Ilgalaikio Materialiojo Turto Atnaujinimo Koeficiento Apskaičiavimas

Beveik kiekvienos įmonės sėkmingai veiklai reikalingos tam tikros sąlygos, taip pat ir materialinės. Kiekvienos įmonės ūkinė veikla pirmiausia pasireiškia per produkcijos gamybos (arba paslaugų teikimo) ir jų (arba perparduoti skirtų prekių) pardavimo procesus. Ekonominiais ištekliais yra laikoma tai, kas naudojama įmonės ūkinėje veikloje.

Tai ne tik žaliavos, įrengimai ir pastatai, bet ir žemė ant kurios pastatyti šie pastatai, taip pat darbuotojai (jų intelektas, įgūdžiai ir žinios), sugebantys dirbti tą ar kitą darbą, o kartais netgi to regiono kraštovaizdis, jeigu jis svarbus įmonės ūkinei veiklai (pavyzdžiui, turizmo įmonei tai labai svarbus ekonominis veiksnys). Daugelis ekonominių išteklių, naudojamų tam tikros įmonės ūkinėje veikloje, turi savininką ar savininkus, kitaip tariant, yra kažkieno nuosavybė. Gali būti tam tikrų ekonominių išteklių, apskritai neturinčių savininko (pavyzdžiui, kraštovaizdis).

Turtu gali būti laikomi tik tie ištekliai kurie turi konkretų savininką. Žinoma, tas savininkas nebūtinai bus pati įmonė. Ji gali pasiskolinti (nemokamai ar už tam tikrą atlygį) turtą iš kito savininko. Tuomet šiuo turtu ji naudojasi laikinai. Įmonė turtu disponuoja. Turtas duoda tam tikrą naudą tam, kas juo disponuoja. Kiekvienos įmonės galutinis tikslas - “gaminti” pelną.

Todėl turtu laikytina tik ta gėrybių dalis, kuri atneš įmonei naudą, dažniausiai pasireiškiančia pelnu. Turtas apskaitoje laikomas ekonominiu ištekliu, kuris turi savininką, ir, kuriuo disponuodama, įmonė tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje. Turtą būtina suskirstyti į grupes, t.y. suklasifikuoti. Pirmiausia labai svarbu suskirstyti jį į piniginį ir nepiniginį. Toks grupavimas yra reikšmingas, nes dažniausiai tik už visuotinai pripažįstamą prekę ir mokėjimo priemonę - pinigus - įmonė gali įsigyti jos veiklai reikalingų gėrybių.

Pinigais mokama darbuotojui už darbą, bankui - palūkanas už gautas iš jo paskolas ir pan. Be to turtas gali būti skirstomas į materialųjį ir nematerialųjį. Be materialiojo, kurį galima palytėti, įmonė turi ir neapčiuopiamo turto. Aišku, kad tokie dalykai, kaip firmos prestižas, patentai, licencijos, teikia įmonei realią naudą. Jiems įsigytu ji išleidžia tam tikrą sumą lėšų. Vadinasi toks turtas turi būti apskaitomas, todėl ir išskiriamas iš turto visumos.

Pagaliau pačiai įmonei svarbu turėti visapusišką informaciją apie turto kuriuo ji disponuoja, naudojimą. Šio kursinio darbo objektas- ilgalaikis turtas. Darbo objekto pasirinkimą nulėmė jo ypatinga praktinė reikšmė ir aktualumas. Buhalterinė apskaita gali būti vedama pačiais įvairiausiais metodais, svarbu, kad iš jos duomenų būtų galima suformuoti teisingus finansinius atskaitomybės rodiklius.

