Londonas dažnai vadinamas trečiuoju Lietuvos miestu, nes jame gyvena daug lietuvių. Nors didžioji dalis Londono lietuvių imigravo neseniai, Londono lietuvių istorija yra gilesnė už bet kurio kito Vakarų Europos didmiesčio.
Šv. Kazimiero Lietuvių Bažnyčia Londone
Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia Londone yra vienintelė lietuvių bažnyčia Vakarų Europoje. Ji buvo pastatyta 1913 m. Tuo metu Londone buvo įsikūrusi antra pagal dydį lietuvių bendruomenė Vakarų Europoje, nusileidžianti tik Glazgo kalnakasybos regionui Škotijoje. Londone gyveno apie 2 000 lietuvių, daugiausia darbininkų rajonuose Ist Ende, kur ir buvo pastatyta Šv. Kazimiero bažnyčia.
Kadangi lietuvių bendruomenė buvo nedidelė, ši bažnyčia, palyginti su didžiulėmis to meto Amerikos lietuvių rajonų šventovėmis, yra gana maža ir šiandien gožiama didžiulių naujų pastatų. Tačiau ji išsilaikė jau daugiau kaip šimtmetį, visą tą laiką čia buvo laikomos lietuviškos mišios, o nauji imigrantai nuolat pakeisdavo ankstesnes Londono lietuvių kartas, kai šių lietuviai asimiliuodavosi arba išvykdavo.
Nors bažnyčios interjeras nėra lietuviško stiliaus, čia gausu etninių motyvų: Rūpintojėlio ant koplytstulpio freska, dar vienas Rūpintojėlis ant altoriaus, kryžiaus kelio stotys lietuvių kalba, Šv. Kazimiero skulptūra, atminimo lenta diplomatui ir patriotui Jonui Mykolui Liudžiui bei atminimo lenta kunigui Juozapui Montvilai, kuris nuskendo kartu su „Titaniku“, plaukdamas į Ameriką, nes buvo perkeltas į lietuvių bažnyčią Vusteryje, Masačusetse. Atminimo lentoje iškalti šie žodžiai: „Gimęs 1885 m., iš šios bažnyčios išvykęs į Ameriką laivu „Titanic“ 1912 m.
Šalia pagrindinės bažnyčios erdvės yra kavinė, kurioje lietuviai susitinka po mišių. Čia kabančiuose paveiksluose vaizduojamos bažnyčios istorijai svarbiausios asmenybės, tarp jų ir Montvila bei kiti kunigai.
Lietuviai katalikišką veiklą Londone pradėjo dar XIX a. pabaigoje, kai 1896 m. kartu su lenkais įsigijo bažnyčios pastatą. Tačiau tuo metu lietuviai išgyveno didžiulį tautinį atgimimą ir laikai, kai lenkų kalba tarp lietuvių buvo laikoma „mokslo, knygų ir tikėjimo kalba“, sparčiai slinko į praeitį, visose gyvenimo sferose tiek Lietuvoje, tiek tarp emigrantų plačiai paplito gimtoji lietuvių kalba, o tai piktino lenkus. Tai lėmė parapijos „skyrybas“: lietuvių Šv. Kazimiero parapija yra vienintelė lietuviška parapija Jungtinėje Karalystėje, todėl tarnauja lietuviams visoje šalyje. Vienas iš jos kunigų kiekvieną savaitgalį vyksta į skirtingus miestus, kuriuose gausiai gyvena lietuvių, ir kas mėnesį laiko mišias lietuvių kalba įvairiose lietuviams nepriklausančiose bažnyčiose.
Visgi po sovietų okupacijos Lietuvoje gyventojų religingumas sumažėjo, todėl tik maža dalis iš 150 tūkst. į Jungtinę Karalystę atvykusių lietuvių emigrantų reguliariai dalyvauja religinėse apeigose. Dėl šios priežasties maždaug 2010 m. parengtų pirminių planų išplėsti Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią (po to, kai Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą į Jungtinę Karalystę emigravo daugiausia lietuvių) galiausiai buvo atsisakyta.
