Nors sodininkų bendrijos dažniausiai asocijuojasi su daržininkyste, teisės aktai numato galimybę jose užsiimti ir smulkia gyvulininkyste. Taip, tačiau su išlyga.
Sodininkų bendrijų įstatymas leidžia auginti paukščius mėgėjų sodo sklype asmeniniams poreikiams, tačiau privaloma laikytis sanitarinių normų ir užtikrinti, kad veikla nedarytų žalos kaimynų interesams.
Mėgėjų sodo teritorijoje paukščių (vištų) auginimas yra leidžiama veikla, tačiau ji turi būti vykdoma tik asmeniniams poreikiams tenkinti ir griežtai laikantis teisės aktų nustatytų ribojimų.
Taip, Sodininkų bendrijų įstatymas numato, kad mėgėjų sodininkystė apima ne tik augalų auginimą, bet ir, prireikus, mažų gyvūnų ir paukščių auginimą bei laikymą [1]. Nors teisė auginti paukščius egzistuoja, ji nėra absoliuti. Sodo sklypo savininkas privalo užtikrinti, kad jo veikla nedarytų žalos kitiems asmenims.
Tai reiškia, kad „pagal nutylėjimą“ triušių laikymas nėra automatiškai leistinas. Kiekviena sodininkų bendrija turi savo vidaus tvarkos taisykles, kurias tvirtina bendrijos narių susirinkimas [2]. Net jei bendrijos taisyklės leidžia laikyti triušius, privalote užtikrinti, kad ši veikla netrikdytų kaimynų.
Sodininkų bendrijos narys privalo naudoti sklypą taip, kad nepažeistų kaimyninių sklypų savininkų ar naudotojų teisių bei teisėtų interesų [3]. Jei triušiams laikyti statysite stacionarų narvą ar ūkinį pastatą, privalote laikytis statybos atstumų.
Nuo 24 val. iki 6 val. gyvūnai neturi kelti triukšmo.
Gyvūnų laikymo reikalavimai pagal teisės aktus
Gyvūnai turi būti auginami ir laikomi tokiomis sąlygomis, kurios nėra kenksmingos gyvūnui. Kiekvienas gyvūnas turi būti laikomas, šeriamas ir prižiūrimas jo rūšį, amžių, fiziologiją ir elgseną atitinkančiomis sąlygomis.
Ūkinės paskirties gyvūnai palaidi gali būti laikomi tik uždaroje savininko valdoje. Atviroje savininko valdoje ūkinės paskirties gyvūnai laikomi taip, kad nepadarytų žalos greta esančių valdų savininkų nuosavybei, nesužalotų žmonių.
Sodininkų bendrijose ir individualiose atvirose valdose leidžiama laikyti šunis, tik pririštus arba uždarytus voljere.
Kai šuo laikomas nepririštas uždaroje valdoje, iš kurios negali pabėgti, ar pririštas ant tako, prie įėjimo į valdą turi būti skambutis šeimininkui iškviesti ir perspėjamasis ženklas: baltas 25 cm kraštinių trikampis ar stačiakampis su 3 cm pločio raudonu apvadu, kurio viduryje pavaizduotas juodo šuns galvos profilis.
Uždarų rakinamų patalpų (sandėlių, traukinių, vagonų, įvairios paskirties vagonėlių, šiltnamių, ūkinių pastatų ir kt.) vidaus apsaugai šunys gali būti laikomi palaidi, o patalpos gali būti be perspėjimo lentelių. Specialiai apmokyti šunys gali būti palaidi aptvertų specifinių objektų (be perspėjimo lentelių) saugojimo vietose.
Privačiose valdose gyvūnų laikymo statiniai, kuriems statyti nereikia leidimo ir projekto derinimo (mažų žvėrelių ir paukščių narvai bei karvelidės, voljerai, būdos ir pan.), turi būti ne arčiau kaip 1 m nuo kaimyninių sklypų ribos.
Tvartuose ir mėšlidėse turi būti kieta grindų danga ir srutų surinkimo duobės. Jos turi būti sandarios ir pripildytos ne daugiau kaip 2/3 tūrio, valomos ir dezinfekuojamos. Surinktą mėšlą galima kaupti uždarose patalpose iki1 m3 tūrio, būtina jį išvežti ir dezinfekuoti patalpas.