Reikia pabrėžti , kad ilgalaikis turtas yra labai plati ir apimanti daug sričių tema. Esminiai darbe nagrinėjami klausimai atsispindi darbo struktūroje. Pirmajame skyriuje aptariame ilgalaikio turto sampratą ir klasifikavimą ( ilgalaikis materialus turtas, ilgalaikis nematerial.us turtas, ilgalaikis finansinis turtas). Antras skyrius skirtas ilgalaikio turto apskaitai. Aprašomi ilgalaikio materialaus turto įkainojimo pagrindai, įsigyjimo apskaita, nusidėvėjimo apskaitos metodai, nurašymo apskaita. Trečias skyrius skirtas ilgalaikio turto analizei.

Darbe analizuojama mokslinė literatūra, nagrinėjami atskiri teisės aktai, Vyriausybės nutarimai, taisyklės ir kita norminė medžiaga. Didžiausias dėmesys skiriamas teisės aktų analizei, nes jie mokslinėje literatūroje labai siaurai aptariami.

Apskritai ilgalaikiam turtui priskiriamas įmonės veikloje ilgiau nei vieną apskaitinį laikotarpį naudojamas turtas. Tačiau, ilgalaikiu turtas laikomas ne kalendorine, o ekonomine prasme, nes turto skirstymas į ilgalaikį ir trumpalaikį priklauso ne tiek nuo paties turto pobūdžio, kiek nuo kelių reikšmingų įmonės veiklos aplinkybių. Pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tą laikotarpį, per kurį uždirbama pelno.

Jei turtas per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas, jis yra laikomas - trumpalaikiu, o jeigu nesunaudojamas, - ilgalaikiu turtu. Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikiu paprastai laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus. Pavyzdžiui , jeigu pagrindiniu ataskaitiniu laikotarpiu būtų laikomas mėnuo, ilgalaikiam turtui būtų priskiriamas turtas, naudojamas ilgiau nei vieną mėnesį (kitaip sakant, per vieną mėnesį nesunaudojamas turtas).

Tai svarbiausias šios turto grupės išskyrimo požymis, nes visa trumpalaikio turto vertė įskaičiuojama į vieno kurio nors ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, tačiau kiekvienam laikotarpiui priskiriama tik per tą laikotarpį sunaudoto (nudėvėto) ilgalaikio turto dalis. Todėl ir laikomasi nuostatos, kad ilgalaikio turto atskyrimo nuo trumpalaikio riba - vieneri jo naudojimo metai.

Skirstant turtą į ilgalaikį ir trumpalaikį svarbi ir jo įskaičiavimo į tam tikro ataskaitinio laikotarpio sąnaudas metodika, nes šios dvi turto rūšys nevienodai panaudojamos pelno uždirbimo procese turto sunaudojimo aspektu. Priskiriant turtą ilgalaikiam, atsižvelgiama ir į jo vertę. Be abejo, tas pats turtas vienai įmonei gali būti labai reikšmingas, o kitai - sudaryti tik menką įmonės turto dalį. pats turtas gali būti laikomas ilgalaikiu (apskaitant jo nusidėvėjimą), o kitoje - trumpalaikiu, kurio visa vertė nurašoma į vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudas.

Tai priklauso nuo įmonės turto dydžio ir jos veiklos pobūdžio bet kuriuo atveju tai tik susitarimo reikalas, nes jokiame norminiame akte nėra tiksliai nurodyta, kokios sumos turtas laikytinas ilgalaikiu. Todėl įmonės vadovai patys pasirenka nuo kurios sumos ir kokio pobūdžio jų įmonėje turtas bus laikomas ilgalaikiu. Ši suma vadinama minimalia ilgalaikio materialiojo turto verte. Tad kaip matome, priskiriant tam tikrą turtą ilgalaikiam, būtina įvertinti ir jo reikšmingumą įmonei.

