Ieva Narkutė: Muzika, Žmogus ir Kūrybos Kelias

Ieva Narkutė - dainų autorė ir atlikėja, kurios kūryba jautriai paliečia klausytojų širdis. Jos dainos, persmelktos subtilumo ir daugiaprasmiškumo, šiandien priverčia stipriau plakti daugiatūkstantines gerbėjų širdis. Ieva apie save sako: “Aš tik mergaitė, kuriai labai patinka dainuoti”.

Kelias į Muziką

Ieva gimė Kaune, augo Šiauliuose. Baigė Biržiškos gimnaziją. Muzikos mokėsi pas mamą ir tėtį. Kūryba prasidėjo paauglystėje. Iš namų pianino ji perėjo prie mokyklos salės, vėliau - į kitų mokyklų sales, filharmoniją, barus. Išaugus mokyklinį suolą, atvažiavo į Vilnių studijuoti ne muzikos. Ji bendrauja su puikiais žmonėmis ir kuria projektus.

Ieva teigia, kad muzika atėjo į jos gyvenimą, o ne ji į muziką. Viskas prasidėjo daug anksčiau nei pirmieji sąmoningi bandymai muzikuoti. Ji gimė muzikantų šeimoje, kurioje kalbos apie muziką yra norma, o namuose pilna muzikos instrumentų ir natų. Abu tėvai iki šiol mokytojauja: tėtis - chorvedys Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje, mama - teoretikė S. Sondeckio menų gimnazijoje.

Ieva prisimena: „Man labai lengvai dėliodavosi tie ketureiliai. Labai anksti gavau paskatinimo, buvo atkreiptas dėmesys, kad man susidėlioja rimas, žodeliai.“

"Raudoni vakarai": Dainos Gimimas

Turbūt kaip „Laužo šviesa“ Andriui Mamontovui, net jei jam ir pakyrėjusi, Ievos vizitine kortele išlieka „Raudoni vakarai“. Stebina, kad „vakarus“ sukūrė būdama mokinė. Tai daina, už kurią Ieva dėkinga likimui. Nesvarbu, kad „Raudoni vakarai“ nėra pirma jos parašyta daina, o po jos prirašė dar krūvą, - vis tiek išlieka išskirtinė. Tematika irgi, nes nerašo daug dainų apie Lietuvą.

„Raudoni vakarai“ gimė iš azarto, iššūkio, noro išbandyti jėgas. Dvyliktokė pamačiusi skelbimą - Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras organizuoja moksleivių kūrybos partizanų tema konkursą. Buvome kviečiami kurti dainas, filmus, rašyti, piešti. Aš dainas paaugliška tematika kūriau maždaug nuo 14 metų, tad pamaniau - būtų nebloga mankšta, iššūkis imtis dainos apie partizanus.

Artėjo Kalėdos, dvyliktokai gyvena nerimo, atsisveikinimo su klasiokais nuotaikomis. Ieva sugalvojo, kad reikia kuo nors apdovanoti artimiausius draugus - tik ne dar vienu puodeliu ar žvakide iš „Maximos“. O ji kone visą gyvenimą ir dainuoja, ir beveik tiek pat mezga. Nutarė įteikti draugams po pirštinių porą. Tėtis suabejojo, ar spės. Ji lažinosi. Jei atvirai, šiek tiek sukčiavo - jau buvo begimstąs „Raudonų vakarų“ posmas, tad ketino bet kuriuo atveju tą dainą parašyti. Suspėjo numegzti 6 poras, „Raudonus vakarus“ teko pabaigti. Pirmas klausytojas buvo tėtis, kuris liepė įdėti žodį „Lietuva“ į priedainį. Paskui nusiuntė konkursui, ir „Raudoni vakarai“ pradėjo gyventi atskirą gyvenimą.

Ieva mano, kad kiekvienas skaitantis žmogus gali valdyti žodį, kurti metaforas. Jai buvo 14-15 metų, kai pradėjo kurti tekstus. Lietuvoje atsirado interneto svetainė dpoezija.lt - puiki platforma skelbti savo dainas jas rašantiems žmonėms. Į dpoezija.lt įkėlusi pirmąsias savo dainas sulaukė ir liaupsių, ir kritikos. Pagyros - už tai, kad šviežia, įdomu, už tembrą, muziką. Kritika - dėl banalių tekstų. Siūlyta daugiau skaityti, o iš pradžių kurti dainas poetų eilėms. Taip jos paauglystėje atsirado ir Marcelijus Martinaitis, ir Justinas Marcinkevičius bei kt.

