Senovinės sodybos - tai ne tik pastatai, bet ir gyvas istorijos liudijimas, atspindintis praėjusių kartų gyvenseną, papročius bei tradicijas. Ypač įdomus yra senovinės pirkios interjeras, kuriame galima aptikti etnografinės kultūros bruožų ir savitumo.
Senovinės pirkios interjeras.
Mažosios Lietuvos kaimo pastatų interjeras
Kaimo pastatų interjeras (baldai, įvairios puošmenos, jų išdėstymas patalpoje, patalpos įrengimas bei jos pavidalas) atspindėjo lietuvininkų etninės kultūros tradicijas, jų gyvensenos ypatybes. Nedaug žinoma apie seniausių Mažosios Lietuvos kaimo pastatų interjerus. Casparas Hennenbergeris XVI a. mini, kad lietuvininkų dūminės pirkios buvo įjuodusios nuo dūmų ir suodžių. Sutuoktinių poros tada gyvendavo savose klėtyse, kur laikydavo ir mantą. XVII a. minimos duonkepės krosnys. Theodoras Lepneris XVII a. aprašo dūminius namus su atviru židiniu, naujoviškesnes stubas. Tuose pastatuose buvo nedaug langų, pasišviesta balanomis. Išsamiau kaimiečių pastatų interjerą aprašė Matas Pretorijus (XVII a.), paminėjęs gyvenamuosius namus su atviru židiniu, labiau vasaros būstą stubą, ūkinių pastatų įrangą, kūdikio lopšį.
Interjero ypatumai
Jau nuo seno skyrėsi laukininkų bei žvejų gyvenamieji namai, jų patalpų įranga bei pavidalas. Galbūt nuošaliuose žvejų kaimuose ilgiau išliko senoji lietuvininkų ir kuršininkų gyvensena, senesni buities papročiai. XIX a. pabaigos tyrėjus stebino žvejų namų pryangėje (priemenėje) buvęs didysis pelenas (atviras ugniakuras), iš kurio dūmai kildavo į kriautę (angą lubose). Patalpos sienas puošė indaujos su dekoruotų lėkščių eilėmis, šaukštinės ir rankšluostinės. Vėliau tokią senovinę patalpą su aprūkusiomis lubomis papuošdavo naujoviška daili spinta, nusipirkta iš miestelio amatininkų. Atvirus ugniakurus, tik žema plytų sienele apjuostą plūktinės molio aslos plotą, vėliau keitė krosnims artimesni įrenginiai. Dar vėliau atskirtos virtuvių patalpos.
Didžioji stuba
Puošniausia gyvenamojo namo patalpa buvo didžioji stuba (estuba, istuba). Turtingesnėse sodybose jos sienos ir lubos būdavo tinkuojamos, baltinamos. Vėliau paplito sienų bei lubų dažymas, puošimas šeimininkų ar vietos meistrų sugalvotais spalvingais piešiniais (tokios puošybos pavyzdys restauruotas Banių etnografinėje sodyboje Rusnėje). Senuosiuose piešiniuose užfiksuota ir labai puošnių interjerų, būdingų turtingesnių žvejų troboms: pagrindinę patalpą puošė dekoruotų koklių krosnelė, vaizdingi baldai (puošti margaspalviais raštais), atviros indaujos, daug paveikslų.
Savita intrejero puošmena buvo savotiška gražesnių indų paroda: dailesnės lėkštės buvo išrikiuojamos ant langų užuolaidų karnizų, pritaisomos prie sienų, palubėje kabinti dailesni bokalai, ąsočiai ir kiti indai. Patalpą dar puošė drožiniais bei spalvomis dekoruotos durys, langų užuolaidos. Tokių patalpų interjerai savo puošnumu bei įvairove gerokai pranoko Didžiosios Lietuvos kaimiečių pirkių bei trobų interjerus.