Bet vis dėlto svarbiausias požymis, išskiriant ilgalaikį turtą, yra jo panaudojimas uždirbant pelną tam tikroje įmonėje. Taip pat vieną ar kitą turto objektą priskiriant ilgalaikiam ar trumpalaikiam turtui, būtina atsižvelgti į to turto pobūdį, jo naudojimo įmonėje laiką bei to turto vertę. Ilgalaikis turtas gali būti labai skirtingas (ilgiau nei vienerius metus naudojamos mašinos, pastatai, įsigytos licencijos bei patentai, pagaliau skolos įmonei ir t.t.). jo įvairovė kartais lemia visiškai skirtingus to turto apskaitos būdus, jo įkainojimo ir atvaizdavimo atskaitomybėje tvarką.

Todėl visą ilgalaikį turtą būtina sugrupu.oti - suskirstyti į tam tikras vienarūšes klases.

Ilgalaikis Materialusis Turtas

Jeigu turtas turi jį nusakančią materiją, yra pagamintas iš tam tikros medžiagos ir yra apčiuopiamas, jis laikomas materialiuoju turtu. Įmonei yra perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu. Rizikos perdavimu laikomas momentas, kai įmonė įgyja teisę valdyti, naudoti materialųjį turtą ir juo disponuoti, tampa atsakinga už materialųjį turtą ir jai priklauso materialiojo turto teikiama nauda.

Rizikos perdavimo momentas paprastai aptariamas sutartyje. Jei turtas priklauso įmonei nuosavybės teise arba įmonė valdo, naudoja turtą ir juo disponuoja patikėjimo teise ir sutartyje nenumatytas kitas rizikos perdavimo momentas, laikoma, kad su turtu susijusi rizika perduota įmonei sutarties sudarymo momentu. Jei įmonė ketina įsigyti materialųjį turtą, kuris teiks įmonei ekonominės naudos naudojamas ilgiau nei vienerius metus, išankstiniai mokėjimai, avansinės įmokos ir kiti panašaus pobūdžio mokėjimai už tokį turtą turi būti priskiriami ilgalaikiam turtui. Ilgalaikiam materialiajam turtui taip pat priskiriamas gautas, bet dar nepradėtas naudoti arba nebaigtas komplektuoti ilgalaikis materialusis turtas.

Balansinė vertė - suma, kuria turtas yra parodytas balanse. Nematerialiojo turto balansinė vertė yra lygi jo likutinei vertei. Prestižas - suma, kuria įgijėjo sumokėta kaina viršija įsigytos kitos įmonės grynojo turto dalies vertę ir iš kurios įgijėjas tikisi gauti ekonominės naudos ateityje.

Ilgalaikis Nematerialusis Turtas

Vienas svarbiausių nematerialiojo turto pripažinimo kriterijų yra jo kontrolė. Įmonė kontroliuoja turtą, jei ji turi teisę gauti iš jo būsimosios ekonominės naudos bei uždrausti kitiems ja naudotis. Įmonės galimybė kontroliuoti nematerialųjį turtą ir jo teikiamą ekonominę naudą gali būti išreikšta juridinėmis teisėmis. Tam tikrais atvejais nematerialusis turtas gali būti susietas su materialia forma. Toks turtas gali būti kompaktiniame diske (kompiuterių programos), popierinėse laikmenose (licencijos ar patentai), kino juostoje ar pan.

Tais atvejais, kai turtas turi materialiojo ir nematerialiojo turto požymių, nustatant, kuriam turtui jį priskirti, įvertinama, kuris požymis vyrauja. Nematerialusis turtas gali būti atskiriamas ir neatskiriamas nuo įmonės ir kito jos turto. Nematerialusis turtas, kurį įmonė gali perleisti ar išnuomoti, yra laikomas atskiriamu nuo įmonės ir kito jos turto. Įmonės darbuotojų kvalifikacija, vidaus išlaidos, patirtos siekiant sukurti / sudaryti pirkėjų sąrašus ir panašius objektus, nelaikomos nematerialiuoju turtu.

