Vietovardžiai - tai Lietuvos gyvenviečių, kaimų, geografinių objektų - kalnų, kalvelių, miškų, gojelių, ežerų ir upelių pavadinimai. Vietovardžių yra įvairiausios kilmės ir nevienodo senumo. Kiekvienas žemės paviršiaus kampelis, su kuriuo žmogus turėjo ką bendra, yra pavadintas vienu ar kitu vardu. Tokie tikriniai vardai ir yra vadinami vietovardžiais.
Mūsų žymusis kalbininkas Kazimieras Būga yra taip pasakęs: „Kiekvienas kalbos žodis, būdamas pirma gyvenusių žmonių kartos padaras, yra mums istorijos dokumentas… Vietų vardais kalba pati žemė.“ Taigi vietovardžiai ir vandenvardžiai, mokslo kalba - toponimai ir hidronimai, byloja apie tautos gyvenimą čia nuo senų senovės.
Geografiniai pavadinimai paprastai atspindi objekto savybes, supančią augmeniją ar greta jų nutikusius įvykius. Pagal vandenvardžius kalbininkams pavyksta nustatyti, kuriose žemėse senų senovėje gyveno viena ar kita gentis. O tas išvadas gali patvirtini archeologiniai tyrinėjimai, atskleidžiantys senųjų gyventojų materialinės kultūros ypatybes.
Šalia archeologinių radinių, vietovardžiai yra labai svarbi ir dažnai vienintelė medžiaga entogenezės klausimams, t. y. , tautų ir jų genčių kilmei nustatyti. Taigi visus vietovardžius, taip labai reikšmingus mokslui, būtina surinkti, susisteminti ir padaryti prieinamus platesniam mokslininkų būriui ir praktikams.
Vietovardžių Kilmė
Mūsų vietovardžiai (platesne reikšme, kaimų, miestelių, miestų, taip pat upių, ežerų, pelkių, kalnų vardai) yra nevienu laiku ir nevienaip atsiradę. Seniausi yra vandens vardai, nes didesnės upės, ežerai yra seniau atsiradę už daugelį sodybų. Dėl tos priežasties dalis upių, ežerų vardų šiandien mažiau tėra aiškūs, mažiau besuvokiamos reikšmės negu gyvenamosios vietos.
Nemaža upių, ežerų buvo pavadinta pagal įvairias paties vandens ypatybes. Yra jų pramintų iš vandens spalvos (Juodupis, Juodmena, Baltupis, Raudesa, Sidabrupis, Auksinė, Žibilas). Taip pat iš vandens pojūčio (Šaltupis, Šaltis, Šaltuona), tekėjimo (Sriautas, Verdenė, Varduva: virti), iš jo sukeliamo garso (Krokiklis, Staugana), pagal upės bei ežero susidarymo formą (Šaka, Ilginys) arba pagal esamus vandenyje dalykus (Rūdupis, Gelžė, Akmena, Maurupis, Lydekinė).
Kartais upė ar ežeras pavadinamas pagal aplinką, kur jis teka ar prasideda (Lankupis, Pelkupis, Ežerė, Dubysa, ež. Dubukas), neretai pagal aplinkos augalus (Obelė, Alksnupis, Agluona, Lieporas, Karkluoja Karkluotoji , Beržia, Beržutė). Kitų vandenų vardai vėl susiję su gyvuliais (Briedupis, Babrungas: bebrus, Ašva: ašva kumelė , Ašvija). Yra vandenų, kurių pavadinimai rodo jų susijimą su senoviniu kultu, mūsų protėvių tikyba (Šventoji, Alkupis, Dievupis, ež. Dievytis).
Žinoma, daugelio vandenų vardų kilmės mes šiandien nebesuvokiame, nes nežinome jų atsiradimo aplinkybių, o bendriniai žodžiai, iš kurių jie sudaryti, ilgainiui iš mūsų kalbos yra išnykę. Kartais čia kitos kalbos gali ateiti į pagalbą savo žodžių turtu ir padėti vieną kitą vardą įminti. Nemaža mūsų gyvenamųjų vietų yra praminta nuo vandenų, prie kurių seniau mūsų protėviai įsikurdavo.
Vietovardžiai, t. y. miestų, miestelių, kaimų, upių, upelių, ežerų, balų, kalnų, slėnių vardai, anot K. Būgos, „žemės kalba“, yra neišsenkantis šaltinis mokslams, tiriantiems lietuvių kalbą, lietuvių tautos praeitį ir kultūrą. Būdami daug senesni už rašytinius kalbos paminklus, kartais turėdami šaknis tokių žodžių, kurių nebėra dabartinėje kalboje, išsaugoję senovinių žodžių darybos elementų, vietovardžiai yra didžiulės vertės medžiaga kalbotyrai.
