Ar kada nors susimąstėte, kas iš tiesų daro namus namais? Ar tai tik sienos ir stogas, ar kažkas daugiau? Šiame straipsnyje pasinersime į neįprastą pasaulį, kuriame aistra kolekcionavimui susipina su psichologinėmis ir net mitologinėmis namų sampratomis.
Frankfurto priemiestis: kur lėlės tampa šeimininkėmis
Viename iš Frankfurto priemiesčių rasite tikrus Lėlių namus. Taip, ten gyvena ir žmonės, bet įvardinti tai žmonių namais būtų sudėtinga. Doris ir Jurgen ten atrodo kaip svečiai, kuriuos būriai draugiškų lėlių ir kitų žaislų tiesiog priėmė gyventi. Tačiau pora tokia kaimynyste nesiskundžia, nes jeigu jau rimtai - tai jų aistra ir gyvenimo prasmė.
„Čia - mes atradome save. Ir dar tai garantas, kad mes ilgai išliksime jauni ir ilgai gyvensime, nes kai žmogus aistringai gyvena, jis ilgai nesensta“, - sako Doris, drauge su vyru jau perkopusi per 70, bet vis dar deganti dideliu noru pildyti savo keistą kolekciją, kurioje daug lėlių, gėlių, inkilų, minkštų žaislų, lėlių namelių ir vežimėlių, paukščių narvelių, laikrodžių, manekenų ir t.t., ir pan.
Bet pasakojimą pradėsime nuo prisipažinimo, kad Lėlių namus atradome ne mes, o mūsų bendraautorė ir fotografė Ramunė Pigagaitė. O jau ją čia atvedė aistra sendaikčiams ir daiktų mainai. Todėl ir Doris su Jurgen prisipažįsta, kad jų namuose yra daiktų judėjimas: vieni atsiranda, kiti išparduodami ar iškeičiami, todėl dekoracijos keičiasi. Nesikeičia tik dviejų suaugusių žmonių noras kurti Lėlių namus.
Kaip gimė aistra lėlėms?
Ir labai sunku suprasti, kada jis užsimezgė pirmiausiai Doris širdyje, o po to ir jos vyro Jurgen. Gal, kai ji penkiametė mergytė matuodavosi močiutės batelius, rankinukus ir kepures, o močiutė be galo krašto ją žavėjosi; gal, kai ji būdama dvylikmetė žiūrėjo į fanatiškai namus blizginančią ir senus daiktus mėtančią mamą ir prisiekė sau niekada nebūti pedante; o gal kai ji išgelbėjo močiutės senutę pupelių pjaustymo mašinėlę, kurią mamą, buvo pasiruošusi išmesti. O gal visa tai dėliojosi į skirtingų minčių lentynėles, kad kažkada pavirstų daug kam keistu pomėgiu. Ir jis atrodo dar keistesnis, kai sužinai, jog Doris visą laiką buvo advokato sekretorė, o Jurgen dirbo logistikos srityje.
Lėlių namelių istorija
Europoje lėlių nameliai atsirado XVI a. kaip interjero puošmenos, padedančios kurti pramogą svečiams. Miniatiūrinius baldus, indus, interjero detales užsakinėdavo meistrams, dirbusiems su raudonmedžiu, stiklu, sidabru, o porcelianą užsakydavo meistrams iš Kinijos ir Japonijos. Viskas turėjo būti kaip tikra, tik mažučių išmatavimų. Tad daiktai kainavo brangiai ir laikyti tikrais meno kūriniais. Nameliai, beje, nebuvo skirti žaisti vaikams, kaip dažnai manoma dabar. Tik XIX a. pradėti gaminti specialūs vaikams skirti lėlių nameliai. Tačiau ir su jais, dėl didelės kainos ir medžiagų trapumo, būdavo leidžiama žaisti tik suaugusiesiems prižiūrint. Dabar yra nameliai tiek vaikams, tiek suaugusiems kolekcininkams.