Įmonės patirtos išlaidos susikurtiems prekių ženklams, straipsnių antraštėms ir panašaus pobūdžio išlaidos taip pat neturi būti pripažįstamos nematerialiuoju turtu. Jei straipsnis neatitinka nematerialiojo turto apibrėžimo, išlaidos pripažįstamos sąnaudomis jų susidarymo metu. Nematerialusis turtas gali būti įsigyjamas iš išorės arba sukuriamas įmonės viduje. Nematerialus turtas išskiriamas todėl, kad būtų parodyta, keik įmonė turi įvairių teisių ir kitų panašių privilegijų suteikiančio turto, kuris egzistuoja tik tol, kol egzistuoja pati įmonė.

Kitaip sakant, šio turto neįmanoma kam nors perparduoti kaip pastato ar staklių. Apskaitoje laikomasi nuostatos, kad nematerialusis turtas atsiranda tik tada, jeigu už jį sumokama. Reikšmingiausia nematerialiojo turto dalis - įmonės formavimo savikaina.

Ilgalaikis Finansinis Turtas

Dar viena ilgalaikio turto rūšis - finansinis turtas. Tai ypatingos tūšies turtas, atspindintis tam tikras įmonės teises bei privilegijas, kurios atsiranda jai dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Šioje grupėje atspindimas finansinis turtas, kaip ir kiekvienas kitas ilgalaikis turtas, turi teikti įmonei ekonominės naudos arba suteikti atitinkamų teisių bei privilegijų ilgesnį nei vienerių metų laikotarpiu. Finansinis turtas atsiranda, kai įsigyjami kitų įmonių vertybiniai popieriai.

Šiuo atveju akcijos ar obligacijos įsigyjamos ne spekuliaciniais tikslais, bet tikintis padidinti įmonės turtą dividendais ar palūkanomis. Ilgalaikis finansinis turtas atspindimas balanso Ilgalaikio turto skyriaus dviejuose grupėse: ketvirtoje Ilgalaikis finansinis turtas ir penktoje Po vienerių metų gautinos sumos. Balanso IV skyriuje atspindimas ilgalaikis finansinis turtas išsiskiria tuo, kad šioje straipsnių grupėje atsispindi tik tas turtas, kurį įmonė vienu ar kitu būdu įsigyja iš dalyvavimo ryšiais susijusių įmonių.

Ilgalaikis finansinis turtas išskiriamas į atskirą grupę todėl, kad atskirai būtų parodytas įmonės turtas, susijęs su jos veikla kitose įmonėse. Ši turto grupė dažniausiai būna susijusi su gerokai didesne rizika nei ilgalaikis materialusis turtas, nes jo dydžio pasikeitimas priklauso jau nuo kitos įmonės administracijos ir savininkų sprendimų, kuriems ne visuomet gali turėti įtakos turto investuotojas. Kad tai būtų galima įvertinti, reikia visapusiškai išnagrinėti įmonių, į kurias investuotas turtas, padėtį, nes šiuo atveju tokio turto saugumą lemia ne tiek jį turinčios įmonės veiklos sėkmė, kiek išleidusios vertybinius popierius įmonės darbo sėkmė.

Kiekvienas tvarkingas žmogus savo daiktus atitinkamai suskirsto ir laiko jiems skirtose vietose. Taip elgiasi ir apskaitininkai. apskaitant kokį daiktą, iš pradžių reikia žinoti, kas apskaitoma, tik tada galima parinkti ir atitinkamą to objekto apskaitos būdą. Nustačius ilgalaikio materialaus turto vertę, apskaitininkai atitinkamai jį apskaito, nurašo šio turto nudėvėtą dalį į tam tikro laikotarpio sąnaudas.

Finansinio turto apskaita taip pat turi savo niuansų, juk jo dydis ir vertė palyginti nedaug priklauso nuo jį turinčios įmonės veiklos. Šis turtas atspindi įmonės teises ir privilegijas kitų įmonių veiklos atžvilgiu, kurios atsiranda įsigijus tų įmonių vertybinių popierių (pvz.: akcijų, vekselių) arba suteikus įmonėms ilgalaikes paskolas. Finansinio turto nusidėvėjimas, taigi ir atitinkamos sąnaudos, taip pat neskaičiuojamos. Nematerialusis turtas atsiranda tik tada, jeigu už jį sumokama.