Ūkinės paskirties gyvūnų laikymo patalpos, gardai, įrengimai, loviai, ėdžios ir kt. turi būti švarūs ir dezinfekuoti. Mėšlas, srutos, nesuėsti ar išbarstyti pašarai turi būti nuolatos šalinami, kad neliktų nemalonaus kvapo, kuris galėtų privilioti muses ar graužikus.
Šunų vedžiojimo taisyklės
Vedžiojimo vietose šunys turi būti vedžiojami su pavadėliu, registracijos žetonu, o nuo 5 mėn. - ir su antsnukiu. Išlaikę dresūros egzaminą šunys, kurių savininkai turi atitinkamas pažymas, gali būti vedžiojami be pavadėlio, bet su antsnukiu.
Iš buto į laiptinę, koridorių ir iki išėjimo iš namo šunis būtina vesti tik su pavadėliu, o nuo 5 mėnesių - ir su antsnukiu.
Specialiai įrengtose aikštelėse šunis galima vedžioti be pavadėlio, bet su antsnukiu (be antsnukio, jei nėra kitų šunų). Jei nėra specialiai įrengtos aikštelės, Savivaldybės priskirtose prižiūrėti namo teritorijos ribose, kiemuose daugiabučio namo bendrijos sprendimu gali būti skirta teritorijos dalis šunims vedžioti.
Visais atvejais (gyvūnas išvestas tuštintis, pasivaikščioti ar vedžiojamas viešose vietose) gyvūno savininkas arba vedžiojantis asmuo privalo turi turėti priemones išmatoms surinkti ir jas rinkti.
Draudžiama šunis vedžioti žmonių susibūrimo vietose, mokyklų ir darželių teritorijose, vaikų žaidimo aikštelėse, kapinėse, sporto aikštynuose ir tose vietose, kur yra draudžiamieji ženklai ir lentelės, išskyrus akluosius su šunimis vedliais.
Gyvūnų sveikatos priežiūra
Visi šunys ir katės (nepriklausomai nuo veislės) kasmet turi būti skiepijami nuo pasiutligės. Vaistus nuo kirmėlių suaugusiems šunims ir katėms reikia skirti du kartus per metus, prieaugliui iki pusės metų - vieną kartą per mėnesį. Pageidautina šunis kasmet skiepyti nuo maro, infekcinio hepatito, gastroenterito, leptospirozės, o katės - nuo joms specifinių ligų.
Jei šuo ar katė apkandžiojo žmogų, reikia kreiptis į medicinos įstaigą ar policiją arba pranešti Visuomenės sveikatos centrui.
Operuoti ir gydyti gyvūnus turi teisę tik veterinarijos gydytojai.
Jei šuo ar katė apkandžiojo žmones, gyvulius, apie tai savininkas nedelsdamas turi pranešti Valstybinei veterinarijos tarnybai. Kiekvienu atveju šuniui ar katei būtina taikyti 10 parų karantiną.
Jei neskiepyti, valkataujantys šunys ar katės apkandžiojo žmogų ar gyvulį, būtina pranešti apskrities Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai ar visuomeniniam sveikatos centrui.
Bitininkystė sodo sklype: nuo ko pradėti?
Ne vienam žmogui, nutarusiam laikyti bites, kyla klausimų: ar sugebėsiu? kur jas laikysiu? kiek avilių įsigyti? kur bitės skris nektaro? ar nesu alergiškas bičių įkandimams?.. Visos šios mintys sukasi ne veltui. Atsakius bent trumpai į klausimus, bitininkavimo pradžia tikrai bus lengvesnė. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie išgirdę ar paskaitę, kiek iš vienos šeimos galima gauti medaus, jį automatiškai paverčia eurais ir galvoja, kad viskas eis kaip sviestu patepta. Tokie naujokai bitininkai dažnai nusivilia, nes nenumato, kad dėl blogo medunešio medaus kiekiai gali būti gerokai mažesni, o bičių šeimos - žūti dėl ligų arba neišgyventi po žiemos, neatkreipia dėmesio į pradines išlaidas.
Daugelis bitininkų bitininkauti pradeda savarankiškai, nes šeimoje ar kas nors iš pažįstamų jau laikė bites, todėl jau susidūrė su nedraugiškomis bitėmis ir žino, ar yra alergiški jų įgėlimams, ar ne. Jei tai bus pirmoji pažintis, šį dalyką reikia išsiaiškinti pirmiausia. Jei nesate alergiški, įgėlus bitei, pažeista vieta pradeda niežėti, peršti, juntamas deginantis skausmas, patinsta. Jei esate alergiški, įgėlus bitei, gali purtyti drebulys, odos paburkimas, niežėjimas. Kai alergija būna dar sunkesnė, patinsta liežuvis, gerklė, atsiranda dusulys, švilpiantis kvėpavimas, pykinimas, viduriavimas, sumažėja kraujospūdis, sutrinka širdies ritmas, kyla spazminiai pilvo skausmai, traukuliai, paralyžius ir žmogus netenka sąmonės.
