Lietuvos apgyvendinimo sistema XX-XXI a. patyrė daug permainų - nuo planingo vystymo sovietmečiu iki rinkos ekonomika pagrįstos teritorinės raidos nepriklausomybės laikotarpiu.
Tokia kaita nemaža dalimi lėmė šalies teritorijų struktūrinius pokyčius - socialinė ir ekonominė poliarizacija ir teritorijų diferenciacija su augančiais ir socioekonominį potencialą telkiančiais urbanistiniais centrais bei periferinėmis teritorijomis, pasižyminčiomis nykstančia infrastruktūra, žemu socialinių ir ekonominių paslaugų lygiu.
Kaimiškos teritorijos patiria kiekybinius ir kokybinius pokyčius. Kaimo vietovės priemiesčiuose transformuojasi į miestiečių gyvenamas teritorijas; rekreaciniuose arealuose kaimai tampa rekreacinėmis gyvenvietėmis su sezoniniais gyventojais; derlingų dirvožemių teritorijose formuojasi intensyvaus žemės ūkio plotai; nuošalesnėse teritorijose vyksta gana spartus kaimo gyvenviečių nykimas.
Per tris dešimtmečius šalies kaimiškos teritorijos neteko daugiau nei 270 tūkst. gyventojų, o 2011 m. duomenimis, daugiau nei 4 tūkst. Socialinės ir ekonominės plėtros paribiuose atsidūrusių kaimo gyvenviečių tinklo raida priklauso ir nuo vietos gyventojų galimybių bei gebėjimo išnaudoti vidinius ir išorinius resursus.
Kaimo bendruomeninės organizacijos laikomos vienu iš veiksmingų įrankių neigiamiems pokyčiams pristabdyti ir paspartinti kaimiškų teritorijų vystymąsi.
Bendruomenė ir kaimo bendruomeninės organizacijos
Bendruomenė yra fundamentalus socialinis konstruktas, tačiau jos samprata sociologijos požiūriu vis dar neturi vieningos apibrėžties. Pirmasis XIX a. pabaigoje ją pateikė vokiečių sociologas F. Tönniesas.
Jis, lygindamas to meto socialinius ryšius urbanizuotose ir mažai urbanizuotose teritorijose, bendruomenes kaip socialinius institutus dėl juose vyravusio sėslaus gyvenimo ir veiklos būdo be išimčių priskyrė kaimiškoms teritorijoms.
Ilgainiui tokia stipriai geografiškai determinuota bendruomenės samprata prarado svarumą - prasidėjusi modernybė pakeitė iki tol egzistavusias socialines institucijas, taip pat ir bendruomenę: nauji socialiniai ryšiai, vaidmenys, nulemti asmeninių individo pasirinkimų ir tapatumų, o ne iki tol dominavusių gyvenamosios vietos, tradicinių įpročių ir papročių, tapo svarbūs socialinių institutų formavimosi mechanizmo elementai.
Su modernybe pradėjo ryškėti ir bendruomenės sąvokos dichotomija - socialinė sąveika pradėjo „konkuruoti“ su geografinės erdvės dedamąja. Tai atsispindi ir skirtinguose užsienio bei Lietuvos autorių pateikiamuose apibrėžimuose - erdvė tampa ne būtinu, o tik vienu iš bendruomenės formavimosi veiksnių.
Minėtų autorių apibrėžimų visumą galima apibendrinti trimis dažniausiai išskiriamais veiksniais - interesas, tapatumas ir erdvė. Jie nėra nepriklausomi, dažnai veikia kartu ar persipina.
Pats kaimo bendruomenės terminas semantiškai neatsiejamas nuo aiškiai apibrėžtos geografinės erdvės, vis dėlto ji savaime nenurodo bendruomenės formavimosi pagrindo. F. Police teigia, kad gyvenamoji ar veikimo teritorija individų yra suvokiama kaip geografinės erdvės dalis, kuri atspindi konkrečią bendruomenę ir reprezentuoja jos individualius ir kolektyvinius veiksmus.
Konkrečios teritorijos specifika kyla iš sąveikos tarp individo(-ų) ir aplinkos, o vertės suteikimas jai - teritorinės tapatybės apraiška.