• aktyvųjį (kilnojamąjį) ilgalaikį turtą.

Taip pat ilgalaikį turtą apskaitininkai skirsto ir pagal jo naudojimą įmonėje. Nuo to, kokiems tikslams turtas naudojamas arba iš viso nenaudojamas, priklauso ir jo apskaita (ypač turto nusidėvėjusios dalies skaičiavimas).

• kitoms įmonėms išnuomotą ilgalaikį turtą.

Ilgalaikio Materialaus Turto Įkainojimo Pagrindai

Tik naudingas ilgalaikis turtas turi prasmę buhalterinėje, taip pat ir finansinėje apskaitoje. Įmonė turimą IMT apskaitoje užregistruoja suskirstytą pagal paskirtį. Žemė įmonės balanse išskiriama atskirame straipsnyje, nes ji ypatinga tuo, jog vienintelė iš IMT nenudėvima. Apskaitoje užregistruota žemės pradinė vertė paprastai nepasikeičia per visą naudojimosi ja laikotarpį. Pakeisti pradinę žemės kainą galima tik perkainojant, kai,pvz. : dėl infliacijos arba dėl atliktų didelių darbų labai pagerėja žemės kokybė.

Šiais atvejais apskaitoje ir atskaitomybėje užfiksuota žemės kaina gali visiškai nebeatitikti tikrosios vertės. Tačiau visais atvejais labai svarbu tiksliai nustatyti pradinę žemės kainą, nes jos įsigijimas susijęs su įvairiomis įmonės padarytomis išlaidomis. Galimas atvejis, kad žemė įsigyjama kartu su joje esančiu senu ir įmonei nereikalingu pastatu. Todėl jo nugriovimo išlaidos (darbo užmokesčio, mechanizmų naudojimo ir t.t.) taip pat turi būti įskaičiuojamos į pradinę žemės vertę. O jeigu iš nugriauto seno pastato gaunamos pajamos, tai gautoji suma mažina pradinę žemės vertę (ji dar vadinama įsigijimo verte arba savikaina).

Gamybiniai ar administraciniai pastatai gali būti įsigyjami sumokant už jau pastatytus pardavėjui tam tikrą pinigų sumą arba statomi įmonės jėgomis, perkant statybines medžiagas, samdant darbininkus arba specializuotas statybos įmones ir pan. Jei įsigyjami jau užbaigti pasatai, tai jų įsigijimo vertę sudarys pirkimo - pardavimo sutartyje numatyta kaina, papildomų darbų, atliekamų prieš pradedant pasatą eksploatuoti, vertė ir įvairūs šio turto registravimo mokesčiai.

Įmonės sėkmingą veiklą visada lemia daugelis išorinių veiksnių. Ilgalaikio materialiojo turto rodiklis rodo, kiek įmonėje yra materialios substancijos, t.y. įmonei yra perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu.

Besivystant technologijoms ir stiprėjant konkurencijai, ūkio subjektai, siekdami pirmauti rinkoje, privalo ne tik kurti naujus produktus/ paslaugas, įgyvendinti įvairias strategijas, bet ir analizuoti praėjusį laikotarpį veiklos rezultatus, lyginti juos su kitomis panašiomis įmonėmis rodikliais, įvertinti statistinius duomenis ir remiantis jais organizuoti veiklos plėtrą, naujus gamybinius pajėgumus įsigijimus. Šis identifikavimas - tai pirmas žingsnis siekiant didesnio efektyvumo ir mažesnių veiklos sąnaudų.

Šis daugiau skiria dėmesio kitoms sritims. Mažos verslo įmonės priima sprendimus įsigyti brangaus ilgalaikio turto, kuris dažniausiai nėra susijęs su pagrindine įmonės veikla arba nesukuria papildomos naudos: įsigyjamos naujos biuro patalpos prestižiniuose pastatuose, A klasės lokacijoje, daromi remontai, perkami nauji baldai, kompiuterinė įranga, automobiliai administracijos darbuotojams ir pan.

