Kiekviena nauja idėja, kūrinys ar produktas, kurio pasaulis lig šiol dar nematė, yra unikalus mūsų kūrybinės, protinės ar techninės veiklos rezultatas. Natūralu, kad paleidžiant kūrinį į pasaulį kyla pagrįstas nerimas - o jeigu jis bus nukopijuotas, pavogtas? Nerimo kyla mažiau, kai žinai apie saugiklius, kurie garantuoja kūrėjo teisių apsaugą į jo intelektinės veiklos rezultatą.
Intelektinė nuosavybė (IN) yra teisinė koncepcija, kuri apibrėžia teises ir apsaugos priemones, susijusias su įvairiomis intelektinėmis kūrybinėmis, techninėmis arba verslo vertybėmis, kurios dažniausiai susijusios su žinių kūrimu ir kūrybiškumu. Tai apima įvairias kūrybines darbo formas, tokių kaip autorių teisės, prekių ženklai, patentai, dizaino registravimas, komercinės paslaptys ir kt. tiek fiziniams asmenims, tiek įmonėms ji padeda užtikrinti, kad jų kūrybiniai ar techniniai atradimai nebus neleistinai kopijuojami ar naudojami kitų asmenų ar organizacijų.
Žmoniją visą jos gyvavimo laikotarpį lydi mažesni ar didesni atradimai, pradedant seniausiais laikais, kai žmonės išrado darbo įrankius ir juos tobulino, bei baigiant XX-XXI a., kur žmogus kuria ir tobulina aukštąsias technologijas. Intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga susirūpinta palyginti nesenai. Tik XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje pradėta rūpintis kūrybinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga. Intelektinė nuosavybė kaip teisės institutas susiformuoja XIX a. Dabar, kai gyvename informacijos amžiuje, intelektinė nuosavybė įgauna vis didesnę reikšmę. Intelektinės nuosavybės apsaugos poreikis auga, nes visuomenėje didėja informacijos reikšmė. Informacija tampa ekonominio stabilumo bei plėtros pagrindu.
Šiuo metu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.38 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Taigi įstatymas gina ne tik materialias vertybes, bet ir žmogaus intelektinės veiklos metu sukurtas vertybes, kurios materialinės išraiškos gali ir neturėti. Kadangi nuosavybės teisė žmogui garantuoja teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, tai, analogiškai, ir intelektinės nuosavybės teisė užtikrina netrukdomą valdymą, naudojimąsi ir disponavimą intelektinės veiklos rezultatais.
Intelektinė nuosavybė yra savarankiška nuosavybės teisės rūšis, intelektinės nuosavybės turėtojams užtikrinanti intelektinių kūrinių valdymą, naudojimą ir disponavimą, bei garantuojanti apsaugą nuo neteisėto pasisavinimo. Vienas iš esminių intelektinės nuosavybės teisės skirtumų nuo materialinės nuosavybės teisės yra tas, kad intelektinės nuosavybės turėtojas greta turtinių teisių turi dar ir moralines - neturtines teises. Ši savybė pasireiškia tuo, kad intelektinės nuosavybės savininkas kitiems asmenims perleisdamas turtines teises į intelektinės nuosavybės objektus neperleidžia neturtinių teisių. Taigi asmuo įsigijęs intelektinę vertybę gali ją vartoti, naudoti, bet negali ja pilnai disponuoti. Taigi intelektinė nuosavybė kitam asmeniui, nors ir įsigijusiam intelektinės veiklos metu sukurtą rezultatą, nepereina.
Intelektinės Nuosavybės Rūšys
Intelektinė nuosavybė apima įvairias rūšis, kurių kiekviena turi savo specifiką ir apsaugos mechanizmus. Svarbiausios iš jų yra:
- Autorių teisės: Apsaugo literatūros, meno ir mokslo kūrinius.
- Gretutinės teisės: Apsaugo atlikėjų, fonogramų kūrėjų, transliuotojų ir filmų gamintojų teises.
- Pramoninė nuosavybė: Apima patentus, prekių ženklus, dizainą ir kitus pramoninės veiklos objektus.
Autorių Teisės
Autorių teisės reguliuoja kūrinio naudojimą ir iš to gaunamą finansinę grąžą. Kad kūriniui būtų taikoma autorių teisių apsauga, jis turi būti:
- Originalus;
- Kūrybinės ar mokslinės veiklos rezultatas;
- Išreikštas objektyvia forma.
Bent vieno iš šių kriterijų nesant, autorių teisių apsauga negalima. Autorių teisės į kūrinį atsiranda automatiškai, nuo jo sukūrimo momento. Papildomai nieko daryti nereikia.