Geografinės erdvės dedamoji vartojama ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose, apibrėžiančiuose bendruomenines organizacijas. Bendruomeninių organizacijų plėtros įstatyme nurodyta, kad „bendruomeninė organizacija - asociacija, kurios steigėjai ir nariai yra gyvenamosios vietovės bendruomenės (jos dalies arba kelių gyvenamųjų vietovių) gyventojai (jų atstovai) ir kurios paskirtis - per iniciatyvas įgyvendinti viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje“.
Akivaizdu, kad didžiausias skirtumas tarp bendruomenės ir bendruomeninių organizacijų - jų prigimtis. Bendruomenė - „natūraliai pasireiškianti, o ne sąmoningai sukurta ir grindžiama apibrėžtų tikslų“.
Bendruomeninė organizacija, priešingai, kuriama tik tikslingai. Lietuvos atveju tai galima iliustruoti KOB steigimosi šuoliu 2002-2003 metais. Tada buvo įsteigta daugiau nei trečdalis (35 proc.) šiandien registruotų kaimo bendruomeninių organizacijų.
Nepaisant prigimties priežasčių, bendruomenė ir bendruomeninė organizacija yra labai panašios turiniu - struktūriniais elementais. Abiejų veiklos pagrindas ir efektyvumas - (1) žmogiškieji ištekliai ir socialinis kapitalas.
Mokslininkai pastarąjį apibrėžia kaip socialinius tinklus ir iš jų kylančias abipusiškumo normas. Tiek bendruomenėje, tiek bendruomeninėje organizacijoje yra svarbūs jungiamieji tinklai (angl. bridging) - jie stiprina struktūrą, nes dėl dažnos ir kokybiškos sąveikos tokios struktūros reguliuoja savo veiklą ir save skatina, vadinasi, tampa funkcionalesnės.
(2) Lyderio figūra. Lyderystė apibrėžiama kaip socialinės įtakos procesas, kurio metu asmuo geba sutelkti kitų pagalbą ir palaikymą siekdamas bendro tikslo. Lyderystė kaip vaidmuo apibrėžiama visuotinai priimtomis normomis, pavyzdžiui, aktyvus veikimas, atsakomybės prisiėmimas, aiškių vertybių, vizijų turėjimas ir jų laikymasis.
Vaidmens atlikėjas privalo visa tai priimti ir stengtis taikyti, kad išpildytų vaidmenį. Vaidmuo turi „įprastą“ ir „individualią“ dimensijas: pirmoji susijusi su lūkesčiais, susietais su tam tikromis socialinėmis pozicijomis (biurokratinės, ekonominės „galios“ įgavimas), antroji - su pačio individo interpretacijomis, kurias jis suteikia savo vaidmenims.
Antroji lyderio vaidmens dimensija yra svarbi veiksmingai lyderystei. (3) Ribos. Narystė bendruomenėje turi būti ribota, nes ji teikia naudą. Diferenciacija „mes“ ir „jie“ rodo glaudžią bendruomenę, o atviros bendruomenės yra mažiau solidarios.
Minima riba nebūtinai turi būti fizinė. Tai požymiai, kurie leidžia identifikuoti individo priklausymą tam tikrai bendruomenei. A. Giddensas juos apibrėžia kaip tapatumą. Tapatumas nurodo savybes, kurias individui priskiria kiti, - „jas galima laikyti riboženkliais, bendriausia prasme parodančiais, kas yra šis asmuo“.
Apibendrinat galima teigti, kad bendruomenės ir bendruomeninės organizacijos yra panašios socialinės struktūros, veiklos funkcionalumą jos grindžia žmogiškaisiais ištekliais ir socialinės sąveikos rezultatais. Todėl neretai bendruomenė ir bendruomeninė organizacija yra laikomos tapačiomis.
Kalbant apie teritorijų plėtrą, bendruomeninė organizacija neabejotinai efektyvesnė. Tai tam tikras savivaldos lygmuo, jos nariams įvairiomis dalyvavimo formomis leidžiantis prisidėti prie teritorijų vystymo sprendimų priėmimo.