Daugumos Lietuvos miestų ir miestelių pavadinimai - iš vardo upės ar upelio, kurio pakrantėje buvo įsikūrę. Prie kiekvieno kaimo esantis gojelis, pelkutė, kalnelis, net lanka turėjo savo vardą. Žvejai žinojo ežero salų, pakrančių, povandeninių sėklių ar duburių vardus.
Taigi, noriu sutikti, kad dalis miestų, miestelių ir gyvenviečių pavadinimų greičiausiai kilo nuo upės ar ežero, prie kurio jie įsikūrę, vardo. Tai - Panevėžys, Panemunėlis ir kiti vardai su priešdėliu „pa“.
Tačiau tik nedaugelį miestų, ir tik jaunesnių, pavadinimus galima kildinti iš pavardžių. Juk Lietuvos gyventojai seniau pavardžių iš viso neturėjo - jos atsirado tik vėlyvaisiais viduramžiais, surašant valstiečius lažininkus. Dėl to dar ne taip seniai visi kai kurių kaimų gyventojai turėjo vieną pavardę, nors ir nebuvo tarpusavyje giminės...
Tik sunku pasakyti kuriais atvejais gyvenvietės pavadinimas būdavo parenkamas kaip pavardė viso kaimo žmonėms, o kuriais kaimui pavadinimas būdavo duodamas pagal ten gyvenusių daugumos gyventojų pavardę. Taigi, jei nekalbėsime apie kaimus, tai tik nedaugelio didesnių miestų pavadinimai galėjo atsirasti iš pavardžių.
Kaip teisingai paminėta komentaruose, lietuviai šiuose kraštuose gyvena nuo pat ledynmečio pabaigos. Kadangi to meto gyvenimas labai priklausė nuo gamtos, todėl ir daugumos kraštovardžių kilmė sietina su gamta. Pirmiausia, gyvenamoji vieta privalėjo turėti fiksuotą objektą, pagal kurį galima būtų atsekti minimą vietą. Tai būdavo kokie nors ypatingi medžiai, dažniausiai - ilgaamžiai ąžuolai. Todėl pats dažniausias gyvenvietės vardas Lietuvoje - Ąžuolynė. Taip vadinama net penkiolika kaimų. Dar yra dešimt Paąžuolių, devyni Ąžuolytės, septyni Ąžuolijos, penki Paąžuolės kaimai.
Taip pat žinomi Lieporiai (nuo liepos), Klevyčia (nuo klevo), Viekšniai (ten augusios trys vinkšnos) ir daug kitų su medžiais susijusių gyvenviečių.
Be medžių vardų ir vandenvardžių, gyvenamosios vietos neretai gaudavo vardą ir su bendrine šaknimi - Akmenė, Šiluva, Laukuva, Santaka, Girionys, Elektrėnai ir pan.
Taip pat dalis miestų, miestelių ar gyvenviečių turį tą patį vardą, kaip ežeras, ant kurio kranto jie įsikūrę - Vištytis, Daugai ir kt. ar upė. Tačiau šiuo atveju tik naujesnių miestų ar ežerų vardų kilmė aiški: Visaginas - nuo Visagino ežero, Kauno marios - nuo Kauno, Elektrėnų marios - nuo Elektrėnų. Tuo tarpu dėl kitų vietovardžių, neturint pakankamai istorinių duomenų, per drąsu būtų teigti kurio iš jų vardas pirminis: Alytus - Alytupis, Anykščiai - Anykšta, Daugai, Vištytis...
Nustatant vietovardžio kilmę, negalima apsiriboti vien lingvistiniais tyrimais. Visų pirma, per daug metų jie galėjo būti kitataučių raštininkų ar metraštininkų ir iškraipyti. Pavyzdžiui, Šventėnai - Švenčionys. Kita vertus, būtina įvertinti ir visas istorines ar gamtines aplinkybes.
Taigi, vietovės vardas gali neturėti nieko bendro su panašią šaknį turinčiais mūsų vartojamos ar senosios kalbos žodžiais. Pavyzdžiui, Klaipėda (man asmeniškai) savaime siejasi su keliaujančiom kopom ar kopų papėde. Šiauliai - su šauliais. Iš vienos pusės tuose kraštuose žmonių gyvenama labai seniai, tad galima sąsaja su šauliais medžiokliais (net deivė Medžiojama buvo vaizduojama su lanku ant peties). Antra vertus, ten vyko itin nuožmios kovos, tad galima sąsaja ir su šauliais karžygiais. Bet galima šio vardo kilmė ir nuo Saulės - nelabai toli, prie Platelių ežero senovėje buvo didžiausia Europoje Saulės šventykla.
Alytaus vardas labai mįslingas, bet aš jį siečiau su Lietuva ar lietuviais, nes tai buvo lietuviškų žemių, į kurias jau vargiai beįkeldavo koją priešas, pradžia.