Autorinėmis teisėmis nepriklausomai nuo išraiškos formos yra ginami tokie objektai, kaip literatūros ir meno kūriniai, dramos ir muzikos kūriniai, kinematografijos bei fotografijos kūriniai. Autorinėmis teisėmis yra užtikrinamos kūrinio autoriaus išskirtinės teisės į kūrinį. Ši nuostata yra įtvirtinta 1886 m. rugsėjo 9 d. šiam veiksmui. Iš pastarojo matome, kad autorinėmis teisėmis ginamos ne tik materialinės bet ir moralinės vertybės. Būtina paminėti, kad autorinėmis teisėmis saugomos vertybės turi originalią materialią išraiškos formą. Būtent tai, kad autorius sugalvoja ir originaliai įkūnija savo idėją ir daro ją išskirtinę, kuri yra saugoma autorinėmis teisėmis.
Nagrinėjant norminius aktus galima pastebėti, kad kūrinio paskelbimas visuomenei prieinamomis priemonėmis ar jo nepaskelbimas ženklios reikšmės kūrinio autorinei apsaugai neturi. 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencijos dėl Literatūros ir meno kūrinių apsaugos 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad tiek paskelbti, tiek nepaskelbti kūriniai autoriams yra numatyta autorinės teisės apsauga. Paskelbti kūriniai teisinėje literatūroje suvokiami, kaip autoriaus sutikimu paskelbti kūriniai, nepriklausomai nuo kūrinio egzempliorių gamybos būdo. Pagrindinė tokio paskelbimo sąlyga yra ta, kad kūrinio egzempliorių kiekis turi patenkinti visuomenės poreikius atsižvelgiant į kūrinio pobūdį. Pastebėtina, kad kūrinio paskelbimu nelaikomas dramos, dramos - muzikos, kinematografijos ar muzikos kūrinio atlikimas, viešas rašytinio kūrinio skaitymas, literatūrinio kūrinio transliavimas eteryje ar jo perdavimas laidais, meno kūrinio eksponavimas ar jo pastatymas.
Priklausomai nuo kūrinio pirmojo paskelbimo vietos sprendžiamas autorinės teisės gynimo laikas ir vieta. Pagrindiniai tokie teisės normų skirtumai susiję su sankcijomis, taikomomis už intelektinės nuosavybės teisės pažeidimus. Skiriasi ir procesiniai klausimai. To paties straipsnio 3 punkte nurodyta, kad kūrinio kilmės šalyje autorinės teisės apsaugą garantuoja vidaus įstatymai. Šiuo kūriniu paskelbus kitose sąjungos šalyse autorines teises gina ir tų valstybių, kuriose paskelbiamas kūrinys teisės aktai bei tarptautiniai susitarimai.
Kitas svarbus aspektas - galiojimas laike. Galiojimas laike apsprendžia, kiek laiko ir nuo kada pradedamos ginti autoriaus teisės į kūrinį. Tarptautinėse sutartyse įtvirtintos nuostatos, kad autoriaus teisės į kūrinį ginamos autoriaus gyvavimo laikotarpį bei 50 metų po jo mirties. Iš to seka išvada, kad be autoriaus sutikimo jo gyvavimo laikotarpiu bei nustatytu terminu po autoriaus mirties kūrinio negalima naudoti jokiais komerciniais tikslais. Šios autorinės kūrinio apsauga. Šios, kurie vėliau panaudojami įvairiems kultūriniams projektams paramai. Šiuo minėtų autoriaus teisės apsaugos terminu išlaikymą, o esant poreikiui gali nustatyti ir ilgesnius apsaugos terminus nei numatyti tarptautiniuose susitarimuose.
Šiuo paminėti, kad autorinėmis teisėmis yra saugoma literatūros ir meno kūrinio išraiška, bet ne idėjos, procedūros ar veiklos metodai. Kūrinys autorinėmis teisėmis saugomas nepriklausomai nuo jo vertės ar paskirties.
Gretutinės Teisės
Tai turtinės ir neturtinės atlikėjų, fonogramos kūrėjų, transliuotojų, filmų gamintojų teisės į kūrinius, transliacijas, laidas. Neturtinės teisės garantuojamos tik atlikėjams. Gretutinės teisės į kūrinius įgyjamos nuo teisėto viešo paskelbimo ar kūrinio atlikimo momento. Autorių asmeninių neturtinių teisių apsaugos politiką Lietuvoje įgyvendina Kultūros ministerija.