Kaimo bendruomeninių organizacijų tinklas Lietuvoje
Straipsnyje nagrinėjamos 2020 m. šalyje registruotos kaimo bendruomeninės organizacijos. Analizei naudotas VšĮ „Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros“ pateiktas KBO sąvadas, kuriuo remiantis Lietuvoje buvo registruota 2 001 kaimo bendruomeninė organizacija.
Tikrinimo metu generalinė aibė sumažėjo 5,7 proc.: išbrauktos 114 miesto gyvenvietėse registruotų ir veikiančių, religinių ir kitų bendruomeninių organizacijų. Svarbu pabrėžti, kad sąvade esantis ir realybėje į kaimo bendruomeninių organizacijų tinklą patenkančių kaimo gyvenviečių skaičius itin skiriasi - nereta KBO vienija kelias ar keliolika kaimo gyvenviečių. Tad KBO veikla apima daugiau kaimo gyvenviečių nei pateikiama statistikoje.
Tikslų KBO tinklui priklausančių gyvenviečių skaičių nustatyti sunku dėl pačių juridinių asmenų veiklos ribų neapibrėžtumo - vienos KBO savo veiklos ribas apibrėžia konkrečiai įvardydamos kaimo gyvenvietes, kitos jas brėžia pagal seniūnaitijos ar seniūnijos ribas, ar dar abstrakčiau - „aplinkinėmis“, „kaimyninėmis“ gyvenvietėmis.
Kaimo bendruomeninių organizacijų tinklo Lietuvoje kartoschema, parengta naudojantis VšĮ Lietuvos kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros 2020 m. kaimo bendruomeninių organizacijų sąvadu, Oficialiosios statistikos portalo ir georeferencinių erdvinių duomenų rinkinio duomenimis.
Kaimo gyvenviečių, turinčių kaimo bendruomeninių organizacijų, tinklą sudaro 1 745 gyvenvietės: 219 miestelių, 1 520 kaimų, trys viensėdžiai ir trys geležinkelio stoties gyvenvietės. 118-oje šių gyvenviečių registruota daugiau nei po vieną KBO, dėl šios priežasties KBO gyvenviečių tinklui būdingas grupinis (ang. clustered) išsidėstymas erdvėje.
Viena nuo kitos (tiesia trajektorija) gyvenvietės su registruotomis kaimo bendruomeninėmis organizacijomis nutolusios vidutiniškai 3,749 km atstumu. Mažas atstumas svarbus ryšiams palaikyti ir plėtoti, vis dėlto vos 17 iš 51 nagrinėtos savivaldybės apskaičiuotas atstumas yra toks pats arba mažesnis už šalies vidurkį.
Fizinį KBO atstumą viena nuo kitos savivaldybės viduje lemia keli veiksniai: savivaldybės plotas ir jos ribų konfigūracija, gyvenviečių struktūros ypatumai, KBO skaičius ir jų išsidėstymas.
Gana tankiai kaimo bendruomeninės organizacijos išsidėsčiusios Pietvakarių, Vidurio ir Šiaurės Lietuvos savivaldybėse (Elektrėnų, Klaipėdos r., Vilkaviškio r., Marijampolė r., Kauno r., Kėdainių r., Raseinių r., Joniškio r. ir Pasvalio r.). Didesni atstumai tarp KBO būdingi Šiaurės rytų Lietuvos regionui ir šalies pietuose esančioms savivaldybėms (Rokiškio r., Kupiškio r., Zarasų r., Švenčionių r., Varėnos r. ir Šalčininkų r.).
Kaimo bendruomeninių organizacijų pasiskirstymą nagrinėjant stambesniu masteliu, KBO santalkomis išsiskiria priemiestinės šalies teritorijos. Ypač didžiųjų miestų - Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir Vilniaus. Nagrinėjant žiedines savivaldybes apie šiuos miestus nustatyta, kad daugiau nei trečdalis jose registruotų KBO išsidėstę penkių ir mažiau kilometrų atstumu nuo jų administracinės ribos.
