Pirmieji gyventojai į Lietuvą atkeliavo maždaug prieš 13 tūkstančių metų, atsitraukus ledynams. Vėlyvojo paleolito medžiotojus į atšiaurias gamtines sąlygas atviliojo čia besiganiusios šiaurės elnių kaimenės. Sekdami paskui jas, medžiotojai įsikurdavo laikinose stovyklavietėse.
Ne kartą jie buvo apsistoję ir Kernavėje - slėnyje prie Neries randama vėlyvojo paleolito Svidrų kultūros titnaginių strėlių antgalių ir kitų dirbinių, datuojamų IX tūkstantmečiu pr. Kr. Klimatui šiltėjant, mezolito laikotarpiu (VIII-VI tūkstantmetis pr. Kr.) tundrai būdingas pievas ir krūmynus pakeitė spygliuočių ir lapuočių miškai, juose paplito įvairūs gyvūnai, o upėse ir ežeruose buvo gausu žuvų. Nuo gamtos dar labai priklausomas žmonių gyvenimo būdas tapo sėslesnis.
Neolito laikotarpiu (V-III tūkstantmetis pr. Kr.) pradėjus plisti žemdirbystei ir gyvulininkystei, stovyklavietes keitė pastovios gyvenvietės. Keitėsi ir pasaulėžiūra - žmogus pradėjo labiau save išskirti iš gamtos, žvėrių garbinimo kultą keitė antropomorfinių dievų garbinimas.
Ankstyvasis metalų laikotarpis (II-I tūkstantmetis pr. Kr.) - pereinamasis laikotarpis tarp akmens ir geležies amžių. Erų sandūroje Lietuvos teritorijoje gyvenusių žmonių materialinėje kultūroje vyko staigūs ir reikšmingi pokyčiai. Augo darbo našumas, gerėjo gyvenimo sąlygos, didėjo gyventojų skaičius. Pagrindinė to priežastis - prasidėjusi plataus masto geležies gavyba ir išplitę geležiniai įrankiai.
Pirmaisiais amžiais po Kristaus piliakalniuose formavosi nedidelės įtvirtintos gyvenvietės. Geležies amžius - svarbus baltų genčių formavimosi laikotarpis. Sudėtingų etnokultūrinių procesų išdavoje III a. išsiskiria Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Šios kultūros žmonės - tiesioginiai lietuvių tautos protėviai. Galutinį baltų genčių susiformavimą įtakojo visoje Europoje vykęs Didysis tautų kraustymasis, savo apogėjų pasiekęs V a. Šio neramaus laikotarpio pėdsakai aptinkami ir Kernavėje. Geležies amžiuje Kernavėje formavosi vienas iš svarbiausių lietuvių genties centrų. Ši gentis atliko lemiamą vaidmenį vienijant baltų gentis ir XIII a.
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Kernavė paminėta 1279 metais. Metraštininkas Hermanas Vartbergė Livonijos kronikoje (Chronicon Livoniae) aprašo Vokiečių ordino magistro Ernesto Rasburgo tais metais įvykdytą didelį karo žygį į lietuvių žemę iki pat Kernavės: "...fecit autem magnom expeditionem in terram Letwinorum versum Kernowe".
Kernavės piliakalnių įtvirtinimas ir ankstyvųjų viduramžių miesto iškilimas siejamas su Lietuvos valstybės kūrimosi pradžia kunigaikščio Mindaugo valdymo laikais (1236-1263). Valdant kunigaikščiui Traideniui (1269-1282), Kernavė tapo vienu svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonominių ir politinių centrų. Tuo metu miesto dydžiu, svarba bei fortifikacinių įtvirtinimų pajėgumu jai galėjo prilygti tik Vilnius. Centriniame Kernavės piliakalnyje, Aukuro kalne, stovėjusią kunigaikščio pilį saugojo keturių piliakalnių gynybinė sistema. Piliakalnių papėdėje Pajautos slėnyje ir viršutinėje Neries terasoje driekėsi pirklių bei amatininkų miestas, kuriame, kaip ir daugelyje viduramžių miestų, gyveno įvairių tautybių bei tikėjimų žmonės. XIII-XIV a.
XIV a. pradžioje kunigaikštis Gediminas perkėlė sostinę iš Kernavės į Trakus, o vėliau į Vilnių. Kurį laiką Kernavė dar išliko svarbiu Lietuvos miestu, tačiau Vokiečių ordino puolimai antroje XIV a. pusėje palaužė jos galybę. Lemtingo 1390 m. užpuolimo metu miesto gynėjai atsitraukdami sudegino medines pilis, gyventojai paliko Pajautos slėnį.
