Šiame straipsnyje apžvelgsime Lietuvos videomeno raidą, jo kūrėjus ir jų darbus, taip pat susipažinsime su Skinderiškių dendrologinio parko įkūrėju Kęstučiu Kalteniu ir jo sukurtu unikaliu gamtos kampeliu.
Lietuvos videomenas: raida ir kūrėjai
Aštuntojo-devintojo dešimtmečių sandūroje, keičiantis politinei situacijai Lietuvoje, meninė kūryba taip pat įgavo vis daugiau naujų saviraiškos formų, tarp kurių buvo ir ankstyvasis videomenas. Meno kūrinį galėjai pamatyti ne tik parodinėje erdvėje, bet ir viešose vietose, ne tik statišką, bet gyvai atliekamą performansą, meninę akciją.
Šiuolaikinio meno centras Vilniuje, svarbi Lietuvos videomeno scena
Pradininkai ir jų kūryba
Vienas pirmųjų viešų videomeno kūrinių pristatymų Lietuvoje - Gulbino darbo „Nesugalvoti dalykai“ ekspozicija parodoje „Susitikimai“ Klaipėdoje 1988 m. Šioje parodoje abstraktus ir meditatyvus, rankiniu vaizdo generavimo būdu sukurtas trijų valandų trukmės Gulbino kūrinys buvo eksponuojamas šalia Klaudijaus Stepanovo skulptūrų ir Romo Klimavičiaus grafikos darbų. „Susitikimų“ paroda ir savarankiški Gulbino eksperimentai yra tapę vienu iš atskaitos taškų kalbant apie lietuvių videomeno pradžią.
1996 metais išleista videomeno rinktinė „Geriausi lietuvių videomeno darbai“ apima Lietuvos videomeno dešimtmetį - nuo datuojamo pirmo 1988-aisiais sukurto Henriko Gulbino filmo „Du kartus“ iki Gintaro Šepučio 1996 m. sukurto videošokio „Žodžių žaismas“.
Kinotyrininkė, „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė, Sonata Žalneravičiūtė apie rinktinės sudarymą: „Stebėdama, kas vyksta Vilniuje 1990-ųjų pradžioje, vėliau, rinkdama medžiagą apie Lietuvos videomeno pradžią savo menotyros bakalauro diplominiam darbui, ieškodama videomeno kūrėjų kituose miestuose, supratau, kad videomenas, kaip kūrybinė raiška, atsirado pirmiausia dėl naujo techninio įrankio - videokameros. Patekusi į rankas skirtingų sričių menininkams, kamera tapo instrumentu, suteikiančiu naujas, nenuspėjamas galimybes leistis į nepažintas kūrybines teritorijas. Į rinktinę įtraukiau visus tuo metu kūrusius autorius, kuriems tai buvo viena svarbiausių kūrybinės raiškos formų.
Žymūs videomenininkai
- Kristina Inčiūraitė - tarpdisciplininio meno kūrėja. Nuo 2020 metų gyvena ir kuria Airijoje. Pasitelkdama skirtingas medijas, Kristina Inčiūraitė kuria fotografijas, objektus, videofilmus, videoinstaliacijas, eksperimentinius filmus, performansus ir garso projektus. Autorė skiria daug dėmesio moters tapatybės analizei bei jos transformacijoms skirtingose socialinėse terpėse. Kita vertus, ji retai vaizduoja moters figūrą, vengia aptariamos veikėjos apčiuopiamumo ar vujeristinio žvilgsnio. Audiovizualiniuose kūriniuose autorė akcentuoja užkadrinį balsą, kuris išjudina ir įprasmina jos naudojamus statiškus vaizdus.