Laukininkų sodybos
Mažosios Lietuvos laukininkų sodybose, matyt, greičiau plito paprasčiau suplanuoti gyvenamieji namai, racionaliai padalyti į atskiras patalpas. Ten greičiau plito miestietiški interjero elementai: parsigabenti (o ne pačių pasidirbti) dailūs baldai, paveikslai, įvairios reprodukcijos, nuo XIX a. vidurio - šeimos nuotraukos ir kita. Tačiau daug smulkesnių interjero puošmenų (įvairūs audiniai ir kita) pasigamindavo patys šeimininkai ar pagamindavo vietos meistrai.
Patalpas puošdavo dailūs sietynai ir žibintai, dideli laikrodžiai (spintelės kabintos ant sienų ar aukštos laikrodinės, statytos ant grindų). Greta pagrindinių baldų (stalų, kėdžių, lovų, suolų ir kitų) gyvenamųjų patalpų interjerus papildydavo anuomet būtini darbo įrankiai: audimo staklės, verpimo rateliai ir kiti. Žiemą (pasibaigus laukų darbams) gyvenamosiose patalpose dirbti ir kitus ūkiui reikalingi darbai, atsinešant tam reikalingų darbo įrankių bei įrenginių.
Senovinio namo restauravimas
Žiūrint, ko norima iš to namo. Visada naują pastatyti pigiau nei „lepezinti“ seną. Bet jei žmogui svarbu seno ir kirvarpų suėsto sienmedžio kvapas, senovinė ir beveik etnografinė namo dvasia, senovinės pirkios jausmas, tada reikalas vertas galvos skausmo. Restauravimas reikalauja daug žinių. Senovės statytojai žinojo begales paslapčių. Jie turėjo begalę nerašytų taisyklių, savotiškų senovinių ISO standartų. Ir jei restauratorius entuziastas jų nežino, tai pakeitęs vieną smulkmeną sugriauna visą namo ekosistemą.
Žinant, kiek vargo ir žinių reikia norint tokius namus restauruoti, vienareikšmiškai daug pigiau statyti naują, o senus sienmedžius panaudoti, na, kad ir pirtelės statybai. Tad bent tenai galima būtų pasimėgauti senovinio sienmedžio kvapu.
Tačiau, svarbu nepamiršti, kad senovinis namas turi kvėpuoti. Per senovinių medinių langų plyšiukus, nes jie neturėdavo sandarinamųjų gumelių, patekdavo oras. Ir pro durų plyšiukus oras deguonimi maitindavo namą. Pakeitus langus ir duris, namas „uždusinamas“. Ir visi galvoja klaidingai, kad užsandarinę namą šilumos išlošiame, o čia atvirkščiai - namas atšąla.
Senus langus galima sandarinti specialiomis gumelėm: ar klijuojamomis, ar išfrezavus lango varčią įspraudžiamomis (panašiai sandarinamos ir durys). Lango stiklus, jei tai paprasti stiklai, reikėtų sudėti į rėmą klijuojant silikonu. Keičiant langus sandariais (kad ir plastikiniais), būtinai reikia įvesti ventiliaciją. Ventiliacija turi būti paskaičiuota, kad oro pasikeitimas atitiktų bent jau prieš tai buvusį.
Ugniakurams, židiniams, krosnims turi būti atvestas atskiras oro „maitinimas“ (prie židinio po grindimis privedamas vamzdis ar kanalas, kurio skersmuo panašus į kamino skersmenį). Tada krosnis maitinsis oru atskirai, nesudarydama vakuumo namo viduje ir malkų kaloringumas tada sieks 100 proc. Languose turi būti mikro ventiliacijos. O namo ventiliacinė sistema padaryta taip, kad konvekcinės oro srautų turbulencijos suktųsi būtent tose vietose, kur yra langai. Tokie oro srautai nugarina nuo langų drėgmę ir padaro šalčio nišas, kurios dar labiau padidina langų šiluminę varžą.