Imantis naujojo pomėgio, reikia atsakyti į klausimą, kokie bus jūsų tikslai. Gal bitininkavimas bus hobis, todėl jums užteks 2-3 avilių ir bitutes prižiūrėsite tik laisvalaikiui praleisti. Galbūt planuojate turėti 5-10 avilių ir šitaip prisidurti šiek tiek pinigėlių. Jei nuspręsite pradžioje turėti tik kelis avilius, o vėliau bityną plėsti, tikrai nebus sunku. Juk aviliai turės būti išskirstyti, kad jų vienoje vietoje nebūtų daug.
Žinios ir įgūdžiai
Prieš pradedant bitininkauti, būtina įgyti šiek tiek žinių apie bites. Reikia žinoti, kaip jos vystosi, gyvena, dauginasi, kada ir kaip apžiūrimi lizdai, susipažinti su avilių priežiūra, galimomis ligomis. Šios informacijos galima rasti literatūroje, internete.
Susipažinus su teorija, reikėtų įgyti ir praktinių įgūdžių. Vertėtų kurį laiką pabūti su patyrusiu bitininku, stebėti, kaip jis dirba, padėti. Praktinių žinių taip pat nesunku įgyti kursuose, mokymuose.Teorines ir praktines žinias galima lavinti ir tobulinti savarankiškai, laikant savo bites. Svarbu jausti ir išmokti suprasti bites. Kuo dažniau reikia stebėti, kaip jos skraido, neša žiedadulkes, vandenį, kada keliasi į darbą ir kada grįžta namo. Apžiūrint lizdus, atkreipiamas dėmesys į tai, kaip dirba motinėlė, kaip elgiasi darbininkės, kaip siuva korius, kaip atrodo perai. Kuo daugiau informacijos turėsite, kaip turi atrodyti pavyzdinė šeima, tuo greičiau susiorientuosite, jei kitoje šeimoje bus kas nors negerai.
Bityno vieta
Daugelis sako, kad reikia apeiti trijų kilometrų spinduliu apie planuojamą bityną ir išsiaiškinti, kokie medingi augalai auga. Taip, kokia situacija yra aplink, pravartu žinoti, tačiau tai, manau, neaktualu pradedant bitininkauti. Visų pirma, naujokai bitininkai tikrai net nežinos, iš kokių augalų ir kada bitės neš nektarą, o jei ir žinos, bet įrengs bityną už 20-50 km nuo namų, kur daug medingų augalų, ir jį galės aplankyti tik kartą per mėnesį, tai nieko gero neduos, nes nespės laiku išplėsti lizdų, nematys, ar išspietė bitės, ar ne.
Kur turėtų stovėti aviliai, reikia spręsti individualiai. Idealu, jei gyvenate vienkiemyje arba nedidelėje gyvenvietėje, tačiau bites nesunku laikyti ir miestelyje, prie namo. Bitės gali gyventi ir sodo sklype, prie miesto, tik šiuo atveju patartina įspėti draugiškus ir nelabai draugiškus kaimynus ir, žinoma, vėliau nepamiršti jų pavaišinti šviežiu medumi. Avilius galima laikyti ir mieste, pavyzdžiui, ant pastatų stogų. Žinoma, daugelis pasakys, kad ten medus bus nekokybiškas, tačiau tai patvirtina tik tyrimai, o ne komentarai. Jei yra galimybė pasirinkti, kur statyti avilius, patartina parinkti šiltą, sausą, nevėjuotą vietą, o lakas nukreipti į pietus ar pietryčius.
Bitininko inventorius
Jei nutarėte įsigyti bičių, kad ir kokie drąsūs būtumėte, jums visgi reikės bent jau veido tinklelio. Žinoma, naujokams patartina įsigyti kombinezoną arba chalatą ir apsaugines pirštines. Su jais dirbti nelabai patogu, tačiau tikėtina, kad darysite mažiau nereikalingų staigių judesių ir neišmesite rėmelio, kai į ranką įgels viena ar kelios bitės, bus tikrai mažesnė.
