Planuojant ar rekonstruojant gyvenamąjį namą, svarbu atkreipti dėmesį į patalpų aukštį, ypač lubų lygį. Nors teisės aktai ir statybos reglamentai nenustato konkretaus maksimalaus lubų aukščio, minimalūs reikalavimai yra apibrėžti. Šiame straipsnyje aptarsime, kokie yra gyvenamojo namo lubų aukščio standartai Lietuvoje, kokie veiksniai juos lemia ir kaip jie keitėsi istoriniu požiūriu.
Minimalūs lubų aukščio reikalavimai
Nors Sodininkų bendrijų įstatymas ir pateikti techniniai reglamentai nenustato konkretaus minimalaus ar maksimalaus patalpų lubų aukščio (pvz., metrais) sodo namams, planuojant patalpų aukštį ir lubų lygį, būtina atsižvelgti į bendrą leistiną pastato aukštį. Statybos techninis reglamentas nurodo vadovautis dokumentu STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ [3].
Mūsų teisinė bazė neleidžia statyti žemesnių nei 2,7 m lubų gyvenamuosiuose pastatuose, bet ekonominė logika diktuoja tai, kad praktiškai niekas neplėtoja daugiabučių su aukštesnėmis lubomis. Tik pavieniuose premium segmento daugiabučiuose galima rasti 3 metrų lubas, kurios pripratusiems prie sovietinio 2,45 m standarto atrodo įspūdingai aukštos.
Vien pats lubų „aukštumas“ yra subjektyvus kriterijus. Dauguma tipinių sovietinių daugiabučių turėjo 2.45 m lubas, todėl šiandienos teisinės bazės nustatytas minimalus 2.70 m aukštis daugeliui gyventojų atrodo kaip „nežemos lubos“. Atitinkamai, trijų metrų lubas daugelis laikytų „aukštomis“.
Lubų aukštį lemiantys veiksniai
Lubų aukštį visais laikais ribojo ekonominės priežastys - didesnės išlaidos plytoms, tinkui, konstrukcijoms ar langams statybų metu ir brangesnis šildymas ar vėdinimas gyvenant. Visi supranta papildomų kvadratinių metrų kuriamą vertę ir funkciją, bet papildomas metras į aukštį, sukuriantis nebent subjektyvią emociją, daugiau šviesos ar erdvės pojūčio, arba vietos dideliems paveikslams, daugumai gyventojų neatrodo racionalu.
Architektų ir istorikų teigimu, aukštos lubos visais laikais buvo prabangos simbolis, kurio vertė matuojama daugiausia subjektyviais kriterijais.
Istorinė perspektyva
Kas yra standartinis lubų aukštis ir kodėl jis svarbus? Kas yra standartinis lubų aukštis?
Aukštos lubos visais laikais buvo prabanga, kurią sau galėjo leisti tik pasiturintys žmonės. Net Vilniaus senamiestyje yra puikiai išlikęs algoritmas: pirmas aukštas buvo skirtas prekybai ar paslaugoms ir turėjo žemas lubas, antruose aukštuose gyveno ponai su aukštomis lubomis, o trečias bei tolesni aukštai buvo skirti tarnams ir vėl turėdavo žemesnes lubas.
Architektūros istorikas dr. Marius Daraškevičius teigia, kad XVIII a. antroje pusėje statytų Lietuvos dvarų vienos svarbiausios patalpos - valgomojo - lubų aukštis vidutiniškai siekė 4,36 m. XIX a. pradžioje dvaruose padaugėjus specializuotų patalpų ir įsitvirtinus klasicizmo skleidžiamai paprastumo estetikai, lubų vidurkis smuktelėjo iki 4,04 m, bet nuo XIX a. antros pusės iki pat XX a. pradžios, atsiradus centriniam šildymui, aristokratų namų lubos vėl pakyla iki vidutiniškai 4,37 m.
Pasak M. Daraškevičiaus, didelis dėmesys lubų aukščiui Europos, visų pirma Italijos rūmų architektūroje, buvo skiriamas jau Renesanso periodu. Jau tuomet idealios lubos buvo apskaičiuojamos pagal architektūros teoretikų siūlytas formules ieškant tobulų grožio proporcijų, harmonijos, o praktikoje tai reikšdavo kvadrato ar stačiakampio formos kambarius.
Situacija visiškai kinta XVIII a. pabaigoje, kai ėmė keistis šildymo, efektyvumo ir gyvensenos sampratos. Vietoje vienos milžiniškos salės atsirado daug specializuotų mažesnių patalpų - tik valgymui, tik miegui, tik šokiams ar pan. Mažesnėse patalpose milžiniškos lubos sukurtų šulinio efektą, todėl jos šiuo laikotarpiu natūraliai nusileido - neretai net iki 3 ar 3,5 m.
Pasak jo, lubos vėl pradeda stiebtis nuo maždaug XIX a. pradžios ir ypač vidurio - šiuo laikotarpiu patobulėja šildymo technologijos, atsiranda efektyvesnės krosnys, mažos suskaldytos malkutės, vėl keičiasi mados.
