Esant poreikiui gauti papildomą apsaugą, Lietuvos Respublikos teisės aktai įtvirtina visą spektrą prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Kreditorius, norintis pasirinkti prievolės įvykdymo būdą tarp laidavimo ir garantijos, turi sugebėti atskirti šias priemones, nes kiekviena iš jų turi savo privalumus ir trūkumus. Deja, bet atsižvelgiant į panašius šių sąvokų reguliavimus, tai padaryti sudėtinga.
Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai pagal LR CK 6.70 straipsnį
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau LR CK) 6.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrintas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Dėl pasaulio finansinės krizės ir esant ekonominiam nestabilumui padaugėjo prisiimtų finansinių įsipareigojimų nevykdymo atvejų, dėl to kreditoriai stengiasi geriau apsaugoti savo interesus, pasinaudojant labiau patikimais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais.
Prievolės samprata civilinėje teisėje
Pradedant nagrinėti laidavimą ir garantiją, kaip vienus iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, atribojimo problemą, pirma, reikia panagrinėti sąvokos prievolės sampratą Lietuvos Respublikos civilinėje teisėje. Sąvoka prievolė Lietuvos teisės doktrinoje ir teisės aktuose vartojama skirtingomis prasmėmis. Pavyzdžiui, prievolė kaip skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus kreditoriui, prievolė kaip teisinis santykis arba kaip dokumentas, kuriame nurodyta skolininko pareiga, pavyzdžiui, vekselis.
LR CK nurodo, kad tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (LR CK 6.1 str.). Šiuolaikinė civilinė apyvarta yra tokia permaininga, kad negalima visko tiksliai numatyti. Todėl atsiranda tokie atvejai, kai skolininkas prievolės nevykdo (pvz. nemokumo atveju), arba netinkamai vykdo (pvz. praleidžia terminus). Tokiu atveju kreditoriui atsiranda sunkiai įrodomi nuostoliai. Tam apsaugoti savo reikalavimus ir interesus, teisės sistemoje sukurti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai.
Pavyzdinį prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašą pateikia LR CK 6.70 straipsnio 1 dalis. Ši norma nustato, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Pastebėtina, kad bet kuriuo būdu užtikrinant sutartinės prievolės įvykdymą, jis taip pat sukuria naujus santykius. Pavyzdžiui, kreditoriaus ir skolininko, kai skolininkas kreditoriaus naudai atlieka papildomus veiksmus (pvz. įkeičia turtą), arba atsiranda trečiojo asmens, kai tretysis asmuo užtikrina tinkamą skolininko pareigos įvykdymą (pvz. laiduotojas).
Ganėtinai svarbu, kad skolininkas, užtikrindamas savo prievolę kreditoriui, gali taikyti ne vieną užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugumą. Prievoliniai santykiai specifika yra ta, kad jie priklausomi nuo pagrindinės prievolės ir palyginti su pagrindine prievole, yra papildomos, šalutinės (akcesorinės) prievolės. Pagrindinis šalutinės prievolės bruožas, tas, kad negaliojant pagrindinei prievolei - negalioja ir šalutinė, bet negaliojant šalutinei prievolei - pagrindinė ir toliau galioja.
Priklausomai nuo sutarties rūšies ir pobūdžio galima pasirinkti šiai rūšiai tinkamiausią prievolės užtikrinimo būdą. Pavyzdžiui, paskolos sutartys dažnai užtikrinamos laidavimu, garantija.
Esminiai prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai
1. Netesybos
Netesybos (CK 6.71-6.75 straipsniai) - tai pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Tai gali būti bauda (fiksuota suma) arba delspinigiai (procentinė atitinkamos vertės išraiška).
2. Įkeitimas ir hipoteka
Įkeitimas ar hipoteka (CK 4.170-4.228 straipsniai). Įkeitimas - tai daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria užtikrinamas esamo ar būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymas, o hipoteka - tai daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui. Šis užtikrinimo būdas pripažįstamas kaip itin varžantis tiekėjo teises, todėl retai naudojamas.