- Laimė Kiškūnė - pirmoji ir vienintelė Lietuvos moteris videomenininkė, kurios kūryba buvo pristatyta Prancūzijos ir Baltijos šalių festivalyje (Festival Franco-Balte d’art video; 1992 m. - Rygoje, 1993 m. - Vilniuje, 1994 m. - Taline). Kiškūnės kūryba ankstyvojo Lietuvos videomeno kontekste išsiskiria tiek dėl savo ištakų, tiek dėl turinio. Kitaip nei dauguma tuo metu kūrusių videomenininkų, Kiškūnė į šią sritį pasuko ne iš vaizduojamojo ar taikomojo meno, o iš antropologijos. Tai lėmė ir jos analizuojamų temų pasirinkimą. Nuo pat pirmųjų projektų Kiškūnę domino mitologiniai reiškiniai, marginalizuotos visuomenės grupės, subkultūros. Vėlesnėje Kiškūnės kūryboje didelis dėmesys skiriamas socialinės atskirties grupėms, žmogaus teisėms, kūrybiškumo ir socialinės realybės santykiams. Vienas iš unikaliausių Kiškūnės projektų - dokumentinis filmas „Mūsų portretai“, kurtas kartu su kita videomenininke Karla Gruodis. Projekte, kuriame dalyvavo Gruodis vedamo moterų studijų seminaro studentės, kiekviena jų savarankiškai sukūrė pasirinktos moters videoportretą. Šiandien šis kūrinys laikomas vienu pirmųjų dalyvavimo (angl. participatory) dokumentikos projektų, kuomet filmo bendraautoriais tampa patys filmo dalyviai.
- Eglė Rakauskaitė - viena svarbiausių XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios Lietuvos menininkų, savo kūryboje pasitelkia skulptūrą, objektus, instaliaciją, performansus ir videofilmus. Ankstyvojoje Rakauskaitės kūryboje ryškus kūniškumas, organinių medžiagų efemeriškumas, kultūrinių reiškinių tyrinėjimai ir socialinė kritika. Dalis ankstyvųjų performansų kurti kaip savarankiški videomeno kūriniai. Vienas iš žinomiausių šio žanro kūrinių - videoperformansas „Meduje“, pirmą kartą pristatytas 1999 m. Šiuolaikinio meno centre vykusioje parodoje „Subordinacija“. Parodoje atkurtas performanso rekvizitas - arti šimto litrų Alpių pievų medaus, supilto į tarp keturių metalinių strypų ištemptą impregnuotą balto audinio kokoną. Performanso metu Rakauskaitė bandė visiškai panirti į šį, už Šveicarijoje gautą menininko stipendiją įsigytą medų, kvėpuodama pro specialią įrangą. Tais pačiais metais performanso dokumentacijos pagrindu sukurtas filmas buvo rodytas ir Venecijos bienalėje, pirmajame Lietuvos paviljone.
- Jansas - nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios kūręs performansus ir videodarbus, Jansas Lietuvos meno kontekste išgarsėjo kaip provokatorius, savo kūriniuose bandantis kūno, kasdienybės ir politinio korektiškumo ribas. Janso teigimu, savo kūryboje jis vadovaujasi egzistencinio romantizmo principu - „estetine nuostata, kai vidiniai išgyvenimai ir jausmai yra reakcija į socialines problemas, moralinį būvį, kultūros procesus, archetipus ir simbolius“. Ankstyvojoje videomeno kūryboje menininkas dokumentavo realybę, kurioje dalyvavo tiek jo draugai menininkai, tiek nepažįstami, baruose sutikti personažai, tiek žmonės, balansavę ant išlikimo ribos: narkomanai, benamiai, ar biurokratinių procesų absurdas. Menotyrininkas Kęstutis Šapoka teigia: „Filmavimo kamera Jansui tapo tarsi kūno, ma(ąs)tymo tęsiniu, intuityvia psichosomatine išraiška, netgi iškrova, kai nebelieka skirtumo tarp „aš“ ir „pasaulio“.“ Tokia, antropologinė Janso kūryba - poetinis komentaras išorinių sisteminių suvaržymų atžvilgiu, nevengiant saviironijos, grotesko ar kičo elementų.
- Aleksas Andriuškevičius - tapytojas, grupės „POST ARS“ (1989 - 2009) narys, vienas iš retų lietuvių videoperformanso menininkų, kūręs 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Jo kūrybinei praktikai būdingos minimaliomis priemonėmis kuriamos situacijos, kylančios iš kasdienio aplinkos patyrimo, nevengiama absurdo elementų, visa tai dokumentuojama laisvai, buitine kamera. Šių situacijų centre - pats autorius ir jo surežisuoti performatyvūs, kartais monotoniški veiksmai, kūriniuose virstantys abstrakčiais, paradoksaliais ritualais.