Taip pat nemažai vietovardžių ir susijusių su ypatingais žmonėmis. Ypač populiarus tokio pobūdžio vardas su šaknimi kunig-, kurį galima sutikti beveik visoje Lietuvoje. Kodėl jis toks populiarus? Gal būt lietuviai nuo seno buvo labai religingi? Ne. Juo labiau, kad retose Kunigiškėse aptiksi krikščionišką bažnyčią ar senojo tikėjimo aukuro liekanų. Reikia pažymėti, kad senovėje kunigu buvo vadinamas ne šventikas, o genties ar net tam tikros žemės valdovas arba mūsiškai kalbant administratorius (panašiai, kaip vokiečių kionig). Aukštesnysis valdovas, kuriam privalėjo paklusti kelių žemių kunigai, buvo vadinamas kunigaikščiu. Tuo tarpu išminčiai šventikai buvo vadinami kriviais ar vaidilomis. Tik vėliau, į Lietuvą skverbiantis krikščionybei, norėta sureikšminti bažnyčios dvasinį vadovą, todėl jam buvo suteiktas kunigo - vietinio administratoriaus vardas.
Taigi, Kunigiškės ne visuomet turi ką nors bendro su religija, tuo tarpu visai priešingai su vietovardžiu, turinčiu bendrinę šaknį švent- Šventa, Šventoji, Švenčionys ir pan. Toks pavadinimas rodo, kad ši vieta tikrai buvusi šventa.
Kita vertus, Lietuvoje nuo seno gerbiamas mirusiųjų atminimas, todėl ne tik kai kurių švenčių (Velykos, Vėlinės), bet ir net brangiausias kovinis simbolis - vėliava siejasi su žodžiu „vėlė“. Tad nieko stebėtino, jei kas norėtų su šiuo žodžiu susieti tokius vietovardžius kaip Veliuona, Vilnius ir pan.
Kyla klausimas: kodėl taip nedaug didesnių miestų turi senovinius vardus? Atsakymas paprastas: nedaug teturime mums pasiekiamų rašytinių Lietuvos istorijos šaltinių, todėl nežinome ar senovėje būta daugiau sakralinių vietovardžių. Juk senosios pilys, gyvenvietės, kurias težinome iš legendų ir padavimų taip pat turėjo savo vardus...
Tačiau urbanizacija Lietuvoje prasidėjo tik vėlyvaisiais viduramžiais ir daugelis miestų išaugo stambesnių dvarų, kurie buvo ženkliai jaunesni nei tose apylinkėse buvusios pirmykštės gyvenvietės ar senovinės pilys, kurių vardų jau niekas ir nebeatsiminė. Kaip žinia, daugelis naujųjų dvarų tiesiog ir buvo vadinami pagal jų šeimininkus, dažnai kitataučius kolonistus. Tai taip ir atsirado kai kurie miestų ir miestelių vardai kildintini iš pavardės. Savaime suprantama, daugiausia ne iš senųjų lietuviškų vardų, o iš naujai į mūsų kraštą atklydusių, krikščioniško vardo šaknį turinčių pavardžių - Joniškis, Jonava ir pan.
Iš miestų ir gyvenviečių vardų, susijusių su senesnėmis žinomomis pavardėmis, galima paminėti Radviliškį, legendiniais vardais - Vidmantus (kunigaikštis Vidmantas), Uteną (kunigaikštis Utenis), Kauną (kunigaikštis Kunas, beje, minimas rusų kronikose), Lentvaris (kunigaikštis Liutavaris) ir pan.
Istorija taip susiklostė, kad ne visos gyvenvietės, turinčios senovinius pavadinimus, išaugo į miestus, o tai dažną gali ir klaidinti, bet mes privalome žinoti, kad didžioji dalis lietuviškų miestų, miestelių ir gyvenviečių pavadinimų kilę iš gamtos, formavusios mūsų pasaulėžiūrą, ir gamtinės aplinkos, iš mūsų senojo tikėjimo.
Lietuvos apskritys
Lietuvos vardas (Lituae, vardininkas Litua) pirmą kartą paminėtas 11 a. Rusios metraščiuose užfiksuoti ankstyviausi pavadinimai Литъва, Литва (vardai veikiausiai rytų slavų gauti iš lietuvių). Nuo 12 a. pabaigos vokiečių dokumentuose randama forma Lettowen, lotynų kalba rašytuose šaltiniuose - Lethovia. Lietuvos vardu tada galbūt buvo vadinama ne visa etninė Lietuva, o tik jos dalis, greičiausiai tarp Neries, Nemuno ir Merkio upių; čia buvo ankstyvojo laikotarpio Lietuvos valstybės feodaliniai ir administraciniai centrai - Kernavė, Trakai, Vilnius.