Namuose ne tik daug lėlių namelių, bet ir daug lėlių kambarių, sukomponuotų įsigijus atskirus daiktelius. Vis dėlto, pirmas tikras sendaiktis poros namuose atsirado tuomet, kai jų dukrai prasidėjo alergija ir kažkas patarė vietoje naujos lovos ją guldyti į senovišką. Taip namuose atsirado viengulė medinė lova, o vėliau ir kiti senoviniai baldai, kad neliktų jokių plokščių ir jokių cheminių klijų. O štai pirmas lėlių namelis namuose apsigyveno 1994 metais, jau gimus anūkėlei. Paskui viskas klostėsi sniego gniūžtės principu. Visko daugėjo, visko labai reikėjo, nei iš vieno sendaikčių turgaus pora negrįždavo tuščiomis.
Doris čia pat pasidžiaugia, kad jos anūkė irgi įsimylėjo sendaikčius ir nors ji dabar jau suaugusi moteris, nuo močiutės gaus senovinį medinį traukinuką su saldumynais ir tai šiemet bus jos adventinis kalendorius. Iš anūkės vaikystės Doris prisiminė ir dar vieną gražų epizodą. Jos anūkė nuolat žaisdavo pas močiutę su savo drauge Klara, kol vieną kartą į duris kažkas netikėtai pasibeldė. Už durų stovėjo Klara su lagaminais ir apreiškė, kad ji nuo šiol gyvens čia. Reikėjo daug pastangų jai įrodyti, kad jos namučiai su tėveliais. Šį gražų momentą Doris dabar primena užrašas ant vieno iš lėlių namelių su daug kambarių.
Tačiau turbūt ne visi norėtų gyventi tokiuose namuose. Čia apsilankiusi Ramunė prisipažino, kad namai iš tiesų savotiški, bet jie jos nenustebino taip labai, kaip netikėtai iškviesto santechniko. Tas tik pasitikslino ar čia gyvena ir žmonės ir puolė darbuotis daugiau nieko nekomentuodamas. Ramunei šie namai pasirodė kad ir apkrauti, bet neslegiantys, o daiktai juose pakankamai gražiai sukomponuoti. „Aš greičiau jaučiausi kaip maža mergaitė, kaip Alisa stebuklų šalyje ir tikrai ten galėčiau praleisti kelias dienas visiškai be žmonių. O galbūt taip yra ir dėl to, kad šeimininkai yra absoliučiai pozityvūs žmonės, tiesiog pasirinkę tokį gyvenimo būdą.
Dėl savo išskirtinumo, pozityvumo ir gan reto daiktų asortimento, Doris jau ne pirmą kartą šiemet gruodžio 28d. dalyvaus SR Rundfunk televizijos laidoje „Flohmarkt“, kur tiesioginio eterio metu pardavinės savo daiktus. Sakė, kad tai labai įdomi patirtis, po laidos susiranda ją ir daugiau pirkėjų, domisi daiktais, perka ir siūlo savų. Kaip vieną įdomiausių savo pirkėjų, ji prisiminė labai garsų muzikantą, kuris paprašė leisti į vidų įsinešti ir instrumentą. „Pasirodo, jog tai buvo Stradivarijaus kurta ir muzikantui išnuomota violončelė, kainuojanti 4 milijonus dolerių. Kol muzikantas rinkosi daiktus, ji gulėjo mūsų senovinėje lovoje,“ - juokiasi Doris.
Žinoma, daiktų paieškos ir mainai - tai dar viena žavioji šio gyvenimo pusė, kurios sunku atsisakyti net tuomet, kai jau atrodo, jog mažiausiam daikteliui nėra vietos. Bet tik ne šioje šeimoje. Abu prisipažįsta, kad tada, kai nustos vaikščioti į sendaikčių turgus, jie nustos ir gyventi. Ir čia pat nepamiršta visiems rekomenduoti apsilankyti Viesbaden mieste balandžio mėnesį kasmet vykstančiame turguje „Barenmesse“. Išvertus tai reikštų Meškų mugę. Joje pirkti ir parduoti antikvarinių ir vintažinių žaislų susirenka visa Europa. Beje, verta pridurti, kad dauguma sukauptų daiktų yra išskirtinai vintažiniai ir antikvariniai. Tik kartais pritrūkus jiems vietos, rankoves raitojasi šeimininkas ir padaro dar vieną lėlių kambarį, pavyzdžiui, sename radijo aparate, arba židinyje.