Pramoninė Nuosavybė
Pramoninės nuosavybės teisių objektas yra pramoninis dizainas, prekių ženklai, įmonės pavadinimas, išradimų patentai, naudingieji modeliai, kilmės (vietos) nuorodos. Pagrindinis pramoninės nuosavybės objektų apsaugos tikslas yra užtikrinti jų išskirtinumą, originalumą, pasirūpinti, kad konkurentai negalėtų jais naudotis be sutikimo. Populiariausias ir dažniausiai Lietuvoje registruojamas pramoninės nuosavybės objektas yra prekių ženklas.
Kita intelektinės nuosavybės rūšis - pramoninė nuosavybė. Šios teisės normų uždavinys, kaip ir autorinės taisyklės, yra intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga nuo neteisėto vartojimo. Pagrindinis skirtumas tarp autorinės teisės ir pramoninės nuosavybės teisės yra tas, kad autorinėmis teisėmis yra ginamos konkretaus asmens, sukurtos vertybės, o pramoninė nuosavybė gina ne konkretaus asmens, bet kolektyvinės veiklos metu sukurtas ir sėkmingam pramoninės veikos vystymui reikalingas vertybes. Pagrindinis norminis aktas, reglamentuojantis pramoninės nuosavybės apsaugą yra 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos. Šioje konvencijoje pramoninė nuosavybė apibūdinama kaip intelektinės nuosavybės dalis, susijusi su kūrybinės veiklos rezultatais.
Kaip jau minėjau vienas iš pramoninės nuosavybės saugoms objektų yra išradimai. Šiuo panagrinėjus Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 2 straipsnį, darosi aišku, kad išradimu laikomas toli gražu ne kiekvienas naujas užduoties techninis sprendimas. Norint, kad vienoks ar kitoks užduoties sprendimo būdas būtų pripažintas išradimu jis turi būti naujas, tai reiškia, kad iki pastarojo užduoties sprendimo varianto visuomenė nežinojo analogų. Kitas išradimo bruožas - užduoties sprendimas turi būti išradimo lygio, tai reiškia, kad naujas sprendimas nuo jau žinomų sprendimų turi skirtis technikos lygiu. Šis bruožas literatūroje aiškinamas, jog naujasis sprendimo būdas neturi būti žinomas ir aiškus vidutiniam išradimo srities specialistui. Paskutinis išradimo požymis - pramoninis pritaikomumas.
Dar vienas pramoninės nuosavybės teisės saugomas objektas yra prekės ir paslaugos ženklai. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. priimtos sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS) 15 straipsnyje prekės ir paslaugos ženklais apibrėžiami, bet kokie ženklai ar jų deriniai, kuriais prekės ar paslaugos išskiriamos iš kitų prekių ar paslaugų, taip pat nurodyta, kad prekinis ženklas gali būti sudarytas iš: žodžių ar asmens vardų, pavardžių, raidžių ar skaitmenų, grafinis vaizdas ir spalvos derinys. Norint suprasti kodėl prekės ar paslaugos ženklai yra priskiriami prie pramoninės nuosavybės, o ne prie autorinės reikia panagrinėti jų pagrindinę paskirtį. Kuriant prekės ar paslaugos ženklus siekiama atskirti vieno subjekto prekes ar teikiamas paslaugas nuo kitų teikiamų paslaugų ar gaminių arba atskirti savo produkciją nuo kito subjekto teikiamos į rinką produkcijos. Šios rūšies prekės ar paslaugos. Šios įmonės. Taigi, nesunkiai pastebime kad prekės ar paslaugos ženklų pagrindinė paskirtis yra susijusi su ženklo savininko ekonomine nauda.
Pramoninis dizainas - pramoninės nuosavybės saugomas objektas. Šis pramoninės nuosavybės objektas apibrėžiamas kaip naujas ir originalus pramoniniu būdu sukurto gaminio arba jo dalies vaizdas. Esminis skirtumas nuo jau minėtų pramoninės nuosavybės saugoms objektų yra tas, kad pramoninis dizainas yra konkretus pramoniniu būdu, tai yra panaudojant tam tikras technologijas pagamintas daiktas arba jo atskiros dalys. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. Šios rūšies gaminys visumos, kilmė, kuri tiesiogiai susijusi su prekės specifika. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti „Šampanas“, kuris yra kildinamas iš Šampanės provincijos Prancūzijoje. Šiuo vynu. Šios.
Prekių Ženklų Registracija Lietuvoje
Oficialių (registruotų) prekių ženklų augimo tendencijos stebimos daugelyje šalių. Prekių ženklas yra viena iš intelektinės nuosavybės formų. Išskirtinumą užtikrinančius prekių ženklo žymenis būtina įregistruoti.