- Šluotelės arba žąsies sparno plunksnų. Kai kas naudoja ir paprastą šluotelę, surištą iš žolės.
- Dėžės, su kuria bus patogu pernešti tuščius ar pilnus medaus rėmelius. Ji turėtų būti padaryta iš lengvų medžiagų, faneros arba kartono.
- Atakiavimo šakutės arba peilio.
- Atakiavimo vonelės.
- Medsukio. Tai, žinoma, didesnė investicija, todėl pradžiai jį galima įsigyti naudotą, pasiskolinti arba medų išsukti pas netoliese bitininkaujantį bičiulį.
Be visų išvardytų daiktų, jums dar reikės rėmelių koriams ir vaškinių plokštelių, kuriuos naudojant bus plečiami lizdai, dedamos meduvės.
Aviliai
Kokius avilius įsigyti ir su kokiais pradėti bitininkauti? Atsakyti sunku. Pasirinkimas turėtų būti individualus. Tačiau aš pritariu daugelio bitininkų nuomonei, kad bitininkauti patartina pradėti dadano tipo aviliuose, nors yra ir kitaip manančių. Šiuose aviliuose bitininkai gali geriau susipažinti su bitėmis, stebėti, kaip jos dirba, patogiau apžiūrėti korius nebijodami, kad į žolę netyčia nukris bičių motinėlė arba bus suspaustos bitės, pakliuvusios tarp atskirų korpusų.
Bičių veislės
Lietuvoje populiariausios yra Karnikos, Bakfasto, Kaukazo ir vietinės (mišrūnės) bitės. Kokias pasirinkti ir kokios yra geriausios, sunku atsakyti, nes kiekvienas bitininkas turi savo favoričių.
- Karnikos bitės yra vidutinio ramumo, labiau linkusios spiesti. Anksčiau nei kitos bitės jos pavasarį pradeda auginti perus, todėl šeimos greičiau sustiprėja ir geriau išnaudoja pavasarinį medunešį. Tačiau, jei bitininkai pavasarį pavėluos praplėsti lizdus, jos tikrai išspies.
- Bakfasto bitės pavasarį vėliau augina perus, tačiau tai daro gausiai iki pat vėlyvo rudens, todėl šeimos būna stiprios, o lizduose turi būti daugiau vietos. Neblogai žiemoja didesnės šeimos. Bakfasto bitės yra ramios, nespietlios.
- Kaukazo bitės turi ilgesnį straublelį nei kitos bitės, todėl gali pasiekti nektarą net iš raudonųjų dobilų žiedų. Jos prineša daugiau medaus. Tačiau rudenį šios bitės anksčiau nustoja auginti perus, todėl žiemoja silpnesnės šeimos, blogiau žiemoja. Jos yra nepiktos, ramios, surenka daugiau pikio nei kitos.
- Vietinės bitės stipriausios būna vasaros antrojoje pusėje, nes rudenį dar šeimos stiprios, gerai žiemoja. Jos yra atsparesnės varozei, gerai išnaudoja vasarinį medunešį, medų pila į meduvėse esančius korius.
Jei motinėlės yra kokybiškos, veislinės, dažniausiai visų rūšių bitės būna nepiktos.
Bičių geriausia įsigyti pavasarį arba vasarą, nes tuo metu naujokas bitininkas gali apžiūrėti įsigytą šeimą ir vėliau stebėti, kaip ji stiprėja. Jei tai padarysite rudenį, dėl daugelio priežasčių bitės gali per žiemą neišgyventi. Tai privers jauną bitininką suabejoti savo gebėjimais, gal net dings noras toliau bitininkuti.
Nelabai patartina pradėti bitininkauti su spiečiais, nes jei šeima spiečiasi, yra didelė tikimybė, kad bitėms bus išvystęs spietimosi instinktas ir jos norės spiesti toliau. Panašiai nutiko ir man bitininkavimo pradžioje, kai sugautas spiečius sustiprėjo ir dar tais pačiais metais išsispietė. Jį pagavau, tačiau ilgai svarsčiau, kodėl bitės nutarė spiesti - ar kad šeima buvo spietli, ar kad aš blogai prižiūrėjau, ne laiku išplėčiau lizdus.
Kiek bičių šeimų pradžiai?