Kitas įdomus momentas, kad Doris ir Jurgenas prisimena absoliučiai visas daiktų įgijimo istorijas ir galėtų jas pasakoti nuo ryto iki vakaro, kaip ir tvarkytis savo namučiuose. Tačiau kartai pasitaiko ir visai kitokių darbų. Pavyzdžiui, Doris nebuvo labai nustebusi, kai viena draugė pasiūlė jai sukurti jos namų interjerą. Toje beveik lofto erdvėje Doris pasirodė, kad pirmiausiai turėtų atsirasti medis, o aplink jį ji išdėliojo daug įvairių kėdžių, kurių dažna buvo su pakabos atkalte. Per įkurtuvių vakarėlį, visi klausinėjo kokios tai dizainerės darbas - žmonėms patiko. „Anos močiutės“, - juokėsi draugė.
Linksmai tarp savo mažyčių eksponatų gyvena ir Doris su Jurgenu.
Reinkarnacijos fenomenas: vaikų prisiminimai apie praėjusius gyvenimus
Psichiatrijos mokslų profesorius daktaras Džimas Takeris su savo komanda ištyrė daugiau nei 2 500 atvejų, kai vaikai prisimena savo buvusius gyvenimus. Vienas garsiausių šių dienų reinkarnacijos fenomeno tyrinėtojų teigia, kad pritarimas nėra susiję su jo asmeniniu tikėjimu. Dažniausiai reinkarnaciją įrodo vaikų atsiminimai iš praėjusių gyvenimų. Žinoma nemažai atvejų, kai 2-6 metų mažyliai pasakodavo, jog jie yra ne jie, o kas nors kitas ir kad jų namai yra visiškai kitoje vietoje. Nors tai gali atrodyti keista ir šiek tiek liguista, tačiau vaikai pateikė konkrečių įrodymų.
Džeimso Leiningerio istorija
Luizianoje gyvenantis Džeimsas Leiningeris buvo vos dvejų su puse metų, kai pradėjo kalbėti apie savo itin ryškius prisiminimus. Džeimsas labai anksti pradėjo domėtis aviacija. Kartą, kai su mama Andrėja Leininger stebėjo, kaip lėktuvas ruošiasi pakilti skrydžiui, ši pajuokavo: „Pažvelk, lėktuvo apačioje pritvirtinta bomba“. Buvo labai keista, kad mažylis puikiai išmano apie padangių mašinas, turinčias variklius ir sparnus.
Atlikus išsamesnius atsiminimų tyrimus, berniukas papasakojo apie žmogų, kurio lėktuvas buvo numuštas per Antrąjį pasaulinį karą. Džeimso paklausus, kas gi numušė lėktuvą, mažylis atsakė, kad japonai. Taip pat užsiminė, kad jis pakilo nuo laivo „Natoma“ denio. Mažasis Džeimsas taip pat pasakojo apie savo bičiulį Džeką Larsoną. Netrukus paaiškėjo, kad ir „Natoma“, ir Dž. Larsonas išties egzistavo. Berniukas užsiminė, kad Dž. Hjustonas turi seserį Anę. Ir iš tikrųjų pastaroji buvo Pensilvanijoje gyvenusio Dž. Hjustono sesuo. Anė iš nuostabos neteko žado - jai buvo suteikta galimybė pamatyti savo brolio reinkarnaciją. Beje, Džeimsas neslėpė, kad pats išsirinko sau tėvus.
Kamerono Makaulio istorija
Mažojo Kamerono Makaulio iš Glazgo miesto, Jungtinės Karalystės, istorija plačiai nuskambėjo ir vis dar skamba žiniasklaidoje. Kameronas buvo paprastas šešiametis berniukas, nuolat kalbantis apie savo mamą ir namus, kuriuose jis gyvena. Jis mėgo piešti savo namus - baltą namą, stovintį pakrantėje. O ir namas, kurį jis piešdavo, buvo už 160 mylių nuo tos vietos, kur jis gyvena, ir nėra niekada ten buvęs.