Festivaliai ir parodos
„Festival Franco-Balte d’art video“ - pirmasis, tris metus trukęs Prancūzijos ir Baltijos šalių festivalis, pradėtas rengti Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva (1992 m. - Ryga, 1993 m. - Vilnius, 1994 m. - Talinas). Jame dalyvavo ir lietuvių menininkai Aleksas Andriuškevičius, Laimė Kiškūnaitė, Džiugas Katinas, Gintaras Šeputis, „Akademinio pasiruošimo grupė“ („APG“) bei kiti. 1993 m. festivalis surengtas ir Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Pastarasis renginys ne tik suteikė galimybę čia kuriantiems menininkams susipažinti su užsienio kūrėjų darbais, bet ir žymėjo videomeno, kaip legitimios ir aktualios kūrybos formos, pradžią Lietuvoje. Festivalyje išrinktam geriausio darbo autoriui būdavo suteikiama galimybė mėnesį reziduoti Paryžiuje.
1996 m. kino kritikė ir kuratorė Sonata Žalneravičiūtė sudarė pirmąją geriausių Lietuvos videomeno kūrinių rinktinę. Joje tarp penkiolikos atrinktų autorių kūrinių buvo įtrauktas ir menininkės Karlos Gruodis filmas „X beats per minute“ (1996) - vienintelis moters menininkės kūrinys vaizdajuostėje. Šio, moters kūno ir motinystės santykio problematikai skirto, kūrinio autorė suformavo feminizmo diskurso pradmenis Lietuvoje: 1995 m. Gruodis sudarė pirmąją lietuvišką feminizmo antologiją Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo Antikos iki postmodernizmo, Vilniaus ir Pedagoginiame universitetuose vedė seminarų ciklą, skirtą feminizmo teorijai.
Videomeno kūrėjas, fotografas Tomas Andrijauskas eksperimentuoti su kino juosta pradėjo mokykloje, būdamas septintoje klasėje, Šiaulių vaikų ir jaunimo klube „Kibirkštis". Prieš įstodamas į Vilniaus dailės akademiją, Andrijauskas jau buvo dirbęs Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavęs su režisieriumi, prodiuseriu Remigijumi Ruokiu, su kuriuo sukūrė muzikinį klipą grupės „SEL“ dainai „Kontrolinis šūvis“ (1995) - vienam didžiausių to meto lietuviškos muzikos hitų. Andrijauskas taip pat dirbo su grupėmis „BIX“, „Exem“, „Lemon Joy“, „Biplan“ ir kt., jo kurti muzikiniai klipai ne kartą įvertinti nacionaliniu mastu.
Kūrinyje „Intencija prisiminti“ (1999) Stasiulytė filmuoja save sėdinčią prie virtuvinio stalo ir dainuojančią lietuviškas užstalės dainas. Tiek Stasiulytės kūrinio, tiek pačių dainų ilgis ir kiekis priklauso nuo filmo veikėjos atminties: dainos trunka lygiai tiek, kiek jų įstengiama prisiminti. Šiame ir kituose kūriniuose nėra aiškiai išreikštos ironijos ar, juo labiau, nostalgijos praeičiai. Būtent tai leidžia išlaikyti atvirumą, tuo pačiu nurodant į etninius stereotipus, estetiką ir kalbą kaip ideologines priemones.
Šiauliečio videomenininko, taip pat tapytojo, kino dailininko, grupės „Žuvys“ nario bei galerijos „Medūza“ Vilniuje įkūrėjo Pauliaus Arlausko teigimu - 90-ųjų televizija Lietuvoje yra originaliausias, tęstinis lietuvių videomeno kūrinys. Pasak vieno iš Zorro TV kūrėjų ir vedėjų - eksperimentinės, kultūrai skirtos laidos, rodytos Šiaulių televizijoje 1999 m. - ankstyvoji lietuviška televizija veikė kaip alternatyvi erdvė, suteikusi laisvę eksperimentams; tam buvo palankus tuometinis kultūrinis Šiaulių kontekstas, visuotinai priimto "formato" nebuvimas.
Skinderiškių dendrologinis parkas: Kęstučio Kaltenio kūrinys
„Važiuojam į Skinderiškius“ - ši spontaniška mintis šauna į galvą daugeliui kėdainiečių, pagalvojusių apie poilsį nuo rutinos, atokvėpį gamtos prieglobstyje. Parkas stebina kaskart atrandamais naujais kampeliais - atrodo, tiek kartų vaikščiota, o čia dar nebuvai užklydęs, - žaviesi kartu su metų laikais besikeičiančių augalų įvairove ir paslaptingu jų grožiu. „Dendrologų meka“, „Kėdainių krašto deimantas“,- nė vienas epitetas apie Skinderiškių dendrologinį parką nebus pernelyg vaizdingas.