Eilėraštis ir dainos tekstas yra du visiškai skirtingi žanrai. Jei jau nusprendi eilėraštį paversti daina, neužtenka pirmo posmo padaryti uždainiu, antro - priedainiu ir t. t. Reikės gerokai pasinerti iš kailio - išsinagrinėti, užsiimti kiek frankenšteinišku gaminimu.

Įtakos ir Paieškos

Gana anksti Ieva suprato, kad jai įdomiausi dalykai yra žmonės, ypač nebijantys būti savimi, kitokie negu visi. Autentiškumas jai yra vertybė. Visi turime tarsi ir panašių kompetencijų, bruožų, žinių, bet kiekviename tai susijungia skirtingais būdais - gauname milijardus variantų. Turbūt todėl nuo paauglystės ieško kitokio - bendro, bet ir atskiro. Kas svarbu visiems, bet galima pasakyti naujai. Kūryba apie tai ir yra.

Daina nebūtų paveiki, jeigu dainuotų apie problemą, nutikusią ar nutiksiančią tik jai ir niekam daugiau. Niekas jos neklausytų, joje neatpažintų savęs, nejaudintų. Tuo tarpu dabar žmonės po koncerto sako: „Tu dainuoji apie mane“. Tiki, kad kūrėjas pro save praleidžia ir atspindi pasaulį formomis, kurios jam pažinios, paklūsta. Vienas valdo žodį, kitas - muziką, trečias - vaidybą, teptuką ar pan. Ir taip kalba apie mus visus siejantį žmogiškumą, ką reiškia būti žmogumi, gyventi. Turėti, neturėti, siekti, norėti, geisti, liūdėti, gedėti ir t. t.

Psichologija ir Muzika

Psichologiją 6 metus studijavo šventai tikėdama, kad imsis šio darbo, tačiau nutiko taip, kad nedirbo nė dienos - tačiau tai daro kiekviename koncerte. Šios studijos yra dalis viso paveikslo. Jų pašalinti neįmanoma. Kita vertus, psichologiją renkasi empatiški, smalsūs, prasmės, rakto į pasaulį ieškantys žmonės.

Nors kūrėja puikiai derino mokslus su artėjančia dainininkės veikla, teko į šoną padėti raudoną diplomą. Pirmas rugsėjis po 18 metų sistemoje, kai jai nereikia niekur eiti. Tada nebuvo nei vieno žmogaus, kuris man galėjo kažką pasakyti, man reikėjo pačiai su galva susitvarkyti, nepulti į paniką, o pagundos buvo ir bemiegių naktų buvo. Kursiokai susidarbino pagal specialybę, o aš likau tik su savo dainomis. Banga tau sako šokti, tu užšoki, o tada ateina ruduo.

Ieva sėkmingai įstojo į VU klinikinės psichologijos studijas, ten jai sekėsi puikiai, vėliau sekė ir magistrantūros studijos. Atrodė, jog netrukus Ieva papildys psichologų bendruomenę, o dainavimas liks hobiu.

„Man atliekant praktiką, magistrantūros antrame kurse, būtent tais metais išėjo „Tadas Blinda“ su „Raudonais vakarais“. Išsprogdino daina visą šalį, staiga, jos pradėjo reikėti visiems. Tuo metu studijuoju, atlieku praktiką Valgymo sutrikimų centre, Vasaros gatvės ligoninėje. Ten mane pirmą kartą užklupo dichotomija - bandymas sutalpinti du vaidmenis viename kūne, vienoje galvoje, vienoje psichikoje, viename žmoguje. Tai nėra tai, ką tu kaip psichologas norėtum girdėti savo darbo vietoje. Tai labai išmuša, o kai esi artistas, nori ar nenori, įėjęs į kambarį atsineši labai daug informacijos apie save. Supratau per tuos keletą praktikos mėnesių, kad negaliu to atskirti.