Kai Kameronas pradėjo eiti į darželį, jo auklėtoja paprašė mamą pasikalbėti. Ji papasakojo viską, ką darželyje kalba Kameronas. Jis skundėsi, kad mes turime tik vieną tualetą, nes Baroje jis turėjo tris. Kameronas, ko gero, niekada nebūtų nustojęs kalbėti apie savo ankstesnius namus - ką jie veikė, kur jie buvo, kaip jis pro savo langą žiūrėdavo į lėktuvus, besileidžiančius tolumoje. Jis netgi pasakė, kad jo tėčio vardas Šeinas Robertsonas ir kad jis mirė, nes „nepasižiūrėjo į abi puses“.
Kai nusileidome saloje, į tokį patį paplūdimį, apie kokį vis pasakodavo Kameronas, jis atsisuko į mane ir pasakė: „Dabar manimi tiki?“ Kai išlipo iš lėktuvo, jis iškėlė rankas į dangų ir suriko: „Aš grįžau“. Jis buvo pasakojęs apie savo tikrąją mamą, kuri turi rudus plaukus. Jis tikino, kad ji man patiks, kaip ir aš jai. Jis taip pat pasakodavo apie didelę knygą, kurią jis mėgdavo skaityti.
Dokumentinio filmo kūrėjai ėmė ieškoti Kamerono praeities. Jie susisiekė su paveldo centru ir pasiteiravo apie Robertsonų šeimą, kuri gyvena baltame name paplūdimyje su vaizdu į įlanką. Vėliau šeimai į viešbutį paskambino iš paveldo centro ir patvirtino, jog išsiaiškino apie Robertsonų šeimą, gyvenusią baltame name šalia įlankos. Sūnus namą pažino iš karto. Buvę namų savininkai jau buvo mirę, tačiau namo prižiūrėtojas įleido Kameroną į vidų. Namuose buvo daugybė kambarių. Visus juos Kameronas gerai žinojo. Jis parodė savo kambarį, taip pat visus tris tualetus, esančius namuose.
Bilio Kembelo istorija
Australijoje gyvenantis Deividas Kembelas viešai pareiškė, kad jo ketverių metų sūnus Bilis įsitikinęs, jog į jį reinkarnavosi princesė Diana. Tai apskriejo visą britų žiniasklaidą. Vyras atskleidė ir daugiau įdomių detalių apie berniuko pasakojimus - norėdama išsiaiškinti tiesą, Kembelų šeima netgi atliko testą ir patikrino berniuko žinias apie 1997 metais Paryžiuje žuvusią princesę. „Mes atlikome testą. Sudėjome nuotraukas su visomis pilimis, tarp jų ir Balmoralo, Vindzoro, ir paklausėme, kuri iš jų buvo tavo? Ir jis iškart atsakė, kad ši“, - berniukui parodžius į Balmoralo pilį stebėjosi vyras.
Šeima negalėjo patikėti berniuko išprusimu, žinant, kad jie beveik nekalbėdavo apie karališkosios šeimos narius ir jų istoriją. Pora dar labiau nustebo, kai sūnus pradėjo pasakoti apie princesės brolį Džoną, kuris mirė 1960 metais. Berniukas pasakojo, kad turėjo brolių ir seserų, todėl D. Kembelas, nežinodamas, kas yra Džonas, į paieškos sistemą „Google“ įrašė princesės brolio vardą. Šeima apstulbo sužinojusi, kad princesė tikrai turėjo brolį, kuris mirė metai prieš Dianos gimimą.
Gaso Ortego atvejis
JAV mokslininkas, psichologijos daktaras, hipnoterapijos specialistas, universitetų dėstytojas Maiklas Niutonas yra įsitikinęs, kad vaikai gali būti net savo tėvų tėvais. Tokią hipotezę jis iškėlė, kai susipažino su Gaso Ortego atveju. Ronas Ortegas keitė sauskelnes savo dar nė dvejų nesulaukusiam sūnui Gasui. Amo netekęs vyras nusprendė pasidomėti, ką jo sūnus turi omenyje. Ronas parodė sūnui kelis savo šeimos nuotraukų albumus. Rodant eilinę nuotrauką Gasas bedė pirštu į jauną vyrą ir pasakė: „O čia aš“.