Įvairiose valstybėse prekių ženklų registravimo procedūros gali skirtis. Lietuvoje prekių ženklų registravimo procedūrą vykdo Valstybinis patentų biuras. Gavęs reikalingus dokumentus, jis atlieka paraiškos, o vėliau ir paties prekių ženklo, ekspertizę. Nustatęs, kad prekių ženklas registruotinas, skelbia jį viešai. Paskutiniame etape savininkui išduodamas registracijos pažymėjimas. Procedūra gali trukti nuo pusės metų iki metų ir daugiau.
Prekių ženklas saugomas 10 metų. Patentų biuras registruoja prekių ženklus ir visus kitus pramoninės intelektinės nuosavybės objektus (išradimus, dizainą, puslaidininkių gaminių topografijas) ir užtikrina jų apsaugą.
Parama Mažoms ir Vidutinėms Įmonėms
Lietuvoje startavo projektas, skirtas mažoms ir vidutinėms įmonėms. Jo metu įmonės gali susigrąžinti 50 proc. prekių ženklų ar dizaino registracijos mokesčio ir 75 proc. intelektinės nuosavybės (IN) portfelio audito (IN išankstinės diagnozės) paslaugos mokesčio.
Projekte dalyvauti gali tik mažos ir vidutinės įmonės. Vadinasi, darbuotojų skaičius įmonėje negali viršyti 250, o metinės pajamos turi siekti ne daugiau kaip 50 mln. eurų.
Pagal projekto reikalavimus, viena įmonė gali gauti iki 1,5 tūkst. eurų paramos. Išlaidos gali būti finansuojamos už prekių ženklo registraciją bei IN išankstinę diagnozę, tad įmonės gali kreiptis dėl kompensavimo už vieną arba abu šiuos darbus.
Projekto „Mažų ir vidutinių įmonių fondas“ tikslas - paremti mažas ir vidutines įmones, kuriančias ir naudojančias intelektinę nuosavybę bei norinčias apsaugoti savo prekių ženklus ar dizainus, juos registruojant nacionaliniu, regioniniu ar visos ES mastu.
Išskiriami net penki terminai, kada bus galima teikti prašymus: gegužės 1-31 d., liepos 1-31 d., rugsėjo 1-31 d.
Kaip Užtikrinti Intelektinės Nuosavybės Apsaugą?
Siekiant užtikrinti kokybišką intelektinio turto apsaugą, būtina patyrusių teisės patarėjų pagalba. Atliekame rinkos ir teisinio reguliavimo analizę ir siūlome klientui labiausiai tinkantį sprendimą licencijuojant, kuriant naujus produktus, prekių ženklus, dizainus ir kitose srityse.
- Komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos apsauga.
- Autorių teisių apsauga.
- Teisės į prekių ženklus ar dizainus nustatymas ir registracija.
- Derybos ir ginčai dėl intelektinės nuosavybės.
Tinkamas ir savalaikis aukščiau nurodytų su intelektine nuosavybe susijusių dalykų sureguliavimas gali padėti startuoliams ateityje išvengti verslo rizikų, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai susijusių su kuriama bei naudojama intelektine nuosavybe.
Apsaugota intelektinė nuosavybė bene vienintelis patikimas būdas žmogui, o ir visai žmonijai judėti į priekį: generuoti naujas idėjas, drąsiai viešinti naujus kūrinius, produktus, kurie visų gyvenimą daro gražesnį, patogesnį. Be baimės, kad šie kūriniai bus pavogti ar nukopijuoti. Naujos idėjos, nauji išradimai įkvepia dar naujesnius.
Turėdami geras bendravimo, informacijos perdavimo priemones bei aiškų teisinį tarptautinį ir regioninį intelektinės nuosavybės reglamentavimą neišvengiame intelektinės nuosavybės teisės globalizacijos. Šiuose teisės aktuose buvo aptariama tik materialioji intelektinės nuosavybės teisė: intelektinės nuosavybės objektai ir subjektai, intelektinės nuosavybės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai, galiojimas laike ir erdvėje, intelektinės nuosavybės turėtojo teisės turinys. Intelektinės nuosavybės tarptautinis pobūdis dar nebuvo nagrinėtas kaip veiksnys įtakojantis intelektinės nuosavybės teisės globalizacijai, nenagrinėtos šio reiškinio pasekmės nacionalinėms teisinėms sistemoms. Šios teisės normos pateikti nagrinėjamo reiškinio pasekmes. Pirmoje darbo dalyje apibūdinama intelektinės nuosavybės samprata, pateikiamos bei apibūdinamos intelektinės nuosavybės rūšys. Parodomi intelektinės ir materialinės nuosavybės skirtumai. Pateikiamos istorinės intelektinės nuosavybės atsiradimo priežastys. Šioje darbo dalyje nagrinėjamos intelektinės nuosavybės teisės globalizacijos pasekmės, aptariami teigiami ir neigiami aspektai.