Senovėje, kai dar nebūdavo atrastas stiklas, kaip žmonės ten gyveno? O jie ten gyveno gan šiltai. Kur paslaptis? O paslaptis ir buvo vakuumų ir oro srautų valdymas. Senovės meistrai buvo galingi „oro valdytojai“, sugebėdavo taip subalansuoti oro srautus, kad langų nišose susidarydavo taip vadinami oro kamščiai, ir oras nejudėdavo nei pirmyn, nei atgal. Taigi pilių „įstiklinimas“ būdavo „iš oro“. Pagalvokit, kokie tokių langų privalumai: niekad nereikia jų valyti, niekad nerasoja, niekad neapšąla ir t.t. Šiais laikais tos senovės technologijos yra pamirštos, išlikusių meistrų beveik nelikę.
Medinio vainiko restauravimas
Jei medinis vainikas paklotas tiesiai ant pamatų, tai blogas ženklas. Tada tas medinis vainikas turi buti seniai supuvęs, nes pamatas iš žemės prisigeria drėgmės, o mes puikiai žinome, kaip drėgmė veikia medieną. Jei balkiai paveikti puvėsio, tai juos būtina šalinti ir pakeisti naujais bei impregnuotais nuo visų galimų grybų, graužikų ir t.t. Reikia turėti specialius sienmedžių keitimui skirtus keltuvus, kur siena pakeliama ir laikoma, kol įdedamas naujas balkis.
Po nauju balkiu būtina padėti hidroizoliacinės medžiagos, kuri neleistų medžiui liestis su betonu. Balkių sandarinimui anksčiau buvo naudojamos samanos. Dabar pakeitus balkį dažniausiai užpučiami plyšiai putų polistirolu. Bet jei ieškant autentiškumo, tai kol namo siena pakelta keltuvais, specialiu įrankiu prigrūdama samanų ir gana sandariai. Nuleidus sieną ant pakeisto balkio, samanas rąstai suspaudžia ir tokiu būdu siena užsandarinama. Anksčiau samanas dar vilgydavo mėšlo ir kalkių mišiniu. Kalkės tarnavo kaip antiseptikas.
Sienų šiltinimas
Jei siena šiltinama ir nereikia, kad balkis matytųsi, tai problemų mažiau. Paprasčiausiai tada ant sienos po apšiltinimo užkalama speciali vėjo izoliacinė plėvelė, kuri turi savybę, kad į vidų nepraleidžia nei drėgmės, nei vėjo ir taip pat iš vidaus laukan kuo puikiausiai išgaruoja per ją vanduo.
Pagrindinis reikalavimas šiltinant namą yra toks: iš vidaus reikia užsandarinti labai sandariai polietileno plėvele ir ant tos plėvelės sumontuoti vidaus apdailą. O iš išorės „kvėpuojančiomis“ medžiagomis paruošti sandarinimą nuo vėjo. Didžiausias klaidas sandarindami sienas žmonės daro tada, kai užsandarina polietilenine plėvele ir iš vidaus, ir iš išorės. Tada sienos viduje esanti drėgmė garuoja, kondensuojasi pakraščiuose ir bėga ta plėvele, kaip šiltnamio langas. Vasarą dar gauna karščio ir sušunta visa siena. Mediena nuo tokio sušutimo pavirsta į virtą bulvę. Tai idealiausia terpė auginti pievagrybius…
Kad išvengtume grybų fermos, reikia iš vidaus sandarinti, o iš išorės leisti sienai kvėpuoti ir džiūti. Efektyviausia šiltinti iš lauko - neįsileisti šalčio. Kiti saugosi nuo šalčio šiltindami tik vidų. Tai mažiau efektyvus būdas, nes nukenčia vidaus plotas. Lauke gi daugiau vietos nei viduj… Tai ir naudokime lauko plotą šiltinimui. Ir, be to, šiltinant lauką viduje galima gyventi, o jei užsiimsime vidaus šiltinimu, tai reikės statyt palapinę šalia namo.