Pavyzdžiui, 5 km buferinėje zonoje aplink Kauno miestą registruota 42 KBO, tai net 58,9 proc. visų Kauno rajono savivaldybėje registruotų kaimo bendruomeninių organizacijų. Buferinę zoną padidinus iki 10 km, į jas patenkančių KBO skaičius didėja.
Analizuojant 2001 ir 2018 m. Registro centro gyventojų skaičiaus duomenis nustatyta, kad Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos rajonų savivaldybės šiuo laikotarpiu, priešingai nei daugelis šalies savivaldybių (43 iš 51 savivaldybių kaimo gyventojų pokytis 2001-2018 m. buvo neigiamas), patyrė didelių teigiamų kaimo gyventojų pokyčių: Klaipėdos r. sav. kaimo gyventojų skaičius išaugo 52,7 proc., Kauno r. sav. - 44,8 proc., Vilniaus r. sav. - 34,2 proc.
Panevėžio ir Šiaulių rajonų savivaldybėse kaimo gyventojų skaičius buvo neigiamas, tačiau mažesnis nei šalies vidurkis (-5,08 proc.); šios savivaldybės atitinkamai neteko 4 ir 2,7 proc. kaimo gyventojų. Didžioji dauguma gyventojų prieaugio telkiasi seniūnijose, besiribojančiose su miestų administracinėmis ribomis, t. y. priemiesčiuose. Kai kuriose šių savivaldybių priemiestinėse seniūnijose gyventojų skaičius 2001-2018 m. išaugo net kelis kartus.
Remiantis atliktų tyrimų duomenimis, didžiąją dalį naujakurių priemiesčiuose sudaro gyventojai iš gretimų miestų, t. y. Vilniaus priemiestyje didžioji dalis naujakurių yra buvę vilniečiai. Tyrimais nustatyta, kad „priemiesčiuose yra linkę gyventi aukštesniam socialiniam sluoksniui save priskiriantys miestiečiai, dažniausiai susituokę, sukūrę šeimas ir auginantys daugiau vaikų.
Kitas svarbus veiksnys yra turtinė ir šeimos pajamų šaltinio dinamika - „priemiesčiuose yra linkę gyventi gaunantys atlyginimus bei pajamų iš privačios veiklos ar įvairių investicijos formų“.
Kaimo bendruomeninių organizacijų gausą šiose priemiestinėse teritorijose galima sieti su kintančia gyventojų demografine ir socialine struktūra - į kaimišką teritoriją atsikėlę naujakuriai yra aktyvūs ir iniciatyvūs, steigia bendruomenines organizacijas, kurios atstovauja jų interesams infrastruktūros, viešųjų paslaugų ir kitais klausimais.
Kaimo bendruomeninės organizacijos telkiasi, nors ir mažiau, ir aplink kitus savivaldybių administracinius centrus. Pritaikius tas pačias 5 ir 10 km buferines zonas nustatyta, kad 5 km atstumu nuo jų registruotos 425 KBO, tai sudaro 22,5 proc. visų kaimo bendruomeninių organizacijų; 10 km atstumu - 852 KBO, arba 45,2 proc. šalies kaimo bendruomeninių organizacijų.
Absoliutus kaimo bendruomeninių organizacijų skaičius atskirose savivaldybėse priklauso nuo vietos gyventojų ir valdžios iniciatyvos ir / ar poreikio, todėl šiuos skaičius lyginti tarpusavyje nėra tikslinga. Trumpai galima pažymėti, kad daugiausia KBO įregistruota didžiųjų šalies miestų - Kauno (74), Vilniaus (63), Panevėžio (64), Klaipėdos (62), Šiaulių (56) ir Alytaus (57) - rajonų savivaldybėse.
Jose įregistruota penktadalis visų šalies kaimo bendruomeninių organizacijų. Pastarosioms savivaldybėms bendruomeninių organizacijų skaičiumi nenusileidžia Raseinių (61), Kėdainių (58) ir Vilkaviškio (56) rajonų savivaldybės.