Lietuvių Namai ir Klubai Londone
Londone buvo ir keli lietuvių namai bei klubai. Lietuvių sporto ir socialinis klubas 1947 m. atidarytas pastate, kuriame anksčiau veikė ne lietuvių Šv. Margaritos parapijos salė - ši parapija savo bažnyčios neteko per Londono bombardavimą (per Antrąjį pasaulinį karą). Lietuvių sporto ir socialinio klubo pastatas yra už pusantros mylios nuo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios - jos bendruomenė ir anksčiau ieškojo papildomų patalpų pasaulietinei veiklai.
Tačiau pagrindinis Londono lietuvių klubas buvo įsikūręs didžiuliuose Lietuvių namuose, veikusiuose nuo šešto dešimtmečio iki 1996 m. Jie veikė dideliame penkiaaukščiame sublokuotame name prestižiniame Noting Hilo rajone (adresu 1-2 Ladbroke Gardens). Kitaip nei Šv. Kazimiero parapiją, Lietuvių namus įkūrė visai kiti lietuviai - vadinamieji dipukai. Šiems lietuviams 1944 m. per Antrąjį pasaulinį karą teko bėgti nuo sovietų vykdyto genocido ir jie negalėjo grįžti į Lietuvą, nes šalis buvo okupuota sovietų.
Laikydami save tremtiniais, jie dėjo didžiules pastangas, kad sukurtų gabalėlius Lietuvos užsienyje, puoselėtų lietuvių kultūrą ir kovotų už Lietuvos laisvę. Be to, daugelis jų priklausė intelektualų, o ne darbininkų sluoksniui, todėl ėmėsi įvairių kultūrinių, tautinių iniciatyvų. Nors Jungtinėje Karalystėje atsidūrė apie 3 000 lietuvių, Londonas nebuvo pagrindinis jų centras. Tikėtina, kad jį aplenkė arba jam prilygo Bradfordas, Mančesteris, Notingamas ir Glazgo apylinkės. Visgi Londonas yra šalies sostinė, todėl lietuvių dipukams buvo svarbu čia, arti JK valdžios, turėti savo štabą.
Lietuvių namuose veikė ne tik baras, valgykla bei lietuviška biblioteka, bet buvo rengiami ir tautiniai renginiai, pavyzdžiui, lietuvių liaudies šokiai. Lietuvių namai taip pat buvo Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės ir kitų svarbiausių lietuviškų institucijų visoje Didžiojoje Britanijoje centras. Nuo 1961 m.
Paminėjus Lietuvių namų pavadinimą dažniausiai galvojama apie pastatą Noting Hile, būta dar dvejų Lietuvių namų. Prieš įsigydami pagrindinį pastatą, nuo 1950 m. lietuviai turėjo mažesnius Lietuvių namus adresu Holland Park 43. Kai patalpos tapo per mažos, šis namas buvo parduotas ir iš jo išsikelta į pastatą Noting Hile. Kai Noting Hilo pastatas 1996 m. buvo parduotas, iš pradžių jį dar pakeitė mažesnis ir pigesnis pastatas adresu Freeland Road 17.
Kaip ir kitur Didžiojoje Britanijoje, Londone lietuvių dipukų bendruomenė neįprastai sparčiai nyko: lietuvių veiklą tęsė labai nedaug Britanijoje gimusių lietuvių vaikų, todėl galima sakyti, kad Lietuvių namai tarnavo tik vienai kartai. Bendruomenės mažėjimą patys dipukai paprastai aiškina 7-9 deš. Londono lietuvių namai buvo parduoti kaip tik tuo metu, kai į Londono apylinkes ėmė atvykti dešimtys tūkstančių naujų imigrantų. Tai sukėlė ginčų, nes skirtingos Londono lietuvių grupės dėl Lietuvių namų nuosmukio kaltino viena kitą. Ginčai dar labiau išryškėjo toliau aprašytos Hedlio parko (angl.