Tokie itin dažnai pasitaikantys atvejai tik įrodo, jog retas, net puikiai savo įmonės specifiką, veiklos sritį, verslo aplinką suvokiantis įmonės vadovas žino, kokią teigiamą reikšmę įmonės finansiniams rezultatams gali turėti sėkmingas ir efektyvus ilgalaikio turto valdymas. Išmatuojamos ir apčiuopiamos pridėtinės vertės kūrimo.

Lietuvoje dar nėra populiaru valdyti nuomajamą ar kitais būdais (ne nuosavybės teise priklausantį) įsigytą turtą, o ir sprendimai dažniausiai priimami, ne siekiant didesnio ilgalaikio turto efektyvumo,remiantis įmonės analizės rezultatais, bet pasidavus rinkoje tokias paslaugas pardavėjų spaudimui. Ilgalaikio turto efektyvumo problema atskirai nuo visos įmonės efektyvumo valdymo nėra literatūroje išsamiai nagrinėta.

Didžiausius darbus, kuriant ilgalaikio turto analizės metodus, yra atlikęs habil.dr. J. Mackevičius. Šios analizės apimdavo daugiau trumpalaikio turto dalies efektyvinimą, o ne ilgalaikį turtą. Šio darbo gairėmis, bet taip pat būtina gerai suvokti teoriją. Pagrindinis šio darbo tikslas  nustatyti ilgalaikio turto naudojimo efektyvumo didinimo kryptis, bei remiantis moksline literatūra, straipsniais parengti ilgalaikio materialiojo turto naudojimo efektyvumo įvertinimo metodiką, kurią taikant praktikoje, įmonės atstovai, nepriklausomai nuo įmonės dydžio ir veiklos pobūdžio, galėtų įvertinti ilgalaikio turto efektyvumo lygį ir priimti teisingus sprendimus dėl turto sudėties, struktūros, kaitos, techninės būklės valdymo.

Taip pat sukurti konceptualias gaires, kuriomis vadovaujantis, būtų galima didinti efektyvumą, identifikuoti problemines sritis, kai atlikta analizė neatskleidžia efektyvumo didinimo rezervo įmonėje. Tyrimo metodai  mokslinės literatūros analizė, indukcija ir dedukcija, loginė analizė ir sintezė, palyginamoji analizė, loginio ir grafinio modeliavimo metodai, dokumentų analizė, įmonės veiklos procesų stebėjimas, pokalbiai su vadovais, profesinės patirties apibendrinimas.

Šiame sektoriuje, kadangi jis yra neatsiejamas nuo bet kokios veiklos. Daugelis mokslo ir verslo atstovų puikiai suvokia efektyvumo prasmę, bet negali nurodyti vieningos formulės, efektyvumui įvertinti. Šis efektyvumo didinimo siekia įmonės, įstaigos, organizacijos visame pasaulyje - tai rodo, kad šis tikslas yra labai svarbus globaliniu mastu. Norint pasiekti maksimalius įmonės finansinius rezultatus, labai svarbu suvokti, kokie yra pagrindiniai, efektyvumą lemiantys veiksniai ir kokia yra jo didinimo kaina, arba tai, kokie kaštai gali būti patiriami dėl nepakankamo efektyvumo.

Šiau ne mažiau svarbi ekonominė kategorija, tad pastaruoju metu jai skiriamas vis didesnis dėmesys. Bendriausia prasme  efektyvumas suprantamas, kaip santykis tarp pagaminto produkto ir/ar paslaugų apimties ir jiems panaudotų išteklių. Šiau Lietuvos ir užsienio autorių (S. Šienaus, J. A. Šis ekonominis procesų prigimtį bei tarpusavio ryšį formuoja nevienodą požikįrį ir rodiklius, kuriais norima pabrėžti vieną ar kitą įmonės ar visos ūkio veiklos ypatybę. Efektyvumo sąvoka gali būti naudojama kaip kriterijus, sprendžiant, ar gerai yra paskirstomi ištekliai.

