Laisvės kovų archyvas yra svarbus šaltinis, atskleidžiantis Lietuvos partizanų kovas ir istorijos puslapius. Literatūroje apie rezistenciją aprašyta daug sėkmingų ir herojiškų Lietuvos partizanų mūšių su okupantais.
Lietuvos partizanai 1946 m.
Partizanų Kovų Žemėlapis
Visas Lietuvos žemėlapis nusėtas ženklais, kur 1944-1953 metais vyko okupacinės kariuomenės ir Lietuvos partizanų kautynės. Tačiau vieno ženklo tame žemėlapyje trūksta - tai Vozbutų kaimo buvusiame Čekiškės valsčiuje, Kauno apskrityje. Tiesa, Juozo Starkausko knygoje „Stribai“ Vozbutų kaimas paminėtas, kai Ariogalos ir Betygalos stribai plėšikavo kitų valsčių kaimuose.
Knygoje „Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD - MGB dokumentuose 1944-1953 metais“, kurią sudarė Nijolė Gaškaitė, Algis Kašėta ir Juozas Starkauskas, Čekiškės miestelis paminėtas, kad į jį 1944 metų gruodžio 18 dieną buvo perdislokuota 13 pasienio Vilniaus pulko užkarda. Kokie įvykiai privertė tai padaryti, knygoje nepaaiškinta.
Represijos ir Mobilizacija Leliūnų Valsčiuje
Tarp Rubikių, Mūšėjaus ir Smulkio ežerų yra keletas nuošalių Leliūnų valsčiaus kaimelių - Buivydai, Plepiškiai, Mozūriškiai, Mačionys, Terpežeriai, Paežeriai, Balteniai. Nors čia 1944 metų liepos mėnesį daugiau nei savaitę vyko vokiečių ir raudonarmiečių susirėmimai, bet vietinių gyventojų, rodos, niekas nežuvo. Liepos 16 dieną vokiečiai pasitraukė toliau į vakarus, apylinkės atiteko sovietams.
Frontininkai vietos žmonių labai neskriaudė, bet po poros savaičių buvo paskelbta 1908-1926 metais gimusių vyrų mobilizacija. Leliūnų valsčiuje sovietai planavo paimti 700 vyrų, bet tinkamų sulaukė tik dešimties. Dar prastesni rezultatai buvo gretimame Debeikių valsčiuje: ten vietoj 600 vyrų tinkamų rado tik du. Po tokios mobilizacijos reikėjo laukti represijų.
Tauro Apygardos Kompleksinis Archyvas
Šiame numeryje baigiamas publikuoti „Tauro" apygardos kompleksinis archyvas. Sudarytojai specialiai netyrinėjo šių dokumentų, jų nekomentavo, neaiškino. Peržvelgus dokumentus, galima pastebėti tam tikrą subjektyvumą. Ne todėl, kad būtų skelbiami netikri ar pagražinti faktai, o todėl, kad juose atsispindi dokumentus rengusiųjų pažiūros, įvykių vertinimas, jų veikla ir siekiai.
Nekyla abejonių, kad pateikti faktai atitinka tikrovę - tai patvirtina dokumentai. Netikslūs gali atrodyti kai kurie skaičiai, bet ne todėl, kad dokumentų autoriai nežinojo tikrosios padėties. Atskiri struktūriniai vienetai ir padaliniai susisiekdavo per tarpininkus-ryšininkus.
Partizanų garbei reikia pasakyti, kad jie stengėsi veikti kaip valdžios struktūros, operatyviai ir greitai reagavo į visus neleistinus, nusikalstamus veiksmus. Taip rinktinės vadas Žiedas kalba apie banditų grupės sunaikinimą, apygardos vadas liepia išsiaiškinti su kažkokio Simano grupe, įspėja kuopos vadą Apynį, kad nepažeistų tvarkos ir gyventojams neužtrauktų NKVD siautėjimų (dok. Nr. 9).
Labai įdomus dokumentas Nr. 7. Jame užfiksuotas partizanų vadų susitikimas, kuriame dalyvavo garsusis NKGB infiltratas J. Markulis-Erelis. Nežinant Erelio vaidmens, kurį atskleidė J. Lukša, šį dokumentą galima laikyti įprastu partizanų susitikimo aprašymu, kokių buvo šimtai.