Nuo 1998 m. vykdomos naujų objektų paieškos Lietuvos ežeruose. Žvalgymams vietos pasirenkamos remiantis įvairiais šaltiniais: tautosaka, etnografine ir mitologine medžiaga, žiniomis iš kraštotyrinių veikalų, enciklopedijų. Taip pat nuo 2001 m. žvalgoma ir remiantis ortofotografijomis (siekiant rasti ežerų gyvenviečių, remiantis Luokesų ežero pavyzdžiu). Daug informacijos žvalgymams naudojama iš Valstybinės archeologijos komisijos bylų ir Lietuvos žemės vardyno. Žvalgomi vandens telkiniai, šalia kurių yra archeologijos objektų (piliakalnių, senovės gyvenviečių, dvarviečių ir kt.). Informacijos apie po vandeniu esančius objektus teikia ir privatūs asmenys, nardymo klubų narai.
Šiuo metu Lietuvos archeologinėje medžiagoje galima išskirti kelias povandeninių objektų, kurių tyrimams reikia taikyti povandeninių tyrimų metodiką, grupes:
- Tiltai;
- Gyvenamosios vietos;
- Laidojimo vietos, aukojimai, lobiai;
- Vandens transporto priemonės;
- Uostai, prieplaukos;
- Žvejybos įrenginiai.
Povandeniniai darbai, prasidėję XX a. 9-ajame dešimtmetyje, praturtino Lietuvos archeologinę medžiagą rastais naujais įvairių tipų objektais. Nors ir vėlyva povandeninių archeologinių tyrimų pradžia, jie įgauna didelį pagreitį dabartiniu metu. Lietuvoje išvystyta povandeninių tyrimų metodika. Tam didelę įtaką turėjo bendri projektai su patirties ir žinių turinčiomis užsienio valstybių institucijoms atstovaujančiais mokslininkais; Lietuvoje sukurta gana gera techninė bazė, leidžianti atlikti metodiškus tyrimus. Vienas iš svarbių veiksnių, lemiančių sėkmingą povandeninių archeologinių žvalgymų ir tyrimų vystymąsi Lietuvoje, yra gana geras vandens matomumas, kuo Lietuva išsiskiria iš kitų Baltijos šalių.
Kernavės piliakalniai - svarbus Lietuvos istorijos liudininkas.
Neabejotinai Lietuvos vidaus vandenyse yra gausybė neatrasto ir netirto kultūros paveldo. Pritaikius patobulintas ir dar efektyvesnes paieškas bei remiantis gausiais po vandeniu esančius objektus mininčiais šaltiniais ir tęsiant objektų tyrimus bei atliekant naujus, dideliu indėliu bus prisidėta prie Lietuvos priešistorės ir istorijos kaip bendraeuropinio paveldo tyrimų.
Archeologijos mokslas tiria praeities visuomenes, pasitelkdamas materialines liekanas. Šiandien archeologija suprantama kaip praeities žmonių materialinių liekanų tyrimas, taikant specifinius archeologijos metodus. Taigi archeologams reikia tirti tai, kas yra žemėje ar vandenyje. Archeologai tyrinėja ne tik kasdami ir ištraukdami iš vandens tam tikrus praeities objektus. Apie po žeme ar po vandeniu esančius radinius galima išsiaiškinti ir naudojant specialius prietaisus: georadarus ir magnetometrus.
Šių archeologinių šaltinių randama tiriant įvairius objektus. Daugelyje archeologijos objektų randama ne tik žmogaus sukurtų dirbinių, bet ir pačių praeities žmonių palaikų.
Archeologiniai kasinėjimai - svarbi istorijos tyrimų dalis.
XX a. II pusėje -XXI a. pradžioje, intensyviai vystantis tokioms istorijos kryptims kaip socialinė istorija ir kultūros istorija, istorikų dėmesio centre atsiranda ir kitų šaltinių. Juos galime įvardyti netradiciniais istorijos šaltiniais. Tyrinėjant Naujausių laikų visuomenę, svarbiu šaltiniu tampa sakytinė arba žodinė istorija. Tai istoriko įrašomi (užrašomi) istorinius įvykius išgyvenusio ar tam tikru istoriniu laikotarpiu gyvenusio žmogaus pasakojimai, prisiminimai. Imdami interviu istorikai sužino, ką žmonės praeityje patyrė, užfiksuoja jų išgyvenimus ir jausmus, kurie istorikams yra labai svarbūs.