Norint apsaugoti nuo graužikų išorės sienos šiltinimo medžiagas, tam yra tik vienas būdas - užsandarinti, kad neįlįstų tie graužikai. Šiais laikais yra begalės priemonių apsaugoti sieną nuo mažųjų piktadarių. Medinei apdailai yra visokios metalinės skardukės, tinkleliai, grotelės.
Fasado apdaila
Plastikas. Senam rąstinukui visiškai netinks plastikinės lentelių imitacijos (organiškai pjaunasi su medžiu plastikas). Toks namas parodo jo šeimininko visuomeninę padėtį. Pamačius plastiku apkaltą namą, iš karto susidaro pigumo įspūdis. Jau geriau tada palikti nuogus rąstus. Nupūsti smėliasrove ir tik nutepti juos keliomis rūšimis antiseptiko bei palikti taip, kaip yra.
Jei jau daryti apdailą, tai lai ta apdaila ir sudėti pinigai, kad ir kokie jie bebūtų, tegul pagerina vaizdą, o ne pablogina. Pusrąsčių lentelės. Čia apdailos medžiaga yra daug geresnė už plastiką. Ji bent iš grynos medienos. Bet tie nutekinti mažiukai pusrąsčiai dideliame plote žiūrisi apgailėtinai. Tokia medžiaga geriausia tinka labai mažiems statiniams, į kuriuos ir karalius nesibodi pėsčias nutrepsėti, statyti.
Paprastos medinės dailylentės: Šios, kad ir atrodo labai senoviškai, iš visų aukščiau išvardytų tinka labiausiai. Tiesiog niekuo neišsiskiriantis sienų apmušimas. Paprastos lentos. Norvegai savo fasadų apdailai naudoja paprastas neobliuotas ir tik lentpjūvėje pjautas lentas. Jas jie sukala vertikaliai. Mūsų lietuvio akimi atrodo gal ir bjauriai, bet praktiškumo prasme tai genialu. Vienas pliusas, kad tokios lentos super pigios. Antra, jos dedamos vertikaliai, tad vandens lašiukai neužsistovi ir nuteka žemyn.
Apmūrijimas. Pats blogiausias dalykas, koks tik įmanoma padaryti dizaino prasme, tai apmūryti silikatinėmis plytomis. Na, tada ne namas, o ferma gaunasi, jei ne ferma, tai panašu į sovietmečio pieninę. Jeigu jau labai „prirėmė reikalas“ turėti mūrinę sieną, tai tada jau geriau apmūryti akytbetonio blokeliais, paliekant 5 cm oro tarpą tarp rąsto ir akytbetonio. Tada tą akytbetonio blokelį galima nuglaistyti drėgmei atspariu glaistu ir nugruntavus nudažyti.
Klinkeris. Labai dera su rąstu raudonos keramikinės plytos, dar vadinamos klinkeriu. Bet šiaip galima naudoti paprastas raudonas pilnavidures plytas.
Grindų įrengimas
Jei restauruojamo namo grindys - asla? Jei medinės? Ką daryti? Kai namas medinis ir perdangos medinės, su betonu per daug nepasišvaistysi. Norvegai paprastai sprendžia tokias problemas. Ant grindų tiesia specialias plokštes, kažkuo primenančias mūsiškį „šiferį“, tik be bangučių. Tas plokštes prisuka prie grindų, po to pila armuotą išlyginamąjį sluoksnį, po to suraizgo šiltinimo kabelius, po to - vėl plonas sluoksniukas specialaus išlyginamojo sluoksnio, kad paslėptų kabelius, po to hidroizoliacija tepa kampus ir visus sujungimus armuoja specialiu audiniu, panašiu į stiklo audinį (tepa keturis sluoksnius tos hidroizoliacijos). Po to klojamos plytelės ar linoleumas. Taigi tokios šildomos grindys užima vos kelis centimetrus. Taigi nei padidina apkrovą medinei perdangai, nei apsunkina „nešančias“ konstrukcijas.