Atskirai reiktų paminėti atsišaukimus. Juose iš dalies atsispindi politinė partizanų programa ir sąjūdžio siekiai.
Partizanų Kasdienybė ir Iššūkiai
Mūsų Tėvynė pergyvena žiauriausio kruvino teroro priespaudos laikus. Šią žiaurią priespaudą kenčia visi lietuviai, visa Lietuva skęsta kraujo ir ašarų jūrose. Bet ypatingai ši kruvinojo teroro našta palietė mūsų brolius, kurie palikę savo tėviškes, tėvus ir atsižadėję visų laisvo piliečio teisių, kovoja su ginklu rankoje prieš mūsų kraštui daromą visokį piktą šalies pavergėjų ir jų bernų parsidavėlių, Tėvynės pardaviku.
Jie paliesti skaudžiausiai, nes jie ne tik, kad neturi tėvų, namų ar bent kiek padoresnės pastogės, kenčia šaltį ir kitus kasdieninius nedateklius, bet jiems atimta ir reikalingiausias kenčiančiojo žmogaus sielai sustiprinti maistas bažnyčia. Nėra dvasios vadų, kurie sustiprintų juos religine praktika ir paruoštų juos amžinojon kelionėn mirštant.
Šiandien mes ypatingai jaučiamės laimingi, kad mūsų apygardoje atsirado ir kunigas - didvyris, kuris mielai eina apaštalo kapeliono pareigas. Didžiausia spraga, kuri buvo iki šio laiko jaučiams, trūkumas dvasios stiprintojo, dvasios kėlėjo, nors nevisiškai, bet dalinai jau pašalintas.
Visa Lietuvos dvasiškija remkite mūsų teisingą kovą maldomis pas Aukščiausiąjį, kad jis laimintų mūsų žygius. Šiuo momentu ypatingai svarbu ir labai skubiai reikalinga Jūsų parama tai: Apygardos kapelionui kilnojamos bažnyčios altoriui įrengti, atliekant Šventų mišių auką būtiniausieji dalykai, kurių nuoširdžiai prašome mums neatsakyti.
SAN-FRANCISKO konferencijoje nuspręsta Pabaltijo tautų likimas mums palankia prasme. Tautiečiai, Jūs dėdami parašus nė nejaučiate, kad čia glūdi pasaulyje negirdėta klasta. Keturis metus kentėję vokiškosios okupacijos laikotarpį, dabar vėl pergyvenate dar skaudesnį bolševikinį terorą.
Bolševikai, siekdami pavergti mūsų mažą kraštą, stengiasi įpiršti jums blankus, kuriuose jūs pasirašytumėt dėkodami Stalinui už amžinos vergovės...
Lietuvių Kino Paveldas Sovietmečiu
Visą lietuvių nacionalinį kiną lengva paskirstyti į tris istorinius laikotarpius: pirmasis būtų nuo pirmųjų Lietuvoje parodytų filmų (1896) iki Nepriklausomybės praradimo 1940-aisiais. Antrasis pasibaigė Sovietų imperijos griūtimi, o trečiasis (dabartinis) prasideda nuo Nepriklausomybės atkūrimo.
Pirmasis istorinis laikotarpis paliko mums nemažai kino kronikos, bet Laikinojoje sostinėje sukurti keli vaidybiniai filmai („Kareivis - Lietuvos gynėjas“ bei „Onytė ir Jonelis“ neišliko). Dabartinių laikų filmus žinome geriau, nes buvome ir esame jų atsiradimo liudininkai. Šioje gi filmų apžvalgoje norime pasidžiaugti sovietmečiu sukurtais geriausiais vaidybiniais filmais, kurie garsino mūsų režisierius bei aktorius toli už šalies ribų.
