendroji dalinė nuosavybė reikalauja atidaus planavimo, bendradarbiavimo ir aiškaus supratimo apie savo teises bei pareigas. Tinkamai tvarkant santykius ir laikantis įstatymų, galima išvengti daugelio nesutarimų ir užtikrinti sklandų turto valdymą.
tags: #gyvenamas #namas #du #savininkai