Keisčiausia, kad tas vyras buvo Rono tėtis, Gaso senelis vardu Augustas, kuris mirė, kai Gasas dar net nebuvo gimęs. Gasas ne tik atpažino save praeitame gyvenime, tačiau papasakojo ir daugiau detalių, kurias sugebėjo prisiminti. Vienoje nuotraukoje pamatęs automobilį pasakė, kad tai kažkada buvo jo pirmasis automobilis. Iki tol, kol paaugo, Gasas dažnai kartodavo, kad jo sesuo mirė. Nors šiame gyvenime berniukas sesers neturėjo, tačiau senelio sesuo išties žuvo tragiškai.
Maiklas Niutonas, kuris tyrė šį unikalų atvejį, teigia, kad berniuko prisiminimai apie ankstesnį gyvenimą galutinai užsimiršo, kai jam sukako penkeri.
Fengšui: harmonija ir energija namuose
Interjeras FOTO: Fengšui yra menas pritaikyti unikalias senovinio mokymo praktikas, siekiant pagerinti sveikatą, savijautą, pasiekti laimę. Tačiau tai neprivalo būti sudėtinga, keista ar susiję su ezoterika. Ilgus metus į šį mokymą gilinęsi žmonės atsirenka paprasčiausius dalykus, duodančius maksimalius rezultatus. Vienas tokių variantų - šlavimas, rašo portalas mindbodygreen.com.
Jeigu niekada nesate apie tai girdėję, jūsų laukia tikras siurprizas. Štai trys priežastys, kodėl verta griebtis šluotos ar šepečio ir imtis darbo:
- Šlavimas yra puikus ritualas. Kuo labiau gerbsite ritualą, tuo daugiau energijos bus skirta jūsų intencijai. Pabandykite paversti kasdienybe paprasčiausią ritualą - reguliarų šlavimą prie lauko durų. Tai aiškus signalas visatai, kad mes esame atviri sėkmei.
- Pradėkite nuo lauko durų. Pagal fengšui mokymą mūsų prieškambaris yra ta vieta, kuri priima visatos palaiminimą į namus, taigi jeigu norite, kad sėkmė ir galimybės jus surastų, padarykite tą įėjimą kerinčiu. Kuo daugiau naudojame įėjimo duris, tuo stipriau kviečiame palankią energiją į savo namus ir gyvenimus.
- Šlavimas - seno atsikratymas ir naujo priėmimas. Šlavimas yra ne vien purvo ir šiukšlių išvalymas tai ir simbolinis praeities bei žemų virpesių energijos atsikratymas paruošiant erdvę gaivai ir naujumui.
Ieškodami potencialių savo namų galių klausykite savo instinktų. Jūsų namai jums pames užuominą, į ką toliau sutelkti dėmesį. Pasitikėkite savo erdve ir raskite būdų, kaip įtvirtinti savo meilės ritualus kasdienybėje - jie taps šviečiančiais švyturiais, traukiančiais būtinas tikrai gero gyvenimo sudedamąsias dalis. Ir kai nežinote, ką daugiau daryti - šluokite.
Kartų namai: unikalus trijų kartų sugyvenimas
Įvairių gyvenimo negandų prislėgti žilagalviai bei vienišos mamos su vaikais Kartų namuose išties jaučiasi kaip namuose. Čia įprasta matyti kieme močiutę, migdančią vežimėlyje jaunos motinos mažylį, ar merginą, padedančią seneliui prisiūti ištrūkusią iš marškinių sagą. Labai keista, kad unikalią trijų kartų sugyvenimo patirtį turinti įstaiga vis dar nesulaukia pasekėjų Lietuvoje.
Kartų namuose pravėrus Eugenijos Michailovos ir Irenos Tretičenko kambario duris, aidėjo skambus juokas. Moteris linksmino atėjęs į svečius čia pat gyvenantis Juozas Vyšniauskas, papasakojęs smagią istoriją. Irena tuo metu skanavo obuolį, o Eugenija mezgė šiltas vaikiškas kojinytes aukštu žemiau gyvenančiai vienos merginos dukrelei Gabrielei.
