Gyvenu gerai: statistika ir realybė Lietuvoje

Šiandien Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, žmonės susiduria su įvairiais iššūkiais, susijusiais su būstu, socialine integracija ir gyvenimo kokybe. Aptarsime skirtingus gyvenimo aspektus, pradedant būsto pasirinkimu ir baigiant socialine parama tiems, kuriems jos labiausiai reikia.

Būsto pasirinkimas: namas ar butas?

Amžinas ginčas tarp butų ir namų savininkų ar norinčiųjų jais tapti kyla dėl skirtingų prioritetų ir gyvenimo būdų. Aptarsime Vilnių, nes jame yra didžiausia rinka, daugiausiai parduodama turto ir gyvena daugiausiai gyventojų. Be to, šiame mieste turtą parduoti ir nusipirkti lengviausia, nes yra didžiausias pasirinkimas.

Namas - pastatas, skirtas žmogui gyventi, sudarytas iš stogo ir sienų, saugančių gyventojus nuo oro sąlygų ir įsibrovėlių. Jame gali gyventi ir naminiai gyvūnai bei kiti, nepageidaujami, gyvūnai. Tai pastovi šeimos ar socialinio vieneto gyvenamoji vieta.

Butas - visuma pastato erdvių, skirtų gyventi vienai šeimai ar vienišam asmeniui. Tai gyvenamojo būsto rūšis, kurios dydis matuojamas pagal gyvenamąjį plotą arba kambarių skaičių. Jeigu nieko apie tai (turtinius vienetus) nežinančiam žmogui parodytume šiuos du apibrėžimus, jis greičiausiai nesurastų jokio esminio skirtumo tarp šių gyvenamųjų patalpų, nes jo ir nėra.

Lyginsime analogiškos vertės butą ir namą. Nagrinėsime namus tarp 80-100 tūkst. eurų, vadinasi, pasirinksime analizuoti analogiškos vertės butus. Nagrinėsime analogiškai įrengtus butus ir namus. Palyginsime atitinkamos vertės būstų socialinę aplinką (to nedaro niekas) - vidutinį darželių, mokyklų, transporto stotelių ir t.t.

Svarbu priminti nežinantiems, kuo skiriasi gyvenimas mieste nuo gyvenimo priemiestyje ar net užmiestyje. Mieste yra labai gerai išvystyta socialinė aplinka, o priemiestyje - oras. Kodėl taip paskutiniu metu populiarėja namai? Todėl, kad turtą daugiausiai perka jauni asmenys, maždaug 24-33 m. amžiaus, turintys geras pajamas, stabilų darbą, verslą. Tokio amžiaus pirkėjai dažniausiai yra karjeristai, todėl jie neturi vaikų arba vaikai labai maži, darželinio amžiaus.

Asmenys, vyresni kaip 33 metai, dažniausiai jau turi mažamečių vaikų ir gyvendami name jau pradeda jausti nepatogumus, tiksliau, "miesto" - socialinės infrastruktūros nebuvimo stygių. O „atsiradus“ antram ar trečiam vaikui šeimoje ir vaikams pasiekus mokyklinį amžių, poreikis gyventi bute nusveria namo privalumus, žmonės kraustosi į miestą.

Žinoma, kad namo privalumai akivaizdžiai nusveria buto, tačiau yra labai labai mažai privalumų, dėl kurių reikėtų gyventi bute. Svarbiausia ir logiškiausia priežastis yra LAIKAS. Šis žodis sutapatinamas su saugumu, infrastruktūra, likvidumu, greičiu.

Butą yra kur kas lengviau ir greičiau išnuomoti nei namą. Butai yra likvidesni ir kuo pigesnis butas, tuo jis yra likvidesnis. Statistikos duomenimis, per 2015 metus buvo parduota beveik 30000 butų ir beveik 10000 namų.

Jeigu paanalizuosite pateiktą medžiagą, pamatysite, kad namas akivaizdžiai pliusų prasme lenkia butą. Tačiau juk svarbiausia yra tai, dėl ko būtent jūs renkatės namą arba butą.

Gyvenimą name arba bute dažniausiai renkasi asmenys, sulaukę tam tikro gyvenimo tarpsnio, ir jų pasirinkimas tuo metu jiems atrodo geriausias, patogiausias, prieinamiausias. Tai kiekvieno individualus pasirinkimas, būdingas konkrečiam laikotarpiui, asmens būsenai bei statusui. Todėl niekuomet neklausykite savo draugų patarimų ar kritikos, gyvenkite taip, kaip norite Jūs, nes Jūs esate Jūs, o jie yra jie. Ir nors Jūs esate draugai ir geri bičiuliai, jų argumentai ir įtikinėjimai gali labai stipriai suklaidinti, apgauti, nuvilti, įskaudinti, nes tiesiog Jūsų yra visiškai kitas statusas, būsena, šeiminė, socialinė padėtis, ir tai nulemia tam tikrą, konkrečiai tik Jums būdingą, pasirinkimą.