Hipoteka - vienas iš būdų užtikrinti prievolių įvykdymą
3. Laidavimas
Laidavimas (CK 6.76-6.89 straipsniai) - laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Šis užtikrinimo būdas yra vienas iš dažniausiai naudojamų pirkimuose ir taikomas tiek pasiūlymo galiojimo užtikrinimo, tiek ir pirkimo sutarties įvykdymo užtikrinimo atvejais.
4. Garantija
Garantija (CK 6.90-6.97 straipsniai) - tai vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui - kreditoriui, jeigu asmuo - skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis. Gali būti pateikiama banko, draudimo bendrovės ar kitos finansų institucijos išduota garantija.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagrindinis laidavimo ir garantijos skirtumas yra susijęs su skolininkų (tiekėjų) ir trečiųjų asmenų atsakomybe kreditoriui (perkančiajam subjektui), t. y.:
- laidavimo atveju - skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustatyta laidavimo sutartyje (CK 6.81 straipsnio 1 dalis);
- garantijos atveju - garanto prievolė yra subsidiari ir ją riboja garantijoje nustatyta suma (CK 6.92 straipsnio 1 dalis).
5. Kiti CK nenumatyti būdai
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu ir atsižvelgdami į sutarties pobūdį, savo poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas ir pan., gali pasirinkti tiek CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytus, tiek ir šioje teisės normoje nenustatytus, tačiau imperatyviosioms įstatymų normoms, teisės principams, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius bei adekvačius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus.
Laidavimo ir garantijos istorinė apžvalga
Romėnų teisėje buvo žinomi tokie prievolių užtikrinimo būdai, kaip: rankpinigiai (lot. arra), netesybos (bauda) (lot. poena), įkeitimas (lot. pignus ir hypotheca) ir laidavimas (lot. adpromissio). Šie taikomi šiuolaikinėje teisėje. Adpromissio principas dar nuo romėnų teisės lieka nepasikeitęs. Šis asmuo (laiduotojas) prisiima pareigą atsakyti kreditoriui už skolininką, jeigu skolininkas kreditoriui neįvykdys prievolės.
Laidavimo sutarties sampratą savo Institucijose pateikia Gajus (G.3.115). Pasak jo, įprasta, jog už tą, kuris duoda pažadą, atsakyti įsipareigoja kiti asmenys, kurie vadinami sponsores, fidipromissores, fideiussores. Laidavimo sutarties esmė buvo ta, kad tretysis asmuo norėdamas užtikrinti skolininko prievolės įvykdymą kreditoriui prisiimdavo riziką įvykdyti prievolę už skolininką. Pavyzdžiui, Ulpianas (D.46.1.1) pažymi, jog laidavimas galimas bet kurios prievolės atveju: ,,Omnis obligationi fideiussor accedere potest.
Galime sakyti, kad dabartinės teisės sistemos laidavimo samprata ir konstrukcija yra romėnų epochos kilmės.
Lietuvos teritorijos dalys po nepriklausomybės atkūrimo paveldėjo ilgą laiką jose politiškai viešpatavusių, skirtingų užsienio pavergėjų įdiegtus, nevienodus privatinės teisės šaltinius. Jaunoje Lietuvos valstybėje civilinius teisinius santykius skirtingose teritorijos dalyse reglamentavo skirtingi, iš užsienio pavergėjų paveldėti teisės šaltiniai, visuose kaip vienas iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų buvo numatytas laidavimas.
Po antrojo pasaulinio karo, įsigaliojus sovietinei valdžiai, Lietuvoje pasikeitė teisės aktai. Civilinius teisinius santykius pradėjo reglamentuoti 1922 metų Tarybinis Civilinis kodeksas, o vėliau jį pakeitęs 1964 metų Tarybinis Civilinis kodeksas. Sovietiniu laikotarpiu laidavimas, kaip būdas užtikrinti prievolės įvykdymą, prarado savo reikšmę, o šio instituto naudojimo sfera tapo labai siaura.