Eugenija, Irena ir Juozas sakė buvę ir ne vienoje ekskursijoje. Žodžiu, čia nėra kada nuobodžiauti. Šiuo metu Kartų namuose gyvena tik kelios jaunos mamos su savo vaikeliais. 26 metų Sandra P. pasakojo, kad buvęs draugas paliko ją su vaiku ir išvažiavo dirbti į užsienį. Jauna moteris liko be jokio pragyvenimo šaltinio, su sūneliu Luku ant rankų.
Jaunai moteriai pasiūlymas apsigyventi valdiškuose globos namuose iš pradžių atrodė žeminantis, tačiau patekusi į juos suprato klydusi. Kartų namų darbuotojos man padėjo susirasti darbą. Dirbdama pamainomis sūnelį atidaviau į savaitinį vaikų darželį. Ilgainiui susitaupiau pinigų ir persikrausčiau į Kartų namams priklausantį butą, kurį man išnuomojo už simbolinę kainą. Beje, gyvendama Kartų namams priklausančiame bute baigiau slaugytojų padėjėjų kursus ir dabar dirbu viename lopšelyje, - pasakojo savo gyvenimo istoriją Sandra P., eilinį kartą atėjusi į Kartų namus pasikalbėti su čia dirbančiais žmonėmis, kuriems ji dėkinga už nuoširdžią globą.
Kartų namų direktorė Ilona Veronika Klimantavičienė čia pradėjo dirbti daugiau nei prieš 10 metų, tapusi socialinio darbo magistre. Apleistą pastatą padėjo suremontuoti Nyderlandų fondas ir miesto Savivaldybė. Prieš 10 metų čia atsikraustė pirmieji seneliai, įsikūrė jaunos motinos su vaikeliais. Dabar Kartų namuose veikia ir Pagyvenusių žmonių dienos centras, ir Vaikų dienos priežiūros grupė, kurią lanko čia gyvenančių ir jau išėjusių iš Kartų namų motinų ir miesto nepasiturinčių šeimų vaikai nuo 1 iki 3 metų.
Kartų namų įkūrėja ir pirmoji direktorė Loreta Kudarienė, dabar direktorės pavaduotoja, pažymėjo, kad kasmet į Išėjusių iš Kartų namų motinų ir vaikų paramos centrą užsuka apie pusšimtis buvusių gyventojų, pasiilgusių bendruomenės, žmogiškos šilumos. Šioje įstaigoje nuo įkūrimo dienos dirbanti socialinė darbuotoja Jūratė Mugauskienė kartu su kolegėmis jau parengė knygelę, kurioje išdėstyta darbo su jaunomis mamomis ir jų atžalomis patirtis.
Kartų namuose veikiančiame Pagyvenusių žmonių dienos centre sklandė pasirengimo šios įstaigos įkūrimo dešimtmečiui nuotaika. Nuo ryto čia susirinkusios žvalios močiutės ir seneliai repetavo savo himną, kuriam žodžius ir muziką parašė taip šio centro lankytojos Aldona Lizdienė ir Milda Klimantavičienė. Padainavusios palinko prie stalo, ant kurio pūpsojo šūsnis gelsvų ir rausvų klevo lapų bei krūva neveltos vilnos.
Visažinė Ala Udrėnienė, kurią šio centro lankytojai vadina Saliamono žmona, paaiškino, kad moterų rankomis pagamintomis rožėmis apkaišys Kartų namų salę, kurioje vyks šios įstaigos 10-mečiui skirti renginiai.
Gyvenimas su mažiau daiktų: minimalizmo idėjos
Populiarusis minimalizmas skelbia, kad mažiau daiktų - mažiau vargo. Nors kažkam gali visiškai pakakti dviejų porų batų, kitas nebus laimingas be dvidešimties. Psichologiniu požiūriu, namai gali reikšti labai daug dalykų. Pavyzdžiui, tai gali būti saugi užuovėja (lietuvių tautosakoje dažnai apibūdinama ir kaip tvirtovė); erdvė, kurią galite patys kontroliuoti, keisti ir užtikrinti saugumą; jūsų idėjos ir vertybės, atsispindinčios prasminguose daiktuose; jūsų tapatumo tąsa - išliekamoji savęs dalis.