Privalumų ir trūkumų palyginimas

Šioje lentelėje apibendrinami pagrindiniai namo ir buto privalumai bei trūkumai, atsižvelgiant į įvairius faktorius, tokius kaip kaina, vieta ir socialinė infrastruktūra.

Pusiaukelės namai: integracijos link

Pusiaukelės namai - svarbi grandis resocializacijos procese, padedanti nuteistiesiems sėkmingiau integruotis į visuomenę po įkalinimo. Įstatymas numato, kad, likus dvejiems metams iki lygtinio paleidimo, nuteistasis gali būti perkeltas į pusiaukelės namus arba atviro režimo koloniją.

Pusiaukelės namuose nuteistieji patys uždirba pinigus, gaminasi maistą. Kai kurie čia net sukuria šeimas, randa antrąsias puses. Jie dirba statybose, autoservisuose, prekybos centruose, kurjeriais. Pusiaukelės namų gyventojus darbuotojai vadina klientais, rečiau - nuteistaisiais.

Pašnekovo teigimu, jau po 2-ejų ar 3-ejų metų laisvės atėmimo įstaigose esantys asmenys praranda socialinius įgūdžius, o nereta to pasekmė - kitas nusikaltimas. Statistika rodo, kad recidyvizmas Lietuvoje siekia 60-70 proc.

J. Aleknevičienė pastebi, kad žvelgiant į oficialią statistiką, nuteistųjų, norinčių patekti į pusiaukelės namus, prašymų skaičius didėja, taip pat didėja ir į pusiaukelės namus priimtų nuteistųjų skaičius.

LRT.lt kalbintas pusiaukelės namų gyventojas Vincentas įsitikinęs - net ir iš ekonominės pusės mokesčių mokėtojai turėtų būti patenkinti, jog pusiaukelės namų daugėja. Jo bausmė baigsis 2028-aisiais, bet pašnekovas tiki, kad bus paleistas lygtinai.

Pašnekovas sako - jau tada, kai buvo sulaikytas, laukė teismo, suprato, jog neišvengs bausmės, ėmė planuoti, kaip elgtis kuo geriau, kad galėtų kuo greičiau išeiti į laisvę - tuo metu pusiaukelės namų Lietuvoje dar nebuvo.

Pataisos namai susidūrė ir su neigiamomis aplinkinių gyventojų neigiamomis nuostatomis. Gyvenimas parodė, kad kriminalinė padėtis aplink, Sniego ir Dzūkų gatvėje, vargu ar pasikeitė. Mūsų klientai nusikaltimų tikrai nepadarė“, - pabrėžia P. Jis pamini, kad gyventojai, nors priekaištų dabar jau nekelia, su nuteistaisiais bendrauti nesiveržia. Susitikti nenorėjo, bet mes sutvarkėme parkelį Dzūkų gatvėje, kitais metais kitą vietą. Praeiviai sakė, kad šaunuoliai, toks būrys tvarko. Manau, kad nežinojo, nuteistieji ar ne“, - pasakoja P.

„Manau, tai teisinga, nes už bet kokius nusikaltimus nuteisti asmenys turi turėti šansą, jiems vis tiek teks grįžti į visuomenę, turime tinkamai juos paruošti. Jis vis tiek grįš - ne dabar, tai po dvejų metų. Žmonės čia motyvuoti išeiti iš kalėjimo, pamiršti jį ar ne - nežinau, bet [nori] gyventi kitą gyvenimą. Nežinau, ar keičiasi charakteris, bet žmogus bent jau išmoksta elgtis, kaip priimtina visuomenėje, dirbti, uždirbti, pragyventi. Valdyti pyktį, emocijas, nes nemažai kalinčių žmonių yra už buitinius nusikaltimus, nužudymus“, - įsitikinęs P.

„Nėra įrodymų, kad nusikaltimų skaičius tose vietovėse išauga. Beje, LRT.lt teiravosi ir nekilnojamojo turto ekspertų, kaip pasikeitė turto vertė greta pusiaukelės namų, mat būtent dėl nuvertėjimo prieš 6-erius metus, besikuriant pusiaukelės namams, nuogąstavo gyventojai.

„Gyventojų nuostatos ir pasipiktinimas statomais ar kuriamais pusiaukelės namais yra paaiškinamas. Medijose nuteistieji įkalinimo bausme yra vaizduojami ir pažymimi kaip „žudikai“, „budeliai“, „prievartautojai“, „visuomenės kenkėjai, rašantys skundus“ ir kt. Negatyvios etiketės, kurios pritaikomos žmogui, padariusiam vieną pažeidimą, dažnai formuoja supratimą, kad asmuo ir toliau darys pažeidimus.