Pagal 1964 metų Civilinio kodekso 212 straipsnį, laidavimas - tai sutartis, pagal kurią laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies. Laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidari. Todėl kreditorius turėjo pasirinkimo laisvę iš ko išieškoti skolas, nebent sutartyje būtų nustatyta, kad laiduotojo prievolė yra subsidiari.
Pastebėtina, kad iki 1964 metų Civilinio kodekso įvedimo Lietuvos (tuomet Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau Lietuvos TSR)) teritorijoje, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo prievolė egzistavo tik laidavimas, o tokio būdo kaip garantija nebuvo. Šias teisės normas tarybinėje teisėje, kaip viena iš laidavimo atmainų buvo įvesta garantija. 1964 m. Civiliniame kodekse garantija, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, buvo naudojama tiktai tarp socialistinių organizacijų. Garantija laikyta įstatyme ar sutartyje numatyta vienos socialistinės organizacijos pareiga pilnutinai ar dalinai atsakyti kitai organizacijai - kreditoriui, jeigu organizacija - skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai.
Nepaisant laidavimo ir garantijos panašumų, šie prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai turėjo ir savo skirtumų. Visų pirma, pagal 1964 metų civilinį kodeksą, garantiją galėjo išduoti tik organizacija ir ne bet kokia. Garantija galėjo būti užtikrintos prievolės tik tarp socialistinių organizacijų. Dažniausiai garantijos institutu buvo naudojamasi laikinai, papildant trūkstamas apyvartines lėšas imant iš banko kreditą arba, kai kreditą norėjo paimti nuostolingai dirbanti įmonė.
Ketvirta, garantas, kuris įvykdė prievolę bankui už skolininką, neįgydavo jokių atgręžtinio reikalavimo teisių į skolininką. Rusijos Federacijos civiliniame kodekse (toliau RF CK) (1994 metais) atsisakyta garantijos, kaip prievolės įvykdymo priemonės. Tuo tarpu šalia laidavimo, kuris liko galioti, atsirado visiškai naujas banko garantijos institutas. Atkreiptinas dėmesys, kad banko garantija numatyta 1994 metų RF CK neturi nieko bendro su tokiu prievolės įvykdymu, kaip garantija numatyta 1964 metų CK.
1964 CK - priimtas veikiant planinei ekonomikai ir jo reguliavimo dalyku buvo turtiniai santykiai, pagrįsti socialistine ūkio sistema ir socialistine gamybos įrankių bei priemonių nuosavybe. Jos pakeistos tik 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu NR. Garantijos sąvoka apibrėžta, kaip įstatymuose ar sutartyje numatyta vieno asmens pareiga visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui - kreditoriui, jeigu asmuo - skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai. Garanto atsakomybė yra subsidiarinė (192 straipsnis).
Kitas esminis skirtumas, tai garanto, įvykdžiusio skolininko prievolę, atgręžtinio reikalavimo teisės suteikimas reikalauti iš skolininko sumokėtos sumos. Pastebėtina, kad ankstesnis reguliavimas tokios teisės garantui suteikimo nenumatė, dėl to, kad aukštesnioji organizacija ir taip privalėjo finansuoti žemesnėsios organizacijos veiklą.
Valstybės, įtvirtindamos nepriklausomą garantiją, pasirinkdavo įvairias šio instituto modifikacijas. Taip, pavyzdžiui RF CK, atsirado toks prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kaip banko garantija. Pagal RF CK 368 str. banko garantija - tai banko, kitos kredito įstaigos arba draudimo organizacijos (garanto), atsižvelgiant į kito asmens prašymą, išduotas raštiškas pasižadėjimas sumokėti skolininko kreditoriui, atsižvelgiant į garantijoje numatytas sąlygas, pinigų sumą, kreditoriui pateikus raštišką reikalavimą dėl jos išmokėjimo.
Palyginimui, pagal Prancūzijos Respublikos civilinį kodeksą (toliau PR CK) garantu gali tapti neapibrėžtas subjektų ratas. Pagal PR CK 2321 str., nepriklausoma garantija - tai garanto pareiga, atsižvelgiant į prisiimtą įsipareigojimą sumokėti kreditoriui pagal pirmą pareikalavimą arba pagal sutartas sąlygas tam tikrą pinigų sumą.