Dabar, kai valstybė išgyvena ne pačius šviesiausius laikus, paklausti savęs: o ką aš darau dėl savo šalies? Kiek esu pilietiškas, narsus, garbingas? Kiek turime stuburo apginti savo vertybes, drąsos kalbėti ir vertinti. Kaip bendraujame vieni su kitais, kiek gerbiam ir kaip save per gyvenimą vedame - stumiame, velkame, einame ar sklendžiame pakilę, nes kažkodėl jaučiamės geresni už visus kitus.

Kūrybos Procesas ir Sėkmė

Kurdama naujas dainas neklausau nieko. Mat smegenys yra „nuostabios“ - labai mėgsta vogti tavęs nė neperspėdamos. O tu paskui kapstaisi ir aiškiniesi, ar ko nors nepavogei, kad taip gerai skamba. Pati vis paklausinėju kolegų, muzikantų - ar tikrai negirdėjote šito motyvo? Todėl kurti stengiasi kuo švaresnėje ir tylesnėje aplinkoje.

Sėkminga daina ta, kuri tave ištinka laiku ir vietoje. Būna įstabių kūrinių, bet tu išgirsti juos ne tada ir ne ten, nepadaro įspūdžio, neįsimena. O būna, kad, atrodytų, objektyviai neypatinga daina tave pasiekė tam tikru momentu, su juo susijungė - ir atsirado trečia kokybė. Būtent todėl manau, kad visos pasaulio dainos turi savo klausytoją, kažkam yra ypatingos. O čia ir visas įdomumas, nes galime vertinti skeptiškai, sakyti, kad viskas jau parašyta, mes kartojam vieni kitus. Bet tada ir gyvenimas yra jau nugyventas buvusių prieš mus. Juk ir gyvenimą kartojame, atradimus, praradimus, meilę, vaikų gimdymą. Tad kodėl negalima kartoti dainų, savaip atliekant, parašant, išgyvenant? Mano nuomone, daina yra čia ir dabar.

Įdėmus, dėmesingas klausytojas, leidžiantis sau įsitraukti, išgirsti ką nors naujo - jis paverčia muziką verta dėmesio. O tu, būdamas scenoje, visa tai jauti, girdi, matai. Tas mūsų, ypač ne vieną dešimtmetį grojančių muzikantų, termometras ištreniruotas.

Visada žavinga, kai jauni žmonės rašo, kuria. Ypač jei išdrįsta patys rašyti tekstus. Žinoma, suprantu, kad dažnai jie kaip manieji paauglystėje, kada gavau patarimą daugiau skaityti. Visgi esu įsitikinusi - vienu metu galime ir skaityti, ir rašyti. Galbūt taip netgi optimaliausia. Dar gerai kūrybą fiksuoti užrašų knygelėse, kad matytum kaitą, evoliuciją.

Moksleivis turi atsakyti sau į kelis klausimus: ar pats norėjo dalyvauti konkurse, atlikti būtent šią dainą? Ar ją sugrotų savo malonumui vakare, kai niekas negirdi? Koks slaptasis šios dainos ingredientas? O tada jau atnešti į sceną, per 3 minutes įtikinti komisiją, klausytojus.

Muzikoje viskas tiek susimaišę, kad dažnai nebesvarbu, kur baigiasi vienas žanras ir prasideda kitas. Jeigu nebelikus žanro grynumo mes toliau kopijuosime praeitį, būsimi pasmerkti nesėkmei. Nes kopijuoti ne tik neįdomu, bet ir visada atsiras, kas tai padarys geriau. Įdomu tik tai, kas savita, unikalu, apie tave.

Ateities Planai ir Linkėjimai

Ruošiamės turui po Lietuvą. Repetuoju, dirbu su savimi, kaupiuosi, ieškau istorijų, kurias galėčiau papasakoti, dėlioju dainas.

Klausytojams, skaitytojams norisi palinkėti susikalbėjimo, atsisukti į tai, kas tikrai neišvengiama ir svarbiausia. Nes, mano nuomone, gyvenime tų svarbiausių dalykų yra tiktai keli, o visa kita - triukšmas eteryje. Todėl linkiu visiems sveiko proto, adekvatumo, taikos, ramybės.

