Aukštaitija - regionas, garsėjantis ne tik savo gamta, bet ir tradicine architektūra. Aukštaitiški namai, ypač gyvenamieji, turi savitų bruožų, atspindinčių šio krašto kultūrą ir istoriją. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kuo pasižymi aukštaitiškas gyvenamasis namas, kokie jo architektūriniai elementai ir kaip jis skiriasi nuo kitų regionų statinių.
Lietuvos etnografiniai regionai.
Aukštaitiškos Sodybos Istorija ir Tradicijos
Norint suprasti aukštaitiško namo esmę, svarbu pažvelgti į praeitį. Lietuvoje buvo laikmetis, kai nemažai žemės, virš 100 ha ir daugiau, nusipirkdavo tik labai turtingi gyventojai, vadinamieji ponai.
Paprastai viename ūkiniame pastate glausdavosi tarnai ir padėjėjai, kitame derlių laikydavo, trečiame kas nors mūkdavo ar kriuksėdavo. Dvaras tarnaudavo kaip ūkinis vienetas. Laiko ratas apsisuko, žemes pagaliau grąžino giminaičiams, bet ką jiems daryti su tais pastatais?
Tad dauguma tokių dvarelių Lietuvoje nyko, sunyko ir visai išnyko. Liko tik kelių žmonių atsiminimuose, vienoje kitoje nuotraukoje. Lietuvos etnografiniai regionai.
Gyvenamasis Namas Aukštaitiškai
Aukštaitiškas gyvenamasis namas - dvigalė gryčia - priklausė vidutiniam ūkininkui, tarpukariu valdžiusiam 15 ha žemės. Namas didelis (plotis 8, 25 m, ilgis ~18 m), suręstas ant masyvių lauko akmenų pamatų.
Namų viduje langus ir duris dažydavo ta pačia spalva, kaip ir iš oro pusės. Palei langus abiem pasieniais stovėdavo platūs storų lentų suolai.
Aukštaičiai atviri, bendruomeniški, kūrybingi žmonės, tokį jų būdą atskleidžia sodybos architektūra: joje gausu puošybos, pusiau atvirų erdvių - tai prieangiai, priesvirniai, kuriuose smagu pasėdėti, pabendrauti su kaimynais.
Rūme dažniausiai buvo tokios patalpos: priemenė, gryčia, kamara, seklyčia (stancija) ir kaminas.
Tradicinė rytų aukštaičių pirkia: viename gale - didžiulė priemenė, kitame - pirkaitė su kamara, o įėjimas visada yra šoninėje ilgojoje namo sienoje, dažniausiai centre.
Pagrindinė patalpa - didžioji troba, kur vykdavo šeimos gyvenimas, darbai. Greta esančioje „kuknioje“ ruošdavo valgį. Priemenė (čia vadinta „pringys“) turi du įšėjimus į lauką (kiemą ir daržą).
Sodybos plane gyvenamasis namas tradiciškai stovi arčiausiai kelio, netoli svirno. Gėlių darželis sodintas namo pietinėje pusėje, prie gatvės, kad matytųsi vykstantiems pro šalį. Kiti sodybos pastatai sugrupuoti apie stačiakampio plano kiemo perimetrą.
Gyvenamasis namas Aukštaitijoje.
Architektūriniai Ypatumai
Namas išsiskiria puošniu įėjimu - dviaukščiu prieangiu. Pirmo aukšto prieangis įstiklintas (veranda), antrame aukšte - balkonėlis. Tokie dviaukščiai prieangiai paplito maždaug XX a. antrajame ir trečiajame dešimtmetyje, modernėjant tradicinei aukštaitiškai gryčiai.
Namas horizontaliai apkaltas lentelėmis, kurios saugojo medinius sienojus nuo aplinkos poveikio. Namo kertės taip pat apkaltos ir dekoruotos Aukštaitijai būdingais pagražinimais. Langai šešių dalių su puošniais viršlangiais. Pagrindinis įėjimas įrengtas pietinėje pusėje, dvi poros langų išdėstytos simetriškai pagrindiniam įėjimui - prieangiui.