Maslou poreikių teorijoje pasakyta, kad žmogus užtikrinęs savo fizinio egzistavimo poreikius ima domėtis ir rūpintis dvasinėmis gėrybėmis. Taip yra ir su intelektine nuosavybe. Žmogus savo evoliucionavimo metu išmokęs ir įvaldęs įvairių daiktų kūrimą bei jų apsaugą užsiima intelektine veikla. Kuria dvasines vertybes, tokias kaip literatūriniai kūriniai, muzika, dramaturgija. Ilgainiui atsiranda poreikis minėtas vertybes saugoti, kadangi jų autoriai, skirtingai nei materialinių gėrybių meistrai jokio atlygio negauna. Kovos dėl intelektinės nuosavybės apsaugos siejamos su Bomarašė vardu, kuris Prancūzijoje vadovavo autorinės teisės kovai su teatrais. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje imta aktyviau saugoti autorines teises. Paryžiuje įkuriamas Bureau de legislation dramatique, kuris vėliau pervadinamas į Autorių, kompozitorių ir dramaturgų draugiją, kurio pagrindinis tikslas - ginti ir saugoti intelektinės nuosavybės autorius teises į kūrinį ir teisėtas pajamas iš jo. Taigi matome, kad atsiranda poreikis ginti autoriaus teises į intelektinę nuosavybę. Šiuo autorius teisės į kūrinius ginamos tik valstybiniu mastu, tai reiškia kad, kitoje valstybėje autoriaus kūriniai gali būti naudojami kaip nori, kada nori ir už kūrinio naudojimą autorius atlygio negaus. Dėl to atsirado poreikis intelektinę nuosavybę saugoti tarptautiniu lygiu. Šis poreikis atsirado XIX a. Šiose valstybėse augo intelektinės nuosavybės saugoms objektų vertė, o skirtingomis teisės normomis buvo neįmanoma apsaugoti universalaus pobūdžio intelektinės nuosavybės objektų. 1886 m. rugsėjo 9 d. priėmus Berno konvenciją Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos autorius teisis į intelektinę nuosavybę užtikrinimas pasikeitė. Tarptautinio susitarimo pagrindu intelektinės veiklos metu gautas rezultatas yra saugomas ne tik toje valstybėje, kurioje kūrinys atsirado, bet ir visose kitose, kur jis yra naudojamas. Tai pasiekta, dėl to, kad minėtoje konvencijoje išsamiai reglamentuojami intelektinės nuosavybės teisės principai, minimalūs apsaugos reikalavimai ir praktinio įgyvendinimo aspektai. Tarptautinio susitarimo normų pagrindu yra tikslinami ir tobulinami nacionaliniai, intelektinę nuosavybę reglamentuojantys, teisės aktai. Kadangi intelektinė nuosavybė yra globalaus pobūdžio, tai reiškia, kad intelektinės veiklos metu gauti rezultatai dažniausiai vartojami ne vienoje geografinėje erdvėje, bet pasklinda tiek po aplinkinius rajonus, tiek po visą pasaulį iškyla poreikis ją saugoti visuotinai žinomomis ir priimtinomis formomis. Poreikis suvienodinti intelektinės nuosavybės apsaugą iškilo jau XIX a. pabaigoje. Pastarasis poreikis kilo iš to, kad atskiros šalys turėjo savo normas intelektinės nuosavybės apsaugai. Vienose valstybėse sukurti kūriniai keliavo į kitas valstybes, nebuvo jokios garantijos, kad valstybėse, kuriose naudojami svetur sukurti kūriniai bus saugomos autorius.
Intelektinės nuosavybės apsaugos finansavimas
Programinės Įrangos Apsauga
Kompiuterių programos, bendrinėje lietuvių kalboje geriau žinomos programinės įrangos (software) pavadinimu, kūrimas yra didelių intelektinių ir finansinių resursų reikalaujanti veikla. Visgi, jau parašytą kodą nukopijuoti ir juo pasinaudoti trunka vos kelias sekundes. Anot UAB „Prodivi“ vadovo Manto Kačerausko, „būtent dėl to, konkurencingoje aplinkoje paslaugas teikiantiems programinės įrangos kūrėjams jų kuriamos intelektinės nuosa...
tags: #imones #intelektine #nuosavybe #apsauga