Hedlio Parko „Sodyba“
Turbūt garsiausia lietuvių įstaiga Didžiojoje Britanijoje - Hedlio parko „Sodyba“ - buvo didžiulė lietuviams priklausiusi teritorija netoli Hedlio. Čia buvo įsikūręs Lietuvių muziejus, veikė Lietuvių klubas, stovėjo lietuviškų paminklų, pavyzdžiui, koplytstulpis, dabar esantis Šv. Kazimiero kapinėse.
„Sodybą“ 1955 m. įkūrė lietuvių dipukai. Čia Londono lietuviai atostogaudavo arba apsigyvendavo išėję į pensiją (1964-1965 m. tie senjorų namai buvo perstatyti). Taip pat čia buvo rengiami tautiniai renginiai po atviru dangumi, pavyzdžiui, lietuvių skautų stovyklos, ir organizuojamos bendros pramogos, tokios kaip žvejyba ar šaudymas. „Sodyba“ veikė ir kaip įprastas viešbutis, į kurį atvykdavo ir žmonių iš kitų Londono etninių bendruomenių, pavyzdžiui, 1963 m. tik apie 30 proc. „Sodyboje“ vykdavusios Sekminės buvo svarbiausias metų įvykis Londono apylinkių lietuviams.
2015 m. „Sodyba“ buvo uždaryta ir parduota. Šie prieštaringai vertinami įvykiai iki šiol susilaukia atgarsių Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenėje. Vėliau atvykę imigrantai dažnai kaltina „Sodybos“ įkūrėjų vaikus, kad šie, nesidomėdami lietuviška veikla, „nusprendė parduoti „Sodybą“ dėl asmeninės naudos“. Tačiau dėl „Sodybos“ nuosavybės visada buvo diskutuojama, o iki XXI a. Pardavus „Sodybą“ ji liko apleista, o įvairūs lietuviški ženklai išliko nepaliesti maždaug dešimtmetį, kol vyko įvairios teisminės bylos.
Lietuvių Kapinės Londone
Lietuviai dipukai dažnai norėjo būti laidojami vieni šalia kitų. Nors jų buvo per mažai, kad kur nors Didžiojoje Britanijoje galėtų įkurti atskiras kapines, bet pakankamai, kad Londono Šv. Kazimiero kapinėse būtų galima skirti atskirą lietuvių zoną.
Šioje lietuvių kapinių zonoje taip pat pastatyti bendro pobūdžio lietuviški paminklai. Uždarius „Sodybą“, čia buvo perkeltas ir koplytstulpis iš Hedlio parko. Kai buvo sukurtas, šį koplytstulpį kai kas kritikavo neva nevisiškai atitinkant lietuvišką tradiciją. Vietoj nukryžiuoto Kristaus ant koplytstulpio pavaizduotas Rūpintojėlis - Lietuvoje tradicinė susirūpinusio Kristaus figūra. Tačiau tai būdinga dipukų paminklams: kadangi jie kartu yra paminklai prarastai Lietuvai, juose stengtasi panaudoti kuo daugiau lietuviškų simbolių.
Kitas čia stovintis paminklas skirtas lietuviams, žuvusiems per Antrąjį pasaulinį karą tarnaujant Didžiosios Britanijos ginkluotosiose pajėgose. Ant paminklo iškalta keturiolika pavardžių, lietuviškas įrašas „Jų kova ir pasiaukojimas vardan laisvės niekada nebus pamiršti“ ir šiek tiek kitokia citata anglų kalba.
Nors daugelis lietuvių ilsisi po vienas į kitą panašiais įprastais kryžiais, vienas iš unikalių antkapinių paminklų skirtas Broniui Kaziui Balučiui, 1934-1967 m. ėjusiam Lietuvos pasiuntinio Jungtinėje Karalystėje pareigas. Antkapį puošia Vytis ir žymieji Balučio žodžiai: „Oi skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“. Šie daugeliui girdėti žodžiai puikavosi ant 500 litų banknoto.