Lietuvoje LR CK buvo įtvirtintos nepriklausomos garantijos (LR CK 6.90 str.). Šios nuostatos taikomos banko garantijai, kiek jos neprieštarauja specifinėms Civilinio kodekso nuostatoms, skirtoms banko garantijai.
Prievolių įvykdymo užtikrinimas viešuosiuose pirkimuose
Prieš pateikdamas pasiūlymo galiojimo užtikrinimą arba pirkimo sutarties įvykdymo užtikrinimą patvirtinantį dokumentą, tiekėjas gali prašyti perkančiojo subjekto patvirtinti, kad jis sutinka priimti jo siūlomą pasiūlymo galiojimo užtikrinimą arba pirkimo sutarties įvykdymo užtikrinimą patvirtinantį dokumentą. Tokiu atveju perkantysis subjektas privalo duoti tiekėjui atsakymą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos.
PĮ 55 straipsnio 1 dalis reglamentuoja pasiūlymų galiojimo ir sutarties įvykdymo užtikrinimo būdus, taikomus pirkimuose, t. y. pasiūlymo galiojimo užtikrinimą ir pirkimo sutarties įvykdymo užtikrinimą. Pasiūlymų galiojimo užtikrinimas - tai priemonės, kurių imasi (tam tikrais atvejais turi teisę imtis) perkantysis subjektas, siekdamas užtikrinti pirkimo dalyvių pasiūlymo galiojimą ir kompensuoti galimus perkančiojo subjekto nuostolius, jei laimėjęs pirkimą tiekėjas nepagrįstai atsisakytų sudaryti pirkimo sutartį. Pasiūlymo galiojimo užtikrinimas turėtų būti suprantamas ir kaip visų tiekėjo pateikiamų dokumentų teisingumo ir pagrįstumo, t. y. tiekėjo siekio dalyvauti konkurse garantavimas.
Tuo tarpu sutarties įvykdymo užtikrinimas yra priemonės, kurias privalo nustatyti perkantysis subjektas tam, kad būtų užtikrintas tinkamas pirkimo sutarties (į)vykdymas ir kompensuoti galimi nuostoliai dėl netinkamo sutarties vykdymo, įskaitant neteisėto jos nutraukimo atvejį. Taigi, kaip matyti iš įstatymo teksto, pastarosios priemonės taikomos vykdant pirkimo sutartį, tuo tarpu pasiūlymo galiojimas yra užtikrinamas dar pirkimo proceso (procedūros) stadijoje.
Kaip nurodyta PĮ 55 straipsnio 1 dalyje, perkantysis subjektas darbų tarptautinių pirkimų atvejais privalo pareikalauti, kad pasiūlymų galiojimas būtų užtikrinamas, tuo tarpu kitų pirkimų atveju (pavyzdžiui, prekių, paslaugų, darbų supaprastintų pirkimų atvejais ar prekių ir paslaugų tarptautinių pirkimų atvejais) turi teisę reikalauti, kad pasiūlymų galiojimas būtų užtikrinimas.
Perkantysis subjektas, atsižvelgdamas į PĮ 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą tarptautinių darbų pirkimų atvejais reikalauti pateikti pasiūlymo galiojimo užtikrinimą, o kitais pirkimų atvejais teisę prašyti, pirkimo sąlygose turi nurodyti visą būtiną informaciją, susijusią su pasiūlymo galiojimo užtikrinimo pateikimu, pavyzdžiui, pasiūlymo galiojimo užtikrinimo būdą, dydį, galiojimo terminą (toks pats kaip pasiūlymo galiojimo terminas), atvejus, kada perkantysis subjektas gali pasinaudoti pasiūlymo galiojimo užtikrinimu, pasiūlymo galiojimo užtikrinimo grąžinimo tvarką ir pan.