Skinderiškių dendrologinis parkas
Parko įkūrimo istorija
Pasitikdami pirmuosius pavasario žiedus į iš po žiemos bundantį parką leidžiamės drauge su jo įkūrėju Kęstučiu Kalteniu. Džiaugiamės ne kasdien pasitaikančia galimybe pamatyti parką jo įkūrėjo akimis, stabtelėti prie jam brangiausių, paties rankomis kurtų kampelių. Žvilgsniu pasistiebti iki pat dangų siekiančių medžių viršūnių, o gal ir aukščiau. Grožėtis, klausytis, stebėti ir drauge patylėti, leisti prabilti gamtai. Ji čia atsiskleidžia visu savo grožiu ir didybe.
Kęstutis Kaltenis veda mus jam gerai žinomais takais ir takeliais, o mums prieš akis veriasi parko istorija. „Pirmiau vieną lopinėlį įrengi, paskui kitą užsodini“, - sugrįžta į parko kūrimo pradžią K. Kaltenis. Kai jis 1971 metais atsikėlė į būsimo parko vietą, čia beveik nieko nebuvę. Dabar, žvelgiant į neišmatuojamo aukštumo medžių viršūnes, sunku tuo patikėti.
Šušvės slėnyje įkurtame parke per 100 hektarų oazėje auga apie 1 300 rūšių augalų: medžių, krūmų, lianų, atgabentų iš įvairių pasaulio kampelių. Daugiausia augalų atkeliavę iš Tolimųjų Rytų, taip pat - iš Šiaurės Amerikos.
„Miške gimęs, miške augęs, atėjau čia į plynę ir čia mišką sukūriau. Mano tėvas buvo eiguliu, senelis eiguliu ir aš eigulys, - pasakoja K. Kaltenis. - Gimiau per kelis kilometrus nuo čia, eigulio sodyboje. Sodyba, kaip ir visų eigulių, buvo vidury miško. Eiguliai tarsi sargai mišką saugodavo. Vieta, kurioje gimiau, vadinosi Šeškine. Todėl mokykloje mus pradėjo šeškiukais pravardžiuoti.
Skinderiškių parkas įkurtas dviejų geografinių kraštovaizdžių: Žemaičių aukštumos ir Vidurio Lietuvos lygumos sandūroje. „Kolegos juokauja: „Pabėgai iš mūsų Žemaitijos. Sakau, niekur aš nepabėgau - nes kur gyvenu - dar Žemaičių aukštuma, o nusileidus nuo kalniuko prasideda Vidurio Lietuvos lygumos“, - šmaikščiai parko įkūrimo vietą apibūdina K. Kaltenis.
„Skinderiškius žinau nuo vaikystės. Kai buvau čia paskirtas eiguliu, buvusio Pajieslio kolūkio primininkui Vaclovui Vytui pasakiau: „Kuriame čia parką“. Jis mane apsikabino ir sako: „Darom! Buvau priauginęs medelių ir ieškojau tinkamos vietos, kur juos pasodinti“, - prisimena K. Kaltenis.
Parko vietoje buvo kolūkio plotai, arklių ganykla. Augę nedideli jaunuolynai. Melioratoriai ketino juos nušluoti, labai visur reikėjo „naudmenų“. Tačiau K. Kaltenis tam pasipriešino.
Daugiausia medelių išauginta iš sėklų, iš viso buvo 6 000 sėklų mėginių. „Seniau buvo ne problema kažkur nuvažiuoti, kažką pamatyti. Gerą vairuotoją turėjome, daug ką pamatyti galėjau: organizuodavo ekskursijas į Kijevą, Kaukazą, Karpatus, Krymą. Iš ten sėklų parsiveždavau. Taip pat su botanikos sodais susirašinėdavau, jie irgi atsiųsdavo sėklų“, - mena K. Kaltenis.
„Pradėdamas kurti parką, nuo šiaurės pusės užsodinau eglėmis, kad sudarytų palankesnį mikroklimatą, nes ligi tolei vėjas kiaurai eidavo. Parke daug šilumamėgių augalų, ypatingai magnolijų“, - aiškina pašnekovas. Magnolijos tapusios vizitinė parko kortelė. Tai - ypatingai mėgstamas K. Kaltenio augalas. Kodėl? „Jos gražios visais metų laikais“, - sako sustojęs prie magnolijų jų puoselėtojas, rodydamas į šilkinius pumpurus. Žemė nuklota pernykščiais sidabriniais lapais. „Kai magnolijos pražysta, parką užplūsta lankytojai, - sako Kęstutis.