Jei asla paprasta - tik plūktas molis, tai ant aslos reikia kloti hidroizoliaciją, po to klojamos putų polistirolo plokštės, tada raizgomas grindinis šildymas, užpilama betono apie 4-5 cm ir klojama grin...
Pirties tako tradicijos
Lietuvių, kaip ir latvių, kaimo sodyboms būdingas atskiras pėrimosi bei prausimosi trobesys - pirtis (lat. pirts). Paprastai jis buvo statomas sodybose atokiau kitų trobesių arba už sodybos: prie vandenų, miškelių, ant plyno lauko. Su sodyba bei gyvenamuoju namu pirtį jungė takas, paprastai vadinamas pirties taku. Kaip pirtis, taip ir pirties takas atsispindi tradicinėje pasaulėžiūroje bei papročiuose.
Į pirtį einama, tai paliudija ir susidariusi pirties ėjimo sąvoka („Šiandien eisim į pirtį“), apimanti visą atitinkamų veiksmų visumą bei higieninių procedūrų ciklą („Ar gera pirtis buvo ?“). Nuėjimas iki pirties pirties dieną buvo įprasmintas apeigomis bei papročiais. Jis lėmė moterų vaisingumą bei sėkmingą gimdymą, mergaičių ateitį ir pan. Moteris tai ypač lietė, kaip ir pirties papročiai. Vyrams pirties ėjimas reiškė kai kuriuos patricentrinių tradicijų momentus. Kitaip sakant, pirties ėjimo papročiai buvo susiję apskritai su pasaulėžiūros dalykais.
Pirties ėjimas pirmiausia suprantamas siaurąja prasme: ėjimas nuo namų iki pirties. Mitinėje pasaulėžiūroje jis įgauna žymiai platesnę prasmę. Neilgam takui iki pirties suteikiama ilgo ir reikšmingo žygio prasmė. Pirties ėjimas arba pirties takas subjektyviai „pailginamas“ mitiniais įvaizdžiais, apeigomis, reglamentuotais kūno judesiais.
Ėjimas pirtin prasideda atsisveikinimu, atsidievojimu su namais bei namuose pasiliekančiais: „Tai sudie, išeinam į pirtį“, „Sudie, nameliai“. Pasiliekantieji namuose palinki: „Geros pirties“, „Švaraus garo“, „Sudie“, „Švariais pareiti“ ir pan. Tradicinis atsisveikinimas su namais ženklina ilgą laiko erdvės tarpsnį, kurį žmogus, eidamas į pirtį, turės psichologiškai nugalėti, pasitelkęs vaizdinius. Tai lyg išėjimas į kitą žmogaus tapsmo tarpsnį, sakralinę terpę, tariamai pasiekiamą kitame tako gale.
Pirties takui buvo suteikiama pagarba. Ne visada ji turėjo būti išreikšta išoriniais veiksmais, tačiau, kaip sakoma, „niekas jo niekada nepaniekino“. Ypač pagarbiai elgėsi moterys, nes pirties takas susijęs su jų gyvenimo veikla.
Pirties taku buvo vaikščiojama ne tik į pirtį, tačiau pirties kūrenimo dieną jis tapdavo ritualiniu „pirties taku“. Tą dieną pirties kūrentojas privalėjo pažiūrėti, ar takas švarus, neapterštas, nes tai būtų didelis viso pirties proceso pažeminimas. Pirties takas turėjo būti ravimas kaip ir rūtų darželis. Darželio ravėjimas reiškė mergaičių skaistybės bei dorovinės nuostatos saugojimą, o pirties tako ravėjimas turėjo simbolizuoti mergaitės deramą ruošimąsi santuokiniam gyvenimui.