Tyrinėjant kultūros istoriją, tyrinėjami kultūros istorijos šaltiniai. Jie gali būti ir rašytiniai, ir nerašytiniai (vaizdiniai, garsiniai). Tai dailės, architektūros, kino, televizijos, literatūros, muzikos ir kt. kūriniai, iš kurių istorikai sužino apie praeities žmonių požiūrį, vertybes, pasaulėžiūrą.
Bedugnės kapinynas: naujausi atradimai ir kolektyvinių degintinių kapų tyrimų perspektyvos
geneticGPS - tai revoliucinis DNR testas, leidžiantis atsekti savo šeimos istoriją remiantis DNR mišinio įvykiais, prasidėjusiais daugiau nei prieš 1000 metų. Jame pateikiami motinos ir tėvo migracijos maršrutai su tiksliu nukreipimu - kartais iki kaimo ar miesto. Dabartiniai genealogijai naudojami DNR tyrimai nustato, kur šalyse ar žemynuose susiformavo jūsų DNR fragmentai. Paprastai pastebite, kad kai kurie jūsų protėviai yra kilę iš Vakarų Europos, Afrikos ar Pietų Azijos, ir jums pateikiami platūs etninės kilmės įvertinimai.
Šio tipo DNR testas paprastai negali nustatyti jūsų kilmės spindulio iki tam tikrų vietovių, turinčių ilgumą ir platumą, ir apibrėžia Jūsų kilmę naudojant šiuolaikinius gyventojų pavadinimus. „geneticGPS“ įveikia šių DNR tyrimų apribojimus, naudodama naują protėvių sekimo techniką, kuri pasitelkia unikalius jūsų DNR žymenis, kad nustatytų konkrečias vietas, kur susiformavo jūsų DNR.
Šis DNR testas pagrįstas nauju būdu žiūrėti į žmonių populiacijas, kurios mano, kad visi yra mišrūs iš skirtingų genų fondų. Šis modelis iš esmės skiriasi nuo esamų protėvių tyrimų, kurie rodo, kad žmonės atsiskyrė iš nedaugelio populiacijų, kurios laikui bėgant pasikeitė.
Vietoj to, „geneticGPS“ remiasi genetiniu unikalumu, sukurtu sumaišius 41 pasaulinį genų fondą skirtingomis proporcijomis - daugiau nei dvigubai daugiau, nei naudojama kitais metodais. Jame užfiksuoti senoviniai įvykiai, pavyzdžiui, indoiraniečių migracija į Europą maždaug 2500 m. pr. Kr. Tyrime naudojama autosominė DNR, paveldėta iš 1-22 chromosomų, kurios yra jautresnės jūsų naujausių bendrų protėvių genetiniam parašui, palyginti su Y ir mitochondrijų chromosomomis.
Norėdami atsekti jūsų DNR kilmę, geneticGPS padalija unikalų genofondo parašą į du pagrindinius komponentus, maždaug atitinkančius tėvo ir motinos komponentus, bet ne visada. Pavyzdžiui, žmonės, kurių du tėvai yra kilę iš Anglijos, gali pastebėti, kad geneticGPS nustatė, jog jų protėviai kilo į Italiją ir Skandinaviją, tikriausiai todėl, kad romėnai ir vikingai, užkariavę Angliją, daugiausia ir buvo prisidėję prie jų protėvių.
Nustačiusi du pagrindinius taškus, „geneticGPS“ apskaičiuoja migracijos maršrutus, kuriais nuėjo jūsų protėvių DNR, naudodama didelius apskritimus, vaizduojančius neapibrėžtumą, ir mažesnius apskritimus, kad būtų užtikrintas didesnis pasitikėjimas geografiniu regionu.
Migracijos maršrutai nėra tiesioginis jūsų DNR kelionės maršrutas. Jei tam tikroje vietoje nebuvo apsikeitimo genais su vietiniais gyventojais, geneticGPS nepraneš apie šią vietą, nors jūsų protėviai galėjo ten keliauti. Be to, didelės populiacijos A migracijos į B populiaciją atvejais, jei A populiacija ir toliau tuokiasi grupėje, geneticGPS atsektų jos geografinę kilmę į pradinę A vietą, nors populiacija A fiziškai gyvena su B populiacija labai ilgai.
Galiausiai, geneticGPS naudoja konkrečias jūsų DNR mutacijas iki naujausių migracijos įvykių. „geneticGPS“ algoritmas buvo sukurtas 2016 m. Šefildo universitete, kuriam vadovavo daktaro Erano Elhaiko tyrimų grupė.
tags: #gyvenamosios #vietos #istorija