Jei naujokas bitininkas pirmaisiais metais įsigys 10-20 ar daugiau šeimų, dėl patirties ir (ar) laiko trūkumo gali nespėti apžiūrėti, sukontroliuoti visų šeimų. Dėl to kai kurios šeimos gali nusilpti arba, nespėjus praplėsti lizdų, susiruošti spiesti. Jei pradėsite nuo 1-2 avilių, turėdami daugiau laisvo laiko ir vedini smalsumo per dažnai lįsite į avilius ir stengsitės įsitikinti, ar viskas gerai. Manau, kad pradžiai optimaliausias variantas būtų 3-5 šeimos, nes gali nutikti neplanuotų įvykių. Pavyzdžiui, jei žus motinėlė, iš vieno avilio į kitą galima perkelti korį su kiaušinėliais arba motininiu lopšeliu, kad bitės užsiaugintų naują motiną.
Užrašai
Kai kurie bitininkai, ypač jei turi nedaug avilių, užrašų neveda. Visgi patartina juos turėti bent minimalius. Svarbu užsirašyti, kokie darbai buvo atlikti, ką planuojama daryti, į ką reikėtų atkreipti dėmesį arba kas sukėlė įtarimų. Rudenį pasižymėtina, kiek gauta medaus, vaško ir pikio, jei jie buvo renkami. Tokie užrašai padeda greičiau išmokti bitininkauti, susigaudyti, kokia yra situacija avilyje, suprasti, kaip elgiasi bitės.
Šunų registracija ir agresyvių šunų priežiūra
Vyresnius kaip 4 mėn. šunis savininkai privalo užregistruoti seniūnijose. Šunys registruojami specialiuose žurnaluose.
Asmuo, perleidęs agresyvų šunį, per 3 kalendorines dienas po agresyvaus šuns perleidimo pateikia seniūnijai, įregistravusiai agresyvų šunį, informaciją apie agresyvaus šuns savininko pasikeitimą.
Agresyvaus šuns savininkas per 3 kalendorines dienas nuo agresyvaus šuns netekimo (nugaišimo ar numarinimo) dienos apie tai praneša seniūnijai, įregistravusiai agresyvų šunį.
Agresyvaus šuns savininkas per 3 kalendorines dienas nuo agresyvaus šuns dingimo (pabėgimo ar vagystės) apie tai praneša seniūnijai, įregistravusiai agresyvų šunį.
Agresyvaus šuns savininkas, atgavęs šunį, per 3 kalendorines dienas apie tai praneša seniūnijai, įregistravusiai agresyvų šunį.
Seniūnija, gavusi tokį pranešimą, organizuoja informacijos patikrinimą ir priima sprendimą sustabdyti Savininkui išduoto Leidimo galiojimą bei nustato terminą pažeidimams pašalinti.
Jeigu Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo vykdymą kontroliuojančių institucijų pareigūnui pareikalavus, Savininkas negali pateikti dokumentų, patvirtinančių šuns veislę, ir yra pakankamas pagrindas manyti, kad šuo gali būti priskiriamas vienai iš agresyvių šunų veislių, tuo tikslu šuo pateikiamas apžiūrėti kinologui ekspertui, kuris nustato, kokiai šunų veislei ar jos mišrūnui priskiriamas šuo. Suo gali buri apžiūrimas tiesiogiai dalyvaujant kinologui ekspertui, taip pat gali būti nufotografuotas ar nufilmuotas ir vėliau medžiaga pateikiama kinologui ekspertui.
Dėl šuns paėmimo surašomas paėmimo ir perdavimo aktas, kuriame turi būti nurodomas teisės aktas, kuriuo vadovaujantis priimamas agresyvus šuo, vieta, laikas, šuns požymiai bei šuns patalpinimo vieta.
Asmuo, sulaikąs bepriežiūrį ar pasiklydusį agresyvų šunį, privalo tuojau pranešti apie tai gyvūno savininkui ir grąžinti jam šunį.
Policija ar seniūnija imasi priemonių agresyvaus šuns savininkui surasti. Ieškojimo laiku perduoda šunį išlaikyti Gyvūnų priežiūros įmonei.
Jeigu per dvi savaites nuo agresyvaus šuns perdavimo išlaikyti dienos Savininkas paaiškėja, agresyvus šuo grąžinamas Savininkui.
Jeigu per nurodytą laiką Savininkas nepaaiškėja, jis netenka nuosavybės teisės į šunį.
Agresyvius šunis dresuoti gali tik asmenys, turintys Savivaldybės išduotą leidimą ir Lietuvos kinologų draugijos dresuotojo pažymėjimą.