Šiuolaikinės tendencijos
Architektai šiandien bando atgaivinti aukštų lubų tradiciją, ypač prestižinės klasės projektuose, kuriuose nėra ribojamas statybų biudžetas, išskirtiniuose visuomeniniuose pastatuose. Aukštos lubos būstui suteikia daugiau erdvės ir išskirtinumo, galimybių.
„Lubų aukščio standartai pasaulyje išryškėjo industrializacijos ir modernizmo laikotarpiais, o mūsų regione - labiau Chruščiovo laikais. Buvo suskaičiuoti minimalūs žmogaus poreikiai ir atitinkamai maksimaliai suefektyvintos erdvės. Bet daugumai žmonių tai nekėlė diskomforto. Net priešingai - po karo žmonės iš provincijos patraukė į miestus, o persikėlimas iš trobelės aprūkusiomis žemomis lubomis į naują daugiabutį su elektra, tualetu ir kriaukle buvo milžiniškas kokybinis šuolis. Didikams ir ponams modernizmo ar pokario žemų lubų standartai buvo ar būtų regresas, bet apskritai visuomenė per pusę amžiaus prie jų priprato. Būtent todėl vos keliais sprindžiais už sovietinį standartą aukštesnės lubos daugumai šiandien atrodo aukštomis“, - sako A. Baldišiūtė.
Visgi A. Baldišiūtės vertinimu, butas su, pvz., 4 metrų luboms gyventojams sukuria daug stipresnį įspūdį nei dešimtimis kvadratų didesnio ploto būstas su 3 m ar žemesnėmis lubomis. Ji net nebando itin aukštų lubų sieti su praktiniais aspektais - pagrindinis jų efektas yra erdvės ir prabangos pojūtis, kurį atneša didesni šviesos kiekiai.
| Laikotarpis | Lubų aukštis | Paaiškinimai |
|---|---|---|
| XVIII a. antra pusė (dvarai) | ~4,36 m | Valgomojo lubų vidurkis |
| XIX a. pradžia (dvarai) | ~4,04 m | Atsiradus specializuotoms patalpoms |
| XIX a. antra pusė - XX a. pradžia (dvarai) | ~4,37 m | Atsiradus centriniam šildymui |
| Sovietiniai daugiabučiai | 2,45 m | Minimalūs standartai |
| Šiuolaikiniai gyvenamieji pastatai | Nuo 2,7 m | Teisiškai nustatytas minimalus aukštis |
Lubų apdailos variantai
Įsirengiant būstą ir svarstant, kokias lubas pasikabinti, gali susisukti galva. Lubų apdailų variantų yra labai įvairių, tačiau dažniausiai pasirenkamos vos kelios: gipso kartono, pakabinamos, įtempiamos lubos, tiesiog glaistomos/dažomos.
- Gipso kartono lubos: Tai visoms patalpoms tinkama medžiaga, dėl savo savybių. Gipso kartono lubos yra vienos tvirčiausių ir patvariausių. Taip pat R.Montrimaitė gipso kartono lubas rekomenduojama tiems, kurie nori idealios estetikos namuose, išskirtinių lubų formavimų sprendimų, įdomaus suprojektuoto paslėpto dekoratyvaus apšvietimo lubose.
- Įtempiamos lubos: Kaip ir gipso kartono, įtempiamos lubos dažnai atlieka tas pačias funkcijas. Po jomis irgi galima suslėpti inžinerijas ir kitus nepageidaujamus akiai dalykus, tokius, kaip konstrukcinių lubų nelygumai ir panašiai. „Įtempiamų lubų pranašumas tas, kad jos turi didžiulę spalvų, raštų, ornamentų, netgi įvairių vaizdų/ paveikslų paletę, taip pat gali būti padaromas pasirinkto norimo atvaizdo „printas“, galima pasirinkti blizgaus ar matinio efekto ar net 3D efekto.
- Pakabinamos lubos: Šis lubų tipas vis dar labai dažnas ir daug kur naudojamas. „Galima panaudoti ir namų interjeruose, tik arba tai bus naudojama neturint skonio ir iš reikalo arba turint kaip tik labai išlavintą skonį ir saikingą/netipinį panaudojimą. Kalbant apie įstaigas - rekomenduojamos tuo atveju, kai norima paslėpti esamus patalpose techninius įrenginius ir trasas, laidus, vėdinimą ir pan., norint padidint garso izoliaciją, akustiką, per daug neturint suplanuotų investicijų į interjerą - jų įrengimas palyginti pigus (žinoma, priklauso kokia medžiaga pasirenkama).
- Medinės lubos: Galiausiai visada galima pasirinkti iš dailylenčių sukaltą medinę apdailą. R.Montrimaitė tokį tipą rekomenduoja tiems interjero stiliams sukurti, kurie be medžio neįsivaizduojami. „Dailylenčių apdailos pasirinkime įvairiausių technikų pagamintos/ apdailintos lentos. Tai gali būti ir briuseliai. Pasirinkimas tikrai gausus. Medis rekomenduojamas ir dėl gerų akustinių savybių. Pasirinkus tinkamas dailylentes ar briuselius galima sukurti įspūdingą, šiltą ir modernų interjerą.
tags: #gyvenamojo #namo #lubu #aukstis