Pažymėtina, kad remiantis PĮ 37 straipsnio 2 dalimi, mažos vertės pirkimų atvejais perkantysis subjektas neturi pareigos reikalauti pateikti pasiūlymo galiojimo užtikrinimo dokumentą. Perkantysis subjektas, vykdydamas skelbiamas derybas ir reikalaudamas pateikti pasiūlymo galiojimo užtikrinimą, pirkimo sąlygose turi nurodyti, kada pasiūlymo galiojimo užtikrinimo dokumentas turi būti pateiktas.
Dažniausiai pirkimo sąlygose nustatomi tokie galimi atvejai, kada perkantieji subjektai turi teisę pasinaudoti pasiūlymo galiojimo užtikrinimu:
- tiekėjas atsiėmė savo pasiūlymą pasiūlymo galiojimo laikotarpiu;
- laimėjęs tiekėjas atsisako arba nustatytu laiku neatvyksta sudaryti pirkimo sutarties arba jos nepasirašo per perkančiojo subjekto nustatytą laiką;
- laimėjęs tiekėjas atsisako pateikti sutarties įvykdymo užtikrinimą ir pan.
Sprendžiant dėl perkančiojo subjekto teisės pasinaudoti pasiūlymo galiojimo užtikrinimu perkančiajam subjektui nebūtina įrodyti jam padarytos žalos fakto bei dydžio, jei pasinaudojimo pasiūlymo galiojimu užtikrinimo sąlygos yra aiškiai nustatytos pirkimo dokumentuose, o perkančiojo subjekto veiksmai nesąlygoja situacijų, kurios būtų akivaizdžiai nesąžiningos ir neatitinkančios šalių interesų pusiausvyros.
Dėl to perkantysis subjektas, remdamasis pirkimo dokumentuose, atitinkamai, ir tiekėjo pateiktame pasiūlymo galiojimo užtikrinime nurodyta galimybe pasinaudoti pasiūlymo galiojimo užtikrinimu, papildomai neturi teikti jokių papildomų paaiškinimų ar dokumentų, o tik paprašyti sumokėti pasiūlymo galiojimo užtikrinimo sumą.
Dėl pirkimo sutarties įvykdymo užtikrinimo pažymėtina, kad PĮ 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta imperatyvioji perkančiojo subjekto pareiga pareikalauti, kad pirkimo sutarties įvykdymas būtų užtikrinamas. Tačiau, kai vykdomas mažos vertės pirkimas, vadovaujantis PĮ 37 straipsnio 2 dalimi, neprivaloma reikalauti sutarties įvykdymo užtikrinimo.
Sutarties įvykdymo užtikrinimo atveju, kaip ir pasiūlymo galiojimo užtikrinimo atveju, dažniausiai nurodomas reikalaujamas užtikrinimo būdas, data, iki kurios galioja sutarties įvykdymo užtikrinimas (užtikrinimas turi galioti iki visiško sutartinių įsipareigojimų įvykdymo, t. y. apimti sutarties galiojimo terminą), sutarties įvykdymo užtikrinimo vertė.
Vis dėlto perkantiesiems subjektams rekomenduotina pirkimo dokumentuose įtraukti reikalavimą, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo dokumente būtų nurodytas konkretus tiekėjo pavadinimas. Pavyzdžiui, jei pasiūlymą teikia ūkio subjektų grupė, tai abiejų partnerių pavadinimai.
Perkantysis subjektas pirkimo dokumentuose gali nurodyti ne tik vieną, bet ir kelis perkančiajam subjektui priimtinus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus. Be to, pažymėtina, kad PĮ nenustatyta, kokie reikalavimai turi būti keliami pasiūlymo galiojimo užtikrinimo dokumentams. Pavyzdžiui, nenustatyta, kad pasiūlymų galiojimo užtikrinimo dokumentai (banko garantijos, laidavimo draudimo raštai) - sąlyginiai ar besąlyginiai - laikytini tinkamais, todėl kiekvienu atveju perkantysis subjektas pats sprendžia, kokie CK numatyti prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai jam yra priimtini. Tai reiškia, kad pats perkantysis subjektas turi teisę nurodyti pasiūlymo galiojimo užtikrinimui keliamus reikalavimus.