Jungtinė Karalystė niekada nepripažino sovietų okupacijos Lietuvoje, todėl diplomatiniai ryšiai nenutrūko, bet Lietuvos atstovai Britanijos spaudoje kartais buvo pašiepiami kaip „neegzistuojančios šalies pasiuntiniai“. Po Broniaus Kazio Balučio mirties 1967 m. jį pakeitė Vincas Balickas, dabar palaidotas netoliese. Įdomu tai, kad Vincas Balickas Lietuvos ambasadoje Didžiojoje Britanijoje pradėjo dirbti, kai Lietuva dar buvo nepriklausoma (1938 m.), ir buvo vienas iš vos kelių tarpukario diplomatų, kurie vis dar buvo gyvi, kai 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę.
Lietuvos Ambasada Londone
Lietuvos ambasada Londone yra didžiausia Lietuvos ambasada visame pasaulyje, nes lietuvių bendruomenė Didžiojoje Britanijoje yra itin didelė. 2024 m. ambasadoje dirbo 45 darbuotojai ir per metus buvo atlikta 50 tūkst. Ambasados pastatą, kuris anksčiau priklausė „Rolls Royce“, Lietuva įsigijo 2007 m., o 2011 m. jis buvo atidarytas po renovacijos. Pastatas simboliškai vadinamas Lietuvių namais, tęsiant lietuvių centrų Londone tradiciją.
Lietuvių Krikščionių Bažnyčia Londone
Tai yra vienintelė pasaulyje lietuvių bažnyčia, įsteigta trečiosios lietuvių imigrantų bangos (išvykusiųjų po 1990 m.), kuri įsikūrė nuosavame pastate. Ši bažnyčia, kuriai vadovauja pastorių Ditkevičių šeima, nėra katalikų bažnyčia. Iš pradžių Elimo bažnyčią pradėjo lankyti dalis praeito amžiaus paskutinį dešimtmetį į Didžiąją Britaniją atvykusių lietuvių. 1997 m. Paskatinta Elimo bažnyčios vadovų, Ditkevičienė įsteigė lietuvių bažnyčią. Iš pradžių ji veikė nuomojamose patalpose, bet nuo 2015 m. persikėlė į nuosavą pastatą. Tai - buvusios Romos katalikų bažnyčios pastatas, iškilęs maždaug 1950 metais.
Lietuvių krikščionių bažnyčia pamaldas rengia lietuvių kalba, jos verčiamos į rusų ir anglų kalbas bei transliuojamos internetu. Kaip daugelis kitų istorinių lietuvių bažnyčių visame pasaulyje, Lietuvių krikščionių bažnyčia užsiima ne tik religine veikla. Kitoje Londono vietoje ji įkūrusi vaikų darželį „Moksliukas“ (oficialus darželis anglų kalba), bažnyčioje veikia lituanistinė mokykla.
Lietuviškasis Londono rajonas
Prasidėjus ~2004-2012 m. masinei lietuvių migracijos į Londoną bangai, daugelis imigrantų apsigyveno Bektono priemiestyje. Kartais Bektonas vadintas „lietuviškuoju Londono rajonu“ ar net Bektoniškėmis, nors lietuviai čia niekada nesudarė daugumos.
Perkūno Stulpas Folkstone
2023 m. ant uolų netoli Folkstono netikėtai išdygo toteminis stulpas su pagoniško lietuvių dievo Perkūno vardu. Niekas nežino, kas šio kūrinio autorius, vietos spaudoje pramintas „lietuviškuoju Banksy“, pagal žymų JK grafitistą, kurio tapatybė taip pat nežinoma. Vietos savivaldos institucijoms kūrinys patiko, todėl jos užtikrino jo įteisinimą ir išsaugojimą. Perkūno stulpas yra šalia „North Downs Way“ pėsčiųjų tako, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Lamanšo sąsiaurį.