Būtent tada buvo sukurti geriausi filmai, sudarantys mūsų nacionalinio kino paveldą. Puiku, kad tie filmai pamažu Lietuvos Kino Centro pastangomis restauruojami, skaitmeninami ir išleidžiami Blu-ray diskuose, kad anksčiau mačiusieji galėtų juos prisiminti, o naujosios kartos atrastų ir pasidžiaugtų.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje nacionalinis lietuvių kinas dar tik žengė pirmus savarankiškus žingsnius, vaduodamasis iš anuometinio sovietinio kino stereotipų. Tik 1957 metais ekranuose pasirodė Vytauto Mikalausko nuotykių komedija „Žydrasis horizontas“ - pirmasis pokario Lietuvoje filmas, sukurtas vien lietuvių kūrėjų pastangomis: ankstesnius filmus mūsų šalyje darė iš Rusijos atvykę „komisarai“.
Žymiausi Lietuviški Filmai
Žemiau pateikiami keli žymiausi lietuviški filmai, sukurti sovietmečiu:
- Adomas nori būti žmogumi (1959 m.) - Rež. Vytautas Žalakevičius
- Niekas nenorėjo mirti (1965 m.) - Rež. Vytautas Žalakevičius
- Jausmai (1968 m.) - Rež. Algimantas Grikevičius, Algirdas Dausa
- Paskutinė atostogų diena (1964 m.) - Rež. Arūnas Žebriūnas
- Gražuolė (1969 m.) - Rež. Arūnas Žebriūnas
- Birželio, vasaros pradžia (1969 m.) - Rež. Raimondas Vabalas
Gimtajame mieste Vytauto Žalakevičiaus nufilmuotame pirmajame šio režisieriaus šedevre „Adomas nori būti žmogumi“ (1959 m.) jautri operatoriaus Algimanto Mockaus kamera labai įspūdingai perteikė „smetoninio“ Kauno panoramas, centrines gatves, senamiestį ir Šančius. Pagrindinis filmo herojus jaunuolis Adomas prieškariniame Kaune įsidarbina pasiuntinuku emigracijos biure „Alfa“.
Kapitoną vaidina legendinis Panevėžio teatro režisierius Juozas Miltinis, į filmavimo aikštelę atsivedęs visą būrį talentingų savo teatro aktorių. Daugumai jų režisierius nepagaili ryškių satyrinių spalvų. Vaclovas Blėdis vaidina „Amerikonu“ vadinamą personažą - godų ir klastingą turtuolį, planuojanti pasipelnyti iš tautiečiams ne iki galo suprantamo „biznio“.
Donato Banionio suvaidintas aferistas Dausa taip pat yra ciniškas grobuonis, gerai išmokęs po simpatiška išvaizda slėpti tikrąjį veidą. Ryškaus grotesko spalvomis keliuose trumpuose pasirodymuose spėja nušviesti savo personažą Algimantas Masiulis, vaidinantis „Amerikono“ valdomo restorano barmeną.
Pirmajame Pabaltijo ir Baltarusijos kino festivalyje Vilniuje (1959 m.) filmui atiteko pereinamasis „Didžiojo Gintaro“ prizas. III sąjunginiame kino festivalyje Minske (1960 m.) premijos buvo įteiktos operatoriui Algimantui Mockui ir dailininkui Algirdui Ničiui.
Tai, be abejonės, geriausias lietuvių filmas apie pokario klasių kovą. Jis tiesiog meistriškai sukurtas, sumaniai derinant psichologinės dramos motyvus su dinamišku veiksmo kinu. Net didžiausi jo priešininkai nenuneigs to, kad daugiau neturime kito tokio filmo, kuriame būtų susirinkęs toks didelis talentingiausių aktorių kolektyvas.
V. Žalakevičiaus filmas buvo įvertintas LTSR Valstybine premija, o D. Banionis buvo apdovanotas prizu tarptautiniame Karlovy Vary kino festivalyje. Iš visų šalių pasipylė kvietimai filmuotis, ir prasidėjo didžioji mūsų kino aktorių migracija, apie kokią dabar galime tik pasvajoti.
„Niekas nenorėjo mirti“ - ne dokumentinis filmas apie pokarį. Nesunku pamatyti, kas siužeto pagrindą čia sudaro… vesternuose dažnai rodoma keršto istorija. Kai naktį iš pasalų į nugarą kontoroje buvo nužudytas valsčiaus pirmininkas (Kazys Vitkus), keturi jo sūnūs - Bronius (Bruno Oja), Donatas (Regimantas Adomaitis), Mykolas (Algimantas Masiulis) ir Jonas (Juozas Budraitis) - susirinko laidoti tėvą ir atkeršyti už jį.