Atsižvelgiant į tai, kad pats perkantysis subjektas sprendžia, kokius reikalavimus, susijusius su pasiūlymo galiojimo užtikrinimu, įtvirtinti pirkimo sąlygose, gali būti nurodomi tokie reikalavimai, taikomi praktikoje:
- pasiūlymo galiojimas užtikrinamas besąlygine ir neatšaukiama garantija, kai perkančiajam subjektui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių pagrįstumo ir dydžių, arba sąlyginė, kai perkantysis subjektas, siekiant pasinaudoti pasiūlymo galiojimo užtikrinimu, turi įrodyti, kad realiai patyrė nuostolių;
- garantas įsipareigoja nedelsiant sumokėti perkančiajam subjektui užtikrinimo sumą, gavęs pirmą raštišką perkančiojo subjekto pareikalavimą, arba nurodoma, kad turi būti įgyvendinamos tam tikros sąlygos, kad perkančiajam subjektui būtų sumokėta reikalaujama suma;
- pasiūlymo galiojimas užtikrinamas garantija, išduota banko, kuris garantijos išdavimo dieną turi turėti ne mažiau nei bent vienos tarptautinių reitingų agentūros patvirtintą investicinio lygio reitingą (pavyzdžiui, ne mažesnį kaip: Standard & Poor’s - „A-„, Fitch - „A-„, Moody’s - „A3“ arba lygiavertį; reitingą turi atitikti bankas, kuris išdavė garantiją, arba bendrovių grupė, kuriai jis priklauso);
- banko ar draudimo bendrovių išduotoms garantijoms ar laidavimo raštams turi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė arba Tarptautinių prekybos rūmų patvirtintos taisyklės - „The ICC Uniform rules for demand guarantees“ (Leidinio Nr.
Praktikoje pasitaiko situacijų, kai perkantysis subjektas pirkimo sąlygose įtvirtina reikalavimą pateikti pasiūlymo galiojimo užtikrinimą - laidavimo draudimo raštą, nurodo užtikrinimo sumą, bet konkrečiai neįvardija, kokie kiti reikalavimai turi būti taikomi. Dėl to tokiu atveju, jeigu vienas tiekėjas pirkime pateikė sąlyginį laidavimo draudimo raštą, o kitas besąlyginį, tai turi būti vertinama, kad tiek vienas, tiek kitas tiekėjas pateikė tinkamus pasiūlymo galiojimo užtikrinimus.
Kaip minėta, visos nurodytos užtikrinimo priemonės turi būti parenkamos griežtai laikantis pirkimų principų, ypač proporcingumo ir konkurencijos skatinimo principo. Kuo pirkimo objektas sudėtingesnis ir svarbesnis viešajam interesui, kuo pirkimo vertė didesnė (pavyzdžiui, tarptautinio dujotiekio tiesimo darbų pirkimas), tuo atitinkamai perkantysis subjektas gali parinkti griežtesnes užtikrinimo priemones.
Perkantysis subjektas kiekvieno pirkimo atveju turi vertinti prievolių neįvykdymo tikėtiną riziką ir galimus nuostolius bei atsižvelgti į pirkimo sutarties objektą, sutarties trukmę, tiekėjų kvalifikacijos reikalavimus, rinkos sąlygas, prievolių užtikrinimo būdų ypatumus ir kitas svarbias aplinkybes.
Perkančiajam subjektui paprašius pateikti pasiūlymo galiojimo užtikrinimą, tiekėjai patiria papildomą finansinę naštą, susijusią su pasiūlymų teikimu, todėl atitinkamai padidėja ir perkančiajam subjektui teikiamo pasiūlymo kaina. Užtikrinimo dydis (nurodomas absoliučiu ar proporciniu, skaičiuojamu nuo sutarties kainos, dydžiu) turėtų būti proporcingas pirkimo svarbai ir tikėtinoms...
Laiduotojo teisės [SUTARČIŲ TEISĖ]
tags: #hipoteka #ikeitimas #laidavimas #garantija