Už absoliutų KBO skaičių savivaldybėse aktualesnis kaimo bendruomeninių organizacijų, tenkančių 10 tūkst. savivaldybės kaimo gyventojų, skaičius. Deja, realią kaimo gyventojų dalį, kuriai yra atstovaujama ir ji yra įsitraukusi į KBO veiklą, nustatyti sunku dėl statistinių duomenų trūkumo.
Dėl šios priežasties skaičiuojamas ne realus, o teorinis atstovavimas kaimo gyventojams. 2020 m. pradžioje Lietuvoje buvo 911,2 tūkst. kaimo gyventojų, 10 tūkst. atstovavo 20,7 KBO (Oficialiosios statistikos portalas 2020).
Atstovavimo reikšmė svyruoja nuo 10,4 KBO 10 tūkst. kaimo gyventojų Pagėgių savivaldybėje iki 34,9 KBO Birštono savivaldybėje.
Žvelgiant į kartogramą (3 pav.), išsiskiria savivaldybės, kuriose KBO atstovavimo reikšmė didžiausia. Tai savivaldybės, esančios aplink didžiuosius miestus, taip pat Ignalinos, Varėnos, Lazdijų, Birštono ir Šilutės savivaldybės.
Žemiausia KBO atstovavimo reikšmė būdinga Vakarų ir Šiaurės vakarų Lietuvai (Klaipėdos, Kretingos, Skuodo, Mažeikių, Akmenės, Joniškio rajonų savivaldybėms).
Didesnė KBO atstovavimo reikšmė būdinga savivaldybėms, kur kaimo gyventojų skaičius mažas, o mažesnė - savivaldybėms, kur kaimo gyventojų skaičius didelis.
Šią tendenciją patvirtina ir koreliacijos analizės rezultatai - savivaldybės kaimo gyventojų skaičiaus ir KBO atstovavimo reikšmės koreliacijos koeficientas lygus -0,655.
Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad kai kurios šalies savivaldybės yra mišrios - didelė dalis gyventojų gyvena miestuose, o kita dalis - kaimuose. Daugėja gyventojų, gyvenančių individualiuose namuose ir dirbančių žemę, tačiau deklaravusių gyvenamąją vietą mieste.
Tad KBO atstovauja ne tik kaimo gyventojams, bet ir miestiečiams, kurie užsiima žemės ūkiu ar gyvena kaimo vietovėse. Šios priežastys gali lemti didesnę KBO atstovavimo reikšmę.
Taigi, Lietuvos apgyvendinimo sistema patyrė didelių permainų, kurios lėmė socialinę ir ekonominę poliarizaciją bei teritorijų diferenciaciją. Kaimiškos teritorijos susiduria su kiekybiniais ir kokybiniais pokyčiais, tokiais kaip gyventojų skaičiaus mažėjimas ir kaimo gyvenviečių nykimas.
Kaimo bendruomeninės organizacijos laikomos veiksmingu įrankiu neigiamiems pokyčiams stabdyti ir kaimiškų teritorijų vystymuisi spartinti. Bendruomenės ir bendruomeninės organizacijos yra panašios socialinės struktūros, kurių veiklos funkcionalumą grindžia žmogiškieji ištekliai ir socialinės sąveikos rezultatai.
Lietuvoje registruotas KBO tinklas apima 1 745 gyvenvietes, kurioms būdingas grupinis išsidėstymas erdvėje. KBO tankumas didesnis Pietvakarių, Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, o didesni atstumai tarp KBO būdingi Šiaurės rytų Lietuvai ir šalies pietuose esančioms savivaldybėms.
Priemiestinėse teritorijose aplink didžiuosius miestus KBO santalkos yra ryškesnės. Savivaldybėse, esančiose aplink didžiuosius miestus, KBO atstovavimo reikšmė didesnė, o žemiausia KBO atstovavimo reikšmė būdinga Vakarų ir Šiaurės vakarų Lietuvai.
Šie duomenys leidžia geriau suprasti gyventojų pasiskirstymo ypatumus ir KBO vaidmenį kaimo vietovių plėtroje.
Lietuvos etnografiniai regionai
Lietuva žemėlapyje
Marijampolėje atidaryta nuolatinė modulinė stovykla „Vytenis“
tags: #gyvenamosios #vietoves #gyventojai #arcgis