Šis režisierių Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos kūrinys dažnai vadinamas geriausiu lietuvišku vaidybiniu filmu: taip jis buvo pavadintas apibendrinant vienos kritikų apklausos rezultatus. Filmas buvo apdovanotas tarptautiniame San Sebastiano (Ispanija) kino festivalyje.
Labiau patyręs kolega parašė scenarijų pagal estų rašytojo Egono Lyvo romaną „Velniakaulio dvyniai“, o du jaunatviško entuziazmo kupini debiutantai puikiai realizavo šį projektą. Filmo pagrindą sudaro jau ne kartą lietuviškame kine nagrinėta paskutiniųjų Antrojo pasaulinio karo metų realijų tema ir pokario kovų aktualijos.
Svarbiausias gi autorių dėmesys buvo nukreiptas į labai komplikuotą abiejų brolių ir Andriaus žmonos Agnės (Regina Paliukaitytė) tarpusavio santykių analizę.
Šios kelionės scena pati savaime yra nuostabi ano meto situacijos metafora: nakties tamsoje per marias plaukia valtis su Kasparu, jo dvyniais, karve-maitintoja ir dezertyru vokiečiu, vardu Ferdinandas (šį labai mielą ir visai ne karikatūrišką „fricą“ suvaidino Algimantas Masiulis) - tai be kita ko yra ir lietuviško „Nojaus laivo“ parafrazė, atsiradusi į biblines paraleles visada linkusio scenaristo V. Žalakevičiaus dėka.
„Jausmus“ visada įdomu nagrinėti ir kaip polemiką su analogiškos tematikos filmais provokuojantį kūrinį, ir kaip slopinamų geismų dramą (Agnės linija), ir kaip pirmą lietuvių vaidybiniame kine bandymą garsiai kalbėti apie sovietų vykdomą nutautinimo politiką, emigracijos vaidmenį ir pasipriešinimo tarybinei santvarkai svarbą.
Režisierius Arūnas Žebriūnas priklauso tai lietuviško kino „mohikanų“ kartai, kuri stovėjo prie mūsų kino ištakų ir savo kūryba glūdino nacionalinio charakterio bei estetinės patirties bruožus, žvalgėsi naujų nebanalių temų, nebijojo eksperimentuoti ir aukštai iškėlė lietuviško kino kertelę.
Etaloniniu ankstyvosios režisieriaus kūrybos filmu tapo Didžiuoju prizu Kanuose (Prancūzijoje) ir „Sidabrinės burės“ prizu Lokarne (Šveicarija) apdovanota „Paskutinė atostogų dieną“ (1964). Poetine kalba čia buvo prabilta apie tikrąsias bei tariamas gyvenimo vertybes, labiausiai akcentuojant žmogaus vidinį grožį. Platesnis „Paskutinės atostogų dienos“ rezonansas už mūsų šalies ribų tik patvirtino, kad filmo problematika įdomi ir svarbi ne tik mums.
Ir „ Paskutinę atostogų dieną“, ir vėliau sukurtus filmus „Mirtis ir vyšnios medis“ (1968) bei „Gražuolė“ (1969), ko gero, reikėtų vadinti filmais, kuriuos pirmą kartą būtina pažiūrėti vaikystėje, o paskui prie jų sugrįžti dar ne kartą.
Tuoj po premjeros mažoji Inga Mickutė buvo pavadinta „lietuviška Giulietta Masina“ - su garsiąja italų kino genijaus Federico Fellinio mūza mažąją lietuvaitę tikrai sieja ne tik išorinis panašumas, bet ir išorinis trapumas bei vidinio pasaulio grožis.
Anot R. Vabalo, tai buvo pirmas jo filmas, atsidūręs „tarp vėl susiglaudžiančių imperinių girnapusių“. Mat N. Kol gana ilgai Maskvoje buvo sprendžiamas „Laiptų į dangų“ likimas, „Birželio, vasaros pradžios“ scenarijų Raimondas Vabalas su rašytoju Icchoku Meru pradėjo rašyti dar 1966-ųjų metų vasarą.