Bet kuris interjero specialistas pasakys, kad namuose turi būti tai, kas atspindėtų jūsų asmenybę, tai, kas jums svarbu. Šeimos narių nuotraukos, drambliukas iš kelionės po Indiją, mėgstamas arbatinukas - visi šie daiktai namams gali pridėti jaukumo ir gerų emocijų. Tačiau kai daiktų pasidaro per daug, kai jie neturi savo vietos, atsiranda netvarka - daiktų perteklius, dėl kurio erdvė tampa chaotiška.
Tvarkingi namai dažnai laikomi ženklu, kad žmogus, kuris juose gyvena, yra organizuotas, protingas, sugeba susidėlioti prioritetus ir iš esmės gerai tvarkosi gyvenime. Netvarkinga aplinka verčia teisintis prieš svečius, namiškius ir save, skatina prasčiau save vertinti: „Kaip mano mama, draugė, kolegės sugeba viską padaryti, o aš ne?“ Netvarkingi namai taip pat siejami su įvairiais negatyviais reiškiniais, pavyzdžiui, patiriamu stresu ir depresija.
Norint įveikti netvarką savo namuose, svarbu suprasti, kaip ji atsiranda. Ne visi turimi daiktai mums yra brangūs ir svarbūs. Masinio vartojimo kultūra, internetinė prekyba skatina vis daugiau pirkti, vartoti ir taip didina mūsų namuose esančių daiktų skaičių (nors dažnai mes juos ir slepiame nuo savęs pačių). Skirtinga netvarka gali atskleisti įvairias emocines žinutes: pavyzdžiui, jei turite daugybę nė karto nepanaudotų, sulūžusių ar pasenusių daiktų, gali būti, kad baiminatės ar nepasitikite ateitimi - neva dar gali praversti.
Šiuo metu itin populiaraus gyvenimo būdo - minimalizmo - šalininkai propaguoja minimalų gyvenimą, kuriame, pavyzdžiui, nėra penkių puodų, jei savo mitybos įpročiams palaikyti jums pakanka vieno. Iš įvairių minimalizmo interpretacijų atsirado ir tvarkymosi metodų, įvairių netvarkos mažinimo būdų. Vienas jų - visą mėnesį kasdien atsisakyti vienu daiktu daugiau nei vakar, pavyzdžiui, pirmąją dieną atsisakyti vieno daikto, antrąją - dviejų ir t. Kitas populiarus metodas - sudėti visus daiktus į dėžes ir atsisakyti ilgiau nei tris ar daugiau mėnesių nenaudojamų daiktų.
Vis dėlto toks minimalizmas - tikrai ne visiems. Reikia suprasti, kad svarbu apsupti save daiktais, kurie turi vertę, prisideda prie gyvenimo gerovės - dekoratyvus užtiesalas ant sofos sušildo žvarbų žiemos vakarą, o trečia pora akinių nuo saulės džiugina visais metų laikais vos pasirodžius saulei.
Minimalizmo ir visi kiti tvarkymosi metodai, taip pat interjero kūrimas prasideda atsisakant nereikalingų, nebenaudojamų ir nebedžiuginančių daiktų. Daiktų atsisakymas gali kelti įvairių neigiamų emocijų, ypač kaltę. Finansinė kaltė, šeimyninė kaltė, dovanos kaltė, visuomeninė kaltė, sentimentali kaltė, tapatumo kaltė.
Kaip įveikti netvarką?
Psichologiniai netvarkos efektai veikia tarsi užburtas ratas. Kaip apsunkiname savo aplinką daiktais, skirtais įsivaizduojamam ir tobulam „aš“, galime apsunkinti save ir troškimu turėti idealią tvarką. Sterili aplinka verčia įsitempti, o dezorganizuota sukelia pralaimėjimo jausmą.