| Augalų rūšis | Kilmės šalis |
|---|---|
| Medžiai | Įvairūs pasaulio kampeliai |
| Krūmai | Įvairūs pasaulio kampeliai |
| Lianos | Įvairūs pasaulio kampeliai |
| Magnolijos | Šilumamėgės rūšys |
Apie kiekvieną augalą K. Kaltenis gali pasakoti ilgai, su rūpesčiu ir dėmesiu pamažu atskleisdamas kiekvieno augalo savastį ir slėpiningą grožį. Ir nenuostabu. Juk kiekvienam augalui pats tinkamą vietą parinko. „Būdavo vaikštai, vaikštai, ieškai, kad dirvožemis tiktų, čia dirvožemiai - daugiausia kalkiniai. Rinkau, kas galėtų augti mūsų klimato sąlygomis“, - pasakojo parko įkūrėjas.
„Va, kad taip augtų platanas irgi stebuklas“, - sustojame prie galingo plačiašakio šilumamėgio. „O tokį vaizdą gali pamatyti tiktai Kaukaze, Karpatuose, kad gebenės taip liptų aukštyn“, - žvelgiame į kone iki egzotiškų medžių viršūnių įsivijusius vijoklius. O čia ir galybė šakotų skroblų, plikomis šakomis skrodžiančių erdvę. „Skroblai, augdami vieni šalia kitų, taip nesišakoja. Iš spygliuočių kone labiausiai eigulio širdis linksta prie kukmedžio. ,,Mano pypkė kukavinė, - prisimena jis seną lietuvių liaudies dainą. - Kukmedis - labai gražus: jo kekės geltonos, nusvirusios kaip aukso lietus, - tarsi apdainuoja augalą K. Kaltenis.
Skinderiškių parkas plačiausiai žinomas dėl įspūdingos augalų kolekcijos, bet ne su mažesne meile parko įkūrėjas kalba apie sukauptas įspūdingų riedulių kolekcijas. Šie įspūdingi negyvosios gamtos paminklai taip organiškai įsilieja į parko landšaftą, kad atrodo, kad visą laiką čia ir buvę. „Kai atėjau, nebuvo jokio akmenuko, net tokio kaip kumštis, viskas - mano suvežta. Akmenys čia - iš apylinkių laukų, juos daužė, sprogdino, kiek nutvėriau, tiek išgelbėjau. Visur čia - didžiulis darbas padarytas“, - sako parko šeimininkas.
Jisai prisipažįsta, kad įvėpimo sėmėsi iš Vaclovo Into akmenų muziejaus Mosėdyje. „Nuo jo ir užsikrėčiau“, - sako eigulys. K. Kaltenis pamažu, viena po kitos iš akmenų gimė meniškos kompozicijos. „Čia mano puntukai, - rodo du didžiulius akmenis. - O čia - 7 akmenų ekspozicija. Septyni - magiškas skaičius: 7-ios savaitės dienos, 7-ios Grįžulo ratų žvaigždės, 7 ant kryžiaus mirštančio Jėzaus Kristaus žodžiai. „Štai širdžiai mielas kampelis, - rodo akmenų sodą. Žiūri į didelius akmenis, į mažus akmenėlius K. Kaltenis ir visus juos „apkalba“. Akmenai, akmenėliai“, - sako jis… Ir dar kokią istoriją prisimena.
„Esu Antanas Kęstutis. Kai mane vežė krikštyti, tėvas norėjo, kad Kęstučiu užrašytų. Tačiau kunigas kad supyks: šito pagonio vardu nekrikštysiu.“
„Žiema pasitraukti dar nenori, - sako daužydamas sniego plutą dengiančią žemę sako K. Kaltenis. Nors tam, kad parką įrengtų, kaip pats sako, visą sveikatą padėjo, tačiau pats dar senus medgalius iš pašalių traukia ir rodo rovimui paruoštus kelmus. „Su traktoriumi rausiu“, - sako 83-ejų metų parko įkūrėjas.
„O kas jums čia padeda?“ - teiraujuosi. „Vienas kaip pirštas“ - atsidūsta jis. Kęstučio vienatvė - turbūt tai vienatvė žmogaus, kuris visą gyvenimą buvo idealistas, „šiek tiek kitoks“ negu dauguma. Toks, kuriam nerūpėjo naudmenys. „Pasodini bulves, užauga, iškasi, o čia“, - moja ranka atkartodamas ne sykį girdėtus žodžius.