Parama benamiams: nakvynės namų istorijos

Beveik pusę milijono litų kainavusiuose nakvynės namuose šiuo metu gyvena devyni benamiai. Nakvynės namuose yra 14 vietų. Visi kambariai, išskyrus du triviečius, yra dviviečiai. Vyrų ir moterų zonos ir sanitariniai mazgai atskiri. Čia yra virtuvė, skalbykla ir bendravimo patalpa.

„Čia patenka tie žmonės, kurie neturi kur gyventi. Didžioji dauguma - išgeriantys. Neslėpsiu - beveik visi. Yra tik vienas kitas, kuris negeria. Rūkančių taip pat yra. Iš kur gauna pinigų rūkalams, neaišku. Galbūt skolinasi. Nors čia dirba 5 darbuotojai - 3 budintys, valytoja ir socialinis darbuotojas, tačiau problemų visgi nepavyksta išvengti, o ypač naktį.“

Roberto teigimu, ne visi čia gyvenantys gali nusipirkti sau maisto. Kai kurie, susitvarkę reikiamus dokumentus, lankosi labdaros valgykloje. Būna ir taip, kad žmonės čia ateina taip, kaip stovi. Neturi nei pinigų, nei ką valgyti. Šie benamiai maitinasi iš maisto banko gaunamais produktais. Nors ir nedideliais kiekiais, tačiau vis šis tas.

Šiuose namuose kylančių konfliktų stengiamasi išvengti. Kaip pasakojo Robertas, būdavo net tokių atvejų, kai vyrai iš moterų maistą imdavo, kai savo neturėdavo. „Dėl šios priežasties moterų šaldytuvas pas mane į kabinetą buvo perkeltas. Joms paprašius atrakiname kabinetą ir paduodame maisto produktus. Na, o vyrai tarpusavyje dėl tokio dalyko nekonfliktuoja“, - sakė R.

Kaip pasakojo patys benamiai, pagrindinė pramoga šiuose namuose - televizorius. Tačiau visi jie ir tarpusavyje bendrauja. Dienos metu ir su socialiniu darbuotoju pasišneka, pasipasakoja savo problemas. „Kiekvienas su savo istorija. Kartais tokių legendų pripasakoja. Vieni kurį laiką glaudėsi pas žmones, kiti kokiam apleistam būste. Buvo, kad vienas prie šašlykinės palapinėje kurį laiką gyveno“, - pasakojo darbuotojas.

R. Žvaginio nuomone, tokie nakvynės namai yra reikalingi. Vaikinas puikiai supranta, kad šie žmonės yra išlaikomi iš kitų žmonių kišenės, tačiau, kaip pats sako, reikia padėti, nes jie neturi kur prisiglausti.

Štai keletas istorijų žmonių, kurie rado prieglobstį nakvynės namuose:

• Tomas: Išsiskyriau su savo žmona. Jai palikau visą kartu užgyventą turtą. Iš tos didelės meilės viską jai atidaviau... Pasilikau plikas basas, kaip dabar stoviu. Visgi trisdešimt metų pragyventa. O tai jau yra nemažai. Kodėl aš kažką turiu imti sau? Na, kur aš dingsiu? Pas vieną draugą glaudžiausi, pas kitą, tačiau kiek galiu šitaip gyventi? Turiu dvi jau suaugusias dukras, jauniausiai 26-eri. Jos šiuo metu Londone, o mano situacijos nežino. Aš joms nepasakojau. Nenoriu skaudinti savo vaikų... Taip ir išėjo, kad atsidūriau čia. Apie šiuos namus sužinojau darbo biržoje, todėl iškart kreipiausi ir mane priėmė. Jau savaitė kaip čia gyvenu. Kol kas gyvensiu čia, o kaip toliau bus, matysim. Galbūt gausiu socialinį būstą. Visus dokumentus jau susitvarkiau. Kažkaip reikia toliau gyventi. Gerai, kad yra nakvynės namai, kuriuose galiu dar ir pavalgyti, nes kol kas jokių pašalpų negaunu, pajamų neturiu. Su kitais čia gyvenančiais pasikalbam, pasipasakojam vieni kitiems savo bėdas, savo nuoskaudas. Kai geras oras būna, stengiuosi kažkur išeiti, ieškoti darbo. To darbo gal ir būtų, vienas kitas pasiūlymas yra, bet kad sveikata neleidžia. O ir grupės niekas neduoda. Daktarai nori pinigų, kurių aš neturiu.
• Gintaras: Čia esu dar neilgai. Atsitiko taip, kad draugė išvažiavo į Vokietiją, todėl turėjau palikti jos butą. Lauke miegoti dar neteko. Apie nakvynės namus perskaičiau laikraštyje ir visai nesigailiu čia patekęs. Sąlygos čia labai geros, o ir kambario draugą turiu, tad dviese vis linksmiau...
• Edmundas: Gyvenau savo trečios žmonos namuose, tačiau turėjau ir savo butą Kalnėnuose. Taip jau išėjo, kad mane prikalbėjo ir jį pardaviau. Vėliau su žmona išsiskyriau. Meilė baigėsi... Tada neturėjau kur gyventi. Iš pradžių nuomavausi. Darbo turėjau. Tvarkiau butus, dariau apdailą. Taip ir gyvenau. Vien iš tos pašalpos sunku išsilaikyti. Apie šiuos namus man papasakojo vienas iš šių nakvynės namų darbuotojų, pas kurį tuo metu dirbau. Jis man ir padėjo. Su pirma žmona turiu tris vaikus. Du dvynius sūnus ir dukrą. Ryšius truputį palaikom. Vienas sūnus Vokietijoje gyvena, kitas Vilniuje, turi savo šeimą. Reikės pavasarį su vienu iš jų susisiekti, gal mane priims pas save. Na, o kol kas gyvensiu čia. Viskas čia tinka, šilta, visi patogumai kaip namuose. Truputį ir knygų paskaitau. Kol kas pašalpą gaunu. Jos man užtenka. Maistą perkuosi pats, truputį iš maisto banko gaunu. Kepsnių nekepsi kiekvieną dieną, bet gyventi galima...
• Algirdas: Išsiskyriau su savo drauge, bet čia jau jos pasirinkimas. Buvo labai stiprus emocinis sukrėtimas, todėl pradėjau gerti. Neturėjau kur gyventi, mamos namas seseriai užrašytas, o ir supuvęs buvo, jau neįmanoma jame gyventi. Sesuo pati turi savo šeimą. Apie šiuos namus sužinojau spaudoje, tada pats čia ir atėjau. Namuose tokių sąlygų net trečdalio nebuvo. Čia atėjęs sirgau bronchitu. Nakvynės namų darbuotojai kiek galėjo, tiek man padėjo, kad aš išgyčiau. Dabar lankau ir anoniminių alkoholikų grupę. Truputį čia buvau užgėręs. Tačiau vakar pakalbėjom apie tą reikalą su grupe. Ten stipri psichologinė pagalba, kuri padeda. Palaikymas yra. Kai kaime gyvenau, tai nebuvo galimybių važinėti.
• Laimis: Su seserim dabar nekontaktuoju. Sesuo valdo visą butą, nes mama jai užrašė. Nuo pat mažų dienų su ja nesutikdavom. Turiu dar vieną sesutę, bet abi beveik tokios pat. Aš pats vyriausias. Per draugą sužinojau apie šiuos namus ir iškart atėjau. Čia man labai gerai, visi draugški, geri. Kol kas jokių pašalpų dar negaunu. Reikia prasitęsti kovo mėnesiui. Turiu tris vaikus, dvi dukras ir sūnų. Žmona jau mirusi. Sunus buvo atėjęs, jis į Daniją važinėja. Sakė, kad manes čia nepaliks ir ištrauks. Pasiims pas save... Su vaikais gerai sutariu. Anūką vieną turiu, dabar dar vieną turėsiu. Jau senelis...
• Janina: Čia sekasi net labai gerai. Trūkti tai tikrai nieko netrūksta. Žinot, kada žmogus ateini iš lauko ir ateini į tokią vietą, tai geriau nieko nereikia. Niekur nesinori eiti. Tuo labiau ir darbuotojai visi malonūs. Visi kažkaip gražiai bendraujam. Žinot, aš seniai taip nesijaučiau ... Mano namas sudegė ir sugriuvo. Ten jau nieko neliko. Tai buvo beveik prieš metus. Esu gimusi ir augusi Jurbarke. Tuomet dirbau pas žmones. Robertas (socialinis darbuotojas) susirado mane ir pasakė: einame žmoniškai gyventi. Žinojau, kad yra kažkokie namai, bet nepatogu kažkaip buvo. Bijojau, kad kiti kalbės jog šitiek metų, o net savo vietos, nieko neturiu. Šiuose namuose esu jau du mėnesius. Mūsų šeimoje buvo vienuolika vaikų. Pas mus, Panemunėje, visi tokie daugiavaikiai buvo. Vėliau visi išsiskirstėm kas kur. Su tais, kurie gyvena netoliese, bendrauju, palaikau ryšius. Pati vaikų neturiu. Janina nakvynės namuose - tikra šeimininkė. Ji čia kitiems ir valgyti išverda. Kaip ji pati pasakoja, tai visai nesunku. Moteris su visais sutaria.

Taigi, mielieji, benamiai yra mūsų visuomenės dalis, todėl turime jiems padėti adaptuotis.

tags: #gyvenu #gerai #namai