Lietuvos vardą imta sieti su lietuvių kalbos žodžiais. Bandyta kildinti iš žodžio lietus - esą Lietuva yra lietingas kraštas. S. Karaliūno teigimu, žodžiui Lietuva pradžią davė šaknies liet- bendrinis žodis, reiškęs ‘kariauną’. Žodis Lietuva turi priesagą -uva, todėl turėjo būti išvestas iš nepriesaginės formos, greičiausiai iš *Lietā (šios formos buvimą rodo ir latvių leitis ‘lietuvis’, vestinas iš *Leitā, plg. lietuviškai latvis < *Latvā). Nepriesaginėms formoms *Lietā < *Leitā artimi upėvardžiai Leità (Graumenos intakas, Švėkšna), Leitė (Rusnės intakas), Leitãlė (Leitės intakas; visi upėvardžiai gali turėti kuršių ei), t. p. plg. Léic-iškių (= Leit-iškiai) ežero (Marijampolės savivaldybė) vardą (gali būti jotvingių kalbos palikimas). Lietuvos vardas anksti (daugiausia nuo 20 a. 7 dešimtmečio) imtas sieti ir su vandenvardžiais. Pradžią jam galėjo duoti liet- šaknies vandenvardis, buvęs tame krašte, kur pradėjo kurtis Lietuvos valstybė.
Neries baseinas
K. Kuzavinio nuomone, tokia upelė galėjo būti Neries dešinysis intakas Lietauka (~30 km nuo Kernavės), ištekantis iš Lietaukos raisto. Upėvardis Lietáuka (Lietãvka, Letáuka, Letãvka, Litavka) yra su slavų priesaga -ka suslavinta lietuviško vandenvardžio forma Lietava (ši forma girdėta iš senų žmonių, fiksuota ir raštuose). Lietavà ir Lietuvà yra dvi gretiminės to paties vardo formos. Lietuvos vardo senesnę atmainą Lietava su priesaga -ava išlaikė latviai, Zietelos (Baltarusija) lietuviai, ji aptinkama senuosiuose tekstuose lotynų ir slavų kalbomis.
Jau ir 1999 m. Gyvenamųjų vietovių vardai, saugodami savyje kultūrinę-istorinę ir paleogeografinę informaciją, yra šalies kultūros nematerialusis paveldas, kultūrinės atminties lobynas. Daugelis vietovardžių yra senesni už visus rašytinius dokumentus. Ypač likę senieji vietovardžiai, kuriuos užklojusios vėlesnės kultūros ne palaidojo, o išlaikė iki mūsų dienų tautos lūpose, sakmėse, mitologijoje. Ten, kur tankus dvarų ir juose gyvenusių bajorų tinklas nešė svetimą kalbą, ten kaip pyrago sluoksniuose išsilaikė senieji klodai, kurie neliesti stovėjo ilgus amžius.
Tačiau vietovardžiai neatsiejami nuo geografinių objektų, kuriuos jie įvardija. Tiems objektams nykstant, juos pertvarkant, jų pavadinimai iš gyvosios vartosenos gali visai prapulti arba būti iškreipti. Vietovardžių kaitos ar nykimo priežastys įvairios. Lietuvos kraštovaizdis buvo labai pakeistas sovietmečiu.
Beatodairiška melioracija, vienkiemių naikinimas, kolūkinių gyvenviečių kūrimas - štai nuo 1959-ųjų per 30 metų iš gyvenamųjų vietovių sąrašo buvo išbraukti 5600 kaimų pavadinimai. O naujose gyvenvietėse radosi daugybė Melioratorių ir Statybininkų gatvių.
Šiandien vietovardžiai nyksta dėl skaudžių demografinių pokyčių šalyje. Tuštėjant Lietuvos kaimams, griūvant vienkiemių sodyboms, priimami sprendimai kaimus sujungti. Vien per paskutiniuosius penkerius metus Lietuvoje išregistruota ar ne pustrečio šimto kaimų. O jeigu praeis kiek laiko, ir tose iš žemėlapių ištrintose vietovėse apsigyvens žmonės, ar nenorės jie išgirsti tos žemės kalbą?
Todėl labai prasminga išnykusio kaimo vietoje palikti kokį nors atminimo ženklą: ant akmens iškaltą pavadinimą, pastatytą koplytstulpį, ąžuole įkeltą koplytėlę. Ir žemėlapiuose pavadinimai privalo būti išsaugoti. Senaisiais vietovardžiais gali būti pavadinamos naujų gyvenviečių gatvės.
Pasak kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko, „Lietuvos vietovardžiai - tai atminties ir kalbos lobynas, o kartu - mūsų protėvių kūrybingum...“
tags: #gyvenamosios #vietos #vardas