Šiandien, jei galėčiau grįžti į tą rugsėjį, tikrai sau neleisčiau tiek tinginiauti, sakyčiau - lėk, varyk, pažindinkis su žmonėmis, bendrauk. Aš labai daug laiko esu pradykaduoniavusi, siaubingai daug laiko. Dabar pagalvoju, kad nežinau, ką tuo metu veikdavau. Tada, tą rugsėji, aš to nemokėjau, nežinojau, kad tai įmanoma. Gyvenau be prisirišimų, be įsipareigojimų, be suaugusio žmogaus atributų ir reikalų. Tada man atrodė, kad tas laikas yra visas mano.

Aš gyvenu ant bangos. Jaučiu, kad ji vėl kyla į viršų. Praėjo 10 metų po mano pirmo albumo išleidimo, šiemet išleidžiu penktąjį albumą, kviečiu į koncertus. Turiu pakankamai brandos, kad suprasčiau, jog po šios bangos neišvengiamai laukia dar vienas toks tylus rugsėjis.

Psichologai Apsišaukeliai

Dainininkė ir dainų autorė Ieva Narkutė pritarė, jog pastaruoju metu daugėja žmonių, kurie melagingai prisistato psichologais ir klaidingai gydo žmonių psichiką. „Kai šnekame apie visokius gyvenimo vedlius, galvoje neturime tikrųjų psichologų, tik masę apsišaukusių šarlatanų, kurie masiškai į kairę ir į dešinę žarsto patarimus ir taisykles, kaip gyventi“, - teigė ji ir pasidalijo savo požiūriu.

Ieva Narkutė šešerius metus universitete mokėsi psichologijos, todėl geba atskirti šios srities profesionalą nuo apsišaukelio. O būtent pastarųjų šiomis dienomis yra nemažai - bet kuris socialinių tinklų vartotojas gali žarstytis patarimais ir net siūlyti įvairias asmenines konsultacijas už pinigus.

„Mano kišenėje - uždirbtas psichologijos diplomas, pasiektas savomis jėgomis. Šiuo metu man gaila dėl nuvertėjusio žodžio psichologas. Juk, kai šnekame apie visokius gyvenimo vedlius, galvoje neturime tikrųjų psichologų, tik masę apsišaukusių šarlatanų, kurie masiškai į kairę ir į dešinę žarsto patarimus ir taisykles, kaip gyventi. O, jeigu tau nepavyksta jų taisyklėmis remiantis ir darius sprendimus taip, kaip jie liepė, pasiekti tikslo, jie neneša jokios atsakomybės ar atskaitomybės“, - laidoje „Kažkas naujo“ sakė I. Narkutė. Anot jos, čia yra siaubingi dalykai, didžiulės spragos.

„Bet Lietuvoje iki šiol nėra psichologo statusą apibrėžiančio įstatymo, tai ko norėti. Tada - bet kas psichologas“, - tvirtino Ieva.

Atlikėja įsitikinusi, jog tokiose situacijose labiausiai nukenčia silpniausieji. „Man - ir pikta, ir liūdna, ir siutas ima. Liūdna, nes yra labai daug žmonių, atsidūrusių pažeidžiamose situacijose, kurie ieško pagalbos ir paramos taip, kaip jiems išeina. Greičiausiai randa ją pas tą, kuris garsiausiai šaukia. O tas, kuris garsiausiai šaukia, tikrai labai retai, o gal net niekada nebus profesionaliausias, tikrus mokslus baigęs psichikos sveikatos profesionalas. Nes jis neturėtų laiko šūkauti instagrame, kaip tau gyventi“, - tęsė I. Narkutė.

Yra keletas būdų, norint išvengti susidūrimo su apsišaukėliais. „Svarbiausia nemėtyti savo tikėjimo ten, kur yra to neverti žmonės, kur jie tik apsimeta, kad žino. Reikia pasidomėti, ką ir kur jie mokėsi, kur praktikavosi, kiek jie su tuo susidūrė. Ar jie tiesiog vieną kartą išsiskyrė, pakeitė gyvenamą vietą ir dabar jau vadina save gyvenimo coucher'iais?“ - emocingai kalbėjo ji.

tags: #ieva #narkute #kaip #taip #gali #buti