Pagrindiniai aukštaitiško namo elementai:
- Pamatas: Masyvūs lauko akmenys
- Sienos: Horizontaliai apkaltos lentelėmis
- Įėjimas: Dviaukštis prieangis su veranda ir balkonėliu
- Langai: Šešių dalių su puošniais viršlangiais
- Dekoras: Apkaltos ir dekoruotos kertės
Aukštaitiško Namo Išskirtinumas
Parodoje užfiksuoti aukštaitiški namai, o jie, pasak fotografo skiriasi nuo kitų regionų statinių. Aukštaitiškas gyvenamasis namas ypač kompaktiškas. Ignalinos rajone kiek aukštesnis, neprigludęs prie žemės. Langai didesni, jauku, sausa ir patogu gyventi.
Kalbant apie skirtumus tarp regionų, V. Juraitis pabrėžia: „Aukštaitiškas gyvenamasis namas ypač kompaktiškas. Ignalinos rajone kiek aukštesnis, neprigludęs prie žemės. Langai didesni, jauku, sausa ir patogu gyventi. Man gražūs atviri lubų balkiai, vožtinės lubos ir plačiabrylės senoviškos grindys, žymiai sveikesnės už parketlentes iš plastiko. Tai sveika aplinka, kuri buvo puoselėjama ir tobulinama ištisus dešimtmečius."
Ypač gražiai tvarko savo sodybų vidų rajono tautodailininkai, sukuria jaukų aukštaitišką stilių. Tokį jaukumą ir etnografiškumą reikėtų skleisti, propaguoti reklamos kanalais ir įvairių leidinių formomis. Jei amerikiečiai propaguoja „vesternus", tai mums nederėtų atsilikti, turėtume saugoti savąjį „easterno" aukštaitišką stilių ir nepasiduoti skandinaviškų, nebrangių „ikejiškų" baldų pagundai.
Fotografo Valentino Juraičio Įžvalgos
Fotografas Valentinas Juraitis ne tik užfiksuoja aukštaitiškų namų grožį, bet ir atkreipia dėmesį į nykstančias tradicijas. Anot jo, svarbu išsaugoti senųjų pastatų ir jų šeimininkų atminimą, nes tai yra vertinga ir nykstanti informacija.
Juraitis pasakoja: „Žymusis prieškario tautiškų tradicijų ir paveldo fotografas Balys Buračas šiandien apsilankęs Lietuvos kaime labai nustebtų pamatęs ryškias mūsų tautos genocido tendencijas: kaime: daug kur neliko tikrųjų kaimo gyventojų. Net ir vaizdingiausiuose gamtos vietovėse jų beveik nėra? Sodybos tuščios, nutilę ir išmirę. Jas lanko ir prižiūri daugeliu atveju tik miestiečiai, įsirengę čia poilsiavietes, arba kaimo turizmo verslininkai, čia plėtojantys viešbučių, baidarių verslus".
V. Juraitis pastebi, kad aukštaitiškas namas jam patrauklus, nes jis ypač kompaktiškas, aukštesnis Ignalinos rajone, neprigludęs prie žemės, su didesniais langais, jauku, sausa ir patogu gyventi. Man gražūs atviri lubų balkiai, vožtinės lubos ir plačiabrylės senoviškos grindys, žymiai sveikesnės už parketlentes iš plastiko.
Sodybos Elementai ir Jų Ypatumai
Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).
Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2. Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų.
16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas. Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti).
Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi.
Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose. Žemaitiška troba, lietuvininkų ir suvalkiečių stuba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje - 4-8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje - 3-6 patalpų pirkios ir gryčios.
Svirnai ir Tvartai
Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai.
Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo. Didesniuose ūkiuose plito kvadratinio plano tvartai su uždaru kiemu (diendaržiu) viduryje, kuriame net ir vasarą laikyti gyvuliai.
Kluonai ir Pirtys
Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi. Kluonų būta stačiakampių, L formos, kryžiškųjų, su išilginiu arba skersiniu pravažiavimu.
Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos). Priepirtį sudarė stogo užlaida, kartais paremta kolonėlėmis.
Tvoros, Vartai ir Šuliniai
Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti.
Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Gerojo kiemo vartai ir varteliai daryti iš tašytos medienos, puošti raižiniais, dekoratyviai sukaltais elementais. Senesnėse sodybose būta vartų su antvartėmis (aukštesniais stulpais šonuose ir skersiniu viršuje).
Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys būdavo kasamas prie gatvės, juo naudojosi keli ūkiai, didesniuose ūkiuose buvo keli šuliniai. Jie būdavo tvirtinami mediniais rentiniais arba akmenų mūru.
Statybinės Medžiagos ir Konstrukcijos
Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.
Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė.
Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams).
Rytų Aukštaitijos ir Žemaitijos trobesiams būdinga pusskliaučiai arba keturšlaičiai, Vidurio Lietuvos ir Suvalkijos - dvišlaičiai, Mažosios Lietuvos - laužtiniai stogai.
Aukštaitiška troba Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.
Aukštaitiško Namo Bruožai
Dėl konstrukcinių ypatumų susiformavo saviti aukštaitiško gyvenamojo namo bruožai. Pirkių sienos aukštos, atviros, pastogės/stogų užlaidos nedidelės todėl langai daryti siauresni aukštesni, lyginant su Vakarų Lietuvos trobesiais, jų nedengė krintantis šešėlis ir tai leido išplėtoti viršlangių puošybą. Dvišlaitė stogų forma lėmė itin dekoratyvią skydų/skliautų apdailą. Kadangi Aukštaitijoje nebuvo platinamos stogų užlaidos, praktiškumo sumetimais plačiai paplito pristatomi prieangiai kurie įgijo ir estetinę dekoratyvinę išraišką. Iš Baltarusijos atkeliavę meistrai atsinešė ir išplatino gausią kiaurapjūvio puošybą.
Rytų Lietuvoje vienu metu naudoti visi statybos būdai (konstrukcinės struktūros), kas rodo daugiasluoksnes, nevienalaikes statybos tradicijas. Klojimuose taikyta seniausia autochtoninė stulpinė (sienų), pėdinė permetinė (stogų) konstrukcija. Šiame regione paplitę archaiškų formų svirnai su sijine stogo danga (pavalu), kurie atitinka miškingų Europos kraštų pirminio trobesio, klėties, prototipą. Pirkiose ir tvartuose naudotos naujesnės stogų ir sienų konstrukcijos.
Štai keletas esminių skirtumų tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos architektūros:
| Ypatybė | Rytų Lietuva (Aukštaitija) | Vakarų Lietuva (Žemaitija) |
|---|---|---|
| Langai | Siauresni ir aukštesni, gausiai dekoruoti viršlangiai | Žemi ir platūs, viršlangiai beveik nepuošiami |
| Stogo užlaidos | Nedidelės | Plačios |
| Prieangiai | Plačiai paplitę, dekoratyvūs | Nebūtini dėl plačių stogo užlaidų |
Modernios Interpretacijos
Asvejos regioniniame parke, netoli vieno gražiausių Lietuvos ežerų įkvėpė sukurti tradicinę rąstinę sodybą. Čia architektūra prisitaiko prie kraštovaizdžio, šiuolaikiškas interjeras įsilieja į natūralią gamtą.
Pagrindinis pastatas, gyvenamasis namas, tradicinės „dviejų galų“ trobos formos. Norėjosi, kad naujasis statinys natūraliai įsilietų į kraštovaizdį, o ne dominuotų jame, taip pat daug aspektų reikalavo ir Lietuvos Respublikos įstatymai bei savivaldybės išduoti specialieji architektūriniai leidimai, o svarbiausia - tokią viziją turėjo sodybos šeimininkai - inteligentiška, solidi vilniečių pora, planavusi šiame name ne tik vasaroti, bet ir nuolat gyventi.
Antrame aukšte suprojektuoti 4 miegamieji kambariai su 2 vonių kambariais, atvykstantiems vaikams į svečius. Pagrindinės apdailos medžiagos natūralios -fasadai rąstiniai, stogas-nendrių, cokolis, kaminai - skalūno apdaila.
tags: #gyvenamasis #namas #aukstaitiskai