Vis mažiau belieka ir tų, su kuriais drauge dideli darbai padaryti. „Seniau daug padėdavo parkui Vaclovas Vytas. Vėliau, parką perėmus urėdijai, turėjau tris padėjėjus. Pasikeitus urėdui iš manęs tuos tris darbininkus atėmė. Nuėjau į kabinetą, paprašiau, kad nors vieną padėjėją paliktų. Kad suriko isteriškai, net durys atsidarė.
Parko šiaurinėje pusėje įsikūrusi kukli šeimininko sodyba. Joje gyvena ir Kaltenio dukra Irma - rūpestinga, darbšti, paslaugi moteris, auga šaunus anūkas.
„Dabar tokie visi verslūs: ar niekada nebuvo planų įėjimą į parką apmokestinti“, - teiraujuosi. „Na, tada reiktų ir sargybinius pastatyti, ir „kalašnikovais“ visus apginkluoti“, - žodžio kišenėje neieško K. Kaltenis.
Stabtelime prie garsiosios parko pavėsinės - ligi šiolei ji sutraukia norinčius pavakaroti po dienos darbų. „Ir anais laikas kolūkis parke rengdavo šventes, sėjos pabaigtuves, derliaus nuėmimą, ir Sekmines švęsdavome. O kiek įvairiomis progomis ąžuolų pasodinta“, - prisimena Kęstutis.
Netoliese įrengta apžvalgos aikštelė. K. Kaltenis pasakoja apie jaudinančią gandrų ištikimybę. Jo tėviškėje perėdavo dabar į Raudonąją knygą įrašyti juodieji gandrai. Kęstučiui persikėlus į Skinderiškių parką, gandrai jo nepamiršo ir kasmet aplankydavo. Tačiau vienais metais neatskrido, neatskrido ir kitais. Nuvažiavęs į tėviškę Kęstutis pamatė iškirstus medžius, kuriuose perėjo ištikimi jo draugai.
„Pagalvojau, kokių netikusių žmonių yra: iškirto, iškirto, iškirto… Buvo ten ir viena didžiausia Lietuvos drebulė, paskelbta gamtos paminklu, ir tą nukirto. Kai čia atsikėliau gyventi, jau pats prižiūrėti miškų ten negalėjau“, - netekties negali pamiršti eigulys.
„Kiek būdavo seniau paukščių, tik pakeldavai galvą, vis praskrenda. Patys pripila, o paskui patys valgo. Mažiau chemikalų reikia naudoti.
„Anksčiau žmonės viskuo labiau domėjosi, labai šaunūs dendrologai mane aplankydavo“ - šiltai apie sielos draugus atsiliepia K. Kaltenis.
Nors visoje Lietuvoje Kėdainius garsinantis Skinderikšių parkas yra Užvarčių kaimo teritorijoje, kaimo pavadinimas mažai kam girdėtas. „Kai čia atsikėliau, Skinderiškių kaimas jau buvo panaikintas. Tad šią teritorija prijungė prie Užvarčių kaimo“, - prisimena K. Kaltenis.
„Buvo čia Skinderio (Skinderiškių) dvaras, užtat žmonės apylinkės vietas ir vadino Skinderiškių kaimu. Vėliau, tarybiniais laikais, Užvarčių kaimu pavadino. Kai dar anksčiau eidavo tėvui laiškai, vieni rašydavo Užvarčių, o senieji gyventojai nurodydavo Skinderiškių kaimo pavadinimą. Tėvas su a. a.Vaclovu Vytu buvo pateikę prašymą sugrąžinti vietai senąjį Skinderiškių kaimo vardą“, - pasakoja K. Kaltenis.
Dar išlikę senojo dvaro koplyčios pamatai, žmonės tą vietą senkapiais vadina. Koplyčioje ponai laidojęsi. „Atsimenu, čia vaikystėje stovėjo baltas tinkuotas mūras. Buvo balta didelė graži koplyčia su kryžiumi…, o vietos gyventojai ją plytom išnešiojo. Anais religinių prietarų naikinimo laikais tik skatino tokius grobimus“, - prisimena K. Kaltenis.
Skinderiškių dvaras priklausęs Butkui. Žmonės dar atsimena tėvus pasakojus apie pas dvarininkus dirbusius žmones.
Tai tiek šį kartą iš Skinderiškių dendrologinio parko. pasivaikščioti po parką drauge su jo kūrėju, nedvejodami pasinaudokite ja. Juk kiekvienam tai - neįkainojama dovana.