Šiai negali suteikti papildomos grynos naudos. Tarptautinis žodžių žodynas sąvoką ,,efektyvumas aiškina taip: efektyvumas  rezultato ir sąnaudų (lėšų, resurssų, energijos) palyginimo laipsnis [48]. `Šis apibrėžimas rodo, kad efektyvumą galima įvertinti palyginant gautus rezultatus su ištekliais, panaudotais siekiant rezultato. Panašiai efektyvumą aiškina ir vadybos srities autorius J. A. Stoner  jis teigia, jog tai  sugebėjimas sunaudoti mažiausiai išteklių, siekiant organizacijos tikslų [38].

Kitas vadybos srities mokslininkas P.F. Drucker [7] efektyvumo sampratą formuoja kiek kitaip ir apibūdina kaip  sugebėjimą daryti dalykus teisingai . `Šis autorius taip pat kaip ir J.A. Tuo tarpu viešajame administravime efektyvumas yra suprantamas kaip racionalus išteklių panaudojimas, pozityvus organizacijos filosofijos ir organizacinės kultūros įtvirtinimas [32]. S. Puačkorius analizuodamas šio sektoriaus efektyvumą, skirtingai nei V. Šiau jis nekalba apie galutinį rezultatą.

Šiame sektoriuje, rezultatas gali būti iš karto ne toks akivaizdus dėl būtinų investicijų, pertvarkymų ir pan. Kita mokslininkas, pasitelkiantis kitokį požiūrį į efektyvumą yra L. Gulick. Jis efektyvumą aiškina, pasitelkdamas vertybės sąvoką. Savo moksliniuose darbuose argumentuoja, kad efektyvumas yra tokia vertybė, kuri gali konfliktuoti su kitomis vertybėmis, todėl jai turi būti teikiama pirmenybė [6]. Tokiame efektyvumo sąvokos aiškinime lieka daug vietos pamąstymams bei įvairioms interpretacijoms, kadangi vertybė gali būti suvokiama įvairiai.

Tuo tarpu D. Waldo laikosi priešingos nuomonės. Jis mano, kad efektyvumas savaime negali būti vertybė, kad visuomet jį būtina apibrėžti, atsižvelgiant į tikslus. Kaip matyti, D. Waldo efektyvumą siūlo vertinti per tikslų pasiekimą ar nepasiekimą. Siekiant veiklos efektyvumo gali būti naudojami įvairūs būdai ir technika. Remiantis kitu lietuviu mokslininku A. Neoklasikinėje ekonomikos teorijoje ekonomikos efektyvumo aiškinimas grindžiamas Pareto optimumo samprata.

Kitaip tariant, Pareto efektyvumas pasiekiamas, kai ekonominiai ištekliai yra paskirstyti tokiu būdu, kad jų perskirstymas, siekiant kažkam duoti daugiau, neišvengiamai pablogina kito individo padėtį. Šiau efektyvumas nėra susijęs vien tik su šiais parametrais. Efektyvumas glaudžiai susijęs ir su veiksmingumu, rezultatyvumu bei produktyvumu. Šiau dėl veiklos specifiškumo, tik tam sektoriui būdingus niuansus, nurodo skirtingus kelius ir būdus užsibrėžtam tikslui pasiekti.

Tai patvirtina 1 lentelėje pateiktos įvairios skirtingų atstovų nurodytos efektyvumo sampratos. Šiojo sektoriaus veiklos efektyvumas yra daugiau nagrinėjamas literatūroje nei viešajojo sektoriaus. apčiuopiami.

tags: #ilgalaikio #materialiojo #turto #atnaujinimokoeficientas